Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-27 nr. 3364

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• LINAS JABLONSKIS
• KAZYS VENCLOVA2
• PAULIUS JUŠKA
• JUSTĖ VENCLOVAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALBINAS ŽUKAUSKAS.
Sniego bobos
3

REDAKCIJOS SKILTIS 
• VAINIUS BAKAS.
Pož(i)eminės perėjos
• TRUMPA KRONIKA

DATOS 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ.
Žvėriškai žydras dangus virš Bubelių

POKALBIAI 
• Jaanas Kaplinskis: Menas yra laisvės karalystė, arba
Ar lengva būti Estijoje „balta varna“?
• JAAN KAPLINSKI

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ L..
Piešiniai sau
 VIDAS POŠKUS.
Baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas

KINAS (priešingos nuomonės) 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Jau matyta, jau girdėta
• VAKARĖ KAZLAUSKAITĖ.
Melancholiška mirtis?

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Nukirsta galva, kelinta valanda, ponia

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Teatro sūkuryje
• „Literatūra ir menas“ kalbina Kompozitorių sąjungos pirmininkę ZITĄ BRUŽAITĘ.
Veiklos laboratorijoje

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• VYTAUTAS STANKUS1

PROZA 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Pavogtas veidas

VERTIMAI 
• KLAUS-JÜRGEN LIEDTKE.
Kermušynų žmonės

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Utopijos pildosi
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• 30 litų, arba Kaip gyventi iš kultūros?
• ŽILVINAS JAGĖLA.
Apie meilę ir haruspikus
• JONAS MARTINAITIS1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Rankų darbas ir rebusai

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Jei kartą skirtumėte laiko ir paskaitytumėte Goethę
įdėmiau nei įprastai, intensyviau nei įprastai ir įžūliau
nei įprasta, pabaigoje jums viskas, ką perskaitėte,
pasirodytų juokinga.“ Thomas Bernhard
 
• Ak, tie tarptautiniai ir kitokie žodžiai...
• FRANCIS USANAS.
Aforizmai
• BARBĖ BARBAITĖ.
Negalia
• ALEKSANDRAS CHANOVAS.
Pasaka apie skyrybas

KITOKIA GRAFIKA 
• Valeros gimtadienis3

Skaitytojai postringauja 
• Devyniasdešimt trečioji savaitė2

DAILĖ

Baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas

Viktorijos Daniliauskaitės paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale (Arsenalo g.1) veikia iki sausio 29 d.

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viktorija Daniliauskaitė. „Žemė“
Spalvotas linoraižinys. 1987


Du žodžių junginiai pirmiausia ateina galvon, žvelgiant į Viktorijos Daniliauskaitės kūrybą: baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas. Abu šie terminai – beveik aksiominiai, neginčijami, tačiau kartu yra ir gana migloti, net prieštaraujantys vienas kitam arba patys sau.

Štai kad ir baltiškasis abstrakcionizmas. Dėl „baltiškumo“ menininkės kūryboje lyg ir nekyla didesnių abejonių. Ji nedvejodama kasa storą kultūrinį sluoksnį ir siekia aptikti pačias mūsų kultūrinės savasties šaknis: baltiškąjį ar dar senesnį –­­ indoeuropietiškąjį – lygmenį. Tokį V. Daniliauskaitės siekį liudija vienas svarbiausių jos darbų – serija „Baltai“. Beje, šį pavadinimą gimtoji kalba leidžia suprasti ne tik kaip daiktavardį, bet ir kaip būdvardinį prieveiksmį... Grafikės kūrybos ištakos slypi įvairių archajiškų, visų pirma neolitinių kultūrų apraiškose (ir tame, kas išaugo iš jos). Juk jos naudojama ornamentika – tiesiog archetipiniai lygiagrečių linijų, zigzagų, spiralių, meandrų, svastikų ženklai – suvešėjo būtent molinių puodynių raštuose, juos vėliau tarsi kodines sistemas kartojusiame tekstilės, metalo dirbinių dekore.

Būtina pastebėti esminį, fundamentalų skirtumą: V. Daniliauskaitė, interpretuodama baltiškus ir indoeuropietiškuosius ornamentus, juos individualizuoja, tiksliau – „sujuslina“, perleidžia per savo pačios asmenybę, individualius mąstymo ir emocijų „filtrus“. Juk, priešingai nei priešistoriniai meistrai, šių dienų menininkė nesistengia paklusti tūkstantmetėms konvencijoms ir kanonams. Visos ornamentinės struktūros V. Daniliauskaitės grafikoje pinamos stichiškai – taip, kaip diktuoja jos pačios valia ir nuotaika. Dėl šio subjektyvumo jos kūriniai atstovauja ne kam kitam, o abstrakcionizmui – grynųjų vaizdinių kūrimui.

Įdomu – pasak pačios autorės, ji labiau orientuojasi ne į praeities ūkuose nuskendusias kultūras, bet į kur kas šviežesnes aktualijas. Čia galima prisiminti René Descartes’ą ir jo „Regulae ad directionem ingenii“, kur rekomenduojama „gerai supratus klausimą, atskirti jį nuo visų nereikalingų vaizdinių, paversti paprasčiausiais elementais ir enumeracija suskaidyti į tokį patį kiekį kuo mažesnių dalių“. Arba „naująją“, dvasinę tikrovę per geometrinius pavidalus bandžiusį užfiksuoti Kazimirą Malevičių. Kita vertus, spontaniškumo, automatinio veiksmo apraiškos V. Daniliauskaitės kūryboje ją ypač suartina su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Sugrįžtant prie V. Daniliauskaitės magnum opus – serijos „Baltai“, pavadinimą iš tiesų galima suvokti kaip būdvardinį prieveiksmį, o menininkės kūrybą – kaip pastangas žvelgti į pasaulį „baltai“. Ne tik šviesiai, viltingai, bet ir universaliai, atsisakius atpažįstamumo, bet kokių sąsajų su konkrečia vieta ar laiko tarpsniu.

iliustracija
Viktorija Daniliauskaitė. „Bulviakasis“
Spalvotas linoraižinys. 1986

Balta „spalva“ yra vienas iš bazinių V. Daniliauskaitės grafikos elementų. Baltu apdaru apvelkamos centrinės estampų figūros. Baltais „siūlais“ (iš tikrųjų – linijomis) suveržiamas kompozicinis graviūros karkasas. Balti plotai numanomi ir tuose atspauduose, kur juos užkloja kitų tonų plokštumos. Meditacinį tokių minimalistinių, atliktų paprastomis, asketiškomis priemonėmis (čia galime prisiminti ir gotikinius cistersų vitražus ar japoniškas Heiano, Edo laikotarpių širmas) kompozicijų pobūdį daugiausiai lemia tas baltos spalvos užslėpimas. Žiūrovo akims bei sąmonei bandant aptikti esminį, baltąjį šios grafikos kūrybinį elementą, vyksta meditacija arba bent jau tai, ką būtų galima pavadinti meditaciniu procesu. Paradoksalu – balti tonai, o ir visa minimalistinė raiška anaiptol negarantuoja kompozicijų aiškumo, perskaitomumo. Priešingai – provokuoja žiūrovą gilintis į kūrinį, kitaip tariant, mąstyti... Čia ir vėl prisiminčiau Descartes’ą, pastebėjusį, kad „norint pažinti daiktus, reikia ištirti tiktai du dalykus: mus, t. y. pažįstančius, ir pačius pažintinus daiktus“.

Menininko kūrybos sėkmę dažnai lemia nesuderinamų dalykų jungtis. V. Daniliauskaitės atveju puikiai „susikalba“ labai įvairūs, vienas kitam prieštaraujantys (o gal ne?) kontekstai – baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas... Būtent šiais dalykais autorė išsiskiria kiek kitomis estetinėmis ir ideologinėmis vertybėmis besivadovaujančioje šiuolaikinėje Lietuvos grafikoje.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:33:54 Jan 29, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba