Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-27 nr. 3364

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• LINAS JABLONSKIS
• KAZYS VENCLOVA2
• PAULIUS JUŠKA
• JUSTĖ VENCLOVAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALBINAS ŽUKAUSKAS.
Sniego bobos
3

REDAKCIJOS SKILTIS 
• VAINIUS BAKAS.
Pož(i)eminės perėjos
• TRUMPA KRONIKA

DATOS 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ.
Žvėriškai žydras dangus virš Bubelių

POKALBIAI 
• Jaanas Kaplinskis: Menas yra laisvės karalystė, arba
Ar lengva būti Estijoje „balta varna“?
• JAAN KAPLINSKI

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ L..
Piešiniai sau
• VIDAS POŠKUS.
Baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas

KINAS (priešingos nuomonės) 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Jau matyta, jau girdėta
• VAKARĖ KAZLAUSKAITĖ.
Melancholiška mirtis?

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Nukirsta galva, kelinta valanda, ponia

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Teatro sūkuryje
• „Literatūra ir menas“ kalbina Kompozitorių sąjungos pirmininkę ZITĄ BRUŽAITĘ.
Veiklos laboratorijoje

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• VYTAUTAS STANKUS1

PROZA 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Pavogtas veidas

VERTIMAI 
 KLAUS-JÜRGEN LIEDTKE.
Kermušynų žmonės

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Utopijos pildosi
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• 30 litų, arba Kaip gyventi iš kultūros?
• ŽILVINAS JAGĖLA.
Apie meilę ir haruspikus
• JONAS MARTINAITIS1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Rankų darbas ir rebusai

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Jei kartą skirtumėte laiko ir paskaitytumėte Goethę
įdėmiau nei įprastai, intensyviau nei įprastai ir įžūliau
nei įprasta, pabaigoje jums viskas, ką perskaitėte,
pasirodytų juokinga.“ Thomas Bernhard
 
• Ak, tie tarptautiniai ir kitokie žodžiai...
• FRANCIS USANAS.
Aforizmai
• BARBĖ BARBAITĖ.
Negalia
• ALEKSANDRAS CHANOVAS.
Pasaka apie skyrybas

KITOKIA GRAFIKA 
• Valeros gimtadienis3

Skaitytojai postringauja 
• Devyniasdešimt trečioji savaitė2

VERTIMAI

Kermušynų žmonės

KLAUS-JÜRGEN LIEDTKE

[skaityti komentarus]

iliustracija


        Klausas-Jürgenas Liedtke gimė 1950 m. Šlezvige, studijavo skandinavistiką ir amerikanistiką, išvertė daug knygų, daugiausia iš švedų kalbos, ir pagarsėjo kaip poetas. 2005 m. buvo apdovanotas Paulio Celano premija. Gyvena Berlyne.

        Neįprastai knygai „Nugrimzdęs pasaulis“, projektui, kurio tikslas – atgaivinti nugrimzdusio Rytų Prūsijos kaimo istoriją, daugiau kaip dvidešimt metų rašytojas rinko medžiagą, kalbėjo su žmonėmis ir rausėsi archyvuose. Manau, kad knygos ištrauka apie netolimoje praeityje mūsų pašonėje gyvenusius žmones bus įdomi „Literatūros ir meno“ skaitytojams.

                            Vertėjas


Į pietus nuo Kermušynų driekėsi platūs miškai ir kalvynai. Ir buvo matyti Bloksbergas, dviejų šimtų vieno metro kalnas, aukščiausias visoje apylinkėje. Iki priešpaskutinio šimtmečio vidurio žmonės čia ėjo lažą, turėjo nudirbti rankų ir pervežimo darbus. Apie 1900 metus kaimas dar ribojosi su Adlig-Klevynų dvaro girininkija, ir į kaimą dažnai ateidavo medkirčiai, dirbę miške. Jie prašėsi maitinami. Užtai kava buvo pigi, tada dar turėta kolonijų.

Žemė tenai viršuje buvo molis su smėliu ir nelabai derlinga, bet iš morgeno vis tiek galėjai surinkti iki dešimties centnerių, ne taip kaip Mozūrijoje – tik šešis. Anksčiau buvo sakoma: „Vabalyne, vabalyne, ašarų pakalne, vargo vakariene.“

Iš pradžių kaimas buvo vadinamas Vabalynais, todėl Apkasų kalva, Strazdų ir Kosenbergo kalnai vadinami Vabalynų kalvomis. Kermušynuose visąlaik buvo sakoma: „Geriau ant kalno mirt iš bado, negu apačioj pripust.“ Kaimas išties buvo velnio užpečkyje, labai atkampus, sunkiai pasiekiamas, bet stovėjo ant aukščiausios apylinkės kalvos, nuožulnaus kaukaro, apsupto aukštų medžių ir daubos, kur augo šeivamedžių krūmai ir vaismedžiai.

Einant nuo Balupėnų reikėjo daryti didelį lankstą, tikrasis, mokyklos kelias, ėjo per Ežerynus. Tarp jo kalvų užsisvajodavai, jauteisi saugus, bet vaikai visada bijodavo leistis žemyn, kad neapsiverstų vežimas, toks buvo status. Kaimas snaudė tarp kalvų ir miškų virš Prūdo tarpeklio. Ūkiai prie grįsto kelio stovėjo glaudžiai, tarsi saugodami vienas kitą. Priešais Šteinkės namą buvo natūralių akmenų terasa, kur augo gėlės. Iš žemiau esančio šulinio kaimynai semdavo vandenį.

Atėjęs nuo Raudonosios pelkės ir pakilęs į viršų, už šeivamedžio krūmų pakliūdavai tiesai į Šteinkės kiemą. Rudenį aplink namą visuomet ošdavo medžiai. O šeivamedžiuose tupėdavo varnos. Tačiau juodomis žiemos naktimis, kaukiant vėjui, kartais būdavo baisoka.

Ūkiai stovėjo keturkampiu: gyvenamas namas paprastai galu į kelią, priešais daržinę, o tvartai – dešinėje ir kairėje. Kiekvienas turėjo įvažiavimą. Ūkius supo gėlynai, daržai ir sodai. Šteinkės, Keršovskio ir Hermano Paulūno namai irgi stovėjo galu į kelią ir su daržine bei tvartais sudarė uždarą keturkampį.

Augustas Zorgas iki 33 metų buvo Hermano Paulūno arklininkas, pradėjo dar tik pusbernis, bet su arkliais tvarkėsi gerai. Vėliau, jau vedęs, kartą iš Sausrepėnų su žmona per Šabynus atėjo pėsčias, atrodo, per Sekmines. Traukė per didelę pievą, o po kairei augo drevėtas gluosnis, ir staiga pratrūko labai smarkiai lyti. Jie palindo po tuo gluosniu ir palaukė, kol nustos. Kai lietus baigėsi, šviežios pievos žolių kvapas jiems atrodė pasakiškas, kaip rojuje. Paskui skaisčiai šviečiant saulei pakilo į Kermušynus, dešinėje augo tankus miškas, o apačioje tekėjo upelis. Kai sustojo viršuje pailsėti, jis viską aprodė, ir jo žmona, gimusi Briedžių žemumoje, tokio gražumo dar nebuvo mačiusi. Ant kalno kairėje už Šteinkės ir Šetlingo kiemų stovėjo Frico Paulūno namas, jo ūkiniai pastatai buvo į dešinę nuo kelio. Kairėje už jo gyveno tiktai Keršovskis. Dešinėje Ranglakas, paskui Hermanas Paulūnas, bet jis nebuvo Frico Paulūno brolis, tik tolimas giminaitis, Frico žmona buvo Hermano sesuo. O Keršovskio žmona buvo Frico Paulūno sesuo. Kaime beveik niekas neieškojo antros pusės kitur. Už Frico Paulūno ūkinio pastato stovėjo tiktai vadinamoji vila, Hermano Paulūno senių namas. Tenai gyveno jo tėvai, jie buvo liovęsi ūkininkauti trečiojo dešimtmečio viduryje ir gyveno toje viloje. Senis Otas Paulūnas jau sirguliavo. Ir niekas iš jaunesnių žmonių neprisiminė, kad jis kadais buvo linksmas.

Ar Kermušynų ūkininkai buvo patriarchai? Su jais sūnus turėdavo pasigalynėti. Jie nenorėdavo pasiduoti ir juo labiau atiduoti savo turtą svetimiems. Buvo įprasta, kad seniai neūkininkautų iki savo dienų galo ir atiduotų ūkį sūnui, kai tas sumanydavo vesti. Prieš vestuves ūkis paprastai būdavo perrašomas, tėvai išsiderėdavo geras išlaikymo sąlygas, kasmet jiems būdavo paskerdžiama kiaulė, kasdien gaudavo pieno, tad turėdavo visko, ko reikia, ir pinigų gaudavo, o svarbiausia vaikai turėdavo gražiai palaidoti, tai buvo labai svarbus punktas.

Ūkininkai tarpusavyje buvo lygūs. Nesipūtė ir ėjo išvien. Rudenį vieni kitiems padėdavo, visų pirma eidavo į talkas, kai būdavo kas nors statoma, tada visi prisidėdavo. „Talkomis“ būdavo vadinami tokie bendri darbai, kai eidavo padėti kaimynams, visiems iš eilės. Vyrai gerai valdė kirvius, rąstai būdavo neparuošti ir juos reikėdavo nutašyti, ir visi tai mokėjo, paskui gerajame kambaryje gaudavo gerai pavalgyti. Ir ką gi žmonės tada valgydavo? Riebią mėsą, lašinius. Ir vis tiek išgyvendavo daugiau aštuoniasdešimties. Sausą duoną, šviežiai iškeptą, ir stikliuką išlenkdavo. Tai būdavo užsidirbę. Valgė spirgus, traškiai paspirgintus lašinius, o pusryčiams kasdien gaudavo pieniškos sriubos, kukulainės, kaip pigiausios, arba avižinių dribsnių be cukraus.

Jei kas kepdavo, Keršovskiai ar Paulūnai, vaikai visada gaudavo kriaukšlę. Ir kai būdavo valgoma, sakydavo: „Eikš, vaike, sėsk prie mūsų!“ Vasarą valgydavo rūgštų pieną, per derliaus nuėmimą irgi, jį atšaldydavo rūsyje ir paduodavo prie bulvių. Ankstyvąsias vyšnias, šviežias saldžiąsias, kurias vadino reinvyšnėmis, ir juodas, rūgštokas. Abi rūšys gerai davėsi konservuojamos. Ema juodąsias visada dėdavo į puodynes, vienas sluoksnis vyšnių, vienas cukraus, kad atsirastų sulčių, ir jos nesugesdavo. Vasarą iš juodųjų vyšnių su vyno mielėmis ar serbentais darydavo vaisvynį, bidonuose arba ąsočiuose jį laikydavo kamarose. Iš nukritusių vaisių, vyšnių ar kriaušaičių virdavo pienišką sriubą, kukulinę. Vaisiai prieš tai būdavo patroškinami, paskui apipilami karštu pienu, o tada įmetama miltinių kukulių.

iliustracija
Waltraudo Steinke`s
nuotrauka (1938)

Avižinių slyvų užderėdavo centneriai, pailgų, geltonų, saldžių kaip cukrus. Jų kauliukas buvo kietas ir jos netiko virti, tik valgyti. Paskui užsikrėtė nežinia kokia liga, nuo kurios ėmė leistis. Todėl žmonės, kai nieko nebegalėjo padaryti, jas sušerdavo kiaulėms. O vienais metais per smarkius šalčius jos iššalo, visos aliai vienos.

Žmonės buvo gan menki, tokiose skurdžiose žemėse nė vienas neužsiaugindavo didelio pilvo, bet gyveno pusėtinai. Tik Francas stengėsi atrodyti storesnis ir labiau pasiturintis, ir vis gėrė grietinėlę, nusipildamas kamaroje iš bidonėlio, slapčia, kad niekas nematytų. Storiausia buvo Ema, dručkė kaip pridera. Ji retai kada turėdavo gerą korsetą, nors su juo jautėsi geriau. Visai kitaip vaikščiodavo. Tačiau nekreipė į tai dėmesio, buvo puse galvos mažesnė už Francą ir atrodė labai motiniška.

Hermanas Keršovskis, ko gero, buvo mažiausias iš visų, toks pat liesas ir gyslotas kaip Francas, ir mirė, jau visiems bėgant*, nuo skrandžio vėžio. Jo žmona, Mina, buvo gan liekna. Hermanas Paulūnas kresnas, Gertė liekna, beveik didesnė už jį. Močiutė Paulūn, kuri gyveno viloje, buvo maža. Ir Frydė Paulūn maža, tačiau apvalaina ir dailiai sudėta. Fricas Paulūnas visada rūkė cigarus, kaip „ponas“, kokiu dėjosi esąs, mėgo važinėti per kaimą vežimu, su cigaru dantyse.

Didžiausi ūkininkai buvo Albertas Šteinkė ir Hermanas Pau­lūnas. Hermanas turėjo keturis arklius, o apatinis, Albertas, gal net šešis. Jis dar Kermušynuose apmokė vieną vyruką ir paskui prie Jagelio ežero nupirko gražų Baumano ūkį.

Šteinkės kaime, kas be ko, užėmė išskirtinę vietą. Ema buvo vienintelė Raudonojo Kryžiaus moterų draugijos narė, net įėjo į tarybą, ir per moterų šventes pardavinėdavo loterijos bilietus ar stovėdavo prie virtuvės bufeto, per draugijos šventes – vasaros ir žiemos – kepė kotletus, darė bulvių salotas ir pardavinėjo.

Francas vėliau tapo Kyfhoizerbundo, ankstesnės karių draugijos, vadu ir pirmininku. Taip, abu jie šį tą reiškė. Visuomet buvo pirmi, visada priekyje. Jis parsivežė seną rašomąją mašinėlę, nusipirkęs Benkheime iš Gerkės. Elfrydė, duktė, jam spausdindavo skelbimus ir įnašų lapus ir sugebėdavo padaryti nuo 15 iki 20 kopijų. Rašydama vienu pirštu. Kartais jo pavesta rinkdavo knygas. Važinėdama iš ūkio į ūkį pas narius, tai buvo prieš Antrąjį karą.

Jis mokėjo organizuoti, ką nors pastatyti ant kojų, todėl ir tapo pirmininku. Tiktai persirengti prieš šventę Francui buvo bausmė: tos stačios apykaklės, perkeltos sagos. O Emai buvo sunku išsišukuoti savo ilgus plaukus, kurie greitai vėlėsi. O jos kojos buvo tokios sudiržusios, kad plėšė kojines.

Francas nevengė žmonių. Per savo penkiasdešimtmetį jis išvežė pieną ir paskui grįžo namo girtas. Kadangi užsuko į smuklę ir buvo jo gimtadienis, tai visus pavaišino ir pats paragavo. Arklys kelią rado pats. Po pietų atėję svečiai rado jį gulintį. Tada pirmą ir paskutinį kartą pasigėrė.

Jis galėdavo užsidegti, bet paskui vėl nusiramindavo. Šteinkės buvo kažkuo kitoki, nebūtinai protingesni, bet kitoki. Jie, išskyrus Emą, domėjosi muzika. Francas mokėjo gyventi. Buvo greičiau idealistas ir ūkininkavo nepernelyg sėkmingai, nes ir nenorėjo tapti ūkininku. Šiaip ar taip, dirbti jam buvo sunku, ir kai ateidavo eilė sunkiems darbams, tarkim, runkelių kaupimui, kurio visi jie nelabai mėgo, stovėti karštyje ir kaupti ilgas vagas, jam būtinai prisireikdavo perkelti karves, jas vasarą paprastai rišdavo, ir vis reikėdavo perkelti kuolą, kad pasiektų nenuėstą vietą. Tai galėjo padaryti ir vaikai, bet per tokius sunkius darbus visuomet eidavo pats. Kilometras ten, kilometras atgal, žiūrėk, jau praėjo visa valanda, ir tai geras atokvėpis.

Jis mėgo skaityti, galėjo labai įsigilinti į knygą. Labiausiai patiko Peteris Rozegeris, galbūt tada jautėsi radęs save kaime. Jo paprastas gyvenimo istorijas rijo visa šeima. Ir jis visuomet stengėsi visiems, ir vaikams, parūpinti knygų, iš bibliotekų ir privačių žmonių, kurie jų turėjo. Jis nesivaržė į juos kreiptis ir paprašyti, ar negalėtų paskolinti. Pats jų turėjo ne kažin kiek.

Gerai sutarė su mokytoju, skolinosi iš jo romanus ir davė skaityti kitiems. Jaunesniems broliams ir seserims vaikystėje užkrosnyje vakarais pripasakodavo visokiausių istorijų apie plėšikus. Jis puikiai fantazuodavo ir kartais papasakodavo šiurpių istorijų, kurias pats prasimanydavo ir čia pat paporindavo. Jam tai labai patikdavo. Biblijos ir katekizmo jie neskaitė, juos domino visai kitokios knygos; duktė Valtraud skaitė bulvarinį romaną „Burtininkė Kirkė“, kurį iš jos vis nukniaukdavo Elfrydė...


____________________________________
*1944 metais nuo rusų.


Iš vokiečių kalbos vertė TEODORAS ČETRAUSKAS
Versta iš: Klaus Jürgen Liedtke. „Die versunkene Welt“, Die andere Bibliothek, Eichborn, Frankfurt am Main, 2008.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:33:36 Jan 29, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba