Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-27 nr. 3364

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• LINAS JABLONSKIS
• KAZYS VENCLOVA2
• PAULIUS JUŠKA
• JUSTĖ VENCLOVAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALBINAS ŽUKAUSKAS.
Sniego bobos
3

REDAKCIJOS SKILTIS 
 VAINIUS BAKAS.
Pož(i)eminės perėjos
• TRUMPA KRONIKA

DATOS 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ.
Žvėriškai žydras dangus virš Bubelių

POKALBIAI 
• Jaanas Kaplinskis: Menas yra laisvės karalystė, arba
Ar lengva būti Estijoje „balta varna“?
• JAAN KAPLINSKI

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ L..
Piešiniai sau
• VIDAS POŠKUS.
Baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas

KINAS (priešingos nuomonės) 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Jau matyta, jau girdėta
• VAKARĖ KAZLAUSKAITĖ.
Melancholiška mirtis?

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Nukirsta galva, kelinta valanda, ponia

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Teatro sūkuryje
• „Literatūra ir menas“ kalbina Kompozitorių sąjungos pirmininkę ZITĄ BRUŽAITĘ.
Veiklos laboratorijoje

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• VYTAUTAS STANKUS1

PROZA 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Pavogtas veidas

VERTIMAI 
• KLAUS-JÜRGEN LIEDTKE.
Kermušynų žmonės

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Utopijos pildosi
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• 30 litų, arba Kaip gyventi iš kultūros?
• ŽILVINAS JAGĖLA.
Apie meilę ir haruspikus
• JONAS MARTINAITIS1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Rankų darbas ir rebusai

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Jei kartą skirtumėte laiko ir paskaitytumėte Goethę
įdėmiau nei įprastai, intensyviau nei įprastai ir įžūliau
nei įprasta, pabaigoje jums viskas, ką perskaitėte,
pasirodytų juokinga.“ Thomas Bernhard
 
• Ak, tie tarptautiniai ir kitokie žodžiai...
• FRANCIS USANAS.
Aforizmai
• BARBĖ BARBAITĖ.
Negalia
• ALEKSANDRAS CHANOVAS.
Pasaka apie skyrybas

KITOKIA GRAFIKA 
• Valeros gimtadienis3

Skaitytojai postringauja 
• Devyniasdešimt trečioji savaitė2

REDAKCIJOS SKILTIS

Pož(i)eminės perėjos

Vaikščiojimas tarp eilučių

VAINIUS BAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija


Žuvusių: 0. Sužeistų: 0.1Tabula rasa... Koks lengvumas ir džiugesys užplūsta žiūrint į tokią gražią statistiką automagistralės Panevėžys–Ukmergė–Vilnius lentelėje. Juk dar tik pirmosios Naujųjų metų savaitės: beveik visi jų puslapiai balti ir švarūs nelyg man dovanotoje užrašų knygelėje, į kurią kol kas nedrįstu rašyti. Ir, rodos, šiame postpost...modernistiniame pasaulyje didžiausia siekiamybė –­­ pajausti tą tabula rasa, švarų lapą, kuriame dar visai nieko nėra... Arba, kitaip sakant, kuriame vis dar yra šiek tiek Dievo... Neseniai Litmenyje publikuotoje S. Stacevičiaus esė sumirga praeities citatų skiautelės –­ šv. Augustino frazė, kad, perskėlus medžio kaladę, joje rasi Dievą, nes Jis yra visur... Į šią esė atkeliauja ir poeto V. V. Skripkos patikslinimas: „Ne Dievas yra visur, o Dievo yra visur.“ Iš tikrųjų turbūt viskas padalyta tam tikromis porcijomis ir proporcijomis. Kūrėjo yra visur – kartais šie žodžiai padeda, suteikia pasitikėjimo, įkvepia gyvenimo džiaugsmui, o kitąkart toji mintis pradeda gąsdinti... Net imi galvoti, kad Dievas yra rašomajame stalčiuje, televizoriaus spintelėje, batų dėžėje, o dar blogiau – šaldymo kameroje tarp žuvų pirštelių ir dar vasarą užšaldytų uogų... Ir vis dėlto koks siaubas – Dievas šaldiklyje... Nors ką gi reiškia šaldiklis prieš visa persmelkiantį kosminį šaltį, visatos šaltį, kurio platybėse sovietiniai kosmonautai ir sputnikai prasilenkė su Dievu? Nesuartėjo ir tiek...

O štai šie metai popiežiaus Benedikto XVI yra paskelbti Tikėjimo metais. Nors oficialiai Šventė prasidės spalio 11 dieną, minint Vatikano II Susirinkimo pradžios 50-ąsias metines, o baigsis 2013-aisiais lapkričio 24-ąją per Kristaus Karaliaus iškilmę, tačiau jau nuo pat pirmųjų šių metų dienų (Popiežiaus Nota datuota sausio 6 d.) tiek bažnyčiose, parapijose, katalikiškame pasaulyje, tiek kiekvieno žmogaus viduje vyksta pasiruošimas šiai ypatingai Šventei. Švęsti, šviesti, šventėti.

Simboliškas posūkis mūsų laukia ir kultūrinėje perėjoje – iš poeto, Nobelio premijos laureato Cz. Miłoszo jubiliejinių metų pereiname į kito, turbūt paties ryškiausio lietuvių poeto –­ Maironio – metus. Tiksliau sakant, pereiname ne mes, bet Poeto asteroidas vėl su šviesa priartėja prie mūsų... Galima numanyti, kad Maironis jubiliejaus proga sulauks visokių ir ne itin malonių „dovanėlių“, prieštaringų atsiliepimų. Štai posttrečiafrontinis kritikas B. Januševičius vienoje praėjusių metų kalboje2, skirtoje (ne)poetams ir (ne)poezijai, teigia: „Ir dabar labai ramiai galiu pasakyti, kad Maironio tekstai šiandien nėra poezija.“ Pasisakymas grindžiamas tuo, kad „per šimtą su trupučiu metų labai pasikeitė žodžių reikšmės ir pati poezijos samprata“ (ten pat). Tačiau drįstu prognozuoti ir viliuosi, kad šie jubiliejiniai Maironio metai paneigs šiuos, anksčiau dar keturvėjininkų gvildentus žodžius.

Be abejo, pripažįstu, jog šiuolaikinio skaitytojo ar, sakykim, poeto santykis su Maironio kūryba yra, švelniai tariant, komplikuotas. Ir ypač dėl mokyklinės, pedagoginės Maironio traktuotės, kuri tikriausiai yra savaime „atbaidanti“... Neretai susidaro įspūdis, kad apie Maironį nieko įdomaus jau ne(be)galima pasakyti, tik pakartoti iki pat švarko rankovių nutrintą mokyklinę interpretaciją: Maironio eilėraščiuose juntamas tėvynės ilgesys, gamtos grožis, etc. Bet taip pat sąmoningai kyla klausimas –­ kiek naujai generuojamų Maironio kūrinių interpretacijų užgožia mokykliškumo nuostatos, seniai gromuluojamų tiesų a posteriori „žinojimas“? Ar tikrai tik šie visų n metų linksniuojami dalykai Maironio poezijoje yra patys reikšmingiausi, o tekstų gelmė jau išsemta iki dugno?

Juk norėtųsi, kad Maironis, perfrazuojant B. Januševičių, šiandien nebūtų tik emblema –­ stambus lietuvių poezijos pamato akmuo, bet kūrybine prasme gyvas, žmogiškas, naujai ir savitai reflektuojamas. Tikiu, per įvairiausius jubiliejui skirtus renginius sulauksime įdomesnių, naujai ir gyvai išskaitytų interpretacijų... O tai atrodo savotiškai provokatyvu, nes, kalbėti apie šį poetą, mąstyti romantinės poezijos humanistiniais, tautiniais, sakraliniais verčių matais – reiškia, provokuoti. Mano galva, būtent šiomis dienomis labiausiai visuomenę provokuojanti laikysena – tradiciškumas, tradicijos tąsa, krikščioniškumas ir jo vertybės, moralinės nuostatos. Tradicinio meno ir moralės vertybių išsaugojimas visuomenės jau laikomas „nenormaliu“. „Normalu“ tik tai, kas pervertinta, dekonstruota ar apversta aukštyn kojom – viskas daroma nebe morališkai, bet orališkai. Vadinasi, prisiliesti prie tradicijos – reiškia, „eiti prieš srovę“, „išsišokti“. O juk ir pats Maironis yra savitas „išsišokėlis“, ne tik kaip poetas, bet ir kaip katalikų dvasininkas – jis pirmasis ėmęsis versti „Rigvedos“ himnus, prisidėjęs prie „Bhagavad Gitos“ lietuviškosios recepcijos. Tokio tolerantiškumo kitai konfesijai, kitų palikimui ir dabar sunkiai rastume tarp dvasininkų...

„Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ – suskamba kaip niekad aktualiai. Čia telpa šitiek biblinės Kaino ir Abelio istorijos tragizmo: ginčas, kova dėl Dievo meilės. Kodėl brolio aukuro dūmai kyla stulpu į dangų, o manuosius vėjas išdraiko pažeme? Ar ne dėl tos pačios Dievo meilės – be abejo, pakitusios, sublimuotos – mūsų dienomis vyksta tos pačios rungtynės, karai, nesutarimai? O noras kaip nors „įsiamžinti“, palikti ką nors po savęs, „neišnykti kaip dūmui“ negi dabar nėra kaip niekad aktualus?

Reflektuojant Maironio poeziją, galima aptikti net dabartinių sociokultūrinių aktualijų. Štai kad ir visiems žinomo eilėraščio „Trakų pilis“ žodžiai: „Nutilusios sienos, apleistos visų, / Be sargo, ginklų, be žmogaus!“ – kaip savitai tai suskamba mūsų šalies kontekste, kai visos jėgos ir finansai nukreipti į Valdovų rūmų statybą, o dauguma kitų miestelių, provincijų, kaimelių dvarų griūva, irsta akyse, nesulaukę nei restauracijos, nei dėmesio... Tačiau vilties yra – ji pačioje matomiausioje vietoje – prieš mūsų akis atsivertė naujas puslapis, nauja tabula rasa. Belieka jį pildyti savo žodžiais, kurie virsta kažkuo daugiau... Ir tegu tas kažkas lieka neišsakyta, neužrašoma. Juk gražiausias eilėraštis apie meilę yra tas, kuriame nėra žodžio „meilė“. O Dievas ir yra pati Meilė. Tereikia puslapyje palikti švarios vietos jai įsikurti –­ bent tarp eilučių.


____________________________________
1 Liūdnai ironiška aplinkybė, kad, parašius šį straipsnį, po kelių žiemiškų dienų lentelės statistika pasikeitė 1:0 mirties naudai. Laikas nuolat keičia visas aplinkybes ir ženklus, apie kuriuos rašome, ir vienintelė galimybė išsaugoti šį pamažu besikeičiantį ir nykstantį pasaulį –­ jį užfiksuoti tuo pavidalu, kurį matai dabar...
2 http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3352&kas=straipsnis&st_id=18797


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:33:22 Jan 29, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba