Melancholiška mirtis?

„Melancholija“

Prieš eidama į „Melancholiją“, žurnale „IQ“ perskaičiau, kad Larsas von Trieras nekenčia moterų, yra mizoginas – nieko sau, pagalvojau, juk yra visiškai atvirkščiai. Jis jas sudievina, filmo „Prieš bangas“ herojė yra Atpirkėja. O dar „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“ ir jų dvasios supermenės. Triero ir Almodovaro filmai veikia per moteris. Maniau, kad gal kažkas pasikeitė naujame filme – ne, „Melancholijoje“ veikia dvi skirtingos seserys, jos ateina į fantastiškai gražią filmo pabaigą skirtingai, bet jos abi – ir jas už rankų laikantis vaikas – sėdi iš šakelių suręstoje indėniškoje palapinėje, vigvame, ir vieningai sutinka pasaulio pabaigą. Iš tiesų būtent šita trijulė sėdi Nojaus laive.

Ir nereikia kaltinti Triero dėl katastrofizmo idėjų. „Melancholijos“ finalas švyti. Po melancholiškai atsėlinusios mirties, individualios ir visuotinės, atsiranda ir prisikėlimo viltis.

Filme nėra masinių žudynių, griovimų, tik tyla, ramybė ir gerovė. Kadrai tarsi lėtėja kaip ilgame sapne, ir tarytum sapne bejėgis pasineri į tylų košmarą – pasaulio pabaigos laukimą. Artėja nepažįstama planeta, mokslininkų pakrikštyta Melancholija. Ji, kaip ir daugybė kitų visatos kūnų, turi praskrieti pro šalį – viskas bus gerai, taip, kaip jau buvo tūkstančius metų... Bet juk ne, šitoji vis dėlto padarys savo.

Viena iš seserų ruošiasi ištekėti, vestuvių diena suplanuota, visi artimieji ir jaunikis – nors prie žaizdos dėk, be to, tų gyvenimo žaizdų kaip ir nėra. Tačiau nepaaiškinama ir nepakenčiama būties lengvybė ir liūdesys pamažu užlieja jaunosios kūną ir protą, galiausiai ji negali net kojos į vonią įkelti. Moters antroji oda – intuicija –­ visiškai ją reguliuoja, stumia į depresiją, ji nebeturi jėgų kovoti, viską daryti pagal taisykles kaip kad jos protingoji sesuo. Net ir erotinės jauno kūno galios kažkodėl stumia ją tolyn nuo mylimo sužadėtinio, aistra jam, užbėgdama į priekį, staiga išsisėmė (moteris jaučia: laikas jiedviem bus negailestingas) ir nukrypo į makabrišką Nežinomybę... Moteris, kuri pati yra gamta, atsiduoda iš tos erotiškos, valdančios Nežinomybės atplūstančioms bangoms.

Pagrindinės herojės seserį, viską pedantiškai sudėliojusią į stalčiukus ir šitaip nustūmusią savo baimes, galiausiai irgi apima panika, ji pasigriebia mažą sūnų ir juokingai puola bėgti nežinia kur su golfo mašinėle (automobiliai nebeužsiveda). Nupjauta veja sodriai blizga, saulė plieskia, paukščiai čiulba – ne, jau kiek pritilo.

Filme daug Wagnerio muzikos – atrodo, kad Trieras ją perprato ir ekranizavo, perkėlė į melancholiškus pasaulio nuvytimo vaizdinius.

Taip, silpnai išvystyto emocinio „aparato“ žiūrovams (dauguma jų, manau, yra vyrai) geriau šito filmo nežiūrėti, nes suglumins ir suerzins, net įsiutins, kad nesuvoki, kas čia darosi, kokios operos ir simfonijos čia grojamos. Jeigu reikia etikečių, tai Trieras greičiau jau yra feministas nei mizoginas. O „Melancholija“ gali tikrai šokiruoti nebent tuo, kad preciziškai, demoniškai, vagneriškai įtraukia žiūrovą į savo užmačias, meninį sąmokslą. Filmo įtaiga yra didelė – jis priverčia stipriai jausti arba supykti, kad nesugebi jausti.