Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-27 nr. 3364

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• LINAS JABLONSKIS
• KAZYS VENCLOVA2
• PAULIUS JUŠKA
• JUSTĖ VENCLOVAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALBINAS ŽUKAUSKAS.
Sniego bobos
3

REDAKCIJOS SKILTIS 
• VAINIUS BAKAS.
Pož(i)eminės perėjos
• TRUMPA KRONIKA

DATOS 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ.
Žvėriškai žydras dangus virš Bubelių

POKALBIAI 
• Jaanas Kaplinskis: Menas yra laisvės karalystė, arba
Ar lengva būti Estijoje „balta varna“?
• JAAN KAPLINSKI

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ L..
Piešiniai sau
• VIDAS POŠKUS.
Baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas

KINAS (priešingos nuomonės) 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Jau matyta, jau girdėta
• VAKARĖ KAZLAUSKAITĖ.
Melancholiška mirtis?

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Nukirsta galva, kelinta valanda, ponia

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Teatro sūkuryje
• „Literatūra ir menas“ kalbina Kompozitorių sąjungos pirmininkę ZITĄ BRUŽAITĘ.
Veiklos laboratorijoje

KELIAS 
 LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• VYTAUTAS STANKUS1

PROZA 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Pavogtas veidas

VERTIMAI 
• KLAUS-JÜRGEN LIEDTKE.
Kermušynų žmonės

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Utopijos pildosi
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• 30 litų, arba Kaip gyventi iš kultūros?
• ŽILVINAS JAGĖLA.
Apie meilę ir haruspikus
• JONAS MARTINAITIS1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Rankų darbas ir rebusai

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Jei kartą skirtumėte laiko ir paskaitytumėte Goethę
įdėmiau nei įprastai, intensyviau nei įprastai ir įžūliau
nei įprasta, pabaigoje jums viskas, ką perskaitėte,
pasirodytų juokinga.“ Thomas Bernhard
 
• Ak, tie tarptautiniai ir kitokie žodžiai...
• FRANCIS USANAS.
Aforizmai
• BARBĖ BARBAITĖ.
Negalia
• ALEKSANDRAS CHANOVAS.
Pasaka apie skyrybas

KITOKIA GRAFIKA 
• Valeros gimtadienis3

Skaitytojai postringauja 
• Devyniasdešimt trečioji savaitė2

KELIAS

Kupranugarį matei – nematei

LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Palangano gyventojos
Lauros Švedaitės nuotrauka

Tęsinys. Pradžia – 3 numeryje


Rugsėjo 20 d.

Tikriausiai galiu tik pripažinti, jog tokiam milijoniniam mieste dar nesu buvęs ir tokios intensyvios inercijos dar niekada nesu pajutęs.

Teheranas. Vis mėginam įsivaizduoti šį miestą, dar tik pasidavusį modernizacijos procesui ar net ankstesnius jo laikus. Nuotraukų albumuose randam vaizdų su senaisiais miesto vartais. Anksčiau Teheraną supo apie 12 įspūdingos architektūros vartų, tačiau dabar juos visus ir kai kuriuos kitus senovės palikimus nušlavusios tiesiamos gatvės, greitkeliai ir autostrados. Teherano plotas per mažiau nei 30 metų padidėjo apie 3 kartus, o populiacija išaugo nevaldomai. Iš viso Irano į miestą plūdo ir tebeplūsta masės žmonių. Tik laikui bėgant, vyriausybei pavyko pristabdyti Teherano pietuose vykstančias nelegalias naujakurių statybas. Viena šio proceso pasekmių –­ labai įdomus miesto pasiskirstymas.

Miesto šiaurinėje dalyje radom bulvarus, jaukias gatveles, puošnius pastatus, prabangias parduotuves ir t. t. O apie pietinį Teheraną kol kas teko tik girdėti iš žmonių pasakojimų ar dokumentinių filmų ištraukų – rodos, ten netrūksta skurdo ir visų kitų negandų. Tad miesto šiaurėje driekiasi didingos, per smogą sunkiai įžiūrimos kalnų aukštumos, į kurias kopia kuo aukščiau tuo prabangesni būstai, o pietuose... Yra net terminai „aukštutinis miestas“ ir „žemutinis miestas“. Viršuje gyvena „viršesnieji“, apačioje – „žemesnieji“. Viskas taip ir juda – iš viršaus į apačią. Žinoma, ir vanduo. Jei esat matę bent vieną Majid Majidi filmą, turėjote pastebėti daugelio gatvių pakraščiuose nutiestus kanalus kalnų vandeniui nutekėti. Visi į tuos kanalus meta šiukšles ir pila visokį birzgalą, tai ir vanduo viršuj dar skaidrus, o jo spalvą pietuose pamatysim, kai geriau mokėsim persų kalbą.


Rugsėjo 25 d.

Kurdai nepajudinami kaip kalnai. Jų veiduose matom kaitrią vasaros saulę ir žvarbią žvarbią žiemos pūgą. Per amžius kalnai čia gyvenančius žmones grūdino, ribojo savo neperžengiamumu ir saugojo nuo imperinių galių.

Scena iš Bahman Ghobadi filmo „Niwemang“ (vert. iš kurdų k. „Pusmėnulis“): visom pasaulio spalvom pasidabinusios kurdės stovi ant miniatiūrinių namelių stogų ir mušdamos dafus (rėminis kurdiškas būgnas) „plėšia“ dainą apie meilę. Meilę pavasariui, ilgesį Kurdistanui, ištikimybę kalnams. Tai Palangan kaimelis.

Užsikrečiame filmo nuotaika. Žinoma, privalom ten patekti. Dulkėtais keliais aplenkiame kelis rūsčius kalnus, kurių aukštumose – žmonės kalba –­ slapstosi kurdų partizanų grupuotės. Ir galiausiai viename slėnyje įžiūrime šviesius Palangan stogelius, nuklojusius abu kalnų šlaitus. Vėliau sužinome, jog tai vieta, įkvėpusi ne vien Bahman Ghobadi, bet ir kitus kurdų kūrėjus ar pasaulio keliautojus.

Ilgai netrunkame susipažinti su vietiniais vaikais. Jie pasitinka mus dar leidžiantis į slėnį. Dabar labai gerai matosi, kaip vienas vyras rūko sėdėdamas ant kaimyno stogo, o anas maitina savo karves ant kito kaimyno stogo. Tokioje kiemo erdvėje, kuri, žinoma, nėra aptverta aukštom aklinom tvorom, ir sukasi gyventojų kasdienybė. Rodos, čia sunkiai pasislėpsi nuo akių ir ramiai nosies nepasikrapštysi.

Nakčiai apsistojame pas vieną šeimą. Persų kalba susikalbame tik su jaunesniais šeimos nariais. Pasak jų, mokykla čia įsikūrė vos prieš 30 metų, tad vyresnieji kaimelio gyventojai neraštingi ir vartoja kurdų kalbą.

Visai sutemus, išskleidžiame kilimą ant vieno iš stogų ir sukrentame į krūvą. Prieš mus atsiveria skaidrus dangus ir kito šlaito žiburiai. Gaivu. Beveik kiekvienas gyvenvietės garsas aidi. Aidi senio atsikosėjimas, aidi asilo kriokimas, karvės mūkimas, avių mekenimas. Vaikai šūkauja vienas kito vardus –­ šitaip išdykauja. O mes kalbamės. Viena šeimos dukterų Samira klausinėja apie vestuves: Kokios buvo mano vestuvės, ar pirkom aukso, ar jaunikis turėjo atsiklausti mano tėvo leidimo, kokio amžiaus dažniausiai būna jaunoji, ar tuokiamasi bažnyčioje, kiek svečių susirenka į šventę, ar tuokiamasi iš meilės..? Mano išgalvotiems atsakymams pritrūksta svorio.

O Palangane neretai tėvai parenka jaunikius savo dukroms, aukso perkama už šimtus tūkstančių tomanų, į šventę susirenka apie keturis šimtus svečių, jaunoji gali būti ir penkiolikos. Klausau ir stebiuosi. O iš kur jaunikis ir jo šeima turi grynųjų auksui, jei ne retas čia verčiasi avių ganymu ar natūriniu ūkiu? Samira neturi konkretaus atsakymo: Jie tiesiog privalo mums dovanoti aukso. O ar tuokiatės iš meilės? – klausiu. Tuokiamės iš meilės. Iš meilės Kurdistanui. Ir jos atsakymas nuaidi. Kurdistanui...


Spalio 26 d.

„O gyvenime, aš senstu ir, vaikščiodamas po kalnus ir slėnius, jaučiu, kaip iš paskos sliūkina mirtis.“ – eilutė iš kurdų dainos.

Čia pateikiu kai kurias kurdiškų vardų reikšmes:


        Liūto kalnas
        Akmens kalnas
        Šviesos kalnas
        Kalnas
        Sukilėlis
        Piemuo
        Pavasario gėlė
        Viltis
        Siena
        Sniegas
        Pabėgėlis
        Kurdistanas


Rugsėjo 27 d.

„90 iš 100 kurdų nieko nebijo.“ O labiausiai tai niekas „nepaims“ kurdų močiučių. Nei Ankaros tankai, nei Sadamo Huseino cheminės dujos, nei revoliuciją saugantys ajatolų šunys. Šeimoje jos yra visa ko centras ir paskutinio žodžio savininkės.

Ir vėl Bahman Ghobadi. Vienoje Sanandadžo gatvėje sutinkame aktorių Allah Morad. Mūsų favoritą, visų laikų geriausiąjį. Išties tai jis nėra profesionalus aktorius. Greičiau jau – neraštingas ir ypač temperamentingas vestuvių muzikantas, kasdien ir visais gyvenimo atvejais vilkintis tradicinį kurdišką kostiumą. Tokį jį matėme ekrane, tokį pat sutinkame Kurdistano sostinėje. (Bahman jį atrado vestuvėse.)

Allah Morad, rodos, taip pat apsidžiaugia mūsų netikėtu susitikimu, įsikimba mums į parankes ir vedasi į vieną turgaus arbatinę. Ten sutinkam krūvą kitų vestuvių muzikantų. Siurbčiojam čefyrinę arbatą ir klausomės jų čefyrinių pasakojimų.

Vėliau pas vieną muzikanto šeimą apsistojame nakčiai. Čia smagiai leidžiame laiką, vakarieniaujame, juokaujame. Kol nepasirodo močiutė. Ji nieko nesakius, žengia į kambarį, rėžia savo sėdinčiam sūnui per sprandą ir užrėkia:

– Kodėl nepranešei, jog turi užsieniečių??


Rugsėjo 29 d.

– Koks tavo vardas?

– Laura.

– Iš kur atvykai?

– Iš Lietuvos.

– Iš kur?

– Iš Šiaurės Rytų Europos.

– Gerai, Europa.

– Kokio tikėjimo yra tavo tėvai?

– Krikščionys.

– Jėzus?

– Taip, Jėzus.

– Labai gerai, pažįstu jį. Visi sufijai pažįsta.

Gaunu vyresniosios leidimą. Patenku į kambarį su daug kurdžių, susėdusių ratu. Kelios jų stovi centre, susikibusios rankom, ritmiškai linguoja ir laukia, kol dafo trenksmai išneš protą. Patenku į moterų zikrą. Jos pradeda šūkčioti: Allah, allah, allah. Dabar jų ilgi, palaidi plaukai, tarsi būtų atskiri nuo kūnų, skraidžioja po kambarį, aukštyn, žemyn, o kūnai lankstosi neįmanomom figūrom. Allah, allah, allah. Jos šitaip myli dievą.

Man leista sėdėti kampe ir tylėti. Negaliu fotografuoti, negaliu filmuoti. Shotor didi, nadidi. Vėliau, joms visai įsisiautėjus, vyresnioji pakviečia prisijungti. Pasilieku vietoje. Greičiausiai iš viso mano dalyvavimo teišeitų dvasinis turizmas.

iliustracija
Jos vardas – Kurdistan
Lauros Švedaitės nuotrauka

Vėliau jos nurimsta. Viena senolė prigula šalia manęs, susiriečia į embrioną, ilgi sidabriniai plaukai apsiveja jos veidą ir ji sako:

– Tai buvo geriau už bet kokį mylimojo prisilietimą.


Rugsėjo 30 d.

Rodos, vaikai čia auga patys. Vieni su kitais, po kelis iškart. Čia nėra daug darželių ar auklių. Čia dar toli iki tos dienos, kai bus išrastos vaiko teisės. Ir, rodos, jie čia labai laimingi. Nevieniši.

Čia pirmą kartą pamačiau, kaip tėvas šiltai apsikabina sūnų su dukra, ir jie dar ilgai šitaip guli balkone, klausydamiesi cikadų. Čia vaikai nebijo. Čia nėra genijų ar individualistų. Tiesiog paprasta, nesterili vaikystė. Kaip ir visas likęs gyvenimas.


Spalio 5 d.

– Ar revoliucijos metu Jūs ėjote į gatves? Ar dalyvavote protestuose prieš šachą?

– Taip, buvome jauni, drąsūs ir padarėme klaidą.

Pamatę dokumentinį filmą „Letters From Iran“ (Laiškai iš Irano), nutylame. Tenka pripažinti, jog įsisukę į iranietiškąją buitį, mes spėjome užsimiršti. Visgi dabar esame ten, kur žmonių gyvenimus temdo vienas ciniškiausių ir brutaliausių režimų. Dieviškojo išsigelbėjimo vardu žudoma, naikinama ir kankinama.

Ir apskritai – Iranas ypač pasižymi paradoksalumu. Čia niūriaveidžiai ajatolos garbina poeziją, kurioje apstu homoseksualios meilės istorijų, alkoholis draudžiamas, tačiau namų gamybos vynas yra tapęs visuotine religija, heroino vartotojai nušaunami be teismo nuosprendžio, seniai, apsvaigę nuo opijaus, skaito Koraną ir pasiekia mistines aukštumas.

Nors ir pro filtrus, sienas bei cenzūrą prasprūsta pornografija, Holivudas, Valentino diena, facebook, couchsurfing, youtube bei dar daug kitų vakarietiškųjų „gėrybių“, mums neretai tenka pasakoti apie Europą, tarsi tai būtų neregėta šalis, ar pabūti gyvais eksponatais šeimos šventėse. Esame „tie“ iš besienės Šengeno erdvės.


Spalio 10 d.


        Mes miegam ant kilimo, nes neturim lovos,
        Mes valgom rankomis, nes neturim šakučių,
        Mes nebijom tavęs, nes neturim durų.


Spalio 12 d.

Šiandien Mehdi kai ką papasakojo. Cituoju:

Klausimas:

– Kodėl mes turime melstis arabų kalba, jei gerai jos nesuprantame, jei patys nežinome, apie ką kalbame?

Atsakymas:

– Jūs gal ir nežinote, tačiau meldžiatės Dievui, o jis tik arabiškai tesupranta.


Spalio 14 d.

                    Gėjų Irano Islamo Respublikoje nėra.
                        Mahmudas Ahmadinedžadas

Merhad. Šįvakar esame jo svečiai ir, minkštai sugulę ant kilimo, gurkšnojame namų gamybos vyną. Prireikia trijų taurių, kol jis prisipažįsta.

Ir, tiesą pasakius, Merhad kol kas yra vienintelis sutiktas iranietis vyras, kuris man tikrai patinka.


Spalio 16 d.

Tai, ką Irane mato mūsų akys, yra Islamo Respublikos matrica, kurioje visi puikiai išmano ketmaną ir žino, kuriuo metu į kurią pusę ir kaip judėti, ką sakyti ir ką geriau nutylėti. Nuo pat vaikystės čia esi skatinamas pasijungti į kolektyvinę šizofreniją. Ir vienas iš dviejų iraniečio charakterių slepiasi po žeme. Būtent ten vyksta realios žmonių istorijos. Jų ir atvykom pasiklausyti.

Sėdime namo rūsyje. Vyksta pilvo šokio pamoka. Staiga jos visos atsisuka į mane, o viena priveria kambario duris.

– Laura, o ten Europoj prieš vestuves Jūs galit kai ką daryti?

– Ką būtent?

– Na... Tai, ką tik po vestuvių galima daryti.

– Mylėtis?

Šis žodis sukelia ovacijas. Tarsi visos turėtume po penketą metų.

– Taip, Laura, ar Jūs mylitės iki vestuvių?

– Na, dabar moters skaistumas nėra toks svarbus tuokiantis.

– Tai Jūs mylitės kada ir kiek panorėję?

Palinksiu galvą. Ir atsakau už visas Europos moteris.

– Kaip jums gerai...

– Kodėl?

– Mes šito negalime.

– O ką galite? Bučiuotis galite iki vestuvių?

– Galime tol, kol apie tai nežino būsimas vyras.

– Vadinasi, negalite?

– Klausyk, mes ir šokt negalime.

– Bet šokate.

– Po žeme.

– Ir mylitės, ir bučiuojatės iki vestuvių.

– O tada meldžiamės.

Jos visos nusijuokia. Nusijuokiu ir aš.


Spalio 20 d.

Sapnavau, kad gavau 40 rykštės kirčių per nugarą. Nesusapnavau, už ką. Bet skaudėjo. O vėliau sapne kalbėjausi su vienu mula, neužsidengusiu galvos. Galiausiai jis mane apkabino ir pasakė:

– Dabar lipk į kalną ir ten išsirėk. Daugiau tu nieko negali.

Moteris. Vien šis žodis gali nuskambėti kaip rimbo kirtis ar klyksmas. Tačiau šįkart aš ir vėl pasakoju ne apie moteris. Greičiau –­ apie tylą.


Spalio 22 d.

Sėdime įprastame Teherano kamštyje. Išmetamosios dujos ir nepertraukiamas pypsėjimas atima bet kokią viltį. Pradedu stebėti, ką žmonės veikia kituose automobiliuose. Matau, jog daugelis jų daro būtent tą patį, ką ir aš. Dairosi. Vis dažniau susiduria mūsų žvilgsniai. Matau, kaip prasiveria vienos mašinos priekinis langas, iš jo išlenda moteriška grakšti ranka ir atkiša popierėlį kitoje mašinoje sėdinčiam vyrui.

– Mes šitaip užmezgam pažintis, – paaiškina Keivanas, – jūs net nepatikėsit, kokie dalykai dedasi iraniečių automobiliuose...

Netrukus pajudame iš kamščio. Keivanas beveik visu garsumu užleidžia vakarietišką muziką ir kone šokio žingsneliu paspaudžia gazą.

Dabar mūsų niekas nepagaus.


Spalio 25 d.

– Man labai graži Jūsų suknelė.

– Tuomet dovanoju ją Tau.

Po truputį mokomės ir iranietiškojo mandagumo, vadinamo tarufu. Deja, tikriausiai niekada šio reiškinio gerai ir neperprasim. Tarufą tikriausiai galima būtų palyginti su nastalik (Irane ypač išplėtotu kaligrafijos stiliumi) – jokių aiškių kampų ar tiesių linijų, viskas – vingiai ir vingeliai, manieros ir manevrai. Pavyzdžiui, dviem iraniečiams susitikus prie durų, kaipmat susidaro kamštis: –­ Tu – pirmas. – Ne, tu –­ pirmas. – Ne, tu...

Beje, lietuvį tarufas turėtų mažiau stebinti nei tarkim vokiškas – Nori? – Nenoriu. – Tai nereikia. Patys mes dažnai iš mandagumo siūlome kitam pasivaišinti turimomis gėrybėmis, o gavę pasiūlymą, visada bent tris kartus atsisakome. Tai, sakykim, kad Irane taip pat, tik keletą kartų painiau.

Tarufas aptinkamas įvairiose svetingumo situacijose: pradedant pasiūlymais, kvietimais, atsisakymais ir baigiant sutrikusiu užsieniečio veidu, kai jam ką nors perkant, pasiūloma nemokėti.

Tarufas mandagiam ir išauklėtam iraniečiui yra privalomas tiek pat, kiek hidžabas dėvėtinas moteriai Irano Islamo Respublikoje. Kasdien susilaukiam po keletą teatrališkų MANDAGIŲ kvietimų į svečius ir kasdien po keletą kartų prigalvojam įvairiausių MANDAGIŲ priežasčių atsisakyti.

Tik vis nesuprantam, kur tas MANDAGUMAS išgaruoja, kai iranietis pasuka raktelį ir užveda savo mašiną.


Lapkričio 1 d.


        mano muzika
        iš odos ir stygų
        suspaudžia širdį
        ir paleidžia tylą.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:33:18 Jan 29, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba