Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-27 nr. 3364

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• LINAS JABLONSKIS
• KAZYS VENCLOVA2
• PAULIUS JUŠKA
• JUSTĖ VENCLOVAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALBINAS ŽUKAUSKAS.
Sniego bobos
3

REDAKCIJOS SKILTIS 
• VAINIUS BAKAS.
Pož(i)eminės perėjos
• TRUMPA KRONIKA

DATOS 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ.
Žvėriškai žydras dangus virš Bubelių

POKALBIAI 
• Jaanas Kaplinskis: Menas yra laisvės karalystė, arba
Ar lengva būti Estijoje „balta varna“?
• JAAN KAPLINSKI

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ L..
Piešiniai sau
• VIDAS POŠKUS.
Baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas

KINAS (priešingos nuomonės) 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Jau matyta, jau girdėta
• VAKARĖ KAZLAUSKAITĖ.
Melancholiška mirtis?

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Nukirsta galva, kelinta valanda, ponia

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Teatro sūkuryje
• „Literatūra ir menas“ kalbina Kompozitorių sąjungos pirmininkę ZITĄ BRUŽAITĘ.
Veiklos laboratorijoje

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• VYTAUTAS STANKUS1

PROZA 
 NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Pavogtas veidas

VERTIMAI 
• KLAUS-JÜRGEN LIEDTKE.
Kermušynų žmonės

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Utopijos pildosi
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• 30 litų, arba Kaip gyventi iš kultūros?
• ŽILVINAS JAGĖLA.
Apie meilę ir haruspikus
• JONAS MARTINAITIS1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Rankų darbas ir rebusai

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Jei kartą skirtumėte laiko ir paskaitytumėte Goethę
įdėmiau nei įprastai, intensyviau nei įprastai ir įžūliau
nei įprasta, pabaigoje jums viskas, ką perskaitėte,
pasirodytų juokinga.“ Thomas Bernhard
 
• Ak, tie tarptautiniai ir kitokie žodžiai...
• FRANCIS USANAS.
Aforizmai
• BARBĖ BARBAITĖ.
Negalia
• ALEKSANDRAS CHANOVAS.
Pasaka apie skyrybas

KITOKIA GRAFIKA 
• Valeros gimtadienis3

Skaitytojai postringauja 
• Devyniasdešimt trečioji savaitė2

PROZA

Pavogtas veidas

NERIJUS MEŠKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija


Tokio Georgo Forsterio, kokį jį pažinau aš, niekada nebuvo. Man reikėjo tik jo veido ir žingsnių, matuojančių senojo Vilniaus gatves, išgrįstas mano vaizduotėje. Popieriuje užfiksuotos laiko ribos, laiškais sujungusios mūsų gyvenimus.


Man – trisdešimt treji, tiek, kiek buvo, kai parašiau paskutinį knygoje „Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus“ paskelbtą laišką. Stoviu prie „Pavogto veido“ autoriaus stalo ir stebiu, kaip gimsta pasakotojas. Raidės ekrane tai atsiranda, tai išnyksta – jos ne išbraukiamos kaip kadaise, popieriaus čežėjimą pakeitė klavišų ritmas, rašyseną – beveidis Helvetia šriftas, tačiau žodžiai, dėliojami rašymo akto metu, vis taip pat atkakliai stengiasi pakreipti mintį norima linkme. Kalbos valdžia, pasakytų Derrida, gudriai nusišypsojęs, tačiau, kai gyveno mano prototipas, „Gramatologijos“, demaskuojančios rašto savivalę, dar nebuvo.

Sučežusioje knygoje, kuri nučiupinėtais, pieštuku pavingiuotais puslapiais dabar guli ant autoriaus stalo, vienoje iš įklijų yra mano portretas. Jis prastos kokybės, aišku, nespalvotas, tad autorius bando įsivaizduoti mano akių spalvą, kurios pats negalėčiau apibūdinti. Į tas akis atidžiau įsižiūrėdavo žmona, kai palinkęs virš jos pradėdavau meilės šokį. Paskui jos vokai apsunkę nusileisdavo, kuriam laikui uždarydami mano atvaizdą moters kūno kalėjime, – nežinojau, kad į jį ten skverbiasi ašarų rūgštis, sudarko taisyklingus mano veido bruožus, ištirpdydama juos kartu su praėjusios dienos likučiais, užleidžiančiais vietą sapnams apie mylimąjį, kurio ilgimasi vien todėl, kad neteko artimiau pažinti.

Getingeno universiteto antikinės literatūros profesoriaus duktė, dvidešimtmetė Teresė Heinė atsekė paskui mane į šį keistą kraštą, į miestą, kur finis viaque cartaeque, kaip sako Horacijus savo „Satyrose“. Toli gražu nekūrėme didelių iliuzijų apie jausmų ir mąstysenos sutapimą, turintį neva atsirasti tarp sutuoktinių. Galėjome tik viltis, kad būsime laimingi, kiek šito galima tikėtis tokiame pasaulyje kaip mūsiškis. Pablyškęs ramus Teresės veidas, visuomet santūri šypsena tebuvo kaukė, dengianti sielą, kuriai buvo išplėštos akys, kai paklusdama tėvo valiai sutiko tekėti už perspektyvaus gamtininko, kuris, būdamas septyniolikos, išvyko į ekspediciją su garsiuoju Džeimsu Kuku, trejus metus praleido kelionėje, o grįžęs išleido dviejų tomų veikalą „A Voyage round the World...“

Tai padarė įspūdį Teresės Heinės tėvui, ir šis nusprendė, kad esu jo dukteriai gera partija. Nežinau, ar taip buvo iš tikrųjų, autorius juk privalo įduoti skaitytojui Ariadnės siūlą – sukurti intrigą tam, kad šis, manydamas, jog seka siužeto peripetijas, būtų įtrauktas į šekspyrišką kalbos pasaulį-kalėjimą, Dedalo pastatytą labirintą, iš kurio vienintelis išėjimas – užmušti savo minotaurą ir amžinai nutilti.

Vadinasi, esu pasmerktas.

O kol kas įsikūriau name, kuris turi Collegii medici vardą. Anksčiau čia būta jėzuitų pensiono. Apačioje turiu virtuvę ir porą kambarėlių šalia gamtos kabineto. Aukštu aukščiau yra biblioteka ir dvi bendra krosnimi apšildomos kamaraitės. Kas man buvo rašyta apie čionykštę gamtos istorijos biblioteką ir turėjo sužadinti didžiausius lūkesčius, buvo gerokai perdėta. Edukacinė komisija kratosi bet kokių išlaidų. Knygų, išskyrus botanikos, mažai, mineralų kolekcija – apgailėtina.

Patalpas darbui įsirengiau vienoje iš tų kamaraičių. Pro langą matyti keturiasdešimties žingsnių sklypas, vadinamasis botanikos sodas, kuriame man buvo prisakyta auginti vietinių augalų pavyzdžius, nes apie juos pirmiausia turėsiu skaityti paskaitas. Tad hiacintų ir narcizų, kurių mano prašymu atsiuntė ištikimas draugas ir bendražygis Samuelis Tomas Zemeringas, įsiveisiau ant miegamojo palangės.

Teresė, atvykusi kaip tik jiems pražydus, keistai pažvelgė į mane ir apsiniaukė.

– Hiacintai?.. – paklausė ji. – Ant mūsų palangės – mirties gėlės?

– Jie gražiai žydi, – paaiškinau. – O jų žiedlapiai švelnūs kaip tavo oda po mano pirštais, jie kvepia kaip tavo plaukai ankstų vasaros rytą. Ar bereikia iš gėlių reikalauti kitos, neapčiuopiamos prasmės?

Kitais metais ant palangės pasisodinome baltų tulpių. Ką apie jas sako legendos, Teresei neberūpėjo. Ji laukėsi.

O aš klajodavau po Vilnių.

Iš toli puošiamas daugybės puikių bažnyčių bokštų, nusileidus nuo kalvų, jis keisdavo savo veidą: įvairūs, be tvarkos ir simetrijos prireikus vienas prie kito sulipdyti pastatai, siauros purvinos gatvelės ir daugybė griuvėsių – namai, apiplėšti ir sunaikinti pakaitomis tai rusų, tai konfederatų, – tokį Vilnių mačiau aš, tokį jį bandydavo įsivaizduoti autorius, lydėdavęs mane kiekvieno pasivaikščiojimo metu. Tačiau supratau, kad gatvės, kurias regi jis, nors kai kurios ir grįstos akmenimis, yra visiškai kitokios.

Jis užsukdavo į Pilies knygyną, įsikūrusį mano namo pirmajame aukšte, o aš, nedrįsdamas įžengti į teritoriją, kurioje žinojau esant mūsų svetainę, likdavau laukti stebėdamas praeivius. Mano akyse jie susiliedavo į spalvingą minią, šūkaudavo vežikai, girgždėdavo puskariečių ratai, kaukšėdavo kanopos, tačiau retsykiais migla aptraukdavo akis, ir aš jausdavausi taip, tarsi būčiau patekęs į vieną Pranciškaus Smuglevičiaus ar Jono Rustemo piešinių, nors jie Vilnių savo darbuose įkalins vėliau, kai aš jau būsiu išvykęs. Savo ateitį žinojau lygiai taip pat aiškiai, kaip ir praeitį –­ „Georgo Forsterio laiškuose iš Vilniaus“ buvo ir straipsnis, kuriame rašoma, kad numiriau Paryžiuje, vienišas, išsekintas sunkios ligos, būdamas keturiasdešimties. Vadinasi, man dar liko septyneri metai.

Jeigu tai iš tiesų mano biografija.

Tokiomis dvejonių akimirkomis imdavau nekęsti „Pavogto veido“ autoriaus.

Jis išeidavo iš knygyno, mesdavo į mane išsiblaškiusį žvilgsnį ir pasukdavo į kavinę, kuri čia pat, man, kaip personažui, formuojantis, buvo suremontuota ir iš „Žaltvykslės“ tapo „Aula“. Aplinka čia dabar labiau panėšėjo į akademinę, lentynose buvo pridėliota knygų, kurias autorius visada permesdavo akimis, bet niekad neprisiliesdavo – nešiodavosi savo. Kol laukdavo alaus, išsitraukdavo „Georgo Forsterio laiškus iš Vilniaus“ ir įnikdavo skaityti. Prisėsdavau greta ir stebėdavau, kaip jis bando kurti istoriją.

Kartais manau, kad taip turėjo jaustis Frankenšteinas, atgaivintasis monstras, kuriam reikia iš naujo pažinti save. Todėl Samuelis Tomas man būtų pravertęs. Jis studijavo anatomiją – norėjo pažinti žmogų iš vidaus, kai man rūpėjo tai, kas yra aplink jį – tas pasaulis, kurį galima sudėti į herbariumą ar atitverti stiklinėmis gamtos kabineto ekspozicijų sienomis. Tartum klasifikacija leistų nubrėžti tikslesnius kontūrus ir gyvenimui, valdyti jį, kaip valdomas žodis tekste.

Tačiau Samuelio Tomo nebuvo. Galėjau tik rašyti jam iš savo kalėjimo, kuriuo man tapo autoriaus sukurtasis Vilnius. Įsivaizdavau, kaip būtų gera vaikščioti kartu su Samueliu šito Vilniaus gatvėmis ir kalbėtis apie tai, kas vyksta, kai kas nors ima ir perskaito kitiems skirtus laiškus, nesvarbu, kad jie buvo rašyti prieš du šimtmečius ir sudėti į knygą, nesvarbu, kad mūsų jau nebėra, kad tapome istorija, įkliuvę į rašto voratinklį, kuris trūkinėja, kai jį drugelio sparnu paliečia mintis, pažerdama tūkstančius skaidrių prisiminimų apie tai, kaip kadaise vaikštinėdami Kaselio gatvėmis diskutuodavome apie Hedvigo Teoria generationis et frustificationis plantarum cryptogamicarum cum tabulis, augalų fiziką, kaip drugiams ir draugams pritinka.

Mūsų mintys vis dažniau sutapdavo, tačiau, įgarsintos žodžiais, tapdavo akmenimis. Ieškojau pateisinimo Samuelio Tomo elgesiui, kai piktai mane nutraukdavo, jei bandydavau apie gamtą kalbėti savaip. Gal nerimavo, kad savomis klasifikacijomis dar labiau visko nesujaukčiau. O aš norėjau, kad išklausytų ir patartų, nes labai sunku, kai esi paliktas vienas su visomis abejonėmis ir netikrumu.

Ėmiau bijoti Tomo Samuelio. Jis buvo iškreiptas mano minčių aidas, nuo kurio bėgau į Vilnių. Tačiau ar aidas gali sužeisti? „Georgo Forsterio laiškuose iš Vilniaus“ apie paskutiniuosius mano gyvenimo metus autorius perskaitė, kad netgi T. S. Zemeringas kaltino mane tėvynės išdavyste, mat pritariau jakobinams, bet aš ir toliau išdidžiai ėjau tuštumos keliu – pats kurdamas tai, ką nori matyti mano žvilgsnis anapus horizonto.

Mane traukė mokslinės kelionės, tad jei būtų pasitaikiusi panaši ekspedicija kaip tuomet, su Džeimsu Kuku aplink pasaulį, neabejotinai būčiau viską palikęs ir keleriems metams atsisveikinęs su Terese Heine, nors šiai, kaip savo žmonai, jokių priekaištų neturėjau. Žinojau, kad Teresė myli mane labiau už viską, kad kaip vyro ir sutuoktinio ji nieko kito negalėtų taip mylėti, nors pažinojo daugiausia iš susirašinėjimo. Tačiau kur, jei ne laiškuose, geriausiai atsiskleidžia žmogaus asmenybė?

Tik atrodo, kad juos rašome kitiems.

Privatų mano dėstomą kursą lankė Stanislovas Bonifacas Jundzilas, tuo metu jam buvo dvidešimt penkeri. Jaunuolis klajodavo po Vilniaus apylinkes ir kaskart į paskaitas atsinešdavo bent po keletą augalų, kruopščiai perklotų čežančiais popieriaus lapais. Jį sutikusi, Teresė Heinė pakreipdavo šviesiaplaukę galvutę ir koketiškai paprašydavo ir jai kada nors surinkti puokštę – un bouquet des fleurs, o ne des herbes foles – pabrėždavo, o Stanislovas Bonifacas mindžikuodavo rausdamas ir negalėjai nematyti, kad Teresei Heinei jis neabejingas.

– Nekankink vaiko, – kartą nepiktai sudraudžiau Teresę, bet ji netikėtai nukirto lediniu balsu: „Man dvidešimt vieneri, bet aš jau žinau, kad meilė vaikystės neturi.“

iliustracija
Linas Jablonskis. Piešinys
2006

„Pavogto veido“ autoriaus valia mano mintys sustingsta ir ima skeldėti lyg Vilniaus bastėjos siena – paskutinė mūsų bendro laiko tvirtovė. Kaip tik dabar jis spausdina savo kompiuteryje: „Ir Teresė teisi, nes myli ne Georgą Forsterį, o seną jų šeimos draugą Mejerį.“

Aš sudejuoju, neatlaikęs Teresės Heinės žvilgsnio.

Ji rašo ne man.


Brangus Asadai,

Yra žodžių, kuriuos kitam pasakau tik tada, kai jau būnu pasirengusi prisiimti atsakomybę už tą tiesą. Kartais pamąstau − jeigu nežinotum, ką Tau jaučiu, gal mums bendraujant nekiltų tokių įtampų, gal neatrodytų, kad peržengiu Tavo gyvenimo ribas ar bandau ieškoti panašumų. Tada turbūt mano elgesį vertintum kitaip, gal netgi jausčiausi Tavo drauge ir tik sau vienai laikyčiau tą bevaisę paslaptį, kodėl esi man toks brangus.

Dabar išėjo taip, kad pasakydama save pasmerkiau. Ėmei manyti, kad viskas, ką darau, nukreipta į tai, kad parodyčiau, kaip mes vienas kitam tiktumėm. Bet tiek laiko turbūt neįmanoma būtų gyventi vien tik stengiantis ką nors įrodyti. Be to, manau, kad kažkoks pirminis atitikimas svarbus tik pradėjus bendrauti. Paskui daug priklauso nuo noro priimti žmogų ne tik tokį, koks jis pasirodė tuo metu, bet ir kintantį, netgi kitokį negu matei iš pirmo žvilgsnio. Pastatei mane prieš faktus, prieš tai, kad esi mano šeimos draugas, ir manai, kad tai turėjo pakeisti jausmus? Ne. Tekėjau paklusdama tėvo, Kristiano Gotlobo Heinės, valiai – perspektyvus biologas tinkamesnė partija nei rašytojas, pats tinkantis man į tėvus. Tačiau tavo senstantis kūnas manęs neatbaido: esu pasiryžusi paaukoti Tau viską, ką brangiausia turiu dabar – savo jaunystę.

Nesu patyrusi ieškoti gražių žodžių, todėl pasakysiu tik viena –­ renkuosi visumą to, kas sudaro asmenybę. Aišku, į tai įeina tiek charakteris, tikslai ir pomėgiai, tiek fiziniai bruožai. Netgi paradoksaliai: kai nebesusikalbėdavome, man norėdavosi (ir dabar dar norisi!) Tavo kūno − labai stiprių glamonių − tarsi būtų įmanoma lūpomis ar net dantimis įspausti žodžių žymes ant odos, ir tas pojūtis galėtų padėti vienas kitą suprasti ir priimti.

Gyvenimo kelyje gali būti įvairių išsišakojimų. Pasukus vienu iš jų dar nereiškia, kad negalima grįžti. Tokia galimybė žmonėms visada turėtų būti palikta: vėl pradėti nuo ten, kur baigė. Susitikti, nepaisant buvusių nuoskaudų. Nutraukti tylą ir vėl pradėti kalbėtis.

Žinau, kad ir mums tokia galimybė būti kartu tikrai yra. Rašau laišką tik todėl, kad palieku teisę Tau spręsti pačiam – elgtis taip, lyg būtumei jo negavęs, nes man tinka ir paprasti susitikimai dėl „bendrų reikalų“: nenorėčiau prarasti mūsų pokalbių apie literatūrą vien dėl to, kad mąstau apie Tave kaip apie žmogų, kurį norėčiau pavadinti savu, su kuriuo norisi dalytis dar ir fiziniu artumu. Todėl stengiuosi bendrauti taip, kad mano jausmai kuo mažiau matytųsi. Bet savo laikysenos neišsižadu − mylėti man visų pirma reiškia būti atsakinga už žmogų, kuriam skirti mano sapnai.

[iš Teresės Forster laiško Frydrichui Liudvikui Vilhelmui Mejeriui, kurį parašė „Pavogto veido“ autorius; Vilnius, 2012, sausio 6 d., penktadienis]


Gniauždamas kumštyje laišką, kurį prieš kelis mėnesius perėmiau iš pašto karietos bene pirmą kartą praleidęs paskaitas, imu stebėti Teresę, migdančią mūsų naujagimę dukrelę. Žmonos veidas giedras, ranka grakščiai pakyla pataisyti mezginiuotos antklodėlės, o jos balso nėrinių ažūras raminamai sklando virš lopšio.

Apkabinu ją per liemenį.

Mano pakaušį gręžia autoriaus žvilgsnis.

– Seniai besulaukėme laiškų iš mūsų Asado... O gal tu pamiršai jam parašyti? – klausiu Teresės nugaros.

– Parašiau, – šnibžda ji tomis pat raminamai švelniomis intonacijomis, lyg dukrelei, lyg man. – Paštas vėluoja.

– Tai jis kažkodėl neberašo, – užsispiriu ištraukti autoriaus konstruojamą tiesą. – Gal mūsų nesvetingumas jį įžeidė? Bet aš tikrai nenoriu kviesti Mejerio į šį purviną miestą, kuriame mane persekioja... – nutylu, pajutęs, kaip įsitempia Teresės kūnas.

– Tave persekioja? – perklausia žmona, ir man nieko kita nelieka, tik kalbėti apie tai, kad visi – domininkonai, pranciškonai, bernardinai ir net eksjėzuitai – dalyvavę, kai įrodinėjau, kad žmogus neturįs įgimtų idėjų, kad jo atmintis materiali, kad visas protas remiasi gautais jutiminiais įspūdžiais, o žmogus būtų kvailys, jei sakytų, jog pasaulis esąs sukurtas dėl jo. Kad netgi Vilniaus vyskupas, klausęsis mano įžanginės kalbos, mieste apskelbė esąs ja patenkintas, bet aš jaučiąs, kad visi čia prieš mane susimokę, o už nugaros veikiausiai rezga sąmokslą.

Ji atsisuka ir susirūpinusi tyrinėja mano veidą.

Ant aksominio apsiausto krašto krenta autoriaus rankos šešėlis. Laiško jau nebėra. Virto dulkėmis daugiau kaip prieš porą šimtmečių. Tačiau atminties kumštyje tebegniaužiu kiekvieną sučežusią raidę.

Suimu Teresės Heinės delnus ir lūpomis paliečiu pirštų galus. Jie vėsūs kaip marmuras.

Mąstau, per kiek laiko parašomas kūrinys.

Turėjau būti miręs 1794 metais, tad man juo labiau sunku suvokti, ką veikiu čia, dabar, dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios Vilniuje.

Šitas pasaulis, į kurį patekau „Georgo Forsterio laiškų iš Vilniaus“ dėka, sukurtas vien man. Jame yra vos kelios gatvės. Viena iš jų pietauti vaikštau pas kurį nors profesorių, dažniausiai Langmajerį, kuris iš čionykščių man pasirodė mokyčiausias ir labiausiai patyręs. Jis kalbino mane išsirūpinti gradum doctoris medicinae, sakydavo, kad čia, Vilniuje, gerų gydytojų trūksta, o tie, kurie yra, nemaža žmonių į aną pasaulį jau nusiuntė, tad išmokęs šio amato galėčiau palengva imtis praktikos. Tačiau aš turėjau savų ketinimų: viltį pasiekti autorių ir atkeršyti jam už tai, kad rašto rūgštimi skverbiasi į skaitytojo akis, priversdamas jį kentėti ir galiausiai prisipažinti šventajai vaizduotės inkvizicijai, kad tiki tuo, ką perskaitė.

– Tu neturi savo veido, – galiausiai išrėkiu autoriui, tikėdamasis, kad mano balsas prasiskverbs pro amžių užkardas. Mudu stovime ant tiltelio per Vilnelės upę. Ką tik palijo, kvepia pūvančiais lapais.

Autorius nejučia pasitrina kaktą. Kilsteli antakius.

– Rašai apie kitus, o pats gyvenime nedalyvauji. Negalėtum net savo autobiografijos parašyti – ten nėra jokių įvykių. Esi nuobodus. Apie kažkokį Georgą Forsterį, gyvenusį prieš du šimtus metų, žinai daugiau nei apie save.

Atrodo, net galėčiau jį paliesti.

Švelniai brūkšteliu pirštais autoriui skruostą. Jis pasipurto tartum staiga persmelktas rudens šaltuko.

– Gerame kūrinyje neturi matytis autoriaus išgyvenimų, – atžariai nukerta. – Mano visi veikėjai fiktyvūs. Kai baigsiu rašyti, juos prarys tuštuma.

– O tave jau prarijo tekstas. Užsidarei hermetiškame kūrybos pasaulyje. Visuomenė tau neegzistuoja, užtenka kapitono Nemo bibliotekos.

Tačiau aš jau ir pats imu abejoti, kuris iš mūsų yra tikrasis autorius. Atvaizdas, kurį stebi rašytojas tekste, sukuria tam tikrą keistumo įspūdį, tarsi veidrodyje deformuodamas mus pačius, haliucinacijos ar sapno pavidalu parodydamas mums mūsų pačių atvaizdą su individualiais bruožais, trūkumais ar prieštaringomis projekcijomis.

Imu nebeatpažinti veidų, jei jie neaprašomi tekste. Iš atminties palengva dyla Teresės Heinės, Frydricho Liudviko Vilhelmo Mejerio ir net Samuelio Tomo Zemeringo bruožai. Netikiu, kad jie apskritai kada nors egzistavo kitokiu būdu nei rašto iškreipti šešėliai. Apie autoriaus gyvenimą žinau daugiau nei apie savąjį. Pamažu užėmiau jo vietą ir jau nebesupratau, kuris iš mudviejų kurį atspindime.

Mes stovime dviese vienas priešais kitą, ir aš staiga suvokiu, kad tai pabaiga, kad daugiau jau nieko neparašysiu, nes iš čia kelio atgal nebėra. Autorius išsitraukia iš krepšio „Georgo Forsterio laiškus iš Vilniaus“ ir ima lėtai plėšyti lapus.

Jaučiu lankstomo popieriaus šiugždesį. Pirštai atkartoja sulenkimų linijas. Suėmęs popierinį laivelį už viršūnės, autorius pritupia ir nuleidžia jį į Vilnelės vandenis. Jo lietpalčio kampas sušlampa, ima drėkti ir popieriaus apačia. Laivelis šiek tiek pasvyra į kairę ir pagautas srovės ima tolti Neries link.

Jo kapitonu tampa vienakojis alavinis kareivėlis Georgo Forsterio veidu. Jis skuba pas savo šokėją Teresę Heinę, nenorėdamas patikėti, kad ji ir dvi jų dukros seniai palaidotos šalia Frydricho Liudviko Vilhelmo Mejerio.

Tačiau aš pats vis dar esu gyvas ir stoviu priešais autorių, matuodamas akimis jo veido raukšles, kuriomis teka ugninės saulėlydžio upės, čia pat stingdamos į pilkšvą popieriaus pelenų lavą. Rytą jį ras sukniubusį, neatpažįstamai pasikeitusių bruožų –­ stebėtinai panašių į išblukusį portretą iš šalia pamestos knygos nučiupinėtais, pieštuku pavingiuotais puslapiais. Kišenėje galbūt gulės vyskupo Mykolo Jurgio Poniatovskio laiško, 1784 metais rašyto Varšuvos gydytojui Janui Batistui Čempinskiui, originalas, kuriame kalbama apie sąlygas, kuriomis biologas Georgas Forsteris būtų priimtas skaityti paskaitų Vilniaus universitete. Kodėl gi ne? Juk ir jūs štai patikėjote, kad autorius pavogė mano veidą, o aš įsiveržiau į jo gyvenimą tam, kad jį sunaikinčiau, nes tik prisitaikęs prie kalbos, pripažinęs jos galią, tampi visateisiu jos vartotoju ir gali išreikšti save literatūroje.

Galbūt iš pradžių atsiradau kaip pasakojantis personažas, tačiau nuolat kisdamas tapau autoriaus atspindžiu, jo broliu dvyniu, Kainu, pervedusiu jį į kalbos kapą tilteliu, kuris taip neapgalvotai buvo nutiestas per ženklų sistemos bedugnę.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:33:16 Jan 29, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba