Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-27 nr. 3364

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• LINAS JABLONSKIS
• KAZYS VENCLOVA2
• PAULIUS JUŠKA
• JUSTĖ VENCLOVAITĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALBINAS ŽUKAUSKAS.
Sniego bobos
3

REDAKCIJOS SKILTIS 
• VAINIUS BAKAS.
Pož(i)eminės perėjos
• TRUMPA KRONIKA

DATOS 
• BIRUTĖ JONUŠKAITĖ.
Žvėriškai žydras dangus virš Bubelių

POKALBIAI 
• Jaanas Kaplinskis: Menas yra laisvės karalystė, arba
Ar lengva būti Estijoje „balta varna“?
• JAAN KAPLINSKI

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ L..
Piešiniai sau
• VIDAS POŠKUS.
Baltiškasis abstrakcionizmas ir meditatyvus minimalizmas

KINAS (priešingos nuomonės) 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Jau matyta, jau girdėta
• VAKARĖ KAZLAUSKAITĖ.
Melancholiška mirtis?

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Nukirsta galva, kelinta valanda, ponia

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Teatro sūkuryje
• „Literatūra ir menas“ kalbina Kompozitorių sąjungos pirmininkę ZITĄ BRUŽAITĘ.
Veiklos laboratorijoje

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• VYTAUTAS STANKUS1

PROZA 
• NERIJUS MEŠKAUSKAS.
Pavogtas veidas

VERTIMAI 
• KLAUS-JÜRGEN LIEDTKE.
Kermušynų žmonės

25 PUSLAPIS 
 GEDIMINAS KUKTA.
Utopijos pildosi
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• 30 litų, arba Kaip gyventi iš kultūros?
• ŽILVINAS JAGĖLA.
Apie meilę ir haruspikus
• JONAS MARTINAITIS1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Rankų darbas ir rebusai

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

SKELBIMAI 
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Jei kartą skirtumėte laiko ir paskaitytumėte Goethę
įdėmiau nei įprastai, intensyviau nei įprastai ir įžūliau
nei įprasta, pabaigoje jums viskas, ką perskaitėte,
pasirodytų juokinga.“ Thomas Bernhard
 
• Ak, tie tarptautiniai ir kitokie žodžiai...
• FRANCIS USANAS.
Aforizmai
• BARBĖ BARBAITĖ.
Negalia
• ALEKSANDRAS CHANOVAS.
Pasaka apie skyrybas

KITOKIA GRAFIKA 
• Valeros gimtadienis3

Skaitytojai postringauja 
• Devyniasdešimt trečioji savaitė2

25 PUSLAPIS

Utopijos pildosi

GEDIMINAS KUKTA

[skaityti komentarus]

iliustracija


Bukovskiada tęsiasi. Visi amerikiečių rašytojo romanai į lietuvių kalbą jau išversti, atėjo metas smulkiajai prozai. Apsakymų rinkinys „Paprastos beprotybės istorijos“ (vertė Marius Burokas; leidykla „Kitos knygos“) vėl siūlo „gerti ir pagiriotis“ su visais Charleso Bukowskio alter ego – Henriu Činaskiu, Denu Skorskiu, Frenku Evansu, Džeku Hendliu, ar, visai nesislapstant, Čarlzu Bukovskiu. Nes, tiesą sakant, mažai svarbu, kokie apsakymuose protagonistų vardai – visus siužetus lengvai galima redukuoti į keletą žodžių: alkoholis, seksas, policija, hipodromas, poezijos skaitymai, girtėjantys pokalbiai apie kūrybą, pagirios ir vėl viskas iš pradžių. Šie siužetiniai ėjimai apsakymuose maišomi it kortų malka. Jų seka gali būti varijuojama, tačiau be alkoholio ir moterų neapsieinama nė viename tekste. Todėl skaitant nejučia apima monotonijos jausmas – vienas nuo kito kūriniai mažai kuo skiriasi. Lyg skaitytum vieną ilgą tekstą, kuriame vis iš naujo atsikartotų veiksmai ir dialogai.


Vis dėlto – tai ne romanas, nors vienu metu, praradęs viltį rasti išskirtinį, knygos kontekste originaliai suskambantį apsakymą, pagalvojau ir apie šio rinkinio kaip romano skaitymo strategiją, kur pagrindinis veikėjas slapstosi po skirtingomis kaukėmis, vardais, bet nejučia pakliūna į panašias situacijas. Bet žanras kalba už save – apsakymai. Ir šioje vietoje galima papriekaištauti ar bent jau suklusti, ar pasakymas „rašau, kaip gyvenu, ir gyvenu, kaip rašau“, toks artimas Bukowskiui, apsakymuose įgauna meninę vertę? Ar tekstai, kuriuose dominuoja šnekamoji kalba (beje, vertėjo puikiai išversta), pilna žargonų ir kasdienybės purvo, bei įvairiausių perversijų vaizdai, pretenduoja į geros literatūros statusą? Klausimas kiek naivokas, nes galima lengvai įsivaizduoti patį Bukowskį, į panašius svarstymus tik numojantį ranka ir užsiverčiantį butelį viskio. Juolab didžiulį ištikimų gerbėjų ratą visame pasaulyje, kuriems Bukas – didvyris, savo gyvenimu priešinęsis „normalaus gyvenimo“ apibrėžimams. Atrodytų, ėjęs prieš srovę, nors dažniau plaukęs pasroviui. Ir tai, manau, jo maišto forma, kurią šiuo atveju galima suskliausti į tuos du dviprasmiškus, skirtingai aiškinamus žodžius ant Bukowskio antkapio: „Don’t try“ („Nebandyk“).

Poezija Bukowskio kūryboje vis dėlto užėmė kertinę, svarbesnę vietą, o smulkioji proza, mano manymu, tebuvo rašymo pratimai, egzistencijos fiksavimas rašymo mašinėle – be didesnių kūrybinių užmojų, tikslų, sau keliamų meninių reikalavimų. „tuo tarpu aš rašau apie save ir per daug geriu“, – išsitaria bevardis eseistiško apsakymo „Jautri asmenybė“ veikėjas ir priduria: „na, bet jūs tai žinot.“ Žinom, o ir jaučiam: Bukowskis atviras kaip žaizda, ir tai dirgina, tai nemalonu, bet, reikia pripažinti, truputį jaudina. Pro ironišką, cinišką skraistę, gaubiančią kiekvieną veikėją, prasimuša skurdžios ir skaudžios egzistencijos spinduliai – vangūs, negailestingi, be jokios optimistinės patetikos. Bene trumpiausiame apsakyme „Doleris ir dvidešimt centų“ ši beviltiška egzistencija pasiekia beveik beketiškas intonacijas. Vienišo žmogaus gyvenimas senatvėje vertas tik kūrinio pavadinime minimos sumos. Daugiau nieko – tik skurdus vasaros pabaigos peizažas, vandenynas, žuvėdros, jaunimas, laidantis juokelius personažo pusėn, kuomet pastarasis įstengia tik atsikelti nuo smėlio (pagirios, nuovargis?), nusliūkinti per paplūdimį į savo kambarį, išpilti per langą šeimininkės atneštą į šlapimą panašią sriubą, išsitiesti lovoje ir atsidusęs paprasčiausiai numirti. Protingiausia išeitis iš šio beprotiško pasaulio? Bukowskio istorijos nutyli.

O kad ši kultinė asmenybė Lietuvoje ir toliau bus tiražuojama, didesnių abejonių, manau, nėra (tikiuosi, šį kartą eilė ateis jo poezijos knygoms). O mes vėl apsimesime išrankiais snobais, skaitančiais tik „rimtą“ literatūrą, Bukowskį į rankas imančiais tik „iš bendro intereso“ ir vadinančiais jį vienu iš tų „gėdingų malonumų“, be kurių neapsieina nė vienas snobuojantis žmogus. Nors tikroji tiesa paprasta – Charlesas Bukowskis mums iš tiesų patinka.


Haliucinuojantis anglų rašytojo, idėjų meistro Aldouso Huxley’o romano „Beždžionė ir esmė“ (vertė Irena Jomantienė; leidykla „Kitos knygos“) viršelis su spalvinga beždžionės galva ir tamsiais varteliais vietoj jos burnos kviečia įkelti koją į 2108-uosius metus ir paklajoti po apokaliptinį pasaulį.

Visos galimos katastrofos jau įvyko, civilizacija žlugo, aplink plyti nederlingos žemės ir miestų griuvėsiai, o tarp jų blaškosi totalitarinės religinės bendruomenės, garbinančios velnią Belialą. Pastarasis, beje, ir prišaukė ar, tiksliau, leido atsitikti visai šiai Velniavai. Žinoma, jam, anot vieno personažo Arkivikaro, padėjo sąjungininkai – bažnyčios, politinės partijos, tautos, jų ideologijos ir pažangos siekis. Kitaip sakant, civilizaciją sunaikino ne į Žemę nukritusi kokia nors melancholiška planeta, kuria mes gąsdinami šiandien, bet pats žmogus, aklai pasidavęs dviem blogybėms – Nacionalizmui ir Pažangai. Žmonija susinaikino pati, o Belialas tik pamanipuliavo, lyg nedrąsų vaiką stumtelėjo prie saldainio ištiestoje rankoje. Štai kaip Belialo patikėtinis aiškina vieną iš procesų, pastūmėjusių lemtingos baigties link: „Taigi Rytai perima Vakarų nacionalizmą, Vakarų ginkluotę, Vakarų filmus ir Vakarų marksizmą, Vakarai perima Rytų despotizmą, prietarus ir Rytų abejingumą individo gyvenimui. Trumpai tariant, Jis (Belialas, – G. K.) pasirūpino, kad žmonija iš abiejų pasaulių sukurtų blogiausią“ (p. 194).

Panašių samprotavimų knygoje apstu: mąstyti idėjomis, kelti hipotezes ir kurti pesimistines pasaulio ateities vizijas yra Huxley’o „arkliukas“. Tačiau nūnai jos šokiruoja ir verčia susimąstyti kur kas mažiau. 1948 metais, prasidėjus šaltajam karui, kuomet romanas buvo išleistas, nieko gera nežadančios mintys apie žmoniją dar galėjo skambėti pranašiškai ar bent jau originaliai, tačiau skaitant romaną šiandien nejučia dvelkteli anachronizmu. Gal todėl, jog prie civilizacijos žlugimo scenarijų mus sėkmingai pripratino kinas, žiniasklaida, o galbūt dabar mes ir išgyvename didžiausią Velniavą? Ir, baisiausia, po truputį prie jos priprantame?

Tačiau palikime spėjimus nuošaly – grįžkime prie romano siužeto, stiliaus ir formos. Romaną sudaro dvi dalys – „Talisas“ ir „Scenarijus“. Pirmojoje sutinkame du kino studijos darbuotojus, kurie visai atsitiktinai tarp deginti vežamos makulatūros aptinka Viljamo Taliso kino scenarijų, pavadintą „Beždžionė ir esmė“. „Tokių jie gauna tūkstančius“, – tarsteli darbuotojas Bobas, turėdamas galvoje kino studijos administraciją, tuo tarpu kitas pradeda skaityti ir „užkimba“. Po kelių dienų abu vyrai nusprendžia surasti keisto scenarijaus autorių, bet prisikasa iki liūdnos žinios – Talisas prieš kelias savaites iškeliavo į dausas. Taip baigiasi pirmoji romano dalis. Antrojoje – Taliso kūrinys, „jo proto atspindys“. Scenarijus pasakoja apie Naujosios Zelandijos, kurią aplenkė Velniava, mokslininkų ekspediciją į žlugusią Ameriką. Visus jos siaubus tenka patirti vienam ekspedicijos nariui – biologui dr. Balai, pakliūvusiam į keistos bendruomenės gniaužtus. Būtent šioje dalyje atsiskleidžia Huxley’o talentas sujungti meninę fantaziją su negailestinga kritika visuomenės atžvilgiu. Nors, kaip minėjau, daugelis minčių kerta nebe taip skaudžiai. Įdomesnė – romano forma. Huxley imituoja kino scenarijų: atsiranda visažinis įvykių pasakotojas, tekstas konstruojamas pagal kameros judėjimo principus, kadro planų kaitą, montažo techniką. Įspūdis, lyg prieš akis plauktų ganėtinai nevykusio B klasės fantastinio filmo vaizdai. Taip Aldousas Huxley kritikuoja ne tik žmoniją, bet ir šmaikščiai ironizuoja bei šaržuoja kino industriją (vienu metu rašytojas pats rašė kino scenarijus, nors, deja, nesėkmingai), masinę, pigių kino triukų pilną produkciją.

Baigdamas trumpą knygos apžvalgą, vis dėlto negaliu nepaminėti kelių techninių knygos minusų. Kai kur akivaizdus pažodinis vertimas iš anglų kalbos. Žodžių tvarka sakiniuose griozdiška, klampi, ir tai tikrai ne rašytojo stiliaus bruožas. Sukeitus žodžius vietomis, mintis tampa gryna, sakinys savaime sklandesnis. Nežinia, kokios priežastys lėmė ir gana neatidų korektūros sutikrinimą. Vieną, dvi klaideles dar būtų galima atleisti. Nelaimė, jų palikta kur kas daugiau...


Pabaigai – gera žinia kinu besidomintiems žmonėms. Leidykla „Mintis“ pradėjo leisti knygų seriją apie kiną „Kino raštai“. Kaip skelbia leidyklos informacija, serija bus skirta knygoms apie kino kūrėjus, filmus ir kino istoriją bei teoriją. Asmeniškai aš sutikčiau, jog būtų orientuotasi vien į teoriją. Tekstų lietuvių kalba, aptariančių teorinius kino aspektus, supažindinančių su filmų analizės bandymais, padedančių suvokti kino kalbą, Lietuvoje tiesiog verkiant trūksta. Daugelis iki šiol lietuviškai išleistų knygų apie kiną didžiausią dėmesį skyrė istoriniam aspektui. Ką jau kalbėti apie atskirą ir išsamią Lietuvos kino istorijos apžvalgą. Jos dar teks palaukti, o žinant įvairiausių su kinu susijusių procesų Lietuvoje greitį, laukti teks ilgai. Bet grįžkime prie gerosios naujienos.

Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro docentė Natalija Arlauskaitė, dar visai neseniai parašiusi „Trumpą feministinės kino teorijos žinyną“, šį kartą išvertė vieno iškiliausių ir įtakingiausių šių dienų kino ir vizualumo tyrinėtojų Michailo Jampolskio (g. 1949) straipsnių rinkinį „Kalba – kūnas – įvykis: kinas ir prasmės paieškos“, kuriame svarstomas platus kino istorijos ir teorijos prob­lemų laukas. Nuo nebyliojo kino veidų panašumo į kaukes klausimo, apimančio ne tik kino, bet ir literatūros, skulptūros ir kitų menų teritoriją, amžinos ir beveik neišsemiamos montažo problemos iki juslinio kino patyrimo temos, žyminčios paties Jampolskio kritinės minties judesį nuo semiotikos, anot jo, neturinčios filosofinio pamato ir užtroškusios savo pačios scientizmu, prie fenomenologijos, domėjimosi kino laiku.

Būtent šį momentą – perėjimą nuo struktūralistinio prie fenomenologinio žvilgsnio į kiną – knygoje bene įdomiausia sekti. Akademinėje aplinkoje, kur dažnai jaučiamas aklas angažavimasis vienos teorijos rėmuose, toks mokslininko posūkis atrodo beveik revoliucingas. Tokia evoliucija, kaip sako pats Jampolskis, sutapo su jo mėgstamiausio režisieriaus Aleksandro Sokurovo kūrybos kaita. Šį režisierių jis vadina itin fenomenologišku menininku, kurio filmų kūnai bei daiktai įgauna autonomišką prasminį krūvį ir pats vaizdas tampa savotišku „daiktu“ (matę bent vieną Sokurovo filmą, manau, puikiausiai supras, apie ką Jampolskis kalba). A. Sokurovui tekstų rinkinys ir skiriamas. Apskritai didesnį dėmesį tyrinėtojas skiria rusų autorių – Aleksandro Sanino, Levo Kulešovo, Sergejaus Eizenšteino, Aleksejaus Germano, Kiros Muratovos – darbams, tačiau vietos randama ir Jeano Luco Godard’o, teoretikų André Bazino ir Lietuvoje vis labiau populiarėjančio Gilles’io Deleuze’o idėjoms aptarti. Ir nors tai tik maža mokslininko tekstų dalis, tačiau skaityti ją lietuviškai – išties didelis džiaugsmas. Malonu rasti ir tekstologiškai tvarkingą Jampolskio knygų sąrašą, filmų ir asmenvardžių rodyklę.

Belieka laukti S. Eizenšteino, Siegfriedo Kracauerio, A. Bazino, G. Deleuze’o, Christiano Metzo, Béla Balázso, Davido Bordwello, Seymouro Chatmano ir kt. apie kiną rašiusių tyrinėtojų darbų lietuvių kalba. Skamba utopiškai? Laimė, utopijos kartais turi savybę išsipildyti. M. Jampolskio tekstai lietuviškai – geriausias to įrodymas.


 

Skaitytojų vertinimai


79822. r. :-) 2012-01-29 18:01
Labai apsidžiaugiau, kad autorius atkreipė dėmesį ir į techninę tekstų pusę - korektūrą, klaidas; manau, ne tik man tai svarbus knygos "grožio" aspektas. Ir pačios apžvalgos įdomios ir turiningos, o knygos - vertos LM auditorijos, kitaip nei kai kurios anksčiau buvusios. Ačiū autoriui.

79840. j.2012-01-29 20:12
Jau vakar gavau popierinį savaitraštį, deja, nei vieno straipsnio nepajėgiau "įkirsti" - puslapiai atrodė pilkšvai margi ir tiek. Viskas liejosi akyse... Nenoriu nieko kaltinti, bet daugumą knygų, tai skaitau be akinių... Gal, sakau, šriftas galėtų būti, jei jau nedidesnis, tai bent ryškesnis - kraštutiniai juodas... O Gedimino Kuktos knygų apžvalgos tai man patinka, netgi labai. Norėčiau, kad jis čia kiekvieną savaitę ką nors apžvalgytų.

79844. :DDD2012-01-29 20:23
Pats rašo, pats save pagiria :DDD Nu smagu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:33:13 Jan 29, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba