Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-09-02 nr. 3060

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
MANO DOMINI 2005
32
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Nijolė Regina Chijenienė.
PASAULINIS VERTĖJŲ KONGRESAS
1
• Astrida Petraitytė.
IR IŠNIRO BANGŽUVĖ!
4
• NOVELISTŲ LAUKIA PETRO CVIRKOS PREMIJA5

KNYGOS 
• Vitas Areška.
"NEPRISIMENU KĄ ČIA VEIKIU"
1
• Neringa Mikalauskienė.
ŽVILGSNIS Į VAKARYKŠTĘ KULTŪRĄ
3
• VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS8
• LIŪDNAS MALONUMAS
• (PRIEŠ)PASKUTINIAI EILĖRAŠČIAI
• NAUJOS KNYGOS2

MUZIKA 
• True D. Rosaschi.
ATLIKIMO BEBAIMIŠKUMAS
12

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
VIZUALINĖS APLINKOS TRANSFORMACIJOS "MENO ERDVĖSE"
1

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KINAS, KAIP NUOJAUTA
1
• TARPTAUTINĖS LIETUVIŲ

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
PIRMASIS PAVEIKSLAS ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Vytautas Michelkevičius-Michelius.
TRUMPAS GIDAS VYKSTANTIEMS Į VENECIJĄ PASIŽIŪRĖTI MENO
15

POEZIJA 
• KĘSTUTIS NAVAKAS5

PROZA 
 Henrikas Algis Čigriejus.
GINKLAI
7

VERTIMAI 
• Andrej Chadanovič.
POEZIJA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kęstas Kirtiklis.
KAIP MOKYTIS KALBŲ
12

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TEATRAS, KYLANTIS IŠ STUDENTIŠKOS LAISVĖS

KRONIKA 
• NAUJAS JAUNŲ AKTORIŲ SAMBŪRIS1
• KILMINGŲJŲ ŽURNALE – DĖMESYS LITERATŪRAI, MENUI, KULTŪRAI1
• KELIAUJI Į UŽSIENĮ – MOKYKIS RUSIŠKAI!6

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA,1
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS FINANSINĖS PARAMOS
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS FINANSINĖS PARAMOS
• IV "LIETUVIŲ BALSO" KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S. S..
GIRTUOKLIAl MIESTELYJE
11

PROZA

GINKLAI

Henrikas Algis Čigriejus

[skaityti komentarus]

iliustracija

Mokyklos staliaus dirbtuvė pusrūsy. Bet gana erdvi, net su dviem grotuotais langais į pietų pusę. Tik pralekia, tik pralekia pirmyn ir atgal per pertraukas mokinukų kojos, mat langai išeina į kiemą. Toliau dar gali matyti ir sporto aikštyną, ir lygumą su gluosniais ligi pat miško – mokykla miestelio pakraštyje.

Petras Uždravis čia laimingas žmogus, nuo ryto ligi vakaro jis gali neišeiti, kaip pats sako, iš savo "kabineto". Čia Petro nebūna tiktai per pietus, kurių meniu mokyklos valgykloje jam standartinis – kokia sriubelė ir kotletas. Kompotų ar kisielių jam reikia tik tada, kai būna kiek pagiriotas, šiaip jau atsigeria tik vandens. Bet gerą kaušą.

Kai dienos gražios, tai parūkyti į kiemą jis palypėja, bet dažniausiai rūko čia, nuorūkas mesdamas į stiklainį su vandeniu, atsarga gėdos nedaro – čiagi tiek visokių lentų lentelių, visokių medžgalių, prie elektrinio pjūklo pjūvenų, prie "obliarkos’’ skiedrų. Retkarčiais Petras savo "kabinetą’’ patvarko, pašluoja, surūšiuoja medžiagas, dažus, klijus surikiuoja lentynoje. Bet retkarčiais. Šiaip jau čia vyrauja jauki netvarka ir malonus medžio kvapas.

Smagu čia pavasarėjant, kai pro tuos puslangius, pro tas grotas prasiveržia saulė. Ten, lauke, spindi sniegas, o čia lentos ir skiedros.

Dabar dvylikai įžymių rašytojų portretų, kurie kabo literatūros klasėje, jis dirba naujus rėmelius. Prieš porą dienų lituanistė Eugenija tuos užsakė.

– Petrai, būk žmogus, padaryk greičiau, pasistenk, už savaitės laukiame vizitacijos. Paskubėk, aš jau neliksiu skolinga.

– Ką jūs, mokytoja, ką jūs. Jau jums tai aš tikrai padarysiu. Kam ne kam, o jau jums. Bet kaip jums gražiau – ar kad medis būtų tik lygus, tik paprastas medis, ar reikėtų ir palakuoti?

– Galgi palakuok. Ai, tu pats juk geriau žinai.

– Palakuosiu, tas lakas kaip ir kokia apsauga, nors man tai bais gražu, kai medis grynas.

– Daryk, kaip padarysi, taip bus gerai – tu gi meistras.

Tai Petras Uždravis prie tų rėmelių dabar ir darbuojasi. Skubėdamas iš lėto. Gražiai gražiai suleisdamas kampučius, švitriniu popierium viską dar rūpestingai nugludindamas. Petro kelnės nuo tų medžio dulkių kaip miltuotos.

Į vidudienį kopianti kovo saulė braukia lašus nuo varveklių, ir tie prie staliaus langų linksmai tiksi. O ten, virš baltos lygumos, dangus kaip per didelę šventę.

Sudunda laipteliai, ir į dirbtuvę įgriūva kaip visada energingas piešimo ir braižybos mokytojas Jonas Šernas. Nors jo pavardė Šernas, į pasaulį jis paleistas kaip paukštis.

– Sveikas, Petručijo!

– Sveiki, mokytojau, sveiki; kaip gyvenate, kas girdėti?

– Gerai gyvenu, Petručijo, matai, kad pavasaris. Prastai gyventi dabar nebegalima. Tiesiog uždrausta…

– Teisybė.

Šernas pilnas energijos, tik žvilgt žvilgt į vieną kampą, į kitą.

– Gražūs rėmeliai, kam jie?

– Ai, Petravičienė čia užsiprašė, skubiai turiu padaryti – kažkokia apžiūra ten jos laukia ar kas.

– Žinau žinau, apžiūra visų laukia. Bet man tai ji buvus nebuvus. O aš į tave irgi su reikalu.

Petras reikšmingai pasižiūrėjo į išsipūtusį Jono portfelį.

– Atsinešiau ir to, atsinešiau ir to.

Abu nusijuokė.

– Bet iš tikrųjų reikalas va koks, – sako Jonas Šernas, – va koks: ar tu žinai, kad šeštadienį fizruko gimimo diena. Vytauto. Senas jau senis – kešim jau jam penki. Tai ar, sakau, nebūtų pats laikas dabar padovanot jam ne kokį rimtą daiktą, o kokį zabalboną. Na, tokį šiokį tokį. Klausyk – nudrožkim Vytautui medinį šautuvą, užtaisomą konjako buteliuku... Kaip šoviniu.

– Ė?!

– Je je, aš viską nubraižęs, viską nupiešęs. Va.

Ir Jonas Šernas išsitraukė iš portfelio piešimo sąsiuvinį. Ištraukė dar ir puslitrį skaidriosios.

– Kur čia šitą dabar padėti? Kad neužeitų Dulieba.

– Retai čia maišos Dulieba, va Kalpokas tai beveik kasdien.

– Naje – kur direktorius, o kur ūkvedys. Aha – pastatysiu, etiketę nusukęs, prie dažų prie skiediklio.

– Gerai gerai – statyk prie skiediklio.

– O lašiniukai tai čia. Ką, ar mes negalim kiek užkąsti?

– Galim čia mes kąsti kiek norim.

Šernas ištraukė ir lašinių bryzą, gražiai suvyniotą į laikraštį. Išskleidė popierių ant varstoto. Ir du svogūnėlius šalia.

– Na, žinai – kas pamatys, tas tuoj supras, kad čia užkanda.

– Tegul supranta... Gi nedurni gal.

– Dulieba, žmogelis, nors pats ir negeria, bet nieko nesakytų. O va Kalpokas...

– Matai, Petrai, čia viskas, kaip ir reikia, – direktorius privalo arba būt blaivininkas, arba bent susilaikantis, ogi ūkvedys – leikelė. Ūkvedys visur turi pramušti. O kuo pramuši?

Tiesą sakant, šitokie dalykai staliaus dirbtuvėj ne pirmas kartas. Ir apskritai, kur tik pasisuka Jonas su savo portfeliu, ten mikrobaliukas. Atkeltas į šią mokyklą jis ne per seniausiai, tik pernai, bet jaučiasi geriau už senbuvius. Visi jam draugai. Ir tas pats stalius Petras Uždravis, į kurį jis smagiai kreipiasi ne "Petrai", o – "Petručijo".

– Tai va žiūrėk,– sako Jonas Šernas,– va kaip aš čia papaišiau. Matai?

Petras žiūri į piešinį – dar niekur nematytos sistemos šautuvą. Lyg ir nieko... Padūkęs tas piešimo mokytojas.

– Hm, bet kada, sakai, tas gimtadienis?

– Šeštadienį.

– Ar spėsim? Kaip tyčia tai bobai prisižadėjau.

– Spėsim, tu tik man duok gerą lenčiokę – nelabai ploną, nelabai storą. Na, ir apyilgę, šautuvas bus ilgumo gan panašus į tikrą. Į karabiną. Tu man paobliuosi, kai kurias vietas nuskelsi, o jau patį tą tai jau aš pats.

– Gerai, lentų čia yra visokių, duosiu, kaip aš jums neduosiu.

– Jie prieina prie lentų krūvelės kampe. Jonas tinkamą užmatė iš karto. Pušinukę. Pušinukė geriau negu eglinė.

– Perleisk tik per "obliarką", tada aš ant jos tuoj kontūrą ir pagal jį patašysiu ir drošiu. Namie man nėra kaip, o čia aš atsisėsiu prie lango... Jei kas užeis, pridengsiu kokia lupata. Va matau – brezento sklypas kaip tik.

Suzirzė oblius, švystelėjo kvapnios skiedrelės.

– Pašėlęs gražumas,– Jonas gėrisi medžiaga. Gal jam net pagailo, kad tokią teks niekniekiui panaudoti. Bet kur jam bus gaila.

Pasiguldęs lentą ant varstoto, Jonas pradėjo piešti. Tvirtais judesiais iš pradžių tik lengvą kontūrėlį, o paskui ir ryškiom linijom. Gražiai išėjo jam buožė, kaklelis, gaiduko vieta, vamzdis.

– Va! – šūktelėjo Jonas, spūstelėdamas pieštuką. Tas trekšt.

Svarbiausia tai čia to, taip sakyt, mechanizmo įtaisymas. Čia va bus lizdas, į kurį dėsim konjako "šovinėlį’’, iš viršaus tokiu dangteliu pridengsim, dangtelis su spyruoklyte, kai gaidžiukas iš apačios dangtelį atleis, spyruoklytė atloš jį aukštyn, pasirodys tasai. Tasai...

– Naje – pasiutęs čia bus mechanizmas.

Du vyrai pasižiūrėjo vienas į kitą. Du suaugę žmonės.

– Užsidarykim gal dabar, Petručijo, jau duris, man kažkaip pradėjo jau burna sausti.

Dėl viso pikto duris jie ne tik užsidarė, bet ir užsirakino. Jei kam labai įsireiks, susiras vėliau. Kol kas "visi išėję į frontą"...

– Matai, Petručijo,– išlenkęs stiklinėlę ir nė užkąst nesuspėjęs, pradėjo Jonas, – matai, kai aš buvau vaikas, tai kitokių žaislų kaip šautuvai ir pistoletai beveik nepripažinau.

– Tai gal ir aš taip pat, – po gurkšnelio orą išpūsdamas, atsako Petras. – Mes gi augę per karą. Tu, – Petras jau nebesako ,jūs’’,– kelintų?

– Aš trisdešimt ketvirtų.

– O aš penktų.

– A.

– Pašėlęs, Petručijo, dalykas – berniūkštis yra berniūkštis. Aš girdėjau, kad yra šitap: augink tu atskirai, taip sakyt, izoliuotai nuo pasaulio, nieko neduodamas žinoti, dešimt mergaičių ir dešimt vaikiukų. Va. Ir kai jau praeis penkeri metai, privesk juos prie krūvos žaislų – krūvoj lėlytės ir šautuvėliai, mergaitės išsirankios lėlytes, berniukai šautuvėlius. Va!

– O ko gi ne, gali ir būti.

– Gali gali, aš iš labai rimto žmogaus girdėjau. Jis toks filosofas, brač. Jagaudžiuose kartu mokytojavom.

– Aha, bet ar tada nors kiek pagalvodavom, kas čia per instrumentas, kas su juo daroma, kam jis paskirtas. Mums, durneliams, gražu. Per karą kiek kareivių matydavom, o gal įdomiausi tai būdavo jų šautuvai. Ar ne? Vokiški tai labai dailūs.

– Tai jau taip, šautuvas dailus, gražus, blizga. Kai šauna, pasiutęs garsas, dūmai tik pūkšt.

– O kad kulkelė išlekia...

– Ir svarbiausia – kur išlekia. Kad kai ko nebebūtų.

– Taigi taigi, kad kai ko nebebūtų. Va šitaip.

– Po karo – kur tau ten bus po karo – mes tai gyvenom kaime, užeina, būdavo, miško vyrai, aš gaudavau apžiūrėti jų ginklus. O kartais ir koks stribukas, iškratęs iš nagano būgnelio šovinius, leisdavo paspragsėti.

Saulutė ramiai užčiuožia ant skiedrų, du vyrai prie varstoto laikinai nutyla. Įsipila dar.

– Bardavo, žinok, mane ir tėvas, ir mama, ir bobunė. "Kada tu, Jonai, liausies su tom berdankom?! Pasidirbk ratelius ar važelį o šautuvai tik ir šautuvai, kas iš tavęs bus? Pilna kertė visokiausių". Kartą ėjo stribai ir užėjo pas mus. Valgyt užsakė. Mama kiaušinienę kepa. Tie sugriuvo už stalo, pamatė mano arsenalą. Kad pradėjo kilnot, kad pradėjo juoktis. "Gal nori iš tikro iššaut? – paklausė vienas, – einam, išpilk iš mano automato". Man kiek ir baisoka – aš niekad nešovęs iš tikro, bet negi sakysi. Mama tik susiėmė už galvos. Stribukas jai sako: "Nebijok, aš jau žiūrėsiu".

– Šovei?

– Žinoma. Nieko ten tokio, garsas, kai nuo tavęs eina, nėr toks baisingas.

– Teko ir man. Bet mes tai kitaip šūvių prisidarydavom – ir kulką iš gilzės išlaužę, parako nupylę, paskiau tą pačią kulką giliau nukišę ir paraką uždegę, ir visko visko.

– Oi oi, kiek visko, kiek visko ir mes. Va – iš kulkos ant ugnies šviną išvarvinam, priskutam į ją degtukų sieros, buka vinute tik trinkt – duoda kaip reikiant. Arba sieros gali priskusti ir į raktelio skylutę.

– Aš tai buvau pasidirbęs tokį sierinį pistoletą, irgi su išvarvinta kulka. Kartą daržinėj, mano gi ir durnumas, kaip dėjau. Kad šoks tik žiežirbos, sieros, matyt, buvau priskutęs daugokai. O čia šiaudai... Ką daryt ? Ilgai stovėjau, žiūrėdamas, ar nepradės kur degti. Ir paskui dar vis prie daržinės ir prie daržinės. Ir žiūriu, ir uostau. Laimė, kad gerai baigės.

– O paskiau, kai jau teko kariuomenėj būti, – kas per brudas tas šautuvas. Tu tarnavai?

– Tarnavau. Estijoj.

– Aš pas chacholus.

Jie vėl patyli, vėl paragauja. O tada jau visiškai rimtai:

– Į žmogų tai man, ačiū Dievui, šaut neteko, – sako Jonas, – o tau?

– Oi, ne, – sako Petras.

– Bet kaip kitas šauna į kitą, ar matęs?

– Kad gal ne.

– O aš matęs. Buvo ką tik perėjęs frontas. Ir va vienądien per pietus, per pačius pietus, mes taip valgom prie stalo, tik atsidaro durys, ir toks mažiukas mažiukas juodas kareiviukas. Be šautuvo. Linktelėjo, suprask, pasisveikino ir tuoj pasakė, kad pabėgęs. Tėvas rusiškai šiek tiek graibėsi, tai suprato. Dezertyras. Stovi prie durų. Na, mes pakvietėm prie stalo. Oi, kaip sėdo žmogus! Tik šinielių nusimetė. Valgo, tiesiog kemša. Aš tik dabar, kai jau žinau, kas jiems tokiems leista valgyti, o kas ne, sumetu – žmogus, matyt, pamanė: negi Alachas manęs nesupras, negi nemato, į kokią košę mes visi čia įmurgdyti. Valgo tasai kareivėlis, bet ir kalba, aiškina, kad jis nenori kariauti, nenori, parodė – puf puf... O čia, bra, kieme kareiviai. Ką tu, jis kaip pašoko, kaip lindo po lova. Bet kur tu dabar pasislėpsi, vienas iš tų atėjusių jau ant slenksčio. Tik paleido seriją iš automato. Gryčia pilna dūmų. Ir viskas.

Čia Jonui pasidarė šiek tiek nesmagu – jis gi šiek tiek sufantazavo. Toks kareiviukas pabėgėlis jo namuose pietus iš tiesų valgė. Valgė ir sakės nenorįs nieko galabyt, bet nušauti Jono tėvų gryčioje tai jo nenušovė. Nušovė ji besiblaškantį po apylinkę kituose namuose. Palovy.

Bet Jonas labai norėjo pasirodyt daugiau visko patyręs. Bent jau matęs.

– Man tik nušautų daug yra tekę matyti, – sako Petras.

– Oi, tų tai tiek ir tiek. Kiek miško vyrų gulėdavo prie turgaus.

– Ir prie šventoriaus, pas mus guldydavo juos prie šventoriaus. Baisu ir prisiminti.

– O ėjo vienas prieš kitą tokie patys. Tokie kaip aš su tavim.

– Taigi – toks Joniukas prieš toki Petriuką. Ar tu į mane šautum, jei kas?

– Eik tu sau, nekalbėk, geriau: būk sveikas.

Ir Petras pakėlė stiklinėlę.

– Tie irgi vienas kitam tikriausiai kada nors sakė: būk sveikas, į sveikatytę.

– Manau, kad taip.

– Kartą buvo štai šitoks atsitikimas. Po vienos rugiapjūtės eina tėvas pakurti pirties. Grįžta, brač, toks nei šioks, nei toks ir sako: "Ar žinot, ką radau mūsų priepirty?" Mes – mama, sesuo, ašen – suklusom. "Miškinis priepirty guli, – sako tėvas.– Kruvinas visas, sunkiai dvėsuoja". "O ko jis nori?" – klausia mama. "Ko nori, ko nori? Ko, sakyk, toks gali norėti, ko tujen tokiuo atveju norėtum? Vandens nori ir kad mes niekam nė mur mur".

Nunešė tėvas jam ir vandens, nunešė ir pavalgyt, mums uždraudė į pirties pusę net žiūrėti. Ir tas vyras po dienos dingo. Kur jis išėjo, vienas Dievas težino. Nenorėjo žmogus užtraukt mums bėdos. Gal kokioj pakrūmėj ar pamiškėj ir krito. Kokiam pagriovy. O gal ir išsilaižė kaip tas žvėrelis. Mama priepirtį išmazgojo – kraujo ten buvo...

Jonas pasižiūrėjo į lentą, kurioje ką tik buvo nubraižęs šautuvo kontūrą. Pakilnojo. Taip keista – argi čia dovana gimtadienio proga? Ar čia žaislas, ar čia koks suvenyras?.. Krypt galva.

Bet Jonas Šernas yra Jonas Šernas:

– Ė, mūsų šautuvas spec!

O kad būtų dar labiau "spec", jie nutarė: ant vamzdžio galo vietoj taikiklio reikia užtupdyti medinį žvirblį. Jonas pasakė, kad tokį moka nudrožti, sesers vaikams tokių pridrožęs devynias galybes. Ir dar – vamzdį būtų gerai užkišti medinės taurelės kojele.

– Tu, Petručijo, mokėtum tokią ištekint?

– Viens du.

– Tokią, kaip konjakui gerti, kiek su pilveliu?

– Padarysiu – viens du...

Šitaip besišnekant, kai yra ir lašelių, laikas praeina greitai, saulės spinduliai va jau krinta į kitą skiedrų krūvelę. Reikia pulti prie darbo, nors tas ir neatrodo rimtas. Tuščią butelį jie įgrūdo į dėžę po suglamžytais laikraščiais. Nereikia akių gadinti gerų dalykų nesuprantantiems. Atsirakino duris – prašom, kam reikia.

Petras mažu kirveliu greit nutašė nuo lentos kiek galima daugiau nereikalingo ploto, ir Jonas su šautuvo "pusfabrikačiu" sėdosi arčiau lango. Peilis tik sublyksėjo.

Duryse pasirodė ūkvedys. Pačiu laiku, kaip traukinių stoty – nei per anksti, nei per vėlai. Kai šaukštai popiet.

Pamatęs Šerną, lyg ir nustebo:

– O jūs, mokytojau, irgi prie staliaus darbų ?

– Žinoma, bet aš iš Petruč..., iš Petro dar tiktai mokaus. Senatvėje gali praversti.

– Taip taip.

Bet Kalpokas užmatė ir lašinių bryzelį.

– Vyrai vyrai, tik užkanda? Eikit sau...

 

Skaitytojų vertinimai


18283. Korra2005-09-07 12:06
Gražu.

18304. Piktasis - Korrai2005-09-08 13:24
Mane taip pavadino EdVa, bet gal ir nieko... Tokioj kultūroj, kokia ji yra, Piktuoju būti gal ir nieko. Mes su tavim kirtomės dėl to sentimentalaus Apučio... Ir Navakas tau patinka (vos po juo nesiguli), ir Aputis, ir Čigriejus. Ar yra bent kokie kriterijai? Nuomonių įvairovė?... Viskas pateisinama? Taip tik atrodo, anot Hesės, "rašančioms panytėms". O realybėje: yra pilkenybių, vidutinybių kova už erdvę sau, ir jie, pilkieji, paprastai įsigali. Visur! Yra kova, o tu manai, kad yra nuomonių įvairovė. Tai taip moteriška - viską pateisinti! Praregėk pagaliau! Štai vieno lietuvių prozininko, tikro meistro, žodžiai: "Nekenčiu literatūros. Tai, kas vadinama rimtoji literatūra, yra kažkada atrastų dalykų begalinis atkartojimas, nuolatinis apžiaumojimas, kramtymas. Tai šlamštas. Literatūra yra tik tai, kas nauja, kas dar nebuvo išreikšta..." Bet kultūrą vartojančioms panelėms viskas gražu ir suvokti tokius skirtumus sunku.

18311. Korra2005-09-08 21:04
Brangusis, ką tu čia veiki, jeigu viskas tave nervina? Gal tau klimaksas?

18340. Korra klimakso fane2005-09-10 14:25
Korra loves climax

18341. Korra2005-09-10 15:13
Angliškai climax reiškia toli gražu ne tą patį, ką lietuviškai, kvailuti. Todėl aš mėgstu tai. Pasivartyk žodyną, antrameti.

18346. lauk-iux2005-09-11 01:16
Per buitį į būtį:) šiaip konjakas ąžuolinėse statinėse/ginkluose saugomas, bet pušys yra pušys

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:51:04 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba