Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-09-02 nr. 3060

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
MANO DOMINI 2005
32
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Nijolė Regina Chijenienė.
PASAULINIS VERTĖJŲ KONGRESAS
1
• Astrida Petraitytė.
IR IŠNIRO BANGŽUVĖ!
4
• NOVELISTŲ LAUKIA PETRO CVIRKOS PREMIJA5

KNYGOS 
• Vitas Areška.
"NEPRISIMENU KĄ ČIA VEIKIU"
1
• Neringa Mikalauskienė.
ŽVILGSNIS Į VAKARYKŠTĘ KULTŪRĄ
3
• VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS8
• LIŪDNAS MALONUMAS
• (PRIEŠ)PASKUTINIAI EILĖRAŠČIAI
• NAUJOS KNYGOS2

MUZIKA 
• True D. Rosaschi.
ATLIKIMO BEBAIMIŠKUMAS
12

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
VIZUALINĖS APLINKOS TRANSFORMACIJOS "MENO ERDVĖSE"
1

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KINAS, KAIP NUOJAUTA
1
• TARPTAUTINĖS LIETUVIŲ

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
PIRMASIS PAVEIKSLAS ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Vytautas Michelkevičius-Michelius.
TRUMPAS GIDAS VYKSTANTIEMS Į VENECIJĄ PASIŽIŪRĖTI MENO
15

POEZIJA 
• KĘSTUTIS NAVAKAS5

PROZA 
• Henrikas Algis Čigriejus.
GINKLAI
7

VERTIMAI 
• Andrej Chadanovič.
POEZIJA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kęstas Kirtiklis.
KAIP MOKYTIS KALBŲ
12

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TEATRAS, KYLANTIS IŠ STUDENTIŠKOS LAISVĖS

KRONIKA 
• NAUJAS JAUNŲ AKTORIŲ SAMBŪRIS1
• KILMINGŲJŲ ŽURNALE – DĖMESYS LITERATŪRAI, MENUI, KULTŪRAI1
• KELIAUJI Į UŽSIENĮ – MOKYKIS RUSIŠKAI!6

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA,1
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS FINANSINĖS PARAMOS
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS FINANSINĖS PARAMOS
• IV "LIETUVIŲ BALSO" KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
 Aluyzas Litrelis ir S. S..
GIRTUOKLIAl MIESTELYJE
11

DE PROFUNDIS

GIRTUOKLIAl MIESTELYJE

esė

Aluyzas Litrelis ir S. S.

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Mūsų miestelyje girtuokliai anuomet buvo didžiai gerbiami, nes taip save titulavo didesnioji vyrijos pusė ir bent ketvirtdalis moterijos, tad buvo ką ir kam gerbti. Už tai, kad, būdamas dar blaivas g., nesi vienas prieš didįjį priešą – prieš amžiną nepriteklių ir, vos įžengęs į centrinę miestelio aikštę, gali prisidėti prie bendrijos. Užjaus ir supras tave, jeigu esi išsisėmęs lyg menininkas po kūr. proveržio, nuramins tave, jeigu netekai moteries ar danties, ovacijomis pasveikins, jeigu išsitrauksi červoncą. O girtieji Brežnevo metai, o g. laikai... Direktorius gėrė todėl, kad reikėjo pagirdyti svečius ir tikrintojus, partsekretorius gėrė todėl, kad reikėjo palaikyti direktorių, korespondentai gėrė dėl to, kad g. redaktorius, krovikai g. todėl, kad nuobodu būt krovikais, Petras g., nes nieks jam neduoda darbo, Monika g., nes nieks jos jau nemyli, Vladas g. todėl, kad pernai mirė žmona, Lioncė g. todėl, kad užpernai paskutinįsyk g. jos mylimasis, o mes, dar beveik paaugliai, gėrėm todėl, kad jie visi geria. Vandenį – užsigerti, o šiaip jau – vermutą ir obuolių vyną, vodką arba naminę geria krūmuose prie apylinkės Vykdomojo komiteto, kiemely už vaistinės, krūmokšniuos už tarybinių karių kapinaičių, mokyklos malkinėj, darbe ir prieš darbą, kelionėje ir tarnyboj, o ugniagesiai, sako, mėgdavo nugerti savo bokšto viršūnėj, ypač kai geležinį jų statinį nubalindavo šerkšnai speiguotieji...

Gėrėjai ir girtuokliai buvo skirstomi į kategorijas, ir aukščiausiai priklausė tie, kas geria darbo metu, dirba laisvu nuo g. laiku, o sekmadieniais ilsisi po vartojimo, skaito knygas ar lankos bažnyčioj, meškerioja ar rašo atsiminimus. Aukščiausios kategorijos g. galėdavo gerti labai daug, l. ilgai, bet niekas neregėjo jų lūžtančių ar susinervinusių, tačiau tokių g. mūsų miestelyje buvo gal tik trys ar penki, gal ir visai nebuvo žmonių, atitinkančių aukščiausius g. standartus... Žemiausiai kategorijai priklausė palūžtantys po penktos taurelės, bet ir jie buvo saikingai gerbiami, nes gerbė stipresniuosius, o apie tarpines kategorijas nekalbėsime, nes jų tiek daug... Daug daug ir ilgai gėrė jau Brežnevo laikų pabaigoj studentas, tuomet jaunas poetas ir būsimas žurnalistas, grįžęs iš Vilniaus pas tėvelius, bet patekęs į piliavietę, kur kilo dūmai ir vyko diskusija: ką ir kaip mūsiškiai čia gėrė iki Kristaus? Kvepėjo kepama višta, ir buvo nuliejama dievams, o temstant jau būrys g. su armonika priekyje nusileido nuo piliakalnio ir traukė per miestelį skersai, paskui dainuodami pasuko išilgai, ir rugsėjo prieblandoj nieks nepastebėjo, kad labiausiai nuvargęs g. gale krito ir jau nebe...

– Nubundu, – pasakojo vėliau prisikėlęs iš kritusiųjų studentas, – prasimerkiu, o virš manęs daug žvaigždžių melancholiškai švyti, aplinkui šalna pirmoji žiba, kairėj dešinėj – namai, bažnyčios bokštas virš stogų priekaištingai kyšo, o aš lyg Širvio eilėrašty "Guliu po rudenio dangum žvaigždėtu", po nugara žemė natūrali, bet po galva – pagalvė ir stora antklodė ant kūno apšarmojusi... Merkinė čia, ir girtuokliai čia gerbiami, jais pasirūpina tie, kieno teritorijoj g. kritęs.

Taip ir turi būti: kritusiojo g. kūną šaltuoju metų laiku privalu apkloti ten, kur jis krito, antraip, kažkur velkant ar nešant g. kūną, būtų pažeista lūžusiojo g. teisė autentiškai gulėti ten, kur jis autentiškai nulūžo, ten, kur krito pasiekęs autentišką būseną. Juk, pergabenus g. kūną su siela, būtų suvelta atmintis ir atimtas autentiškas g. įspūdis, būtų sujaukta natūrali įvykių tėkmė, o kadangi gėrimas yra gamtinis reiškinys, tai ir turime pasitikėti gamta, tik minimaliai pasirūpindami kritusiuoju g.

Tačiau dėl autentiškai kritusiojo autentiškoj vietoj kartais kyla pavojus bendrijai ir cecho viršininkui... Taip brandžiais Brežnevo metais atsitiko mūsų miestelio lentpjūvėj, kur keliasdešimt dailidžių darė dailius langus, dailias duris ir gamino ypač dailius karstus visam Dainavos regionui, o tarp tų dailidžių buvo keliolika Jonų, o Brežnevo valdžia Joninių netoleravo, o namuos vaikai ir žmonos, o gerti reikia... Tad, cecho viršininkui palaiminus, dailidės Joninių darbo dieną prisinešė ekstros ir vodkos, skaidriosios ir kristalinės, naminės bei lašinių, ir pagaliau atėjo labai ilgai lauktas pietų metas.

Popiet nedunksėjo gateriai, neūžavo staklės, pasigirdo daina, varstotai buvo virtę tvirtais stalais, buhalterė, atidariusi rezervinį karstą, vis nešė ir nešė alų, bet sučirškė brežnevinis telefonas, ir cecho viršininko draugas, toks g. iš Vykdomojo komiteto, pranešė, kad į lentpjūvę atvažiuoja visiškai blaivi komisija, nes gal paskundė kas, gal paukščiuko ataskaitoje jiems reikia, gal patys įtarė, nes lentpjūvėj negeriančių nebūna, jau visi dailidės, ką nors dailiai nusipjovę...

Pavojus! Stipriausiems buvo įsakyta vaidinti, jog dailina duris, langus beigi karstus, priartėjusiems prie kito būties lygmens viršininkas sukomandavo ištirpti ore, bet vienas Jonas jau buvo pasiekęs visiškai autentišką būseną ir gulėjo ant savo varstoto prie pat įėjimo į cechą. Didelis ir storas, įraudęs ir knarkiantis – kaip komisija tokio g. nepastebės... O laiko jau nebe, tad buvo išrinktas erdviausias karstas, ir įguldė jie g. Jono kūną į dailų karstą, o ant viršaus ir šalia jo bendravardžiai prikovė daug daug karstų, kiek tik turėjo... Komisija, nieko ypatinga neradusi, išvyko, ir Joninės tęsėsi...

Naktį sargas nubudo išgirdęs bildėjimą dirbtuvėj, pamatė, kad juda karstų rietuvė, siūbuoja karstų kalnas, paskui griūva, tebejuda, ir pagaliau, stumdydamas į šalis tuos grabus, išlenda didelis, dar truputį g. Jonas.

Begalingai išaugo mūsų miestelyje pagarba Jonui, prisikėlusiam iš karsto.

Jausdamas kaltę, jį vaišino pats cecho viršininkas.

Statė jam ir kiti Jonai, kurie jo kūną buvo įguldę į karstą.

Visas kolektyvas atšventė Jono prisikėlimą, ir vėl vos nenutiko kaip vakar.

Paskui visas miestelis laikė garbės reikalu išlenkti bent stiklą su Jonu, kurs nakvojo grabe.

Et, jau neprisikels jo kūnas iš karsto kape, o gyvieji mažame miestelyje tebežino, kas, kur, kaip ir kokias papildomas savybes įgyja, pasiekęs autentišką būseną, todėl turintys atsakingas pareigas anuomet užsimaskuodavo, o tie g., kas neturėjo ats. pareigų, nesimaskavo ar net atvirkščiai... Štai Merkinės puodžiai, jau a. atilsį Stasys Urvikis, Vincas Giedra ir Mikas Miliauskas, siekdami autentiškos būsenos, mėgdavo sugulti vidur miestelio, bet ne aikštėj, o skersai gatvės. Ne todėl, kad toj vietoj būtų palūžę, o todėl, kad kovojo dėl gryno oro ir prieš važinėjimą automobiliais per Merkinę. Puodžių manymu, per Merkinę galima važinėti tik dviračiais arba arkliais, nes jie visai nedaug pagadina orą, nėr ko lyginti su sunkvežimiais bei traktoriais. Tai dėjosi dar stalinizmo ir chruščiovizmo metais, galbūt šiandien tuos puodžius pavadintume žaliaisiais, bet, atrodo, jie taip protestavo prieš sovietinę valdžią, pasirinko efektingą, bet mažiau pavojingą kovos būdą – esą jie visiškai g., esą jie ne prieš partiją, o tik prieš sunkvežimių važinėjimą per miestelį, esą jie kovoja ne dėl laisvės ir ne dėl Lietuvos, o tik dėl gryno oro Merkinėj... Tad tuometinė valdžia, kuri gerbė girtuoklius, puodžių represuoti nedrįso, bet labai putodavo ir niršdavo vairuotojai, ypač tie, kur prie vairo būdavo blaivūs... Kartais susivieniję vairuotojai net puldavo kulti mūsų g. puodžių, ir tai miestelyje sukeldavo pasipiktinimą b. "šoferiais", įsiliepsnodavo visuotinio keršto aistra. Muš čia visokie pravažiavėliai mūsų gerbiamus g. puodžius... Tačiau tų "šoferių" ar vairuotojų vis daugiau ėmė rastis ir tarp tų pačių merkiniškių, todėl pritarimas skersam gulėjimui ant kelio mažėjo, skersuosius g. vis dažniau sumušdavo žiaurūs vairuotojai, o kai kurie vietiniai g. siūlė kompromisą – gulėti ne skersai, o išilgai kelio, tačiau šitas g. žaliųjų puodžių judėjimas, t.y. gulėjimas, buvo apslopintas. Tik aukštaūgis Mikas Miliauskas – pakeliui į savo dirbtuvę Zakavolių kaime – vis dar priguldavo skersai akmenim grįsto kelio gale Merkinės, ant vadinamojo "bruko", bet sykį jį, vėl pažeisdamas taisyklę, pagal kurią gulinčio nieks nemuša, lazda aptvatino kažkoks kietas vairuotojas, ir nuo to karto meistras g. Mikas pradėjo gulėt ne ant kelio, o pakelėj, ir vėl tapo g. gerbiamas vairuotojų.

1973 m. po išganytojo gimimo Merkinėj apsireiškė Teresė Liepsnaitė, kurią tuomet visi vadino T.Jankauskaite, nes nebuvo matę, kaip ji liepsnose išdega molio angelus, dar nebuvom patyrę, ką gali kūrybinės liepsnos... Tuomet, ką tik pabaigusi a. mokslus, Teresėlė ieškojo senųjų juodosios keramikos meistrų, reikėjo senosios tikrovės. O miestelio aikštė buvo pilna dar nepasiekusių autentiškos būsenos, bet jau panokusių, tai paklausti, ar nematė Miko Miliausko, jie noriai aiškino:

– Matėm matėm, išėjo iš kavinės, iš girdyklos išplaukė, iš "Stangės" išlingavo, ale jau visai g., eikit pro paštą, tikriausiai griovy rasit.

Ir eina jaunoji dailininkė pro paštą, ir regi griovy gulintį žmogų, ir klausia:

– Ar ne jūs esate puodžius Mikas Miliauskas?

Gulintysis sujuda, sėdasi, pamažu tiesiasi, ir jo vis daugiau daugiau... Pagaliau išsitiesęs visu didingu metro devyniasdešimties ūgiu, pagarbiai ir kilmingai prisistato:

– Taip, tamsta mokytoja dūšytenka širdela. Puodžius. Mikas. Miliauskas...

Dauguma Merkinės g. mokėsi g. bendravimo manierų iš g. Miko, kurs gerbė ir tuos, kas dar ne g., ir taip mūsų miestelyje įsigalėjo jeigu ne visuotinė, tai beveik pagarba tam, kas jau g. ar dar b., nes viskas čia taip teka, sūkuriuoja, keičiasi, jog nė pats nežinai, kas ir kaip būsi po valandos, o juolab – po metų.

Berods 1974 m. mes, Merkinės Rojaus Mizaros (dabar V. Krėvės) mokyklos aštuntokai, stebėjome miestelio g. gyvenimą. Rinkom istorinę g. medžiagą iš tolimos praeities, o gražiai bręstančios mielos klasiokės į mus žiūrėjo su viltimi. Artėjant Tarybinės armijos dienai, klasės seniūnė su pirmūnėmis pamokos metu pasiuntė raštelį per suolus – ko, mieli berniukai, pageidausite Vasario 23-iąją? Surašėme visus tuomet mums žinomus g. – nuo stoličnajos iki obuolių vyno, nuo čiačios iki gamzos. Ir, atėjus tai dienai, dėl mokytojų akių gavome saldainių, o po pamokų lipome į apsnigtą Merkinės piliakalnį, krepšiuose skambėjo dar sunkūs buteliai, o virš mūsų ir aplink vėrėsi naujos didingos erdvės... Ratelio viduryje įraudęs ir laimingas stovėjo mano suolo draugas, būsimas milicininkas, tas pats, kurs vėliau gelbės g. klasiokus nuo blaivyklos ir profesionaliai suras supervagis, pavogusius ir nuboginusius mano kaimyno bravorą... Išaušus Vasario 24-osios rytui, mokytų kambaryje kilo ermydelis, vos neperaugęs į paniką. Mat ant gretimo kalno ties piliakalniu buvusioj ligoninėj gydėsi viena rūsti mokytoja ir besigydydama per langą mus atpažino, stebėjo, kaip Tarybinės armijos dieną 8 c klasė ant piliakalnio tampa g. Be to, būsimas milicininkas vėliau į savo kaimą iš miestelio autobusu keliavo taip, lyg būtų jau milicininkas... Ir kiti buvo g. pastebėti miestelyje, susirūpinę mokytojai konstatavo, jog taip g. mums dar per anksti, ir prasidėjo procesas. Silpnų nervų gražioji mūsų auklėtutė raudonavo ir verkė, o direktorius ir kt. mus po vieną kvietė į tardymus, mes tarp savęs tarėmės, kaip visiems duoti klaidingus parodymus, o mokytojai tarp savęs suokalbiavo, kaip mus supainioti ir suskaldyti, augo tomai medžiagos, laukėm didžiosios atomazgos – visuotinio tėvų ir mokytojų susirinkimo...

– O kas čia tokio, jeigu vaikučiai susimetė ir truputį nugėrė? – nokautavo paprastumu mokytojus toksai vakar gal buvęs g. ir nesugaudęs minčių paprastuolis, mūsų klasioko, kurį vadinome Vilku, tėvas, toks aukštas ir tiesus valstietis iš miškų vienkiemio...

Gražioji jaunoji, bet silpnų nervų mūsų auklėtutė kitąmet išvažiavo mokytojauti į didesnį miestą, dėl ko mums tapo l. skaudu, nes simpatiška jinai buvo, mes tik ir troškome, kad bent į ausį įsikibtų, bet ką padarysi, g. reikalauja aukų... O po minėto proceso mokytojų pagarba g. mokiniams ir mokinių pagarba g. ar ne g. mokytojams tik išaugo, vėliau ta pati klasės seniūnė, organizavusi T. armijos dienos vaišes, tapo mokytoja, kurį laiką direktoriavo nemažoj kaimo mokykloj, neseniai nutekėjo į Vokietiją.

– Būk pagarbinta tamsta mokytoja širdela dūšytenka, – trisdešim m. prabėgo, o kolegos, kai "daromas gramas", tais pačiais puodžiaus Miko Miliausko žodžiais pasveikina jo mokinę Teresę Liepsnaitę.

Tai istorinė g. atmintis.

Kokie buvo tie g. ir tas g. jotvingių bei tolesniais laikais, g. duomenų stokojame, bet jie intensyviai renkami, bandomos rekonstruoti dešimtojo, septintojo, pirmojo ir kt. amžių g. apeigos bei papročiai, ir nėr baisu, kad bravorius Merkinės kraštotyros muziejuj nė dviejų šimtmečių neturi, tai tik proceso pradžia.

Tiesą sakant, pagarba girtuokliams Andropovo ir Gorbačiovo metais mūsų miestelyje apmažėjo, nes tuomet vienintelis milicininkas mums buvo atsiųstas toks ekscentriškas majoras Viesulas, kurs viename didmiestyje, būdamas g. prie vairo, suvažinėjo vaiką, tad buvo išsiųstas į Merkinę. Nervingas atrodė. Sykį mūsų akivaizdoj savo sunkiais batais ant "Stangės" laiptų suspardė vieną eilinį g., sunkiai lipusį į antrą aukštą. O Vasario 16-ąją toj pačioj "Stangėj" majoras Viesulas sėdėjo pasistatęs grafinuką su konjakėliu ir klausėsi, ką šneka kiti g. prie kitų staliukų. Gavo tiesiai į liūlį nuo vieno tuo metu bedarbiavusio, o dabar vėl garsaus žurnalisto, iš gretimo kaimo ir jau norėjo įtaisyti tam g. 15 parų, bet paaiškėjo, kad g. žurnalisto brolis yra didis blaivininkas ir aukštas valdžios veikėjas, todėl majoras Viesulas ėmė "daryti gr" su g. merkiniškiais, idant nukreiptų juos prieš g. iš gretimų kaimų. Bet g. solidarumas ir vėl pasireiškė, todėl majorui Viesului beliko nurimti ir susidraugauti su davusiu jam liūlin g. žurnalistu, ir majoras jį, jau beveik pasiekusį autentišką būseną, parveždavo namo, ir abu jau siekdavo to paties toliau, kol jau seno majoro pėdsakai dingo netolimoj g. būtovėj...

Atgimimo laikais į miestelį atkeltas naujasis klebonas pasireiškė kaip nuoseklus Motiejaus Valančiaus pasekėjas ir iš "brotstvos", t.y. iš bažnytinio choro, išmėtė tas moteriškes, kurios prieš giedojimą bažnyčioj, o ir po šv. giedojimo, prekiaudavo pilstuku kaukoliniu, tuometine naujove... Dėl to jų išvarymo iš šv. choro klebonui neprieštaravo nei eiliniai g., nei aukščiausios kategorijos gėrėjai, nes pilstukas kaukolinis iškreipia autentišką būseną, o prekiautojai tuo kaukoliniu yra dviveidžiai ar net keturveidžiai žmonės, jie kartais apsimeta blaivininkais ar giedotojais prie numirėlio, o iš tikrųjų yra kaukolinio kontrabandininkai…

Per penkiolika nepriklausomybės metų girtuoklių mūsų miestelyje akivaizdžiai sumažėjo, o pagarba jiems ir vienas kitam susiliejo su apmąstymais ir ateities numatymu. Štai mūsų visų (g. ir ne g.) gerbiamas šerifas, miestelio policijos vadas, žvalgosi naktinėj Merkinėj ir išvysta vėl šalia gatvės gulintį eilinį g., tą, kurs kartais groja barškuliais, gieda prie numirėlių, turi nemažai metų ir truputį vaikų... Aišku, reikėtų pasitikėti gamta ir, pakišus pagalvę, užklojus antklodę, palikti tą g. šaligatvyje, bet gyventojai tapo abejingi savo artimam g., nieks neduos pagalvės, o ir kolegos policininkai savo vado nesuprastų, nes, kur anksčiau vienas tvarkės, ten dabar visa nuovada, kuri naktį užsirakina ir eina miegoti… Todėl šerifas tą nugrimzdusiojo į autentišką būseną kūną užsimeta ant peties ir neša per visą miestelį, ir, kai nubunda parneštojo žmona, mūsų šerifas, įveikęs didingą kelią, neguldo g. naštos į guolį, o sustoja bent per penkis – devynis žingsnius, tada gerai atsivadėja, nusitaiko, ir parneštasis g. gražiu puslankiu, galbūt šventu puslankiu keletą metrų skrieja į lovą.

Ne visus g. taip parneša šerifas. Toli gražu. Tai priklauso nuo kritusiojo g. kategorijos ir nuo jo nuopelnų tautai, genčiai beigi miesteliui. Kiti lieka be pagalvės, kur kritę, o dar kitiems būna dar kiečiau.

Eiliniai girtuokliai mūsų miestelyje dabar yra jeigu ne dvasinė druska, tai dvasiniai pipirai mintantiems mintimis apie gražią Lietuvos viziją, eiliniai g. yra dvasiniai krienai ir garstyčios mintantiems mintelėmis apie miestelio ar tėvonijos viziją, kuri baigiasi tartum eilinis g. sapnas.

O štai neeilinis g. skulptorius iš gretimo kaimo kartais per miestelį neša didelį savo gamybos kryžių, bogina gražų ir gal dar nepašventintą kryžių išilgai Merkinės į seniūniją, ir jeigu b. seniūnas atsisako pirkti tą daiktą, tai tuomet kryžius jau skersai miestelio nešamas į kleboniją, o jeigu ir klebonas nesumoka prašomos sumos už tą kūrinį, tai kryžius jau įstrižai Merkinės nešamas pas verslininką, kurs grįžo iš Vokietijos į sentėvių kraštą ir dabar pagloboja vietinius g. menininkus, nes pats vaikystėj giriasi patyręs, ką reiškia būti neeiliniu g. ir dar menininku.

Neeiliniai kartais neužšąla pusny, nenuskęsta Nemune per ledonešį, šokinėdami nuo vienos ledo lyties ant kitos ir taip upe nuplaukdami nuo taško A. į tašką G., o kartais jie, apsimetę Krėvės herojais, sėdi ant piliakalnio ir ramiai diskutuoja, ką ir kaip mūsiškiai gėrė iki kryžiuočių, ar greit palūždavo jauni mūsų protėviai, ar lengvai prisikeldavo, ar griaudavo mylimąsias tiesiog pievelėj, ar dažnai regėdavo NSO... Jeigu, keliaudami ar turistaudami, jūs užkopsite į mūsų piliakalnį ir išgirsite ką nors panašaus, tai galite drąsiai įsitraukti į diskusiją, ir kartu sieksim autentiškos būsenos, nes tam yra palankūs gražiausi, beje, Dzūkijos nacionalinio parko saugomi, debesys, o aplink plyti šv. girios , šv. pievos, ir visos jos mūsiškių išgulėtos dar iki privatizacijos, kai nieks nekalbėjo apie g. turizmą, tačiau dauguma, užmatę gulintį ar g., gerbė jį kaip patys save kartais g.

 

Skaitytojų vertinimai


18221. Mykolas OK :-) 2005-09-05 09:49
Šmaikštu ir su meile. (Tik gal truputėli per daug.) Man labiausiai patiko ketvirtosios pastraipos budistiška mintis. "Lūžusiojo g. teisė autentiškai gulėti ten, kur jis autentiškai nulūžo."

18232. sthjn2005-09-05 14:45
Nu, čia tai - joooo.

18246. mb2005-09-06 10:04
Stasiuk, - geras.

18249. abrait marija2005-09-06 10:20
Geriau už Kunčių METUOSE. Velnias, koks geras tekstukas

18275. Korra2005-09-07 07:55
Kaip tą Kunčių palyginsi su šituo tekstu? JUk čia visai kitoks rašymo stilius ir autoriaus pozicija - čia nuoširdumas, o ten ironija. Tai skirtingi dalykai.

18279. Korrai2005-09-07 09:29
Ispūdis. Px stilius, ironija

18295. li2005-09-08 10:16
puikus skaitalas

18299. Korra2005-09-08 11:31
Viskas gerai su įspūdžiais, tiesiog norėjau pasakyt, kad man patiko abu tekstai ir jie yra skirtingi.

18331. l.g.2005-09-09 20:09
viskas l.gerai " tik gal del paskutinio "o aplink plyti šv. girios , šv. pievos," gal turtu buti taip "o aplink plyti g. girios , g. pievos, "

18334. zioma2005-09-09 21:23
Zauvazhal:)

18348. lauk-iux :-) 2005-09-11 01:32
Ačiū už paaiškinimą išaiškinimą kodėl "bedalaga" draugas pilietis g.xxx guli skersai tako ties užupio k. ir nuvestas ant suolo vis dėlto grįžta į pradinę autentišką būseną.kitą kartą stengsiuosi tik minimaliai pasirūpinti kritusiuoju g. vis dėlto tekstas prisišaukia g. V.Visockį:"I vsiože trudna u nas daroga, ech, bidalaga, nu spy Sirioga.." o galiausiai juk "ved žizn nakažet takich,pravelna? žizn asudet, tak čto vam vazitsa paz žizn asudet.." ar pan. (tiksliau žr. "Miliceiskij protakol")

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:50:56 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba