Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-09-02 nr. 3060

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
MANO DOMINI 2005
32
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Nijolė Regina Chijenienė.
PASAULINIS VERTĖJŲ KONGRESAS
1
• Astrida Petraitytė.
IR IŠNIRO BANGŽUVĖ!
4
• NOVELISTŲ LAUKIA PETRO CVIRKOS PREMIJA5

KNYGOS 
• Vitas Areška.
"NEPRISIMENU KĄ ČIA VEIKIU"
1
 Neringa Mikalauskienė.
ŽVILGSNIS Į VAKARYKŠTĘ KULTŪRĄ
3
• VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS8
• LIŪDNAS MALONUMAS
• (PRIEŠ)PASKUTINIAI EILĖRAŠČIAI
• NAUJOS KNYGOS2

MUZIKA 
• True D. Rosaschi.
ATLIKIMO BEBAIMIŠKUMAS
12

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
VIZUALINĖS APLINKOS TRANSFORMACIJOS "MENO ERDVĖSE"
1

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KINAS, KAIP NUOJAUTA
1
• TARPTAUTINĖS LIETUVIŲ

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
PIRMASIS PAVEIKSLAS ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Vytautas Michelkevičius-Michelius.
TRUMPAS GIDAS VYKSTANTIEMS Į VENECIJĄ PASIŽIŪRĖTI MENO
15

POEZIJA 
• KĘSTUTIS NAVAKAS5

PROZA 
• Henrikas Algis Čigriejus.
GINKLAI
7

VERTIMAI 
• Andrej Chadanovič.
POEZIJA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kęstas Kirtiklis.
KAIP MOKYTIS KALBŲ
12

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TEATRAS, KYLANTIS IŠ STUDENTIŠKOS LAISVĖS

KRONIKA 
• NAUJAS JAUNŲ AKTORIŲ SAMBŪRIS1
• KILMINGŲJŲ ŽURNALE – DĖMESYS LITERATŪRAI, MENUI, KULTŪRAI1
• KELIAUJI Į UŽSIENĮ – MOKYKIS RUSIŠKAI!6

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA,1
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS FINANSINĖS PARAMOS
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS FINANSINĖS PARAMOS
• IV "LIETUVIŲ BALSO" KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S. S..
GIRTUOKLIAl MIESTELYJE
11

KNYGOS

ŽVILGSNIS Į VAKARYKŠTĘ KULTŪRĄ

Neringa Mikalauskienė

[skaityti komentarus]

Austrų rašytojo, publicisto, literatūros kritiko Stefano Zweigo (1881–1942) autobiografinė knyga "Vakarykštis pasaulis (europiečio prisiminimai)", išleista jau po jo mirties, 1943 m., į lietuvių kalbą išverčiama praėjus daugiau kaip šešiasdešimčiai metų. Taigi mūsų akimis ji yra jau pati tapusi istorija kultūros, kurią ir S. Zweigas laikė negrįžtamai praėjusia. Šiandien vargu ar kam kiltų mintis savo gyvenimo užrašuose tapti Europos metraštininku. Jau tuo metu Europa neišvengiamai artėjo į individualios egzistencijos triumfą, kurį paradoksaliai vainikavo R. Bartes’o ištarmė apie "autoriaus mirtį", nukreipusi visų žvilgsnius nuo kūrėjo asmenybės prie teksto. Todėl peršasi dvejopas "Vakarykščio pasaulio" skaitymas – bandyti užčiuopti tai, ką pamatė pats S. Zweigas, ir suvokti, kuo jo žvilgsnis gali būti svarbus mums, išgyvenantiems kitos amžių sandūros ribą.

Prieš gilinantis į "Vakarykščio pasaulio" teksto tėkmę, verta perskaityti knygos vertėjos G. Sodeikienės įžanginį straipsnį "Babelio bokšto statytojas Stefanas Zweigas", kur koncentruotai, bet išsamiai išdėstomi jo biografijos ir kūrybos faktai, išryškinantys punktyrinę S. Zweigo gyvenimo liniją, tirpstančią samprotavimuose apie to meto Europos politinę ir kultūrinę padėtį ar spalvingoje jo amžininkų portretų galerijoje. S. Zweigas gimė 1881 m., baigęs gimnaziją, Vienos universitete studijavo literatūrologiją ir filosofiją, nemažai keliavo po Europą – Prancūziją, Belgiją, Italiją, Angliją, net porevoliucinę Rusiją. Visa tai "Vakarykščiame pasaulyje" skaitytojas ras, tačiau žvelgiant į knygos visumą išryškėja du pagrindiniai temų blokai: kūrėjo asmenybės svarbos pripažinimas ir aiškiai išsakoma pacifistinė pozicija. S. Zweigas "Pratarmėje" lygina save su komentatoriumi, aiškinančiu per paskaitą rodomas skaidres: "laikas atplukdo vaizdus, o aš tik palydžiu juos žodžiais". Tuo metu dar tikėta upės – linijinio laiko – metaforos teisingumu. Mūsų – postmodernistų – laikas ciklinis, taigi tam tikru atžvilgiu sąlytis su S. Zweigo "Vakarykščiu pasauliu" galėtų būti daugiau negu praeities perskaitymas: jo nupieštas Europos vaizdas ataidi mūsų dabartyje – ir ataidi pranešimais apie terorizmo aktus, sprogimus Londono metro, patvirtinančius grėsmingas nuojautas, kad pasaulis anaiptol netapo saugesnis. Tačiau šiandien nebetikima meno galia užkirsti kelią grėsmei. Vaizduodamas gyvenimą menas tik provokuoja vartotoją išgyventi trauminio realizmo situacijas. Vertybių krizė seniai konstatuota – mokomės gyventi anapus jų, ženklų ir pėdsakų sistemoje. "Vakarykštis pasaulis" – viena iš knygų, nepaprastai asmeniškai liudijančių tos krizės pradžią.

S. Zweigo jaunystė sutampa su F. Nietzsche’s nihilistinio požiūrio į Vakarų Europos kultūros raidos tendencijas įsigalėjimu. 1918 m. pasirodęs O. Spenglerio "Vakarų saulėlydis" taip pat neabejotinai turėjo įtakos S. Zweigo požiūriui. Tačiau O. Spengleris į Vakarų civilizacijos krizę žvelgia kaip filosofas teoretikas, teigdamas, jog Vakarų saulėlydis yra "filosofinė tema", apimanti visus didžiuosius būties klausimus, o civilizacija – "neišvengiama kultūros lemtis". Vienas paskutinių S. Zweigo "Vakarykščio pasaulio" skyrių irgi pavadintas panašiai – "Saulėlydis". Tačiau S. Zweigas rašo memuarus – knygą, paremtą konkrečiais asmeniniais išgyvenimais ir aiškia tų išgyvenimų nulemta nuostata: esu europietis, savo civilizacijos krizės liudininkas. Toji krizė sutampa ir su jo paties gyvenimo saulėlydžiu: 1942-aisiais S. Zweigas buvo 61 metų. "Vakarykštis pasaulis" ypatingas dar ir tuo, jog tai – Antrojo pasaulinio karo kontekste gimęs kūrinys, rašomas neturint "jokios pagalbinės priemonės savo atminčiai": "Viešbučio kambaryje neturiu po ranka nė vieno savo knygų egzemplioriaus, jokių užrašų, draugų rašytų laiškų. (…) Taigi iš visos savo praeities nieko neturiu prie savęs, tik tai, ką laikau galvoje. Visa kita man šiuo metu nepasiekiama ar pražuvę" (p. 24). Vis dėlto tai gali būti privalumas – atmintis, anot S. Zweigo, bendravusio su S. Freudu ir pritarusio jo psichoanalizės teorijoms, yra ne atsitiktinumų suma, o jėga, kuri "žinodama tvarko ir išmintingai pašalina". S. Zveigas pasikliauna šia jėga, teigdamas, jog "viskas, ką pamirštame iš savojo gyvenimo, iš tikrųjų vidinio instinkto jau seniai iš anksto buvo nuspręsta užmiršti, ir tik tai, kas pats save siekia išsaugoti, turi būti išsaugota kitiems" (p. 25). Taigi subjektyvumas čia daromas privalumu. "Aš" yra veidrodis, per asmenines patirtis atspindintis bendrąsias visos ano meto kartos patirtis.

Iškalbingai tą liudija ir ištisa galerija S. Zveigo aprašytų menininkų bei kultūros žmonių portretų. Minimi Raineris Maria Rilke, Auguste’as Rodinas, Romainas Rolland’as, Richardas Straussas, daugelis kitų (knygos pabaigoje pridedama rodyklė – mėgstantiesiems tikslumą ir norintiesiems greičiau rasti minimą asmenybę). Memuaruose S. Zveigas kalba ne tik apie savo įžymiųjų amžininkų bendravimo subtilumus: jis atgaivina jų išvaizdos bruožus, eiseną, laikyseną, netgi buities detales, suvokdamas, jog visa tai siejasi su dvasine būtimi, išreikšta per kūrybą. Vienas ryškesnių – E. M. Rilke’s paveikslas. Kūryboje – ieškantis, apmąstantis esminius būties klausimus, jautrus subtiliausiems garsų ir formų niuansams, gyvenime, anot S. Zweigo, jis buvo toks pat ramiai paslaptingas ir santūrus: į kambarį įeidavo taip tyliai, kad jo beveik niekas nepastebėdavo, kalbėdavo nesikarščiuodamas, ramiai ir lygiai, lyg motina sektų vaikui pasaką, tačiau būtent dėl to kiekviena tema jo lūpose tapdavo vaizdinga ir svarbi. "Tyla gaubė Rilkę, kur jis beėjo, kur bebuvo" (p. 167). Rilke’s gyvenimas S. Zweigui rodosi kaip gėlė – švelnus ir trapus, kupinas subtilaus grožio: "Šis elementarus grožio jausmas jo neapleisdavo net tada, kai jis turėdavo reikalą su smulkiomis detalėmis; savo rankraščius rūpestingai rašydavo kaligrafiška apvalia rašysena, eilutės lygiavo taip, lyg tarpai tarp jų būtų išmatuoti coline matuokle (…) Jis niekada, net ir siųsdamas skubią žinią, neleisdavo sau palikti perbraukto žodžio" (p. 169). Toks detalus Rilke’s rašymo būdo nupasakojimas knygoje toli gražu ne atsitiktinis. S. Zweigas turėjo kolekcininko aistrą – rinkti menininkų kūrybinio darbo liudijimus – knygų ir natų rankraščius, dailės kūrinių eskizus: Rilke’s, Roland’o, Gorkio, Goethe’s, Balzaco, Mozarto, Beethoveno, kitų. Ši kolekcija būdavo nuolat tobulinama: S. Zweigas norėjo turėti ne bet kokio, o paties reikšmingiausio kūrinio atsiradimą liudijantį dokumentą. Jį domino "meno kūrinio atsiradimo problema ir biografiniu, ir psichologiniu požiūriu", "tas paslaptingas perėjimo akimirksnis, kai eilėraštis, melodija, grafiškai fiksuoti, įžengia į žemiškąją būtį iš nematomybės, iš genijaus vizijos ir intuicijos" (p.189). "Balzaco korektūros lapas, kur beveik kiekvienas sakinys sudraskytas, kiekviena eilutė perarta, balta paraštė pergraužta juodais brūkšniais, ženklais, žodžiais, man simbolizuoja žmogiškojo Vezuvijaus išsiveržimą", – taip poetiškai kalba S. Zweigas apie tai, ką šiandien priskirtumėm literatūros istorijai ar sausam tekstologijos mokslui.

Meno gimimas atsiveria stebint dirbantį menininką. Tai – neįkainojama patirtis. Apie apsilankymą skulptoriaus Rodino dirbtuvėje S. Zweigas rašo: "Tą akimirką regėjau atidengtą amžiną paslaptį – viso didžiojo meno, o iš tikro – kiekvieno atskiro kūrinio amžiną paslaptį: koncentracija, visų jausmų sutelkimas, kiekvieno menininko buvimas už savęs, buvimas už pasaulio. Kai ko išmokau visam gyvenimui" (p. 176). Taigi S. Zveigas visur yra linkęs nuo atskirybės eiti bendrybės link. Atskiras menininko gyvenimas, viena jo kūrybos valanda jau liudija bendrąsias meno ištakas. Autoriaus asmenybė, jo gyvenimo būdas dar neatskiriamas nuo kūrybos proceso ir kūrinio. Tai prasidėjo po "vakarykščio pasaulio" žūties.

Iškalbingi knygos pavadinimai: nuo "Saugumo pasaulio" nuosekliai prieinama prie paskutiniųjų – "Saulėlydžio", "Taikos agonijos". Tačiau jau pirmuosius skyrius persmelkia žinojimas – anas pasaulis seniai sugriautas. Laikotarpį prieš Pirmąjį pasaulinį karą S. Zweigas vadina "saugumo aukso amžiumi": tai – tūkstančio metų Austrijos monarchija su savais įstatymais, kurie piliečiams garantuoja parlamento patvirtintas teises, o kiekviena pareiga yra tiksliai apibrėžta. Akivaizdu, jog S. Zveigas, kilęs iš žydų šeimos, turinčios gilias šaknis ir tvirtas tradicijas, kitaip ir negalėjo vertinti – halacha (įstatymas) judaizmo tradicijoje, anot žydų kultūros tyrinėtojo Nicholaso de Lange’s, yra Dievo meilės ženklas, o pagarba įstatymui – "būdas į tą meilę atsiliepti". S. Zweigas pripažįsta, jog saugumo jausmas pirmiausia atsinešamas iš vaikystės potyrių, kuriuos išreiškia kūno patirties metaforomis: "Tai, kuo žmogus kvėpuoja vaikystėje, visam gyvenimui nepašalinamai įsiėda į jo kraują" (p. 30) Kūno potyrius atliepia gamtos sandara – "aš kartkartėmis pažvelgiu aukštyn į senuosius žvaigždynus, kurie žėrėjo virš mano vaikystės, ir guodžiu save man atitekusiu pasitikėjimu, kad šis atokrytis ilgainiui pasirodys tik nedidelis laiko tarpsnis amžinoje laiko tėkmėje" (p. 30).

Vis dėlto šis tikėjimas nustelbiamas akistatos su istorijos faktais. "Vakarykštis pasaulis" gali būti suvokiamas kaip išsami Pirmojo pasaulinio karo kultūrinės situacijos studija ir kartu prisipažinimas, jog išgyventą patirtį pernelyg greitai užgožia iliuzija, kad po negandų viskas turi stoti į savo vietas. Dar daugiau – S. Zweigas konstatuoja savotišką erdvės paradoksą – tikėjimo šia iliuzija paveiktas žmogus, net atsidūręs įvykių centre, žino mažiau nei esantys už tūkstančio kilometrų: "Kiekvienas laikraščio skaitytojas Niujorke, Londone, Paryžiuje geriau žinojo apie tai, kas iš tikrųjų dedasi, negu mes, kurie tariamai buvome liudytojais" (p. 413). Į įpusėjusį Antrąjį pasaulinį karą S. Zweigas jau pats žvelgia iš erdvės distancijos: 1940 m. liepą jis su antrąja žmona Lote išvyksta į Niujorką, o 1941-ųjų rugpjūtį – į Braziliją, kur spalio gale užbaigia savo autobiografiją. Paskutiniuosiuose jos skyriuose jis atsigręžia į bendrą žydijos praeitį ir patirtį: konstatuodamas, kad XX a. žydai seniai nebebuvo bendruomenė, kad, nusigręžę nuo savo šventų knygų priesakų, senosios bendros kalbos, vis karščiau siekiantys įsigyventi, įsilieti į juos supančias tautas, "ištirpti visuotinybėje", jie vėl buvo išskirti – "po daugelio šimtmečių žydams vėl buvo primestas bendrumas, kurio jie jau seniai nebejautė, nuo Egipto laikų nuolat pasikartojantis išvarymo bendrumas" (p.457). Vėl teko grįžti prie dramatiškojo biblinio personažo Jobo klausimo – kodėl: "Jiems buvo sakoma: negyvensite su mumis, bet nepasakoma, kur jiems gyventi. Jiems buvo primetama kaltė, bet atimamos visos priemonės ją išpirkti. Tad bėgdami žiūrėjo vienas į kitą degančiomis akimis – kodėl aš? Kodėl tu? Kodėl aš ir tu, kurio aš nepažįstu, kurio kalbos nesuprantu, kurio mąstysenos nesuvokiu, su kuriuo manęs niekas nesieja? Kodėl mes visi? Ir niekas nežinojo atsakymo" (p.457). Atsakymo neranda ir S. Zweigas. Autobiografiją baigęs ramiu susitaikymu su dichotomine pasaulio struktūra ("kiekvienas šešėlis galiausiai yra šviesos vaikas, ir tik tas, kas pažino šviesą ir tamsą, karą ir taiką, kilimą ir nuopuolį, tikrai gyveno", p.465), išsiuntęs rankraščius į Švediją, po pusmečio jis pats išeina iš gyvenimo, išsaugojęs tik "paskutinę tėvynę, tą, kurią rašytojas randa žodyje" (p.350).

S. Zweigo memuarų kalba – taip pat "vakarykštė": patetiškai dramatiška, papuošta likimo diktuojamomis metaforomis, išreiškiančiomis senosios Europos mirtį, klausimais, skirtais labiau sielai sukrėsti nei protui atsakyti. Laiko distanciją, skiriančią mus nuo jo "vakarykštės" pasaulėjautos, dar įmanoma peržengti – susimąstant, kur link suka mūsų pasaulis. Tačiau tikėjimas žodžiais, kaip Žodžio ištarme, ir kalbos galia išreikšti tikrąją būtį jau tapo istorija. Bet buvo.

________________

Zweig S. VAKARYKŠTIS PASAULIS (EUROPIEČIO PRISIMINIMAI). Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė. – Vilnius: Tyto alba, 2005.

 

Skaitytojų vertinimai


18318. lauk-iux2005-09-09 05:23
dėl Vezuvijaus išsiveržimų

18323. bava2005-09-09 10:15
viespatie, ar ne Mikalauskiene? OJOJO. Baisu...

18326. Vakarykstis2005-09-09 11:42
Recenzija kaip recenzija, o jos komentarai migloti...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:50:52 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba