Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-09-02 nr. 3060

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
MANO DOMINI 2005
32
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Nijolė Regina Chijenienė.
PASAULINIS VERTĖJŲ KONGRESAS
1
• Astrida Petraitytė.
IR IŠNIRO BANGŽUVĖ!
4
• NOVELISTŲ LAUKIA PETRO CVIRKOS PREMIJA5

KNYGOS 
 Vitas Areška.
"NEPRISIMENU KĄ ČIA VEIKIU"
1
• Neringa Mikalauskienė.
ŽVILGSNIS Į VAKARYKŠTĘ KULTŪRĄ
3
• VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS8
• LIŪDNAS MALONUMAS
• (PRIEŠ)PASKUTINIAI EILĖRAŠČIAI
• NAUJOS KNYGOS2

MUZIKA 
• True D. Rosaschi.
ATLIKIMO BEBAIMIŠKUMAS
12

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
VIZUALINĖS APLINKOS TRANSFORMACIJOS "MENO ERDVĖSE"
1

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KINAS, KAIP NUOJAUTA
1
• TARPTAUTINĖS LIETUVIŲ

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
PIRMASIS PAVEIKSLAS ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Vytautas Michelkevičius-Michelius.
TRUMPAS GIDAS VYKSTANTIEMS Į VENECIJĄ PASIŽIŪRĖTI MENO
15

POEZIJA 
• KĘSTUTIS NAVAKAS5

PROZA 
• Henrikas Algis Čigriejus.
GINKLAI
7

VERTIMAI 
• Andrej Chadanovič.
POEZIJA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kęstas Kirtiklis.
KAIP MOKYTIS KALBŲ
12

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TEATRAS, KYLANTIS IŠ STUDENTIŠKOS LAISVĖS

KRONIKA 
• NAUJAS JAUNŲ AKTORIŲ SAMBŪRIS1
• KILMINGŲJŲ ŽURNALE – DĖMESYS LITERATŪRAI, MENUI, KULTŪRAI1
• KELIAUJI Į UŽSIENĮ – MOKYKIS RUSIŠKAI!6

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA,1
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS FINANSINĖS PARAMOS
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS FINANSINĖS PARAMOS
• IV "LIETUVIŲ BALSO" KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S. S..
GIRTUOKLIAl MIESTELYJE
11

KNYGOS

"NEPRISIMENU KĄ ČIA VEIKIU"

Vitas Areška

[skaityti komentarus]


Kiekvieną kartą, kai paimu į rankas naują poezijos knygą, visuomet savęs klausiu, ko siekiama į rinkinius sudėtais eilėraščiais? Kas skatina kurti eiles, kas kūrėjui neduoda ramybės? Gal tiesos ieškojimas? Ineza Juzefa Janonė naujai išleistame rinkinyje "Korta žaidėjo rankose" irgi norėtų sužinoti tiesą nors apie save, bando atsakyti, kas yra jos "aš", bet pasirodo, kad tai prilygsta Sizifo pastangoms: "per save akėčiomis perėjusi / kaip ugnies pasiėmusi/ gausiu eiti tieson// gausiu eiti tieson/ nors tiesa tai lyg ašaka/ nei praryt nei išspjauti// pjaunu pjaunu/ o kraujo nėra" ( 72). Tai ką daryti? Amžinas klausimas.
F.Nietzsche sakytų, kad menas yra padedantis gyventi melas. Aš sakyčiau, jog menas, net jei ir ne visuomet genialus, suteikia egzistencinį džiaugsmą, pergalę prieš patį save, nuolat kartojant tą patį klausimą, kiek žmogus reikalingas sau, kaip jis suvokia save. Panašu į žaidimą, kai kiekvienas ieško pasitenkinimo. Pagaliau tai išpažintis, leidžianti išsivaduoti iš perpildytos patirties – intelektualinės ir emocinės. Čia recenzuojamame I.J.Janonės rinkinyje tvirtinama, jog normalūs žmonės tokio išsivadavimo neieško kūryboje: "nerašo jie eilėraščių/ nestovi ant galvos/ jie kaip kempinė prisitraukusi/ kasdien vienodo turinio" (61). Poetas yra išimtis. Jis nori pakilti virš minios ir kasdienybės. Kartu nori būti artimas tai miniai, kuri viską žino, visada yra teisi. Net prievartaujant save: "į delnus suvariau nagus / kad būčiau jiems sava".
Šis I.J.Janonės rinkinys – jau septintas. Ji yra išleidusi ir apsakymų rinkinių. Ir proza, ir poezija savaip – pagal mąstymo struktūrą – suartėja. Tos kūrybos centre – savistaba, savo minčių ir jutimų apmąstymas, stebėjimas. Apie save ėjimas ratu. Taip buvo pavadintas 2002 metais išėjęs eilėraščių rinkinys "Ratu apie save". O rinkinyje "Vandens dėlionė" (2003) formuluojama ta pagrindinė tezė: "Aš laiko veidrody/ lyg keistą vabalą/ save apžiūrinėju" (29).
Naujajame rinkinyje "Korta žaidėjo rankose" jau labiau įgudusia ranka minimalistiniu punktyru rutuliojamas savęs suvokimo motyvas, daugiausia vienišumo, vienatvės ir išsivadavimo iš jos, dar meilės ir mirties motyvas. Sutrikimo sudėtingoje tikrovėje jausmas:"iš nebūties tapusi/ tuo kuo esu/ nesuprantu/ esmių pasaulyje / visiškai nieko nesuprantu"( 81). Tuo minimalizmu, greitu, ekspresyviu ritmu norima išreikšti žaibišką laiko tėkmę.
Tačiau minties punktyras ir minimalizmas nėra pats stipriausias poetės kūrybos ypatumas, nes neretai nuslystama į tezišką išgyvenimų referavimą, minčių transliaciją, nors ir manifestuojami labai sudėtingi ir painūs jutimai.

pelenais sielą paleidusi
iškenčiau pragarus

į krūtinę mušuosi
esu nusidėjėlė

kaip Marija Magdalietė
kojas nuplaučiau Jėzui
kvapiais aliejais
negaliu balso turėti

po balais ėjusiai
iš baimės mirusiai
skirta barščius palieti
(81)

Gal čia pasireiškia savotiška polemika su avangardo tradicija, kurioje mintis ar išgyvenimas užšifruojamas pernelyg sudėtinga forma. Tą patį tikslą – mįslingumą, alogiškumą, staigius peršokimus ir posūkius, pasąmonės atpalaidavimą – I.J.Janonė bando išreikšti paprasčiau, per vos juntamas užuominas, atsisakydama punktuacijos ženklų, išplečiančių tų užuominų kontekstą.
Bet pergalės dar nešvenčia, nes manifestinis, punktyrinis motyvo plėtojimas nesuteikia įtampos skaitytojo įspūdžiams. Įdomiau atrodo tie posmai, kur motyvas išreiškiamas metaforiniais perkėlimais ir palyginimais.
Tie perkėlimai daiktų pasaulį paverčia savotiška metafizika. Lyrinis subjektas save palygina su pamestu daiktu. Čia atsiranda originalumas, individualaus mąstymo bruožai. Pavyzdžiui, savo vienišumą poetė palygina su akmeniu, kuris tobulai atskleidžia uždaro vienišiaus turinį: "guli ant delno akmuo/ juodas ir apskritas/ jūros nugludintas/ susiformavęs/ ar suformuotas/ tobulas vienišius/ užsidaręs savy/ stipraus ir gyvo kvapo/ bekvapis dėmuo"(19). Su šia stiliaus kryptimi susiję neiginio neiginiai, antinomijos, kuriose du dėmenys paneigia vienas kitą ("stipraus ir gyvo kvapo bekvapis dėmuo", "atskirta nuo pasaulio pasaulyje/ su visais gyvenu"). Moters likimas kartoja tą pačią evoliuciją: "po šitiekos metų/ esame tos pačios/ tos pačios esame" (41). Viskas kartojasi. Save autorė lygina su lauku, kuris galėtų idealiai išreikšti nepriklausomybę nuo minios (o ji kaip žuvys šaldytuve – be lyties, be galvų ir be ikrų), nepriklausomybę nuo įstatymų, kurie vis iš naujo gimsta ir viską kartoja iš pradžių: "einu iš čia / užmiršus mirtį ir save/ kaip laukas gali pats save užmiršti" (49).
I.J.Janonės poezijoje beveik nėra meditacinių niuansų, pustonių. Jie tarsi paliekami kontekste, kurį pats skaitytojas turėtų pajusti, prikurti. Antinomijų kompozicija nulemia kraštutinių polių transliaciją. Arba "gyventi gera" (septintas eilėraštis iš ciklo "Daiktai"), arba "guliu sąvartyne" (eil. "Labiau už viską geidžiau"), "šiltos išmatos / krenta ant veido" (trečias eilėraštis iš ciklo "Laikas gyslomis teka"). Rinkinyje juntamas ir tam tikras feministinis motyvas, išreiškiantis protestą dėl to, kad moteris labiau negu vyriškoji giminė priversta nuolat kartoti tuos pačius veiksmus, eiti likimo ratu, nors ir norėtų išsiveržti iš to rato. Vyriška giminė nekaltinama, o tik beprasmiškai ieškoma išeities. Nežinia, kas kaltas. Greičiausiai – niekas. Laikas aprengė juodai, įsikūnijo raukšlėse, suvalgė, išgąsdino. Eilėraščio pabaigoje klausiama: "gal paaiškinsit / kas ištiko mane" (40). Punktyriškai vystoma monologinė pasakojimo forma užrašo daug klaustukų, nors gramatinio klaustuko ir nėra. Rinkinio patosą ženklina gyvenimo prasmės ir beprasmiškumo konfliktas. Šiuo atžvilgiu rinkinys yra tarsi programinis. Jo pavadinimą "Korta žaidėjo rankose" galima visaip interpretuoti. Ir likimą kiekvienas turi savo rankose. Ir gyvenimas – nuolatinė rizika. Ir pakliuvusi į rankas korta diktuoja tavo likimą. Ir yra galimybė pasipriešinti tam diktatui, išmetant atverstą kortą ant stalo. Ir pasiduoti likimui.
I.J.Janonė kuria ekspresionistinės manieros apsakymus. Tai paaiškina ir jos eilėraščių kai kurias kompozicines ypatybes. Apsakymuose (pavyzdžiui, rinkinys "Atitrūkęs šešėlis", 2005) vyrauja ne tradicinei prozai būdingas veiksmas, o emocinis vertinimas ir veiksmas. Apsakymuose, kaip ir eilėraščiuose, pasakojimo tempas greitas, dinamiškas. Psichologiniai portretai, žmogaus savijauta atskleidžiama per detales, aplinkos garsus, judesius ir spalvas. I.J.Janonės prozai būdinga dvasinių judesių, momentinių įspūdžių ir kontempliacijos raiška, o ne nuoseklus fabulos, vidinių ir išorinių konfliktų, intrigos rutuliojimas. Todėl, man regis, ir recenzuojamo rinkinio eilėraščiai stipresni tie, kur naracijos elementai sujungti su emociniu įvykiu, vertinimu. Tokiuose eilėraščiuose metaforiniai palyginimai kreipia skaitytoją į gilesnes potekstes ir apmąstymus.
Toks, pavyzdžiui, yra eilėraštis iš skyriaus "pilnatis tuštuma", kurio kompozicijoje proziškoji dalis tinkamai ir motyvuotai susijungia su metafizine dalimi, su pasąmonėje glūdinčiomis vizijomis. Eilėraščio pradžia pabrėžtinai buitiška:

Tualeto durims užsitrenkus
senelė iš išgąsčio vos neapalpo
kumščiais daužė duris
šaukė: uždaroj erdvėje stinga oro
nėra kuo kvėpuoti!

geriems vėjams papūtus
netikėtai ištrūko
pro duris atsivėrusias
kaip ugnies pasiėmusi lėkė

žemės rojus
jos pačios judesiai
elgesys
tyrinėjo save lyg iš naujo užgimusi

kartojo: esu
aš esu!
žvelgė
savo sielos vidun
ir suprato kad mato
už erelį ryškiau
nesugrįžo senelė
vyšnynan išėjusi

apsitaisius juodai
danguje žyburiuodama šviečia
(51–52)

Jeigu nebūtų antrosios eilėraščio dalies, kurioje peršokama į visai kitą pasakojimo struktūrą, persikeliant į metafizinę plotmę, ir minimalistine forma nubrėžiamas likimas, tai prozinė dalis būtų banali ir vulgari. O bendrame kontekste ji tampa metafora to, kas vargina kasdieniniame gyvenime, kas uždaro į dvokiantį tos kasdienybės karcerį. I.J.Janonė viename eilėraštyje sugeba pavaizduoti žmogaus, tiksliau – moters biografiją, visą jos gyvenimą, nedėkingą jos likimą. Moteris dūsta uždaryta siauroje buities erdvėje. Ir tik mirtis ją išvaduoja, leidžia įkvėpti tikros laisvės oro. Nušvinta, žiburiuodama šviečia tik po mirties.
Stiprios, jeigu žodžius matuosime degtinės laipsniais, leksikos eilėraščiai primena Albino Žukausko kūrybos tradiciją. Čia I.J.Janonė pasijunta savo stichijoje. Fantazija ir išradingumas lenktyniauja. Eilėraštyje "Piktžolės neišnyksta pasakė Sofoklis" į šuns dienas poetė išdeda piktžoles – kurvauninkes, bet jos gali ženklinti ir moteris, kurios "su vėjo gūsiu iš kažkur atsibasčiusios/ lyg rakštys dygliuotos akiplėšos/ ištvirkusios vislios/ pasturgaliais badosi lysvėje/ kulnų nepavilkdamos eina į kūną/ visai susipinkliojo su morkomis krapais salotomis/ sveikatą jiems atima/ save – ne ką kita – po nosimi kaišioja/ alioju kaip šunį negerą užtikusi" (67). I.J.Janonė sugeba sukurti situacijas, kuriose tinka gatvės žargonas, prasčiokiška leksika.
Ne išpažintinės, o pasakojamosios formos gal net geriau padeda originaliau įprasminti mintį, net jei ir primena žinomas tradicijas. Pavyzdžiui, Juditos Vaičiūnaitės kūrybą. Skaitant eilėraštį "Vėlyvis…", tokia mintis atsiranda. Konkretumą reiškiantys žodžiai ir vaizdai, net jei jie įprasminami metaforų struktūrose, palieka didesnio meniškumo įspūdį negu greitas kalbėjimas, siekiant maksimalios ekspresijos, nes tada nuslystama paviršiumi, nepaliekant erdvės skaitytojo dalyvavimui.
Šiandieninėje poezijoje dažniausiai vengiama atvirai įvardinti jausmus, mintis, problemas ir, neduok Dieve, skelbti kokias nors visiems svarbias tiesas, idėjas ar motyvus. Tai pasakytina ir apie paties poeto išgyvenimus. Atvirumo tarsi vengiama. Jį pakeičia ironija, absurdas, žaidimas. Geriausiu atveju – negatyvus savo likimo vertinimas. I.J.Janonė nesitraukia nuo tam tikro pozityvaus programiškumo, nors nuoskaudos beveik nepaslėptai išsakomos. Tiesus ar atviras tekstas šiandien nėra madingas. Gal todėl, kad daug sudėtingiau atviru kalbėjimu pasiekti meniškumo aukštumų.
I.J. Janonės pasirinkta kryptis tarp atviro ir metaforinio kalbėjimo yra gana problemiška ir pažeidžiama. Bet poetė turi teisę pasirinkti savo kūrybiniams ieškojimams ir šitokią kryptį, nors ji ir yra rizikinga. Gal net daugiau ji reikalauja įkvėpimo siekiant meniškumo sugestijos. Poezijos skaitytojų liko nedaug. Liko lyrikos gurmanai, kuriuos vis sunkiau patraukti ir nustebinti. Šiandieninis skaitytojas nebeieško atsakymų eilėraščiuose. Jis pirmiau laukia, kad ji sukrėstų meninis netikėtumas. Tačiau liko ir paprastumo, aiškumo laukiantis skaitytojas. Jis, reikia tikėtis, suras patinkančių eilėraščių ir I.J.Janonės poezijos rinkiniuose. Ji turi savo balsą, savo santykį su daiktais. Tas santykis kameriškas, intymus, dialogiškas. Štai: "baltas puodukas ant stalo/ lyg vaikas / nenori kad aš išeičiau/ jis senas mano pažįstamas / sielos dvynys/jam priklausau/ labiau nei kiti// išėjusi/ skubu pas jį grįžti/ pašnekinti// tylėdamas pasakoja/ ko neprisimenu" (14).
____________________
Janonė I.J. KORTA ŽAIDĖJO RANKOSE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2005.
 

Skaitytojų vertinimai


18317. lauk-iux2005-09-09 05:21
skaityčiau, t.y. Taip taip taip Ja-ja-ja-non

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:50:49 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba