Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-09-02 nr. 3060

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arnas Ališauskas.
MANO DOMINI 2005
32
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Nijolė Regina Chijenienė.
PASAULINIS VERTĖJŲ KONGRESAS
1
• Astrida Petraitytė.
IR IŠNIRO BANGŽUVĖ!
4
• NOVELISTŲ LAUKIA PETRO CVIRKOS PREMIJA5

KNYGOS 
• Vitas Areška.
"NEPRISIMENU KĄ ČIA VEIKIU"
1
• Neringa Mikalauskienė.
ŽVILGSNIS Į VAKARYKŠTĘ KULTŪRĄ
3
• VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS8
• LIŪDNAS MALONUMAS
• (PRIEŠ)PASKUTINIAI EILĖRAŠČIAI
• NAUJOS KNYGOS2

MUZIKA 
• True D. Rosaschi.
ATLIKIMO BEBAIMIŠKUMAS
12

DAILĖ 
• Virginijus Kinčinaitis.
VIZUALINĖS APLINKOS TRANSFORMACIJOS "MENO ERDVĖSE"
1

KINAS 
 Skirmantas Valiulis.
KINAS, KAIP NUOJAUTA
1
• TARPTAUTINĖS LIETUVIŲ

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
PIRMASIS PAVEIKSLAS ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS
1

MENO DIS/KURSE* 
• Vytautas Michelkevičius-Michelius.
TRUMPAS GIDAS VYKSTANTIEMS Į VENECIJĄ PASIŽIŪRĖTI MENO
15

POEZIJA 
• KĘSTUTIS NAVAKAS5

PROZA 
• Henrikas Algis Čigriejus.
GINKLAI
7

VERTIMAI 
• Andrej Chadanovič.
POEZIJA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kęstas Kirtiklis.
KAIP MOKYTIS KALBŲ
12

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TEATRAS, KYLANTIS IŠ STUDENTIŠKOS LAISVĖS

KRONIKA 
• NAUJAS JAUNŲ AKTORIŲ SAMBŪRIS1
• KILMINGŲJŲ ŽURNALE – DĖMESYS LITERATŪRAI, MENUI, KULTŪRAI1
• KELIAUJI Į UŽSIENĮ – MOKYKIS RUSIŠKAI!6

SKELBIMAI 
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA,1
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS FINANSINĖS PARAMOS
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS FINANSINĖS PARAMOS
• IV "LIETUVIŲ BALSO" KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S. S..
GIRTUOKLIAl MIESTELYJE
11

KINAS

KINAS, KAIP NUOJAUTA

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Režisieriai P.Sanajevas ir A.Kravčiukas su prizais – už režisūrą ("Paskutinis savaitgalis") ir geriausią filmą ("Italas")
Larisos Kamyševos nuotrauka

Nepatekau šią vasarą į tradicinį kino festivalį Lagove (Lenkija), nes neatsirado lietuviško filmo, kurį ten galima nusiųsti. Bet į tarptautinį kino festivalį "Baltijos debiutai" kandidatas atsirado – O.Burajos ir S.Šaltenio filmas "Seserys ir dvynės". Nežinau, kas čia labiau debiutantas: O.Buraja – ne, nes į Oberhauzeno (Vokietija) festivalį buvo išvažiavusi su "Mama" dar prieš keletą metų ir gavo ten diplomą; S.Šaltenis – galbūt. Bet, prisiminęs jo scenarijus filmams "Herkus Mantas" ar "Riešutų duona", nepasakysi, kad jis kine – naujokas. Nebent režisieriumi dar nėra vadinęsis. Šiaip ar taip, filmas yra, vasara – gera, už sienos, Kaliningrado srityje, pradeda mirgėti keisti užrašai: "Maisto prekių kaskada", "Kioskas "Kanjonas", "Gintarinis viščiukas"... Kuo arčiau Kaliningrado, tuo geresni keliai. Jubiliejus padėjo. Net kurortiniame mieste – Svetlogorske, kur antrus metus rengiami "Baltijos debiutai", tiesi kaip styga Lenino gatvė naujai išasfaltuota, iki pat jūros. Sako, ja ėjo pasivaikščioti V.Putinas su Vokietijos kancleriu ir Prancūzijos prezidentu. Ne kartą sliūkinau į pajūrį ir aš – pasigrožėti nauja estakada, pagurkšnoti vietinio alaus "Trys meškos", bet radau ir "Guberniją", įsitikinti, kad ir čia, kaip Lietuvoje, gintarininkai su prekėmis užtūpę visą taką.

Penkiasdešimt minučių iš Kaliningrado į Svetlogorską vežęs festivalio vairuotojas, antrosios kartos kaliningradietis, neužmiršo, kad kelias dar vokiečių akmenimis grįstas, o pakelės medžius vadino "paskutiniais vermachto kareiviais", mat sodinti jie dar Vokietijos laikais. Ant atvirukų rinkinių greta Svetlogorsko pavadinimo dažnai užrašoma ir vokiškai "Rauschen", kurorte dar yra gražiai restauruotų senoviškų vilų. Bet šiaip visur aplinkui statybos, nors žemė dar neprivatizuojama. Atgal iš festivalio vežęs vairuotojas įspėjo, kad čia drėgna ir namams kenkiąs grybelis. Iš tiesų medžių ir paunksmės daug, vaikščioti gali drąsiai, nes čia vis tiek suvažiuoja žmonės prie pinigo, o ne kokie savaitgaliniai "šalaputriai". Viešbutyje "Rus" ne prasčiau negu Nicoje ar prabangiame Tuniso kurorte. Visos festivalio naujienos skelbiamos prie lifto durų, konkursinę programą globojanti Vita Ramm, kilusi iš Kauno ir buvusi Jasikaitytė, o dabar Maskvos radijo "Echo Moskvy" darbuotoja, dirba principu festina lente, todėl nepajunti, kaip prabėga savaitė intensyvių peržiūrų ir balius "Rus" viešbutyje pasibaigia įspūdingu fejerverku.

Visi seansai įvyko laiku, bet ne visada salė buvo sausakimša, ypač per debiutinius filmus. Kino teatro kurortas neturi, tad viskas vyksta stalininio stiliaus karinės sanatorijos kultūros namuose. Aparatūra atvežta iš Maskvos, ir tokia brangi, kad apsaugininkas pirmą dieną iš pirmos eilės mane paprašė persėsti kur toliau, bet paskui apsiprato, kad nors kino teatre visada stengiuosi būti pirmas ir sėdėti tik pirmoje eilėje. Salės vidury, kur galima ištiesti kojas, sėdėjo žiuri – be ypatingų ištaigų. Žiūrovų plojimų sulaukė žiuri pirmininkas "brangusis" (ne piniginiu atžvilgiu!) Donatas Banionis, komisijos narys Danielius Olbrychskis iš Lenkijos, kino režisierė Ala Surikova, kuri buvo ir liko ištikima komedijai ir net įkūrė kino festivalį "Nusišypsok, Rusija!". Tokie plačiau žinomi žiuri nariai ir nežinomi debiutai. Vakarais, už debiutantų nugarų – dabartinis rusų kinas, pasivadinęs "Rusijos premjeromis", o popiečiais, pabėgėjus į kitą vietą, – kino senienos su žvaigždėmis. Galėjau pažiūrėti mylimiausią, kaip ir daugelio pokario vaikų, "Tarzaną" su J.Weissmülleriu, mylimiausią Stalino filmą "Didysis valsas" su M.Korjus, "Burtininkę" su M.Vlady ar debiutavusį "Kareiviuose" I.Smoktunovskį. Nepažiūrėjau. Beveik viską turiu savo namų kine, todėl knietėjo klausimas, kodėl būtent čia ir dabar tokia retrospektyva ir tokiu pavadinimu "Kylančios žvaigždės". Gal tai vienas iš kriterijų, kaip ieškoti žvaigždžių "Baltijos debiutuose"? O gal būta subtilesnės potekstės: pirma prisiminkime, kas buvo rodoma pokariniu sovietmečiu, vadinamieji "trofėjiniai" filmai, arba anuo metu sukurtos užsienyje ("Atlyginimas už baimę" su Y.Montand’u, "Meilės amžius" su L.Torres) ar savo šalyje (minėti "Kareiviai") juostos, o paskui ieškokite sąsajų su pagrindine festivalio programa iš nūdienos kino.

Šauta ne pro šalį. Pasibaigus dar vienam tarptautiniam kino festivaliui – "Kelias į Europą" Vyborge, paaiškėjo, kad žiūrovų apdovanojimą pelnė S.Govoruchino filmas pagal pagarsėjusį šeštojo dešimtmečio V.Dudincevo romaną "Ne vien duona". Prisimenu, kiek triukšmo jis buvo sukėlęs vadinamąja "juoda tiesa" ir kaip buvo keliamas lyg pokarinio "atlydžio" vėliava, kol pasirodė A.Solženicyno "Viena Ivano Denisovičiaus diena". Kažkur skaičiau, kaip N.Chruščiovas pasišaipė iš naivių inteligentų, sugalvojusių žodį "atlydys" ir patikėjusių, kad iš tikrųjų ištirps visi gyvenimą sukaustę ledai. Bet vilčių (gal iliuzijų?) iš tikrųjų būta. Tuo įsitikini žiūrėdamas naujausius rusų apdovanotus festivaliuose ir dar laukiančius apdovanojimų filmus: "Kosmosas, kaip nuojauta" (rež. A.Učitelis), "Raudonas dangus. Juodas sniegas" (rež. V.Ogorodnikovas), iš dalies – "Vargšai giminaičiai" (rež. P.Lunginas). Pas mus vis dar manoma: nusikratei praeities simbolikos, išviešinai agentūrinę velniavą, prakeikei tą pusę amžiaus – ir nebėra nei kupros, nei atodūsių, nei ką vaikams papasakoti. Sena utopistų svajonė: išrauti praeitį, kurti ateitį. Mano karta tą daro trečiąkart, ir visą laiką baksnojama į nugarą, kad trečio kelio nėra.

Lietuvių kinas irgi tebesuvedinėja sąskaitas su praeitimi, bet ne su savimi ir savo sąžine. Nesakau, kad tie rusiško kino atsigręžiojimai atgal nesukelia nostalgijos ar polemikos, bet jiems žvilgsniai atgal ir pirmyn turi ypatingą prasmę, nes nors žingsnelį žengiama į tai, kas buvo, pavyzdžiui, paprastas stalinizmas (perfrazuojant M.Romo filmą "Paprastas fašizmas", kurį irgi daug kas laikė užslėpta, rafinuota stalininio totalitarizmo kritika). Filmu "Raudonas dangus" V.Ogorodnikovas lyg ir tęsia "Baraką", irgi sukėlusį diskusijų, – esą autorius, užjausdamas anų metų žmones, nepakankamai parodo, koks žiaurus buvęs stalininis režimas. Naujame filme V.Ogorodnikovas taip nesutirština epochos, kaip A.Germanas filme "Chrustaliovai, mašiną", bet leidžia veikėjams pasirodyti iš visų pusių, nors pagal funkcijas – lagerio viršininkas turėtų būti tik viršininkas, kagėbistas – tik kagėbistas, kekšė ir vagilka – tik pasigailėjimo verta menkysta. O kekšės metamorfozes aktorė Jelena Kalinina suvaidina taip, kad iš karto tampa Rusijos ekrano fenomenu. Aktorius A.Pankratovas-Čiornas scenoje prisipažino, kad tokių niekšų kaip lagerio viršininkas, vagiantis, auginantis žąsis ir kiaules valdiška sąskaita, dulkinantis meilužes, jam dar netekę vaidinti. Bet viešbutyje kvatojo taip, kad visos sienos tirtėjo. Kinas yra kinas, ir, atsitokėjęs iš filmo, vaizduojančio karo metų tolimą užfrontę, slogučio, matai, kad jis ne tiek natūralistiškas, kiek ekscentriškas. Stachanovietis iš liejimo cecho Galimbitijevas atrodo it parafrazė iš "Didžiojo gyvenimo" ar P.Aleinikovo sovietinių vaidmenų. Būtų tipiškas socrealistinis herojus, viršijantis planus ir suburiantis smagią brigadą, bet kodėl jis dušinėje dairosi į dailias bobikes, daro vaikus, pila skundus į KGB, o finale nudedamas kaip koks išsigimusio herojiškumo antipodas?

Pažįstančiam ano meto literatūros ar kino kontekstą atmintyje sušmėžuos V.Panovos romanas "Kružilicha" ar A.Konovalovo "Universitetas", kiek vėliau – minėtas V.Dudincevas. Lietuvoj gal būtų – šiandien užmiršti V.Rimkevičiaus "Studentai". Bent kiek pajudėję teisybės linkme rašytojai tuoj būdavo statomi atgal į socrealizmo vėžes, kurias, kol buvo gyvas, prižiūrėjo pats Vadas, beje, iš tiesų perskaitydavęs ir pateikdavęs pastabų visų kandidatų į stalinines premijas net ir storiausiems romanams. Bet elgtis priešingai, stoti į antisocrealizmo kelią – ar šiandieniniam kinui ne visada pati geroji išeitis? Jo dokumentalizmas, kaip teisingai pabrėžė kino kritikė I.Pavlova, pristatydama "Rusijos premjerų" programą, yra ypatingas, vengiantis teatrališkų gestų, bet neatsisakantis jausmų patetikos, kuri visais laikais buvo būdinga rusų kinui ir kurią kino režisierius ir teoretikas S.Eizenšteinas vadino "ekstaze". Kartais patetika antipatetiškai stilistiškai formuojama iš aliuzijų į sovietinę kino klasiką. Filme "Žmogaus dalia" rusų kareivis stebino vokiečius, išmaukdamas stiklą degtinės "bez zakuski". "Raudoname danguje" tą daro vokiečių belaisvis sovietiniame lageryje. Jautriausia filmo "Skrenda gervės" vieta – palydos į frontą. Filme "Raudonas dangus" vietoj sausainių, metamų po kojomis A.Batalovui, herojė lydi į frontą mylimąjį su skubiai nurautomis šermukšnio kekėmis. Rusų kinas vis mėgina skristi šiek tiek aukščiau ano meto gyvenimo.

Tai ypač akivaizdu šiuo metu gal labiausiai liaupsinamame rusų filme "Kosmosas, kaip nuojauta" (rež. A.Učitelis). Scenaristas A.Mindadzė visada rašė įtikinamus, visada kiek metaforiškus scenarijus. Toks jis ir dabar, piešdamas kaip personažus dvi chruščiovmečio simbolines figūras, "du piderus", kaip sako vienas filmo veikėjas. Abu jie boksuojasi, ir pradedantysis, ir meistras, važiuoja dviračiu viena kryptimi – į darbą ar į sporto salę. Tik pamažu ima ryškėti vieno atviras entuziazmas beveik pagal sovietinę dainą "Ak, kaip gražu gyventi Sovietų šalyje", o kito – slaptas klausymasis "Amerikos balso" ar E.Presley’o dainų, o paskui ir finalinis, tragiškas plaukimas į JAV plaukiojančią bazę. Dvi gyvenimo istorijos, dvi vieno laiko konfrontacijos, kaip kokiame epopėjiniame B.Bertolucci’o filme "XX amžius". Stilius – dokumentiškas, bet su keistenybėmis, kurių jau būta I.Averbacho ar esto P.Simo filmuose, o Lietuvoj, ko gero, viršūne tebėra A.Puipos "Amžinoji šviesa". Didysis laikas važiuoja per mažų žmonių biografijas, o siužetas ekscentrinamas, kai atsiranda dvi seserys, kurios lovoje susikeičia vaidmenimis. Kaip nesusikeisi, jeigu tas "elvipreslininkas" turi tranzistorių, bučiuoja į veidą, į krūtinę ir dar, o Viešpatie, į pačią žemąją vietelę. Viename šiuolaikiniame rusų filme mačiau, ką daro inteligentai naktį, slapta pasižiūrėję "Paskutinį tango Paryžiuje". Žmona stoja piestu ir ima spiegti: "Kaip galima! Juk tai nežmoniška! Ir nepadoru tarybiniam žmogui!" Tačiau tos "Keturių širdys" (aliuzija į populiarų prieškarinį filmą?) nuveda kiek į šalį filmo siužetą.

Finaliniai kadrai – su dokumentiniu kosmosu ir J.Gagarinu. Net daina "Proščiaj moj drug, skvorcy letiat na jug" ("Sudie, mano drauge, varnėnai skrenda į pietus") yra tikslus filmo finalinis taškas, nes ją dainuojant per radiją, 1964 m. Chruščiovas buvo išleistas amžinų politinių atostogų.

Buvo ir "Rusijos premjerų" linksmoji dalis: "Vargšai giminaičiai" (rež. P.Lunginas), "Apie meilę bet kokiu oru" (rež. A.Surikova), "Mama, neliūdėk 2" (rež. M.Pežemskis), "180 cm ir daugiau" (rež. A.Striženovas), "Slėpynės" (rež. A.Balabanovas), "Popsa" (rež. J.Nikolajeva). Rusų kinas visada mokėjo juoktis, ir rusiškos komedijos pelnytai tebesisuka TV ekranuose. Naujausi juoko taikiniai – tokie pat, kaip ir mūsų "Dviračio šou". Ar kūrė kas pas mus komedijas, o ypač satyrines, nuo pat "Kalakutų" nesėkmės? Ir dabar tokių scenarijų, bent kiek linkstančių į komedijos žanrą, neteko skaityti. Rusai atkunta. Kol pas mus visuotinai žavimasi TV ir pramogų žvaigždėmis ir spauda pilna liaupsių, režisierė J.Nikolajeva kuria "Popsą" – komišką filmą iš "žvaigždžių" darymo ir gyvenimo užkulisių. Ir svarbiausia – produktyvus scenaristas J.Korotkovas. Filme ("Popsa") jis rodo merginos iš "Zasransko" svajones permiegoti su žinomu dainininku; nors ir būtų jam 551-oji, bet jai vis vien – pirmasis! Filme "180 cm ir daugiau" pagal jo scenarijų – didmiesčio gražuolės, "Rusijos nacionalinis turtas", kartais įkainojamas labai brangiai – po 500 $ už naktį. Ta brangininkė buvo pas tėvus lėlė; ir gyvenime – tokia pat: atsiduoda tam, kas ją perka. Yra ir manekenė, vardu Nijolė Adomaitė, "iš Pabaltijo", ištarianti keletą frazių... estiškai. O modelių ūgis mane gerokai nustebino, kai į A.Rutkaus filmą "Dovana", kuriame filmavausi, atėjo striptizininkė, dviem galvomis už mane aukštesnė, bet dailininkė kostiumininkė Agnė iš manęs pasišaipė: "Pažiūrėkit, kokie aukšti jos bateliai! Pasirodo, jus moterys gali lengvai apgauti!"

Režisierius P.Lunginas filme "Vargšai giminaičiai" dar kartą įrodė režisūrinį meistriškumą, visaip leisdamas apgaudinėti ir apsigaudinėti ukrainiečiams ir žydams, supindamas lyriką su satyra, ukrainiečių šokių melodijas su žydiškomis, tolstančios praeities ir šaknų nostalgiją su karčia realybe, – yra Niujorkas ir mažytis Ukrainos miestelis Golotva, ir yra Golutva. Skirtumas tas, kad antrajame gyveno žydai, o kai neliko jų, ir miestelis virto plynu lauku.

Kuo su rusų kino meistrais galėjo rungtyniauti "Baltijos debiutai" – lenkai, vokiečiai, suomiai, švedai ir Pabaltijys? Nedaug kuo. Nebent noru rimtai žiūrėti į gyvenimą. Įmantriausi, su pretenzijom į subtilų skonį buvome mes, estai ir latviai. Prisipažinsiu, kad rusiški ir angliški subtitrai padėjo ir man, ir žiuri nariams geriau susigaudyti, kas yra kas lietuviškame filme "Seserys ir dvynės". Vien filmo pavadinime yra toks užšifruotas dvigubumas, koks būdavo tik V.Žalakevičiaus scenarijuose, bet ir jis pats, ir kiti (pvz., "Jausmų" režisieriai A.Grikevičius su A.Dausa) sugebėdavo režisūriškai tai iššifruoti. Net šiandien, susėdę su "Dovanos" ekipa, vienbalsiai sutarėm, kad "Jausmai" tebėra puikiausias lietuviškas filmas apie jausmus ir laiką. Dabar laiko požymių buvo visuose debiutiniuose filmuose: suomiai filme "Jauni dievai" rodė, kokių pasekmių gali turėti intymumo ribos nutrynimas, naudojant skaitmeninę kamerą, vokiečiai filme "Netto" rodė rytinio Berlyno bėdas, švedai filmu "Babilono liga" protestavo prieš asmenybės raiškos ribotumą vartotojų visuomenėje. Tokiame socialinių kino punktyrų kontekste žiuri buvo teisi, pagrindinį prizą paskyrusi A.Kravčiuko filmui "Italas". Tą patvirtino ir filmo sėkmė Vyborgo kino festivalyje. Pas mus irgi atgyja susidomėjimas filmais apie vaikus, bet scenarijuose, kuriuos teko skaityti, daug kas laužta iš piršto. Rusų "Italas" apibendrina beveik dokumentišką vaikų namų auklėtinio, kurį norima parduoti Italijon, istoriją: šalis, kuri nesirūpina savo vaikų likimais, nesirūpina ir tautos išlikimu.

Jaunimui skirtas P.Sanajevo filmas "Paskutinis savaitgalis" – įtempto siužeto: šutvei bičiulių tenka spręsti, kaip nuslėpti netikėtą draugo žūtį. Čia ir atsiveria šiuolaikiškas moralinis pragariukas. Malonu, kad už režisūrą prizą gavęs P.Sanajevas debiutavo Lietuvoje sukurtu "Kauno bliuzu". Dar maloniau būtų, jei kitame "Baltijos debiutų" festivalyje, – rengėjai pažadėjo, kad jis bus kasmet, – Lietuva turėtų ne tik ką parodyti, bet ir kuo nors nustebinti.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:50:48 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba