Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-02-20 nr. 2989

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Eugenijus Ališanka.
PO ŽUVIES ŽENKLU
8
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Lietuvių PEN centro skiltis.
NE TOKIA JAU IŠTVIRKUSI
4
• ĮTEIKTAS "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"1
• ŠNEKA SU KNYGŲ LEIDĖJU5

KNYGŲ MUGĖS AKTUALIJOS 
• KULTŪROS REIŠKINYS AR TURGUS?...23

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ8

PROZA 
• Gintautas Valius.
LYG SAVAS ŠEŠĖLIS
3

VERTIMAI 
• TADEUSZ RÓŻEWICZ2

KNYGOS 
 Nerijus Brazauskas.
VIENO MIESTO EMIGRANTAI
1
• MODERNIZMAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE7
• Domas Azarevičius.
VABZDŽIAI SAKUOSE
6
• POETAI IR TANKISTAI1
• MEILĖ PAGAL JUOZAPĄ2
• LETOS PLIAŽAI SAULĖTI
• GIMTOJI EUROPA2
• NAUJOS KNYGOS2

PAVELDAS 
• VILNIUJE – DAILININKŲ SOKOLOVŲ DINASTIJOS PARODA "EPOCHA"1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MENO TVANAS NAUJOJOJE SAVIVALDYBĖJE
1

MUZIKA 
• Kompozitoriai prieš 20 metų ir dabar.
ŠARŪNAS NAKAS: "NORAS KURTI TOBULĄ MUZIKĄ TĖRA BLEFAS"
6
• "AŠ IŠEINU Į SCENĄ IR VISKĄ UŽMIRŠTU"5
• in memoriam.
PRANAS SLIŽYS (1915.XII.16-2004.II.15)

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
PAKITUSI BERLYNALĖ

KULTŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
JUOZO BAGDONO SPALVŲ IR ERDVIŲ VIZIJOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GERO APETITO!11

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Agota Nera.
ANTIBEIGBEDERIS ARBA HALIUCINUOJANTI ALISA
14

KRONIKA 
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ABSTRAKTAUS MENO IŠTAKOS, ARBA ČIURLIONIS PARYŽIUJE
1
• STILIUS: AIŠKIAREGIAI
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ
• in memoriam.
VYTAUTAS KUBILIUS (1926.XI.23–2004.II.17)
2
• 10 PASTRAIPŲ APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ4
• SUDUŽO LITERATŪROLOGINĖ VISATA3

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
GAISRININKŲ LEGENDOS
19

KNYGOS

VIENO MIESTO EMIGRANTAI

Nerijus Brazauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Pranas Gailius

Valdo Papievio antrasis romanas – "Vienos vasaros emigrantai" (2003) parodo, kad ir šiais postmodernistinių žaidimų laikais galima išlaikyti modernistinę dvasią. Naujasis autoriaus kūrinys – tipiškas modernistinis tekstas tiek apimties, tiek pasakotojo, tiek naracijos atžvilgiu, o tai jį išskiria ir suartina, pvz., su L.Gutausko kūryba. Nenoriu būti blogas pranašas, bet V.Papievio knyga gali likti nesuprasta taip, kaip kadaise nebuvo tinkamai įvertintas P.Tarulio romanas "Vilniaus rūbas" (1965). V.Papievio romane visų pirma būtina įžvelgti paraleles ne su B.Radzevičiaus "Priešaušrio vieškeliais" , bet su tuo pasakojimo būdu, kurį turbūt pirmasis taip meniškai brandžiai lietuvių literatūroje panaudojo P.Tarulis. Lėtas, ištęstas pasakojimas, kuriame dėmesys sutelkiamas į herojaus sąmonės analizę, o ne į siužetą, intrigą; smulkmenos ir detalės aktualizacija ir išplėtimas – tai modernistinio romano tradicija, išvystyta XX a. I pusės modernistiniame Vakarų romane.

Nors ketvirtame knygos viršelio puslapyje rašoma, kad pagrindinis kūrinio veikėjas yra Paryžius, bet, mano manymu, šis vaidmuo atitenka universaliajai Laiko kategorijai, kurią savo romanų cikle taip įstabiai reflektavo M.Proustas. Pirmasis V.Papievio romanas – "Ruduo provincijoje" (1989), o antrojo romano pavadinime figūruoja vasara. Vasaros patirties laikas – svarbiausias romano matmuo, kurį autorius įprasmina tarpsnio terminu. Kondensuotas laiko tarpas (šiuo atveju du vasaros mėnesiai), per kurį atskleidžiami personažų praeities, dabarties, ateities vingiai; koncentruota vieta (daugiausia Senos krantinė) – modernistinio romano požymiai. Paryžius yra fizinė ir dvasinė substancija, nulemianti romano personažų sąmonės pokyčius. Bet jį, miestą, abstrakcijos lygmenyje lemia laikas, kurio simbolis yra beveik kiekviename teksto skyriuje minima tekanti Senos upė. Nors pats autorius viename interviu ("Literatūra ir menas", 2004 m. sausio 16 d.) prisipažino, kad romane nėra konstrukcijos, nėra struktūros, tačiau drįsčiau teigti, jog struktūros funkciją atlieka upė, kuri, kaip minėta, simbolizuoja laiką. Be to, visas naratyvas yra įrėmintas Paryžiaus žemėlapio skaitmenimis C6, A4, E7, B5, D3, F8, kuriuos randame ir romano pradžioje, ir pabaigoje. Taigi pasakyti, kad V.Papievis vaizduoja Paryžių, reiškia sieti romano meninę koncepciją su realizmu, kuris šiuo atveju visiškai neturi galios. Autorius ne vaizduoja Paryžių, o jį aprašo, ir tai yra esminis realistinio bei modernistinio teksto skirtumas. Autorius pateikia Paryžiaus miesto refleksijas, bet svarbiausia yra ne tai, kad skaitytojas regi papievišką Paryžių, o tai, kad – Papievio herojų Paryžiuje. Šis "miestas – labirintas, miestas – žabangai" (p.81) leidžia išskleisti romano herojams savo fizinius, psichinius, kūrybinius sparnus, tačiau protagonistas (-ai) visada pirmiausia susikuria "visiškai kitą pasaulį" savyje. Atskleisti kitą pasaulį savyje ir save kitame pasaulyje galbūt ir buvo pagrindinis autoriaus sumanymas (panašų modelį matome ir A.Landsbergio "Kelionėje", 1954). Asmeninė V.Papievio patirtis, be abejo, čia suvaidino lemiamą vaidmenį, todėl neatsitiktinai pagrindinio romano herojaus vardas sutampa su autoriaus vardu. Vis dėlto autobiografinė patirtis nėra svarbiausias dalykas, nes V.Papievis sugebėjo sukurti puikią modernistinę fikciją, o tai postmodernistinio romano kontekste iš tiesų "gali atrodyti pasenę" (L.Jonušys. "Šiaurės Atėnai", 2004 m. sausio 31 d.).

Jeigu sutiksime su tuo, kad estetika ir poetika iš esmės taip pat yra tam tikro tarpsnio reiškinys, tai turėsime konstatuoti, kad meninis autentiškumas, savitas stilius ir kalba, literatūrinis meistriškumas yra tai, kas nesensta. V.Papievis kaip tik ir sugeba sudėtingą išorinį ir vidinį pasaulį perteikti naudodamas įvairią literatūrinę techniką, kuri rodo autoriaus išprusimą šioje srityje. Visų pirma tai pasakytina apie įvairiai, bet tikslingai kaitaliojamus pasakotojo statusus, keičiant asmenis ir skaičius. Objektyvaus ir subjektyvaus pasakotojo kaita padeda sukurti ir perteikti sudėtingą herojų ir miesto pasaulį. Dar svarbiau, kad tai yra daroma kalbos srautu. Modernistinį sąmonės srautą, kuris taip pat buvo perteikiamas alogiška kalba, autorius įdomiai pakeičia srautine, metaforiška, logiška kalba, kuri srūva lyg upė. Tai lemia ir herojų būsenas, ir kūrinio stilių, ir stilistines sintaksines figūras. V.Papievis dažniausiai renkasi pakartojimo ir išvardijimo figūras, kurių pilnas visas tekstas. Žodžių, junginių, jungtukų kartojimas tarsi liudija ratu einančios, pasikartojančios būties modelį, o išvardijimas leidžia autoriui kurti daugiaprasmio gyvenimo vaizdinį, kartu pagrindžiant ir srautinę kalbą, kurioje dominuoja veiksmažodžiai.

Beje, autoriui ne visada pavyksta suvaldyti tuos srautu srūvančius kalbinius vaizdus, o tada atsiranda betikslis išplėtimas, monotonija, kartojimasis, nebetenkantis prasminio ar stilistinio krūvio (p.142–145, 337–339). Tarsi savarankiškai besidauginantis kompiuterinis virusas sklindanti kalba retkarčiais rodo, kad autorius tarsi naudotų siurrealistų aktualizuotą rašymo būdą.

Be to, V.Papievis pasitelkia ir kinematografinę techniką, ir impresionistinius potėpius, ir folknerišką sakinį, ir kuria ryšį su skaitytoju, ir kaitalioja pasakojimo laikus, ir reflektuoja kūrybos procesą, pvz., pažymėdamas, kad "temą susigalvoti ne taip jau sunku, temą pasiūlyti gali pirma pasitaikiusi smulkmena – tik atidžiau apsidairyk ir nespėliodamas, kas išeis, atsiduok vaizduotės troškimams" (p.84–85). Šiais žodžiais galbūt būtų galima apibūdinti ir V.Papievio kūrybos metodą.

Kūrinyje nuolat juntama romanisto kvalifikacija, gebėjimas sukurti galimą pasaulį, savitai derinant tikrovės ir išmonės potėpius, panaudojant tiek sąmonės, tiek pasąmonės fenomenus, kuriant chronotopą. Pavyzdžiui, vieną skyrių (p.161–166) naratorius pasakoja būsimojo laiko forma, kitą (p.167-172) – būtojo kartinio laiko, o dar kitą (p.173–176) – esamojo laiko formomis. Sunku pasakyti, ar tai autorius daro sąmoningai, tačiau bet kuriuo atveju tai liudija rašytojo talentą, literatūrinį įdirbį, išryškėjantį egzistenciškai žymėto tarpsnio refleksijoje.

Lietuvis Valdas, šveicarė Melanie, prancūzė klošarė Nathalie ir kiti veikėjai (Tilto kompanija) yra ne vienos vasaros, bet "viso gyvenimo" emigrantai. Tačiau šiuo atveju reikia pasakyti, kad tai nėra A.Škėmos, J.Jankaus, A.Landsbergio, J.Gliaudos aprašyta priverstinės emigracijos situacija. V.Papievio romane regime savanorišką imigraciją, siekį pažinti kitas kultūras ir save patį, t.y. regime kosmopolitinį žmogų, mėginantį prisijaukinti Kitą pasaulį, į kurį yra ateinama. Iš A.de Saint-Exupery "Mažojo princo" (1943) atkeliaujantis prisijaukinimo motyvas, dažnai kartojamas romane, turbūt geriausiai nusako naujosios emigracijos, kurią tiksliau vadinti imigracija, sampratą. Nors ir savanoriškas, šis procesas taip pat yra skausmingas ir sudėtingas, todėl tekste nuolat skamba egzistencialistinės gaidos. Vis dėlto tai nėra nei Škėmos absurdiškasis egzistencializmas, nei Radzevičiaus nupieštas išėjimo iš kaimo (gamtos) į miestą (kultūrą) egzistencinis vaizdas. V.Papievis tapo kitokį paveikslą – ne išėjimą, bet atėjimą į multikultūrinį pasaulį, kurį bandoma prisijaukinti ir kuriame mėginama rasti save. Tuo šis egzistencializmas, kurį galima būtų pavadinti imigracinio egzistencializmo vardu, suteikia romanui šiuolaikiškumo atspalvį. Jį labai išryškina ir retkarčiais pasigirstančios postmodernistinės gaidelės, kurios liudija, kad ir modernistines vertybes išpažįstantis žmogus nebėra toks tvirtas, koks jis buvo XX a. pirmoje pusėje, bet, kita vertus, nebėra ir toks Sizifo mito gerbėjas, koks buvo XX a. antroje pusėje ir viduryje. Šiandien jis suvokia, jog "(...) visa – tik čia, tik dabar, (...) jog prasmė, tolimesnė nei šio akimirksnio džiaugsmas – prietarai, ir niekas daugiau" (p.16). Vis dėlto egzistencines pajautas labiausiai išreiškia nuolatinės filosofinės refleksijos, kurių bendras vardiklis galėtų būti teiginys, kad "apskritai visada esi vienas ir vienišas" (p.73). Kai kada tų filosofavimų yra per daug, nes jų gausa sukelia tam tikrą dirbtinumą. Be to, skaitydamas skyrių, kuriame dominuoja, pvz., kasdieninės buities scenos, neretai aprioriškai žinai, kad jis baigsis filosofine refleksija (p.324).

Romanas dvelkte dvelkia autentiškumu, kuriuo pasižymi modernistinio braižo autoriai, todėl nenuostabu, kad individualų pasaulio matymą perteikia tokia pati kalba. Kūrinyje gausu įvairių papieviškų žodžių ir junginių (žyra, stinglus, skidus, svidėjimas, stingulys, žerplėjanti saulė, varvena kūdikis, dryskuliuojantys rūkai, pagela, radenos, dužlumo jausmas). Šie autentiški žodžiai perteikia ir vidinę būseną, ir spalvas, ir garsus, pagrįsdami vieno miesto ir vienos patirties tarpsnį. Net ir prancūzų kalbos žodžiai sukuria tam tikrą autentiškumo aurą, kuri apgobia tiek vaizduojamą miestą, tiek jo imigrantus. Taigi V.Papievis žeria simbolius, įvaizdžius, metaforas, kurias vis dėlto kuria, nors ir laiko jas "(...) mūsų bejėgystės įrodymu"(p. 270).

Visas V.Papievio romanas yra vienos tarpsnio metaforos išsklaida, kurią norint suvokti tikslinga prisiminti J.Ortegos y Gasseto mintį, kad visos didžios knygos yra varginančios knygos. Tačiau jas perskaitęs pamatai, kad tas vargas atsiperka, – tokia lemtis ir V.Papievio knygos, kuri savitai papildo ne itin turtingą brandžių modernistinių lietuvių romanų lentyną.

Papievis V. VIENOS VASAROS EMIGRANTAI. – V.: Baltos lankos, 2003.

 

Skaitytojų vertinimai


6706. WW2004-03-05 21:03
Susidariau ispudy,kad knyga turetu but nebloga.Butinai ja paskaitysiu,kai atsiras galimybe...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:50:14 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba