Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-02-20 nr. 2989

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Eugenijus Ališanka.
PO ŽUVIES ŽENKLU
8
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Lietuvių PEN centro skiltis.
NE TOKIA JAU IŠTVIRKUSI
4
• ĮTEIKTAS "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"1
• ŠNEKA SU KNYGŲ LEIDĖJU5

KNYGŲ MUGĖS AKTUALIJOS 
• KULTŪROS REIŠKINYS AR TURGUS?...23

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ8

PROZA 
• Gintautas Valius.
LYG SAVAS ŠEŠĖLIS
3

VERTIMAI 
• TADEUSZ RÓŻEWICZ2

KNYGOS 
• Nerijus Brazauskas.
VIENO MIESTO EMIGRANTAI
1
• MODERNIZMAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE7
• Domas Azarevičius.
VABZDŽIAI SAKUOSE
6
• POETAI IR TANKISTAI1
• MEILĖ PAGAL JUOZAPĄ2
• LETOS PLIAŽAI SAULĖTI
• GIMTOJI EUROPA2
• NAUJOS KNYGOS2

PAVELDAS 
• VILNIUJE – DAILININKŲ SOKOLOVŲ DINASTIJOS PARODA "EPOCHA"1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MENO TVANAS NAUJOJOJE SAVIVALDYBĖJE
1

MUZIKA 
• Kompozitoriai prieš 20 metų ir dabar.
ŠARŪNAS NAKAS: "NORAS KURTI TOBULĄ MUZIKĄ TĖRA BLEFAS"
6
 "AŠ IŠEINU Į SCENĄ IR VISKĄ UŽMIRŠTU"5
• in memoriam.
PRANAS SLIŽYS (1915.XII.16-2004.II.15)

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
PAKITUSI BERLYNALĖ

KULTŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
JUOZO BAGDONO SPALVŲ IR ERDVIŲ VIZIJOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GERO APETITO!11

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Agota Nera.
ANTIBEIGBEDERIS ARBA HALIUCINUOJANTI ALISA
14

KRONIKA 
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ABSTRAKTAUS MENO IŠTAKOS, ARBA ČIURLIONIS PARYŽIUJE
1
• STILIUS: AIŠKIAREGIAI
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ
• in memoriam.
VYTAUTAS KUBILIUS (1926.XI.23–2004.II.17)
2
• 10 PASTRAIPŲ APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ4
• SUDUŽO LITERATŪROLOGINĖ VISATA3

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
GAISRININKŲ LEGENDOS
19

MUZIKA

"AŠ IŠEINU Į SCENĄ IR VISKĄ UŽMIRŠTU"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nerijus Juška
Michailo Raškovskio nuotrauka

Su Nerijumi JuŠka kalbasi Meda Urbonavičiūtė

Kokia buvo Jūsų kelio į baletą pradžia, pirmieji žingsneliai – sąmoningi ar mamos nurodyti?

Tais laikais aš pats dar nesupratau, kas yra baletas ir ar aš jo noriu. Pasakoja, kad, būdamas trejų metų, jau vaikščiodavau pirštų galais. Mama dažnai minėdavo M. K. Čiurlionio meno mokyklą, ir aš net nesuvokdamas, kas yra ta mokykla, visgi įkalbėjau, kad atvežtų mane. Buvau devynerių. Tačiau tikrasis susidomėjimas atėjo nuo pat pirmųjų pamokų – galima sakyti, nuo jų viskas ir prasidėjo.

Kokią įtaką čia darė jūsų pedagogai? Ar turėjote mylimiausią moktoją, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai jus ypač skatino tobulėti?

Žinoma, yra vienas, dėl kurios netgi pasilikau antriems metams dvyliktoje klasėje. Pats pasiprašiau dar vienerių metų, kad galėčiau tobulintis, nes supratau, kad jei ateisiu į teatrą tokios formos, kokios esu, greitai manęs jame neliks. Tai Danielius Kiršys – fantastiškas pedagogas. Per tuos metus jo dėka pasikeičiau neatpažįstamai.

Jus dažniausiai galima pamatyti šokantį su primabalerina Egle Špokaite. Ką tokia scenos partnerė jums duoda?

Iš jos labai daug pasisėmiau. Atėjęs į teatrą net negalėjau pagalvoti, kad galėčiau ne tik šokti, bet ir vaidinti. Jei kas nors šokdavo ir žvilgsniais, apkabinimais vaidindavo, "kaip aš myliu", aš iš karto susigėsdavau. Maniau, kad niekad gyvenime taip nepadarysiu.

Prisimenu, repetuodamas prieini, apkabini, per atstumą… Net pykdavo repetitoriai: "Apkabink normaliai!" Šito būtent iš Eglės ir išmokau – su ja negalima kitaip šokti. Vos į ją pažiūrėjus, norisi visą iš jos sklindantį jausmą savyje sudvigubinti, savimi tai parodyti. Kad ir paskutinė "Romeo ir Džuljeta". Šokdamas su ja, pagaudamas jos žvilgsnį, pats negaliu būti kitoks. Norom nenorom, tenka persilaužti….

Rengiant "Žizel", kur debiutavote princo Alberto vaidmeniu, jūsų korepetitorė buvo legendinės Agripinos Vaganovos paskutinioji mokinė Ninel Kurgapkina. Ką nauja iš jos išgirdote, kaip su jumis dirbo?

Kartu dirbome, rodos, penkias repeticijas, bet per jas ji spėjo labai daug duoti. Ypač reikšmingos jos pastabos buvo dėl vaidybinių scenų, o dar kai pati atsistoja ir pademonstruoja… Galėčiau sakyti, kad jai priklauso pusė spektaklio.

Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui?

Jau per pačią pirmą repeticiją sušokome visą spektaklį. Esu jį matęs daugybę kartų ir visą tekstą jau mokėjau, todėl man tik reikėjo pasakyti, kur nubėgti, atsistoti. Pasiruošimas ir buvo tas stebėjimas, kai kiti šokdavo.

Koks spektaklio kūrimo etapas jus labiausiai žavi?

Kūrimo?.. Išėjimas į sceną (juokiasi). Man labai nepatinka pradėt naują spektaklį repetuot, mokytis choreografinį tekstą. Tą patį per tą patį kartoji šimtus kartų, kol galiausiai pavyksta... Visai kas kita – paskutinis etapas, kai išeini į sceną.

Jūsų mylimiausias vaidmuo…

Pirma svajonė tik atėjus į teatrą buvo sušokti Spragtuką. O dabar mylimiausias – Romeo, kurio kadaise net nesvajojau šokti ir…

…kurį paruošėte per keturias dienas…

Taip. Išties maniau, kad mano skaudančioms kojoms tai neįmanomas spektaklis – trys veiksmai… Be to, daug pakėlimų nuo kelio, tenka nemažai klūpėti, o man tai yra katastrofa.

Kitas fantastiškas spektaklis – "Graikas Zorba", kuriame šoku Džoną. Jo pabaigoje skambant sirtakiui, jauties tarytum devintam danguje. Ypač, pasipylus aplodismentams. Kartą, kai šokome su Aleksandru Molodovu (Zorba), sakau jam: "Šiandien jėgų nėra, vieną bisą padarom, ir viskas". Po pirmojo biso lenkiamės, plojimai kurtinantys, tad sakau – gal dar vieną, o paskui dar ir dar… Atrodo, tokiu metu gali šokti iki begalybės… (juokiasi).

N. Kurgapkina pasakė, jog, pakoregavus kai kurias smulkmenas, jūs tinkate bet kuriam geriausiam pasaulio teatrui.

Čia buvo labai didelis komplimentas. Nes iš jos išgirsti ką nors tokio… Po "Romeo ir Džuljetos" ji nesyk pakartojo, kad mes su Špokaite vienas kitam sutverti. Tai pasakė ir Vasiljevas.

Žmonės po dienos darbų ateina į teatrą dvasiškai pailsėti, atgaivinti sielos, o jūs dirbate…

Ne. Kai šokdavau masinėse scenose, jausdavau, kad ateinu į darbą, o dabar, kai aš šoku, nejaučiu, kad tai būtų darbas. Išeinu į sceną, užmiršęs viską, kas lieka už jos ribų, ir visa savo esybe išgyvenu spektaklį. Tai tikrai nėra darbas.

Ar turite ritualų, kuriuos atliekate prieš eidamas į sceną? Pavyzdžiui, baleto solistas Igoris Yebra visuomet žegnojasi…

Žegnojuosi ir aš. Visą laiką. Aš net ateinu į sceną dar apsirengęs paprastais drabužiais, su batais, su viskuo, norėdamas prieš spektaklį pabūti scenoj, įkvėpti jos kvapo… Kai kas net juokiasi, sako, va, ateina prieš spektaklį, atsigula scenoj ir taip apšyla. O man būtina joje pabūti, pajausti ją. Kai dekoracijos, viskas yra sudėta, aš guliu, pavaikštau. Toks mano pirmas išėjimas...

Ar būna spektaklio metu netikėtumų, ar yra tekę improvizuoti?

Būna, pavyzdžiui, kai sumaišai tvarką, kas po ko eina, arba kai nepavyksta judesiai. Tarkim, per "Spragtuką" šokau su Olga Konošenko, ir, keliant ją į viršų, ji man išslydo iš rankų. Bandžiau padaryti kitą judesį, o ji man kitą koją pakišo…(juokiasi). Ir aš galvoju: dabar tai "šakės"! Vienas baisiausių dalykų – užmiršti judesių tvarką. Tiesiog atsijungia sekundei smegenys, ir po akimirkos nebežinai, ką daryti. Lygiai taip atsitiko man per "Karmen siuitą", šokant Toreadoro variaciją. Teko pačiam prikurti…(juokiasi).

Nuo ko vis dėlto tai priklauso? Ar čia atsiliepia pervargimas, o gal psichologinė būsena?

Labai daug kas priklauso nuo psichologinės būsenos, nuo to, kaip nusiteikęs išeini į sceną. Neturi leisti sau suabejot. Turi besąlygiškai, tiesiog 100 procentų tikėti savimi.

Kaip jaučiatės po spektaklio?

Po "Rusiškojo Hamleto" jaučiuosi visapusiškai išsekęs – ir fiziškai, ir psichologiškai. Kojos linksta, smegenys nieko nebesuvokia. Po "Zorbos", kai pačiam gale "išsiduodi", pavargsti tik fiziškai – kojos nebelaiko. Tačiau Hamletas… Aš net tiksliai negaliu apibūdinti tos būsenos. Ypač kai dabar tenka šokti net 8 spektaklius per mėnesį, o anksčiau per metus sušokdavau apie 10 solinių spektaklių. Dėl tokio intensyvumo kartais net nepajuntu to didžiulio malonumo, kuris įprastai apima vos išėjus į sceną. Būna, kad, išėjęs nusilenkti, tiesiog sugeriu tą milžinišką žiūrovų energiją, o kartais sakau: "Šiandien publika buvo mirusi". Nors man prieštarauja: "Ką tu, šitaip plojo, šaukė…"

Kiek jums rūpi gera psichologinė atmosfera kolektyve?

(Ilga pauzė.) Žinoma, kuo geresnė, tuo, manau, būtų lengviau šokti.

Jus dažnai galima sutikti tarp žiūrovų, kai spektakliuose jūsų vaidmenį atlieka kolegos. Ar pasidalinate vėliau pastabomis?

Ne.

Ar turite savo gerbėjų būrį?

Taip, bet jie labai santūrūs. Išėjus po "Rusiškojo Hamleto" su Borisu Eifmanu, jis labai nustebo: "Kur gerbėjai, kur gerbėjos?" O gėlės dažniausiai būna iš žmonių, kuriuos pasikviečiu į teatrą, kai šoku. Per kokį vaikišką spektaklį įteikia vaikai gėlytę.

Kokios gastrolės labiausiai įsiminė? Ar patinka kelionės?

Mano svajonė – dirbti viename teatre ir nuolat važinėti. Tokios išvykos – tarsi atsikvėpimas, po kurio pradedi dirbti kupinas naujų jėgų. O kai esi uždarytas visus metus tarp keturių sienų, gali ir atbukti. Prisimenant gerbėjus, labiausiai įsimintinos gastrolės buvo Japonijoje. Ten po spektaklio išbėgo visas pulkas, kaip per kokį Antrąjį pasaulinį karą. Kai puolė autografų prašyti, fotografuotis, pasijutau kaip koks Jacksonas… (juokiasi).

Maskvoje po koncerto, kuriame šokome fragmentą iš "Romo ir Džuljetos", priėjusios garbaus amžiaus moterys aikčiojo: "O, Romeo, labai malonu…" Tuo tarpu Lietuvoje po spektaklio retai taip būna. Iki šiol pamenu, kaip, prieš porą metų Kaune man gavus Kristoforo statulėlę, priėję pagyvenę žmonės pasakė daug gerų žodžių, netgi kad specialiai į Vilnių atvažiuoja, kai aš šoku. Tai yra fantastiška.

Dėkoju už pokalbį.

 

Skaitytojų vertinimai


6423. Marija2004-02-23 09:31
Pasiziurekit i ji sokanti teatre per vaidinimus, galima nualpti. Ir kodel tokiu grazuoliu nera realiam gyvenime? Visi tokie tik menininkai, kurie gyvena ir dziaugiasi sia diena....................... O mes, kaip burundukai sedime biuruose ir kaupiame atsargas pensijai. Man atrodo, kad jie dziaugiasi daug labiau, nei mes, paprasti zmones......... Marija

6424. Taukas2004-02-23 09:47
Man atrodo, atmintis priklauso nuo cholesterolio kiekio kraujy labiau, negu nuo uzsitemptu moterisku pedkelniu, paryskinanciu vyriskumo dydi. Negalima tada eit i scena, jei atmintis tokius cirkus isdarineja.

6488. Aleksandra2004-02-24 13:28
Juska - labai grazus sokejas. Ir nera "tupas", kaip dauguma.

6507. Geras2004-02-25 09:13
Ir vyrams jis patinka.

42389. ash :-) 2007-11-16 21:37
Juska - mano svajoniu jaunikis...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:50:11 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba