Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-02-20 nr. 2989

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Eugenijus Ališanka.
PO ŽUVIES ŽENKLU
8
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Lietuvių PEN centro skiltis.
NE TOKIA JAU IŠTVIRKUSI
4
• ĮTEIKTAS "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"1
• ŠNEKA SU KNYGŲ LEIDĖJU5

KNYGŲ MUGĖS AKTUALIJOS 
• KULTŪROS REIŠKINYS AR TURGUS?...23

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ8

PROZA 
• Gintautas Valius.
LYG SAVAS ŠEŠĖLIS
3

VERTIMAI 
• TADEUSZ RÓŻEWICZ2

KNYGOS 
• Nerijus Brazauskas.
VIENO MIESTO EMIGRANTAI
1
• MODERNIZMAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE7
• Domas Azarevičius.
VABZDŽIAI SAKUOSE
6
 POETAI IR TANKISTAI1
• MEILĖ PAGAL JUOZAPĄ2
• LETOS PLIAŽAI SAULĖTI
• GIMTOJI EUROPA2
• NAUJOS KNYGOS2

PAVELDAS 
• VILNIUJE – DAILININKŲ SOKOLOVŲ DINASTIJOS PARODA "EPOCHA"1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MENO TVANAS NAUJOJOJE SAVIVALDYBĖJE
1

MUZIKA 
• Kompozitoriai prieš 20 metų ir dabar.
ŠARŪNAS NAKAS: "NORAS KURTI TOBULĄ MUZIKĄ TĖRA BLEFAS"
6
• "AŠ IŠEINU Į SCENĄ IR VISKĄ UŽMIRŠTU"5
• in memoriam.
PRANAS SLIŽYS (1915.XII.16-2004.II.15)

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
PAKITUSI BERLYNALĖ

KULTŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
JUOZO BAGDONO SPALVŲ IR ERDVIŲ VIZIJOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GERO APETITO!11

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Agota Nera.
ANTIBEIGBEDERIS ARBA HALIUCINUOJANTI ALISA
14

KRONIKA 
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ABSTRAKTAUS MENO IŠTAKOS, ARBA ČIURLIONIS PARYŽIUJE
1
• STILIUS: AIŠKIAREGIAI
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ
• in memoriam.
VYTAUTAS KUBILIUS (1926.XI.23–2004.II.17)
2
• 10 PASTRAIPŲ APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ4
• SUDUŽO LITERATŪROLOGINĖ VISATA3

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
GAISRININKŲ LEGENDOS
19

KNYGOS

POETAI IR TANKISTAI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Romas Orantas

Nedaugelis žino, nuo ko pradėti. O pradėti reikia nuo tanko. To paties tanko, kuriame prieš daugelį metų buvo priverstas lindėti jaunasis Stasys Stacevičius.
Dabar, aišku, jis su malonumu tuos laikus prisimena. Štai, žiūrėk, jau ir pasakoja: "Įsiropšti, būdavo, tenai, įsirangai... ankšta... nieko aplink nesimato... krataisi kažkur, burzgi... o paskui kad plieki!.. ne tik kad nieko nebematai, bet jau ir nebegirdi... ir niekada nežinai, pataikei į kažką ar nepataikei..."
Taigi pradėti reikia nuo tanko, šito baugios uždaros erdvės bei hermetiškumo simbolio. Atsiverskim naująją seno tankisto knygą ir užtrenkim virš galvos liuką. Važiuojam!
Štai nuo jaunystės laikų praslinko visa krūva metų, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog niekas per daug ir nepasikeitė. Penktojoje eilėraščių knygoje "Luktels ūkaujančių Bedugnis" autorius ir toliau piešia uždaro bei hermetiško gyvenimo paveikslą. Jis sėdi savo tėvonijoje, vienkiemyje netoli Merkinės, tūno aklinai užsidaręs stiklo verandoje "lyg orlaivyje". Iš verandos puikiai matyti vėtroje linguojančių obelų sodas, pusnynais švytintys laukai, požvarbės tolumos, šalti debesynai ir pašvaistės virš piliakalnių, girdisi, kaip audroj siaučia ąžuolai, ūžia keružis, o visiškoj tamsoj retkarčiais sukranksi nematomas kranklys. Trumpai tariant, pasaulis toks gūdus, jog jautiesi lyg "Dievo pasaloj, panašioj į tavo tėvoniją".
Įdomumo dėlei galima palyginti "tada" ir "dabar". Tada:

Nesakei sau, jog neamžinai
šaltas tankas ir žvarbi jaunystė?

"Negarmėjo vandenys
juodai...", p. 63

O dabar:

Atšiaurus kraštovaizdis, grubus,
maža malkų ir nedaug bičiulių.

"Atšiaurus kraštovaizdis,
grubus...", p. 61

Taip, atrodo, jog viskas po senovei. Belieka tik toliau ūkauti ir laukti, kol riktels gervė ir gelmė suspaus savo gėla. Nes tavęs, ūkaujančio, jau nekantriai laukia Bedugnis...
Deja, niekas nepasikeitė... Argi?!
"Deja"? "Niekas"? Ne! Apgailestavimą išreiškiantį žodelį "deja" mes, skaičiusieji šią knygą, ryžtingai keičiame pritarimą bei teigimą išreiškiančiu trumpu šūksniu: "Taip!" Perskaitę šią knygą, mes šūktelime: "Taip, taip! Viskas nepasikeitė!"
Juk visų pirma kvailoką jaunatvišką NEŽINOJIMĄ pakeitė išmintingas, su metais ateinantis NEŽINOJIMO ŽINOJIMAS! Juk

Daug pliusų ir minusų
keičiasi vietom,
bet spręsti
tarytumei nieko nereikia,
nes uždavinio
lyg ir nematyti

"Kartais šios kapinės...", p. 113

Aš, jaunesnės kartos skaitytojas, dar tupintis "tanke", o ne "stiklo verandoj", tiesiog džiūgaute džiūgavau matydamas, kaip meistriškai autorius išvengia kategoriškų teiginių, kaip nieko griežtai neįvardija:

TAIP – tai malkos? NE – galbūt ugnis?
O GALBŪT – kūrentojas ugnelės?

"Nevargai pūgoj
su medkirčiais...", p. 51

Tame pačiame sakinyje vienas greta kito puikiausiai dera vienas kitą lyg ir privalantys paneigti antonimai: "anksti" ir "vėlai", "tik" ir "net", "kairė" ir "dešinė", "dar ne" ir "jau".

Sudvejojam: vėlu?
Ne vėlu? Dar vėlu
ir?..

"Nieko nežinome...", p. 77

Du žodžius rašau "anksti, vėlai",
ir abu jie vienas kitą taiso…

"Iš tamsos, iš gruodžio
gilumos...", p. 59

Niekas nėra vien tik "geras" arba "blogas", "baltas" arba "juodas", visa knyga mirgėte mirga "apytylėm varpinėm ir moterim", "požvarbėm tolumom ir mintim", "pobaisiais karais" ir "porečiais plaukais", "apymelsvėm arkom" ir "apnykusiais parkais". Nieko negali žinoti "iš tikro", nėra net atsakymo į tokius, atrodo, paprastus klausimus, kaip "kiek tau metų?":

Kiek metų man? Daug
pagal žvarbą ir audrą,
nedaug pagal gintarą
ir pagal titnagą.
(…)
Varpas Merkinėje
skirtumus gaudžiai naikina.

"Kiek metų man? Daug...", p. 123

Įvykių per tuos metus nėra daug (draugo poeto mirtis, apsilankymas Nidoje, nuotykiai su sidabro taurelėm…), tačiau vienas iš jų, matyt, buvo ypatingas. Tai S.S. skendimas Bedugnio ežere ir stebuklingas išsigelbėjimas – "mane išgelbėjo netolies plaukiojus nuoga moteris"(!). Knygos viršelyje autorius pats pabrėžia to svarbą – po to "lyg iš naujo, gražiau pamačiau pasaulį".
Taip, per tuos metus daug kas pasikeitė. Svarbiausia, kad iš jauno tankisto S.Stacevičius tapo brandžiu poetu, ši paskutinė jo knyga – tikras himnas nykstančioms tėvonijoms. Knyga vientisa nuo pat pirmo iki paskutinio eilėraščio, ją galima skaityti kaip poemą, nuolat besikartojantys mitologiniai Bedugnio, Žarijos, gojaus, gėlumos, pragarmės, kaukaro įvaizdžiai sukuria užburiantį savito pasaulio vaizdą.
Užvertus knygą, dar ilgai nepaleidžia noras viską mesti, lėkt prie Merkinės, užmiršti baigtus ir nebaigtus darbus, pasivaikščiot palei upę, paklausyti keružio, panirt į Bedugnį ir išvysti juodųjų žibintų žibėjimą. Juk

yra tai, kas prasideda
arba pasibaigia palei Bedugnį

"Sausra ar audra...", p. 126

Turi būti! O gal?..

Su pagarba ir dėkingumu
DARIUS POCEVIČIUS

Stacevičius S. LUKTELS ŪKAUJANČIŲ BEDUGNIS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.
 

Skaitytojų vertinimai


6434. irgi uno tankistos2004-02-23 10:29
kažkas atsitiko? Šitiek Dariaus P. tekstų per 1 LM numerį! Alvydas atgailauja? O juk žadėjo ausį pakąsti (Liudviko dantimis, aišku). Už ką jis mūsų,rusų poezijos mėgėjų, kurie iš po tanko, taip nemėgsta, a?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:50:08 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba