Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-02-20 nr. 2989

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Eugenijus Ališanka.
PO ŽUVIES ŽENKLU
8
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Lietuvių PEN centro skiltis.
NE TOKIA JAU IŠTVIRKUSI
4
• ĮTEIKTAS "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"1
• ŠNEKA SU KNYGŲ LEIDĖJU5

KNYGŲ MUGĖS AKTUALIJOS 
• KULTŪROS REIŠKINYS AR TURGUS?...23

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ8

PROZA 
• Gintautas Valius.
LYG SAVAS ŠEŠĖLIS
3

VERTIMAI 
• TADEUSZ RÓŻEWICZ2

KNYGOS 
• Nerijus Brazauskas.
VIENO MIESTO EMIGRANTAI
1
• MODERNIZMAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE7
• Domas Azarevičius.
VABZDŽIAI SAKUOSE
6
• POETAI IR TANKISTAI1
• MEILĖ PAGAL JUOZAPĄ2
• LETOS PLIAŽAI SAULĖTI
• GIMTOJI EUROPA2
• NAUJOS KNYGOS2

PAVELDAS 
• VILNIUJE – DAILININKŲ SOKOLOVŲ DINASTIJOS PARODA "EPOCHA"1

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
MENO TVANAS NAUJOJOJE SAVIVALDYBĖJE
1

MUZIKA 
• Kompozitoriai prieš 20 metų ir dabar.
ŠARŪNAS NAKAS: "NORAS KURTI TOBULĄ MUZIKĄ TĖRA BLEFAS"
6
• "AŠ IŠEINU Į SCENĄ IR VISKĄ UŽMIRŠTU"5
• in memoriam.
PRANAS SLIŽYS (1915.XII.16-2004.II.15)

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
PAKITUSI BERLYNALĖ

KULTŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
JUOZO BAGDONO SPALVŲ IR ERDVIŲ VIZIJOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GERO APETITO!11

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Agota Nera.
ANTIBEIGBEDERIS ARBA HALIUCINUOJANTI ALISA
14

KRONIKA 
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ABSTRAKTAUS MENO IŠTAKOS, ARBA ČIURLIONIS PARYŽIUJE
1
• STILIUS: AIŠKIAREGIAI
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ
• in memoriam.
VYTAUTAS KUBILIUS (1926.XI.23–2004.II.17)
2
• 10 PASTRAIPŲ APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ4
• SUDUŽO LITERATŪROLOGINĖ VISATA3

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
GAISRININKŲ LEGENDOS
19

DAILĖ

MENO TVANAS NAUJOJOJE SAVIVALDYBĖJE

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglė Gineitytė. "Berniukai". 2001

Iš tiesų kūnu tapo Vilniaus mero Artūro Zuoko rugsėjo mėnesį galerijos "Meno niša" metinių proga pasakyti žodžiai, jog į naująjį savivaldybės pastatą pirmiausia įsikraustys menininkai. Žodžiai tada nuskambėjo gerokai utopiškai, o ir savivaldybės pastatas dar taip išdidžiai visu ūgiu nestūksojo Konstitucijos prospekte. Tačiau dabar ir didžiausias Tomas netikėlis gali pridėti pirštą prie įspūdingo balkono dvidešimtajame aukšte ir apžvelgti Vilniaus panoramą. Tiesa, tik nuo vasario 16 iki 22 dienos, bet ir tai jau šis tas. Kadangi žodis "apžvelgti" iš tiesų tinka tik miesto panoramai, bet visai ne tam, kas vyksta pastato viduje. Norint apžiūrėti vidinį vyksmą, reikia savaitės laiko, vien jau todėl, kad tokio lietuviško meno kiekio, sutelkto vienoje vietoje, nepriklausomos Lietuvos istorijoje dar nėra buvę.

Savivaldybę užvaldė galerijos. Ne visą, tik pirmus penkis aukštus ir du paskutiniuosius, tačiau bendras kabinetų, koridorių ir atriumo ekspozicinis plotas siekia bene tris tūkstančius kvadratinių metrų. Beveik meno mugė, nors renginys į ją nepretenduoja.

Anot ekspozicijos "Į šių dienų tapybos pozicijas iš Vilniaus kūrėjų dirbtuvių" kuratorės Ramintos Jurėnaitės, "paroda pasižymi ne tik ta gera savybe, kad galima pamatyti daug menininkų darbų vienoje vietoje, bet ir tuo, kad atskleidžia labai svarbų kūrinių ryšį su architektūra. Toji Vilniaus pusė, kurioje stovi savivaldybės pastatas, – labai dėkinga, nuteikianti labai kūrybiškai, tačiau joje per mažai šiuolaikinės dailės". Todėl kuratorė sau keltą uždavinį suvokė taip: suformuoti nedidelę ekspoziciją atriume, kuri neužstotų pastato architektūros, o kurtų dialogą su ja. Šiuolaikiškos architektūros ir šiuolaikiškos tapybos tarpusavio komunikacija, kurią kuria devynių autorių paveikslai, išties byloja apie harmoningo šių dviejų meno sričių susikalbėjimo galimybę. Subtilus Eglės Gineitytės paveikslų žalsvumas, persmelkianti Rūtos Katiliūtės mėlyna, Vyganto Paukštės primityvios figūros, perregimos, viena kitą užklojančios Gintaro Palemono Janonio spalvų plokštumos, tamsus Martino Jankaus drobių sunkumas kontrastuoja ir komunikuoja tarpusavyje. Skirtingų manierų tapytojų paveikslai veikia architektūrinę erdvę ir susilieja su ja. Dešimtasis autorius nepriklauso R. Jurėnaitės projektui, tačiau jo nutylėti negalima. Tik įėjus į pastatą, žiūrovus pasitinka impozantiškasis Sauliaus Vaitiekūno "Chronos", pagaliau suradęs jam tinkančią žemiškąją buveinę. Begalinė daugybė laikrodžių detalių, aplipusių keturių metrų stulpą, keliantį nedviprasmiškas erotines asociacijas, savo tiksėjimu dabar fiksuos nebe asmeninį autoriaus, o miesto laiką.

iliustracija
Remigijaus Treigio fotografija

Aprašinėti kiekvieną iš dvidešimt šešių galerijų bei Vilniaus dailės akademijos ekspoziciją – Sizifo darbas. Galerijų ekspozicijos koordinatorė Diana Stomienė ir ekspozicijos autorė Marytė Gurevičienė padarė viską, kas buvo įmanoma, bandydamos "suvaldyti" prisistatyti norėjusių kiekį. Kiekviena galerija stengėsi pademonstruoti tai, ką turi vertingiausia, – dažniausiai, be abejo, žymiausius savo menininkus. Visgi šiuo atveju neišvengiamai išlenda yla iš maišo – meno rinkos Lietuvoje nėra, ir menininkų sutartys su galerijomis – dalykas labai efemeriškas. Todėl labai smagu stebėti tų pačių vardų migraciją per kabinetuose įsikūrusių galerijų "lizdelius"; tuo pačiu autoriumi puošiasi įvairios institucijos, ir ką tu joms? Nėra mechanizmo, galinčio kaip nors reguliuoti šią priklausomybę, o išgyventi vienodai reikia ir galerijoms, ir menininkams. Tuo tarpu rodyti tikrai yra ką. Tradicinės dailės kiekis – didžiulis, mažiau galerijų pristato konceptualius projektus. Jiems sukurti, be abejo, reikia daug daugiau pastangų, tačiau jos pasiteisina. Tai liudija, sakysim, "Vartų" galerija, kuriai šįkart atstovauja ne amžinieji Vilmantas Marcinkevičius, Audrius Gražys ar Dovilė Norkutė, o Eimantas Ludavičius su projektu "Šuolis. Pagunda". Nuo naujojo savivaldybės pastato "ant senamiesčio" šokančio, tarsi ore kabančio menininko fotografijos, suklijuotos iš A4 formato lapų, rodo momentą, kai žmogus atsiplėšia nuo žemės, netenka pagrindo po kojomis. Aukštis, gelmė traukia ir gundo, nesgi ir šėtonas kalbėjo Kristui, kad pultų nuo kalno žemyn, o dangiškasis Tėvas neleis jam žūti. Tačiau jei pasiduosi – gali pražūti. Pražūti gali ir šokdamas į save, tačiau kaip tik tokį šuolį ir siūlo autorius. Projektas vientisas ir estetiškas, priverčiantis nerti gilyn "į savo vidų". Ir tai dar ne viskas, kadangi prie fotografijų vasario 21 d. 16 valandą turi prisidėti performansas, žadantis šuolį į muziką ir judesį.

iliustracija
T.K.Valaitis. "Karys"

Projektu prisistato ir Klaipėdos galerija, tačiau nuo dvasingo "Vartų" kūrinio Igno Kazakevičiaus kuruojamas "www.madona.st" skiriasi kaip žemė nuo dangaus. Kaip tik dėl gilumo ir išradingumo stokos šis į naujojo sakralumo atradimą pretenduojantis projektas labiau krypsta kičo, o ne meno link. Galima išskirti įdomius kūrinius, tačiau bendras įspūdis – rėksmingas ir vulgarokas. Madonos ir Pietos atrodo dirbtinės ir pritemptos, o Solveigos ir Alfredo Krivičių gintarinės Pilies gatvės maniera pagamintos gintarinės mozaikos su Ledi Di bei Madonos portretais, atklydusios čia iš personalinės menininkų parodos, atrodo, bene geriausiai reprezentuoja idėją – nekanoniškai pažvelgti į sakralumą, balansuojantį tarp elitinio meno ir popkultūros.

Solidžiai, kaip ir pridera, atrodo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kolekcija, kurią pristato susivienijusios "Arkos", "Šv. Jono gatvės" ir Dailininkų sąjungos galerijos. Pažymėti valstybiniu kokybės ženklu laureatai prakilniai koegzistuoja už stiklinių sienų – Leonas Strioga, Algirdas Petrulis, Algimantas Kuras, Valentinas Antanavičius ir kiti. Iš viso dvidešimt aštuoni menininkai atstovauja "sunkiajai" lietuvių dailės artilerijai.

Netikėtai ir taip pat reprezentatyviai pasirodė galerija "Meno niša", sugretinusi savo ekspozicijoje Nomedos Saukienės tapytus alijošius bei Solveigos ir Alfredo Krivičių "aštrią" juvelyriką – žiedus iš skustuvų, vėrinius iš čiulptukų ir monetų; Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės rankų darbo popierių ir subilius Arvydo Gurevičiaus, Sigito Virpilaičio, Dianos Varnaitės ir kitų autorių juvelyrinius objektus. Keista tapybos, juvelyrikos ir popieriaus derme kuratoriai pasiekė išskirtinio rezultato.

Dar kas? Konceptuali, santūri ir meną, o ne daugiau ar mažiau saloninę tapybą (kaip nemažai galerijų) pristatanti Antano Mončio namų–muziejaus ekspozicija, priverčianti iš tiesų pasigailėti, jog nepavyksta kiekvieną kartą nuvažiuoti į Palangą, kai šiuose namuose keičiama ekspozicija. Institucijai šįkart atstovauja fotografija geriausiu savo pavidalu – Gintauto Trimako, Modesto Ežerskio, Jurgitos Remeikytės ir Remigijaus Treigio darbai parinkti nepriekaištingai; nostalgiška, elegantiška Palangos invazija palieka geliantį kokybės ilgesį, lydintį vaikštant po gretimus kabinetus.

iliustracija
Loreta Švaikauskienė. "Malonumų sodas"

Istorija paremtas galerijos "O 11" prisistatymas. Tiksliau, tapytojo Leono Katino istorija. Eksponuojamas videofilmas, 1948–aisiais tapytas darbas "Depo"; vėlesni kūriniai retrospektyviai nužymi vieno pirmųjų abstrakčią tapybą Lietuvoje ėmusio kurti menininko žingsnius. Leonas Katinas, nuo "Tyliojo modernizmo" parodos tapęs neatsiejama lietuviškos modernistinės dailės dalimi, visgi dar laukia išsamesnio pristatymo ir tyrinėjimų; taigi galerijos sprendimas po ilgo neveiklumo laikotarpio reanimuotis Vilniaus dailės žemėlapyje L.Katino pavidalu atrodo kukliai, bet įtikinamai.

Sudėtinga aprašinėti kiekvieną iš dvidešimt šešių dalyvių, o galiausiai tai nėra ir taip jau prasminga. Gausybė tapybos, grafikos ir skulptūros (jai atstovauja tikrai verti autoriai – Steponas Šarapovas, Dalia Matulaitė; Jeruzalės meno centas pristato visą skulptorių žvaigždyną – Vladą Vildžiūną, Teodorą K. Valaitį, Mindaugą Navaką, Vladą Urbanavičių, Kseniją Jaroševaitę); nieko tokio, ko nebūtume matę anksčiau. Kai kurias galerijas gelbsti atskiri autoriai, pavyzdžiui, "Rūtos" galeriją – Miglės Kosinskaitės tapyba, "Kauno langas" puikuojasi Laimos Oržekauskienės ir Loretos Švaikauskienės tekstile bei įsidėmėtinu Agnės Jonkutės projektu "Autokoncepcija" ir taip toliau. Gelbėjimosi ratų sąrašą galima būtų tęsti.

Tačiau galiausiai svarbiausia, ko gero, yra ne tai, kas kokiu kokybės laipsniu save pristato. Ši milžiniška ekspozicija nėra orientuota į siaurą profesionalų ratą, iš kurio dažniausiai meno kūriniai taip ir neišeina. Todėl svarbiausia, kad miestas ateina į naują pastatą ir kartu sužino, kokio meno esama Lietuvoje. Svarbiausia, kad valdžia įsileido menininkus į savo valdas, ir belieka tikėtis, jog naujieji (ir tikrieji) koridorių, stiklinių sienų ir kabinetų valdytojai pasiges paveikslų ir skulptūrų, kuriais taip neilgai ruošiasi būti užtvindyta naujoji savivaldybė.

 

Skaitytojų vertinimai


6445. gaila2004-02-23 13:03
praschiausiai atrode rotushes ekspozicija

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:50:04 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba