ABSTRAKTAUS MENO IŠTAKOS, ARBA ČIURLIONIS PARYŽIUJE

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. "Žemaičių kapinės". 1909

Kad stovint eilėje neprailgtų laikas, per kitų galvas, kurios, nelaimė, visada aukščiau už manąją, skaitau įvadinį parodos "Prie abstraktaus meno ištakų" puslapį: "Paryžiuje dar niekada nebuvo surengta paroda apie abstraktaus meno ištakas (...) tai regos ir reginčios akies istorija (...) tai ne atskirų šaltinių, o vieno didelio kelio apžvalga, – jį tyrinėjo daugelis menininkų, sekdami Turneriu, Monet, Kandinskiu, Kupka, Delaunay, Léger arba Picabia, kurie domėjosi regos fenomenu (...) pati paroda – tai juslinė patirtis – akies kelionė". Pagaliau, atėjus mano eilei, palikusi "racijomis" besišnekučiuojančias uniformuotas figūras, patekau į keistos ryškios oranžinės-geltonos-raudonos neono šviesos kambarį. Gerai, kad toliau matėsi saugumą žadanti aptemdyta parodos salė, nes pasijutau nejaukiai. Tik vėliau supratau, kad dėl priešais šmėžavusių galvų neperskaičiau eilutės, kurioje buvo parašyta, kad tas neono kambarys – specialiai šiai parodai Ann Veronicos Janssens sukurtas meno kūrinys, žiūrovui suteikiantis pirmą "juslinį" patyrimą.

D‘Orsay muziejus deklaratyviai pasirinko netradicinę parodos koncepciją. Pagrindinė idėja – pasakyti, parodyti ir įrodyti, kad nuo perspektyvos atradimo, Renesanso ir mimetinio meno kracho, ypač XIX amžiuje, pasikeitė vaizdavimo filosofija bei žiūrėjimo ir matymo būdas. Norėta pademonstruoti, kaip Europos dailėje pamažu ėmė tirpti siluetai, pasaulio objektų figūros, ir į svarbiausią vietą įsibrovė spalva. Ši paroda iš tiesų demonstruoja ne abstraktų meną (nors gal ir gaila), o jo ištakas, todėl abstraktaus meno matome ne tiek daug, žiūrime į jo pirmtakus – romantikų (Josepho Mallordo Williamo Turnerio), italų futuristų (Giacomo Ballos, Gino Severini’o), rusų rajonistų (Michailo Larionovo, Nathali Gontcharovos) ir pagaliau orfistų (Františeko Kupkos, Sonios ir Roberto Delaunay, Morgano Russello, Stantono Macdonaldo-Wrighto) drobes, kurias jau galima laikyti abstrakčiomis.

Tamsioji parodos salė pasitinka XIX amžiaus pradžios Casparo Davido Friedricho drobe "Moteris ryto saulėje", kurios didesnę dalį užima įvairiaspalvis, kylančios saulės įspūdį kuriantis dangus. Šalia paveikslo parodos rengėjai – Turo universiteto meno istorijos dėstytojas Pascalis Rousseau ir muziejaus direktorius Serge’as Lemoine’as – aiškina, kad pirmosios parodos dalies, kuri vadinasi "Saulės akis", tikslas yra atsekti, kaip šviesos virsmas pamažu dailę išvadavo iš formos. Tai puikiai iliustruoja žymios Josepho Mallordo Williamo Turnerio drobės, ypač garsioji "Regulus", kurioje siužetas nuskęsta saulės spindesyje, ir Claude’o Monet rūke prapuolęs "Vaterlo tiltas".

Pirmoji parodos dalis padalyta į 7 sales, kuriose pristatomi įvairūs spalvos aspektai ir jos naudojimo būdai XIX–XX a. pradžios dailėje bei moksliniai atradimai, turėję įtakos jos vystymuisi. Antroje salėje matome, kaip tirpsta forma, trečioje, noktiurnų salėje, – kaip tapomas šviesos skverbimasis į tamsą. Pavyzdys – Jameso Abboto MacNeillo Whsitlerio "Noktiurnas: juoda ir balta – ugnies ratas". Ketvirtos salės drobėse perteikiama saulės šviesa. Šios salės eksponatai, ko gero, gražiausi parodoje. Pavyzdžiui, Giocomo Ballos "Lempa. Šviesos studija", – nuo šio paveikslo sunku atplėšti visų spalvų kvadratėliais trykštančio šviesos šaltinio užhipnotizuotą žvilgsnį. Penkta salė žiūrovui rodo, kas atsitinka paveikslui, kuris, anot Sonios Delaunay, yra "nebe natūralios spalvos simuliakras, o pati spalva". Šeštoje salėje išvystame Sonios Delaunay drobes ir tikimės, kad kita parodos dalis jau bus vien tik dailė dailė, abstrakti dailė. Bet ... kelią pastoja nuo pat pradžios ženklus parodos aspektas, kuris, galvojant apie jos koncepciją, atrodo logiškas, bet šiek tiek erzina. Vienas iš rengėjų argumentų, aiškinant vaizdavimo ir vizualumo filosofijos, mąstymo vystymąsi, yra tas, kad XIX amžiuje išaugo susidomėjimas rega, jos aparatais, vaizdo atsiradimu bei visais su matymu susijusiais fenomenais, todėl suklestėjo ir šiuos reiškinius tiriantys moksliniai bandymai. Antroje salėje, pavyzdžiui, prieš parodant tamsos ir šviesos kontrastą, cituojamas J.W.Goethe‘s traktatas apie spalvas, kuriame jis paneigia Newtono spalvos teoriją ir teigia, kad spalvos nėra tik šviesos skaidymosi, kaip manyta anksčiau, o įtampos tarp šviesos ir šešėlio rezultatas. Mėgindami atskleisti, kokią reikšmę tai turėjo abstraktaus meno suvokimui, pavyzdžiui, kokį perversmą padarė minėtas J.W. Goethe‘s darbas, rengėjai į parodą atgabeno ne vieną jo ir kitų tyrinėtojų sukonstruotą prizmę, chromatinę plokštę, rutulį, lentelę ar dar kaži kokį spalvų tyrimo aparatą ar įrengimą, akies rainelės studiją ir dar daugelį, sakytume, parameninių objektų, kurie užima nemažą dalį parodos ploto ir į kuriuos užmetame akį, tik praeidami pro šalį. Žiūrėdama į tuos mechanizmus ir į šalia jų kabančius paveikslus, pagalvojau apie vieną nedidelį Meleau-Ponty kūrinėlį "Akis ir siela" ("L‘ęil et l‘esprit") ir negalėjau iš galvos išguiti minties, kad parodoje dėl tokio l‘ęil sureikšminimo nebelieka vietos l‘esprit.

Antroji parodos dalis vadinasi "Muzikinė akis". Čia kalbama apie tai, kaip muzika, būdama abstrakčiausias menas, viliojo dailininkus, norėjusius nutraukti visus ryšius su tikrovės vaizdavimu. Kai kurie abstrakcionizmo priešslenksčio dailininkai taip žavėjosi muzika, kad net ėmė vizualiai ją vaizduoti, versti garsą vaizdais. Keista – juk muzika irgi yra realybė. Juo labiau kad šios parodos dalies pradžioje vėl pateikiami mokslinių tyrimų pavyzdžiai – rodomi pirmieji muzikinio garso vibravimo užfiksavimai popieriuje, paskui demonstruojami M.K.Čiurlionio grafikos darbai, jo liaudies dainų iliustracijos, t.y. natomis užrašytos melodijos ir jas apaugę grakštūs išvedžiojimai. Natų bei grafikos darbų grafiniai panašumai iš tiesų bado akis, kaip ir dipticho "Preliudas ir Fuga" "Preliudas" lyginamas su simfonijos "Jūra" partitūra.

Kitoje salėje randame dar keletą M.K.Čiurlionio darbų – triptichą "Jūros sonata" ir "Lietuviškas kapines", pas mus žinomą kaip "Žemaičių kapinės". Keistas jausmas matyti šiuos nužiūrėtus, numylėtus, iki paskutinio potėpio pažįstamus, su šlapiu Kauno "Musée national des Beaux-Arts M.K. Čiurlionis" kilimu, drėgmės kvapu ir nebyliomis, didžiulių šaltų salių kampuose į megztinius susisupusiomis moterėlėmis asocijuojamus paveikslus. Tai jaudinantis jausmas, nes kiti šioje parodoje pristatomi darbai, matyti prestižiniuose Londono ir Paryžiaus dailės muziejuose, asocijuojasi su dviguba euforija – pergalės jausmu, įveikus ilgą kelią, ir džiugesiu dėl to, kad prieš akis tikrai jis, reprodukcijoje matytas šedevras.

Paskutinėse parodos salėse tyrinėjamas produktyvus dailės ryšys su muzika, t.y. ritminis ryšys, – ritminiai Františeko Kupkos paveikslai, keletas Vasilijaus Kandinskio darbų, judantys Sonios Delaunay kūnai ir vienas įspūdingiausių parodos darbų – Franciso Picabijos "Udnie". Muziejaus knygyne laukė maloni staigmena – ant parodai "Prie abstraktaus meno ištakų" skirto stalo aptikau neseniai gražiai išleistą knygą "Pavyzdžiui, Čiurlionis" ("Čiurlionis, par exemple"). Jos viršelyje parašyta, kad Čiurlionis – tikras amžių sandūros žmogus, kuris, kaip ir Schönbergas, Kandinskis, Strindbergas ir Bartokas, įkūnija aistrą gilintis, ieškoti, tirti, ir kad knyga parašyta džiaugiantis, jog ilgai nežinomi Čiurlionio paveikslai pagaliau sulaukė tarptautinio dėmesio.