Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-02-20 nr. 2989

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Eugenijus Ališanka.
PO ŽUVIES ŽENKLU
8
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Lietuvių PEN centro skiltis.
NE TOKIA JAU IŠTVIRKUSI
4
• ĮTEIKTAS "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"1
• ŠNEKA SU KNYGŲ LEIDĖJU5

KNYGŲ MUGĖS AKTUALIJOS 
• KULTŪROS REIŠKINYS AR TURGUS?...23

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ8

PROZA 
• Gintautas Valius.
LYG SAVAS ŠEŠĖLIS
3

VERTIMAI 
• TADEUSZ RÓŻEWICZ2

KNYGOS 
• Nerijus Brazauskas.
VIENO MIESTO EMIGRANTAI
1
• MODERNIZMAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE7
• Domas Azarevičius.
VABZDŽIAI SAKUOSE
6
• POETAI IR TANKISTAI1
• MEILĖ PAGAL JUOZAPĄ2
• LETOS PLIAŽAI SAULĖTI
• GIMTOJI EUROPA2
• NAUJOS KNYGOS2

PAVELDAS 
• VILNIUJE – DAILININKŲ SOKOLOVŲ DINASTIJOS PARODA "EPOCHA"1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MENO TVANAS NAUJOJOJE SAVIVALDYBĖJE
1

MUZIKA 
 Kompozitoriai prieš 20 metų ir dabar.
ŠARŪNAS NAKAS: "NORAS KURTI TOBULĄ MUZIKĄ TĖRA BLEFAS"
6
• "AŠ IŠEINU Į SCENĄ IR VISKĄ UŽMIRŠTU"5
• in memoriam.
PRANAS SLIŽYS (1915.XII.16-2004.II.15)

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
PAKITUSI BERLYNALĖ

KULTŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
JUOZO BAGDONO SPALVŲ IR ERDVIŲ VIZIJOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GERO APETITO!11

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Agota Nera.
ANTIBEIGBEDERIS ARBA HALIUCINUOJANTI ALISA
14

KRONIKA 
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ABSTRAKTAUS MENO IŠTAKOS, ARBA ČIURLIONIS PARYŽIUJE
1
• STILIUS: AIŠKIAREGIAI
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ
• in memoriam.
VYTAUTAS KUBILIUS (1926.XI.23–2004.II.17)
2
• 10 PASTRAIPŲ APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ4
• SUDUŽO LITERATŪROLOGINĖ VISATA3

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
GAISRININKŲ LEGENDOS
19

MUZIKA

ŠARŪNAS NAKAS: "NORAS KURTI TOBULĄ MUZIKĄ TĖRA BLEFAS"

Kompozitoriai prieš 20 metų ir dabar

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šarūnas Nakas

Sausio 23 d. "Literatūros ir meno" numeryje spausdinome Astos Pakarklytės straipsnį "Kompozitoriai R.Mažulis, Š.Nakas, G.Sodeika ir N.Valančiūtė: prieš 20 metų ir dabar", parengtą iš pokalbių su šiais kūrėjais apie jų kartą, kadaise įvardintą "mašinistais", per 20 metų pasikeitusį kūrybos kontekstą ir, žinoma, pačią kūrybą. Tęsdami šią temą, siūlome pokalbius su minėtais kompozitoriais.

Su kompozitoriumi ŠARŪNU NAKU kalbasi ASTA PAKARKLYTĖ

Dažnai kalbame apie įvairiais kanalais mus pasiekiančias įtakas. Sąmoningai arba ne vienas jų priimame, kitas atmetame. Kokios idėjos, komponavimo tendencijos, o gal net mokyklos ar konkretūs kūrėjai imponavo ir veikė jus praėjusiame XX amžiuje ir kas dabar, XXI amžiuje?

Imponavo ir imponuoja labai daug idėjų. Pažiūros truputėlį migruoja ir keičiasi, kinta skonis. Vienu metu patraukliai atrodantys dalykai vėliau nebedomina. Jausmai atšąla, ir atsiranda kiti poreikiai. Studijų metais mane traukė muzikinis avangardas, minimalizmas, o šiandien įdomi visai kitokia veikla. Daugiausia visus mano darbus inspiruoja ne pati muzika, bet tokie mane dominantys dalykai kaip astronomija, antropologija, geografija, istorija. Šiandieną man nerūpi jokios kompozicinės technikos. Aktualu tik tai, ką aš pats darau, nesistengdamas aptarinėti ir teoriškai įvardinti, nesuteikdamas specialių terminų, teorijų ir koncepcijų, nes jei pradedi teoriškai krapštytis, imi justi reikalo banalumą. Menas praranda žavesį.

Mane veikė ir lig šiol veikia įspūdingos personos, pavyzdžiui, O. Messiaenas, kuris man įdomus kaip įdėjų "maišas", sankaupa. Studijų metais man labai patiko A. Webernas. Vis įdomesnis atrodo XIX amžius. Gal net susirengsiu rašyti knygą apie romantinę muziką, nes manau, kad romantizmas, kaip tam tikras mąstymo būdas, tebėra gyvas. Dauguma esminių muzikos klausymo korekcijų buvo padaryta XIX a. pabaigoje, ir jos absoliučiai galioja iki šiol. Tai labai gerai patvirtina Holivudo produkcija, kurioje gausiai naudojamos R. Strausso ir R. Wagnerio receptūros. Kita vertus, pastebiu, kad dabar mane labiau domina ne Europos, bet Azijos ir Afrikos kontinentų muzika. Ten randu kur kas patrauklesnių dalykų nei visoje Vakarų tradicijoje, kuria aš kadaise persisotinau. Ypatingas simpatijas jaučiu džiazui.

Aš nuolat susidomiu vis kitokiais dalykais, palengva keliaudamas iš vienos istorinės vietos į kitą.

Kaip keitėsi per tuos 20 metų – nuo studijų pabaigos iki šių dienų – jūsų mąstymas, idėjos, komponavimo technikos? Ar būtų įmanoma atsekti, kaip visa tai vyko – intuicijai sufleruojant nuoseklią stiliaus kaitą, o gal pasiduodant kartkartėm išsiveržiančio stichiško atsinaujinimo gaivalui?

Pačiam labai sunku visa tai apibrėžti. Kito visą laiką, evoliucionavo kiekvienam kūrinyje. Pirmą kartą pabandžiau kurti, kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktoje klasėje, 1979 metais. Tai buvo absoliučiai anarchistinė, klaikiai avangardinė naujametinė opera, tyčia slogi ir sunki. Kūrinys visiškai neatitiko mokyklos operos tradicijų. Nuo tada tarsi užsiprogramavo noras rašyti tokią muziką. Patekęs į profesoriaus J. Juzeliūno klasę, išsikėliau tikslą, nors pats nežinau kodėl, kurti normalią, tradicinę, tonalią muziką, kurioje valdomas kiekvienas parametras, bet man sekėsi labai sunkiai, tiksliau, visai nesisekė. Aš labai greitai nutolau nuo to – matyt, yra kažkokia konstanta, kurią turi žmogus, kuri yra tarytum jo parašas. Mano parašas, tam tikra prigimtis, polėkis išryškėjo savaime, ir vėliau parašyti kūriniai niekada nebuvo akademiški, paklūstantys tradicijai. Įdomus buvo džiazo harmonijos ir įvairių ekspresionistinių dalykų mišinys. Po kelių sunkių asmeninių sukrėtimų kai kas labai pasikeitė, aš įkritau į visiškai individualią sistemą, kurios metastazės plinta iki šiol. Perėjau prie tokių kitoniškai formuojamų dalykų, kurie yra už tonacijos, už moduso ribų. Iš dalies muzika buvo susieta su minimalistiniais kanonais, bet niekada jų neatitiko tiesiogiai. Pirmieji kūriniai, kuriuose padariau savo ir užsikabinau, buvo 1984-ųjų "Mėnulis, riedantis akuotais" bei netrukus per kelias dienas parašytas "Merz-machine".

Studijų metais įsivaizdavau, kad labiausiai norisi rašyti vokalui, bet išėjo taip, kad balsui parašiau labai mažai. Vokalinės muzikos idealas man buvo švari, ramiai tekanti Renesanso muzika. Instrumentinėje muzikoje, atvirkščiai, norėjosi griežto ritmo organizavimo, savotiškos agresijos. Viskas slydo į elektroakustinę arba kamerinę muziką.

Sistema, garsų dėliojimo būdai tikrą pavidalą įgavo negreitai. Vienas iš jų –linearinis kompozicijos organizavimo metodas, kai linija arba visas sluoksnis, kuris turi autonominę logiką, sinchroniškai derinamas su visai kitaip skambančiu ir organizuojamu pradu. Mano polifonija, net jeigu ji sudaryta tik iš dviejų balsų, konstruojama pagal kitonišką logiką, nei, pavyzdžiui, R. Mažulio, kuris rašo vieną eilutę, o paskui ją tiražuoja. Ilgą laiką praktikavau sekvencijas. Horizontalios melodikos atžvilgiu jos buvo visiškai diatoninės. Vėliau, transformuodamas jas į mikrotonines dimensijas, pradėjau daryti įvairias paklaidas. Oktavos niekada nekapojau į 24 dalis vietoj 12, tačiau sekvenciją "leisdavau" nebe pustoniu, o ketvirtatoniu, nors diatoninis pavidalas tokiu atveju vis tiek išlikdavo. Galima teigti, jog mano muzikos mąstymas yra diatoninis, o ne chromatinis. šioje sistemoje aliteracijos beveik neegzistuoja, tiesiog dirbama su kitokia medžiaga.

Aš mėgau kvartų-kvintų harmonijas, bet vėliau garso struktūra labai keitėsi ir ypač radikaliai pakito po 1998 metų, kai nutariau išbandyti natūralųjį garsaeilį, visą obertonų eilę. Nuo to laiko kone visi kūriniai vienaip ar kitaip susiję su natūraliuoju garsaeiliu. "Ziqquratu" buvo pirmas kūrinys, kuriame įdiegta ta klaikiai komplikuota ir pernelyg sudėtinga sistema. Apačioje ji skamba kaip mažoras, o kylant aukštyn – kaip itin tankūs klasteriai. Kiekvienas intervalas vis siaurėja ir aštrėja. Toks principas analogiškas tolstančiai vaizdo perspektyvai. Šio kūrinio iki šiol niekas nesugroja, todėl teko padaryti palengvintus variantus. Kol kas anksti kalbėti, jog įvaldžiau minėtą sistemą, – šiuo metu tyrinėju medžiagą, modeliuoju iš jos įvairiausius dalykus.

Pradėjęs intensyviai dirbti su Vilniaus naujosios muzikos ansambliu, kuriame buvo ir daug aktorių, panorau kurti performansus, įgalinančius muzikuojant improvizuoti, antra vertus, akcijas, kuriomis siekiama savų estetinių, etinių, socialinių tikslų, akcijas, kurios yra tam tikra diskusijos forma. Muzikinė medžiaga čia tikrai nebuvo pati svarbiausia, nes pagrindas – koncepcija, pats pseudospektaklis, turintis konkrečius tikslus.

Mano mąstymas, idėjos, koncepciniai modeliai kito ir stichiškai, ir nuosekliai, nors turbūt labiau nuosekliai. Stichiškumas atrodo tipiškesnis, jeigu staiga peršokama 10 metų. Tikrai dideli pokyčiai vyksta iš lėto, kaip augalai auga. Stilius atsiranda, ir jo laikomasi dėl to, kad tai teikia didžiulį komfortą. Visi stereotipai, kuriuos valdai ir žinai, ką gali su jais pasiekti, yra tarsi žodžiai.

Jūs apie 20 metų esate profesionalus kompozitorius. Ar "išpažįstate" kokią nors mokyklą, kuri jums yra artima savo idėjomis, filosofija, komponavimo technikomis, muzikinės kalbos raiška?

Šiais laikais kalbėti apie kokią nors mokyklą galima tik simboliškai, labiau metaforiškai. Lietuvių muzikoje daugiausia buvo kalbama apie J. Gruodžio mokyklą, bet ji buvo ryški iki septintojo dešimtmečio, kol galiojo brutalusis socrealizmas. Kai atsirado įvairiausių tipų modernizmai – neoklasicizmas, ekspresionizmas, vėliau avangardas, šios mokyklos pėdsakų nebeliko. Prasidėjo pliuralistiniai laikai, kai kiekvienas daro savo ir visiškai nereaguoja į tai, ką jis turėjo anksčiau.

Tokių fenomenų kaip Venecijos ar Nyderlandų mokykla negali būti vien dėl to, kad visi žino per daug, be to, nėra tokių mokyklų poreikio. Žmonės nebedirba bažnyčiose, kuriose būtų privaloma laikytis liturgijos ir paisyti regulos. Į labai senus "Ars antiqua", "Ars nova" laikus įmanoma pažvelgti tik su nostalgija. Todėl aš manau, kad mokyklos įmanomos tik specialiais atvejais, to labai norint ir įsikibus laikantis, bet turbūt ir tai yra trumpalaikis dalykas. Žinoma, galima kalbėti, kad galbūt yra kokia Vilniaus mokykla. Šį reiškinį, šiek tiek pavydėdami, mėgsta pašiepti latviai. Vilniaus muzika kažkiek kitoniška negu jų, ji turi tiek daug ryšių su įvairiausia kitų kraštų muzika, kad iš tikrųjų šiandien to neįmanoma diferencijuoti.

Labai sunku pasakyti, kas man yra artimiausia, nes orientacijos nuolat keičiasi. Iš tikrųjų aš per daug "nučiuožęs" į egocentristinę būklę, kad išpažinčiau kokias bendrijas ar klano idealus.

Man įdomios kompozicijos, kuriose egzistuoja konceptualus erdvės faktorius. Kitaip sakant, kai garsas keliauja arba yra prezentuojamas tarsi iš kelių vietų, tarsi iš skirtingų akustikų. Tokie reiškiniai atsekami nuo pačių seniausių, kelis tūkstančius metų siekiančių praktikų. Visi be galo gražūs ir visada man patikę polichoriniai dalykai itin ryškūs buvo C. Monteverdi laikais. Bene įdomiausias daiktas muzikoje yra ritmas. Aš esu baisus oponentas R. Kabeliui arba R. Mažuliui ir net N. Valančiūtei, kurie ritmu išvis nesidomi ir kuria faktiškai aritminę muziką. Jie naudoja skiemeninę-silabinę sistemą, kuri nėra ritmas. O. Messiaenas pastebėjo, kad net ir L. van Beethovenas nenaudojo jokio ritmo, tik trumpas ir ilgas pėdas. Įdomi Azijos, Afrikos muzika, kurioje ritmas iš esmės dominuojantis dalykas. Lygiai tas pats džiaze, kuriame ritmas yra esmė. Kompozitorių ritmikų yra daug ir gerų: I. Stravinskis, O. Messiaenas, A. Schönbergas, nors šiaip pastarasis man įdomesnis savo idėjomis nei pačia muzika. Pastaruoju metu mane taip pat domina spektriniai reiškiniai, natūralusis garsaeilis, bet nesu tikras, kad man tai bus aktualu visą laiką. Tai kada nors nusibos, o tada reikės ieškoti ko nors kito.

Mėgstu paskaityti filosofiją. Įdomūs postmodernistai, konstruktyvistai, kitaip sakant, tie, kurie labai rimtai kabinasi už pačių fundamentaliausių, sustabarėjusių nuostatų ir tarsi iš naujo viską perkrato, leidžia pamatyti tarsi iš naujo. Tie tekstai yra kaip tam tikra profilaktinė priemonė sąmonei papurtyti. Tokie teiginiai, kad moterys neegzistuoja arba žmogus neturi identiteto, yra labai šokiruojantys, kita vertus, jie sužadina mintį. Dzenbudizmas yra pati įdomiausia iš tokių praktikų.

Muzikinės kalbos raiška yra pats svarbiausias daiktas, nes be jos muzika yra tik mokyklinis harmonijos uždavinėlis.

Ko buvo reikalaujama, tikimasi iš kompozitoriaus anksčiau ir dabar, ar tai pakito per pastaruosius 20 metų?

Nemanau, kad per visus tuos 20 metų reikalavimai labai pakito, galbūt net visai nepakito, nes, realiai žiūrint, 20 metų yra labai trumpas tarpas. Sovietmečiu iš kompozitoriaus būdavo reikalaujama kurti pagal visus komunistinius kanonus. Man tai buvo juokinga. Nuo pat pradžių nutariau atsiriboti ir elgtis visiškai priešingai, bet to neprireikė, nes pasikeitė patys laikai.

Esama tam tikrų visuomenės kaprizų, kurie šiandien labai akivaizdūs. Norima lengvai "praryjamos" vartotojų muzikos. Su tuo norom nenorom reikia taikstytis, nes kitu atveju tu būsi paprasčiausiai ignoruojamas, o tai gali būti nenaudinga labai įvairiais aspektais. Manau, kad visais laikais buvo aktualu išlaikyti publikos dėmesį, paisyti tam tikrų madų, tendencijų. Jeigu visa tai tau nesvarbu, tai tik koketavimas arba nesugebėjimas suvokti situacijos, nes vien jau pats muzikos kūrimas ir jos pateikimas žmonėms yra labai didžiulė pretenzija.

Globaliai niekas nepasikeitė, o lokaliai – šiokį tokį apynasrį uždėjo festivaliai, jų kalendorius, nes užsakymai visada yra susieti su labai konkrečiais dalykais. Šiandien gerokai mažiau laisvės, nei buvo prieš 15 ar 20 metų, kai bent jau aš sau leidau rinktis kokias noriu atlikėjų sudėtis ir rašyti taip, kaip man įdomu, nors ir dabar galiu tai daryti, tik tai yra labiau organizacinis klausimas. Į koncertinių renginių srautą įmanoma įkomponuoti ir savo kūrybos.

Šiandieninė situacija Lietuvoje manęs netenkina tiek, kad pasisotinčiau, kiek man norėtųsi. Todėl kaip kompozitorius ir atlikėjas, jau nuo 1990 metų daugiausia pasirodau ne Lietuvoje.

Koks jūsu kūrybos credo?

Man credo yra pats rašymas, nes tai yra įdomiau už viską. Baigtas kūrinys jau yra tik iš dalies įdomus, kartais esu net labai abejingas jam, ir tenka pavaidinti, kad tau tai iš tikrųjų rūpi, – vien dėl atlikėjų. Esmė yra arba džiaugsmas, arba kamavimasis, mąstant, kuriant ir išbandant kūrinį. Nepaisydamas baisių energetinių sąnaudų, psichinių išsekimų, vis tiek nuolatos prie to grįžti. Turbūt credo yra šios veiklos higiena. Kūryba padeda susitramdyti, neišsibarstyti, bet tai tikrai nėra jokia pretenzija išlikti ateičiai, užsidirbti daug pinigų ar kurti tobulą muziką, nes tai yra blefų blefas. Tobulą muziką tik Leninas būtų kūręs, jei būtų kūręs.

Daryčiau bet ką, nes kiekvienas darbas, iš išorės netgi labai idiotiškas, vis tiek duoda tam tikrą patyrimą. Kai daug dirbdavau su teatrais ir kinu, tekdavo išbandyti viską. Sugaišdavau daug laiko, išeikvodavau daug jėgų, bet visgi pabūdavau kitame kailyje. Tai panašu į aktoriaus profesiją, nes atsiranda galimybė išbandyti įvairias žmonių natūras, pažinti įvairius gyvenimus.

Kokį įsivaizduojate save, kaip kompozitorių, dar po 20 metų?

Manau, kad panašų, nes vargu ar kas nors labai jau radikaliai keisis. Kai neturiu sąlygų rašyti muzikos, o taip būna nuolat, atrodo, kad pulčiau ir vien tik tai daryčiau, bet kai jas turiu, pamatau, kad to tiesiog neužtenka. Suprantu, kad privalau turėti dar kažkokią veiklą, kuri dengtų, maskuotų, būtų kaip mirtinai reikalinga aušinimo priemonė, tam tikra relaksacija, kuri sumažina įtampą. Aš netikiu, kad muzika sėkmingai gali kilti iš kitos muzikos, iš kažkokių taisyklių, teorijų, filosofijų. Visos jos inspiracijos turi ateiti iš paties gyvenimo, iš milijardų nenumatytų situacijų, labai konkrečių jausmų. Tai yra labai svarbu, ir todėl save graužiu dėl periodų, kai aš neva simuliuoju, nieko neveikiu, nors tai nėra simuliavimas, tai yra spyruoklės užsukimas iki neįmanomos būklės, – ir tada palyginti greitai randasi kūrinys. Kiek truks tas visas gaišimas, niekada nežinai ir todėl sielojiesi. Sėdėti kabinete ir rašyti po keturias valandas per dieną – ne mano stilius. Kai pradedu rašyti, tai dirbu be perstojo vos ne 24 valandas. Kai nekuriu, veikiu ką nors kita: žiūriu televizorių, trinuosi kažkur, vaikštau, važinėju, skaitau knygą.

Muzika man neįdomi kaip kokia absoliuto, tobulumo išraiška, nes aš tuo paprasčiausiai netikiu. Kitaip sakant, muzika neturi užsikrauti religinių dimensijų ir tapti tikėjimo, dievybės pakaitalu, – tai yra bergždžios pretenzijos. Ji gali atliepti tai, perteikti, bet tapti tobulybe... Todėl nereikia keltis į puikybę ar jaustis pernelyg kukliai. Esi vienas iš milijono tokių pačių. Ši veikla, kaip ir įvairi kita, kaip futbolininko ar vienuolio, kad ir lakūno, palaiko mano žmogiškumą. Kitaip sakant, aš neteigčiau, kad mano tikslas yra kurti muziką, ir kuo daugiau – tuo geriau. Tikrai ne.

 

Skaitytojų vertinimai


6425. @2004-02-23 09:49
Kaip visuomet idomu ir nestereotipiska. Atvira. Kaifas skaityti.

6471. muzikas2004-02-23 22:08
Šarūnas visą laiką kitoks ir toks pats

6479. maxas2004-02-24 09:56
o jo nuotrauka vis ta pati

6490. *2004-02-24 13:43
Puikus Saruno pasakojimas (ko negaleciau pasakyti apie "interviu" kaipo toki). Suzinojau daug nauju idomiu niuansu apie jo paziuras.

6506. varna2004-02-25 08:34
Kai Nakas daug į muziką Įdės, tai gal bus ir daug Įdėjų (su i nosine...)

6521. @2004-02-25 19:52
kad Nakas toje savo muzikoje per daug ideda, baisiai nenustygsta, geriau tekstuose viska isguldytu, o muzikoje atsirinktu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:49:57 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba