Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-02-20 nr. 2989

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Eugenijus Ališanka.
PO ŽUVIES ŽENKLU
8
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Lietuvių PEN centro skiltis.
NE TOKIA JAU IŠTVIRKUSI
4
• ĮTEIKTAS "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"1
• ŠNEKA SU KNYGŲ LEIDĖJU5

KNYGŲ MUGĖS AKTUALIJOS 
• KULTŪROS REIŠKINYS AR TURGUS?...23

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ8

PROZA 
• Gintautas Valius.
LYG SAVAS ŠEŠĖLIS
3

VERTIMAI 
• TADEUSZ RÓŻEWICZ2

KNYGOS 
• Nerijus Brazauskas.
VIENO MIESTO EMIGRANTAI
1
• MODERNIZMAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE7
• Domas Azarevičius.
VABZDŽIAI SAKUOSE
6
• POETAI IR TANKISTAI1
• MEILĖ PAGAL JUOZAPĄ2
• LETOS PLIAŽAI SAULĖTI
• GIMTOJI EUROPA2
• NAUJOS KNYGOS2

PAVELDAS 
• VILNIUJE – DAILININKŲ SOKOLOVŲ DINASTIJOS PARODA "EPOCHA"1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MENO TVANAS NAUJOJOJE SAVIVALDYBĖJE
1

MUZIKA 
• Kompozitoriai prieš 20 metų ir dabar.
ŠARŪNAS NAKAS: "NORAS KURTI TOBULĄ MUZIKĄ TĖRA BLEFAS"
6
• "AŠ IŠEINU Į SCENĄ IR VISKĄ UŽMIRŠTU"5
• in memoriam.
PRANAS SLIŽYS (1915.XII.16-2004.II.15)

KINAS 
 Rasa Paukštytė.
PAKITUSI BERLYNALĖ

KULTŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
JUOZO BAGDONO SPALVŲ IR ERDVIŲ VIZIJOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GERO APETITO!11

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Agota Nera.
ANTIBEIGBEDERIS ARBA HALIUCINUOJANTI ALISA
14

KRONIKA 
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ABSTRAKTAUS MENO IŠTAKOS, ARBA ČIURLIONIS PARYŽIUJE
1
• STILIUS: AIŠKIAREGIAI
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ
• in memoriam.
VYTAUTAS KUBILIUS (1926.XI.23–2004.II.17)
2
• 10 PASTRAIPŲ APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ4
• SUDUŽO LITERATŪROLOGINĖ VISATA3

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
GAISRININKŲ LEGENDOS
19

KINAS

PAKITUSI BERLYNALĖ

Įspūdžiai iš 54-ojo tarptautinio Berlyno festivalio

Rasa Paukštytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Šaltas kalnas"

Berlynalė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo bemaž nepakitusi – išliko ta pati festivalio programų struktūra, lyg ir taip pat jaučiamos jo filmų sąsajos su politinėmis ir socialinėmis dabarties realijomis. Būtent jomis, t.y. jų akcentavimu, buvo garsi Berlynalė ir iki Berlyno sienos griuvimo, ir jau suvienytame Berlyne.

Bet visgi pakitimų yra. Ne besivienijančios Europos naudai. Ir pirmas ryškus pasikeitimas (net neaišku, ko išprovokuotas, kokių faktorių nulemtas) yra tas, kad jau praėjusiame festivalyje buvo justi vis menkesnis dėmesys Rytų Europos kinui, o šįmet jo festivalyje beveik nebeliko. Taip, yra vienas kitas filmas iš Lenkijos, Vengrijos ar Rusijos. Bet pasakyti, kad būtent jie atspindi kino tendencijas tose šalyse, – negalima. Tai gal svarbiausia per porą metų, pasikeitus festivalio vadovybei, išryškėjusi tendencija, ir ji, paradoksalu, kažkaip prasilenkia su Europos Sąjungos plėtra. Užtat tai, kuo festivalis buvo ilgai kaltinamas, t. y. amerikietiško kino gausa, visai nepakito. Netgi atvirkščiai – dar labiau deklaruojama dabartinio festivalio direktoriaus, kuris vos ne tiesiogiai teigia: kas svarbu platintojams, tas svarbu ir festivaliui. Šiek tiek turgaus logika, ar ne? Na, bet turime tai, ką turime: šiek tiek susilpnėjusį, beprarandantį savo aktualaus festivalio reputaciją, bet dar nesuformavusį naujos koncepcijos kino meno atžvilgiu forumą. Guostis galima tik tuo, kad ne per vienerius metus yra įgyjama reputacija, nusprendus pasikeisti iš esmės.

Taigi amerikietiškas kinas dominavo Berlynalėje, ypač pirmojoje jos pusėje – konkurse. Festivalis atidarytas "Šaltu kalnu" – pilietinio karo, įsprausto į dviejų įsimylėjėlių prisiminimų vienas apie kitą, istorija. Profesionali "Anglo ligonio" ir "Talentingojo misterio Riplio" režisieriaus Anthony’o Minghelos garsaus Charleso Frazierio romano ekranizacija taip sumanyta, kad pritrauktų masinį žiūrovą (aktorių žvaigždžių ansamblis; jokių įnirtingų kino kalbos paieškų ar netradicinių raiškos priemonių čia nė su žiburiu nerasi). Ji įdomi dar vienu požiūriu: joje labai aiškiai justi, jog amerikietiškas masinis kinas stengiasi, kad žiūrovai taptų JAV istorijos apmąstymų dalyviais. Šie apmąstymai, žinoma, susiję su seniai visiems žinomų štampų eskalavimu: jeigu jau vyksta pilietinis karas, tai neabejotinai į vienkiemį savo purvinomis kojomis įžengęs japis puls prievartauti moters. Kaip bolševikas filme "Vienui vieni". Kad tai nuspėtum, tikrai nereikia labai didelės kino žiūrėjimo patirties. Kita vertus, "Šaltame kalne" Minghelai pavyko parodyti pilietinį karą, palietusį kiekvieną žmogų, kiekvieno amerikiečio sodybą. Globalinę istoriją jis perkėlė į dezertyro, per Ameriką traukiančio pas mylimąją, kelionę. Kelionės gale – meilės naktis, dezertyro mirtis ir palikuonė. Filmo esmė yra palikimas – duktė, kuriai teks gyventi šalyje po pilietinio karo. Neturėdamas jokių estetinių kino meno pretenzijų, Minghela filme visgi sugebėjo įrodyti, kad nėra toks jau paprastas režisierius – jam pavyko sukurti dviprasmišką pilietinio karo reziumė: viena vertus, meilės istorija lyg ir nelabai laiminga, masinis kinas to nemėgsta; antra vertus, dezertyro dukters gimimas tarsi kilsteli nelaimingą meilę į aukštesnį lygmenį, tarytum bylodamas apie būsimas laimingas kartas šioje šalyje, – vadinasi, pabaiga laiminga. Nepaisant raudančios mylimosios – aktorės Nicole Kidman, dar kartą įrodžiusios savo neilinius profesinius sugebėjimus. Tame pačiame filme neeilinį talentą persūdyti komišką vaidmenį demonstruoja ir Bridžita Džouns, t.y. aktorė Renee Zellweeger. Jos herojė filme padeda išgyventi Nicoles Kidman herojei, iš pradžių visko pertekusiai pasiturinčiai merginai, bet per pilietinį karą praradusiai ne tik mylimąjį, bet ir savo statusą, žodžiu, priverstai dirbti. Kiek yra subtilūs dezertyro Jude’o Low ar mylimosios Nicole Kidman vaidmenys, tiek grubi Renee Zellweeger. Bet publikai tai patinka – ji džiugiai reaguoja į jos iškrentantį iš filmo stilistikos mimikavimą, teatrališką plastiką ir taip toliau. Aktorė už visą tą grubumą jau nominuota įvairiausio plauko apdovanojimams kaip geriausia antraplanio vaidmens atlikėja.

iliustracija
"Paskutinis kadras"

Amerikos istorija yra ir "Nuostabaus proto" režisieriaus Rono Howardo filmo "Praradimas" dėmesio centre. Ir vėl tas pats receptas, kai didžioji istorija atsispindi mažų žmonių likimuose. Čia indėnų ir baltųjų susidūrimo objektas – pagrobta Cate Blanchett herojės duktė. Jos visą filmą ieško mama ir tėvas, beje, indėnas. Dviejų aktorių – Blanchett ir Tommy’o Lee Joneso – duetas tarsi dviejų glaudžiu giminystės ryšiu susietų žmonių santykių istorija, įvilkta į klasikinio vesterno rūbą. Ir nušauna du – tiek pramoginio kino, tiek ir lėkštos, bet visgi istorinės refleksijos – "zuikius".

Žanras visgi yra geras pagalbininkas anglakalbiams kino režisieriams, norintiems atkreipti plačiosios visuomenės dėmesį tiek į tolimą, tiek ir į artimą istoriją, vadinasi, besiorientuojantiems visų pirma į amerikietišką rinką. Melodrama čia vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį, net jei filmo tema, jo tikslas – apartheidas. Būtent apie jį kalba režisierius Johnas Boormanas filme "Mano šalis" ("Country of My Skull"). Tačiau ši tema įvyniota į žmogiškų santykių istoriją, kurios pagrindiniai veikėjai – ne šiaip žurnalistas ir žurnalistė, bet aktorių Samuelio L. Jacksono ir Juliette Binoche įvaizdžiai ir populiarumas. Būtent jis tarsi ir garantuoja, kad apartheido tema pasieks plačiąsias mases. Tai primityvus požiūris, bet jis laiduoja, kad bus pasiektas adresatas. Šių aktorių suvaidintų herojų istorija rutuliojasi nuo neapykantos iki stiprios meilės, o pakeliui mes galime susipažinti su Pietų Afrikos Respublikos realijomis iškart po režimo sugriuvimo, pamatyti atvirus nusikaltimų liudytojų pasakojimus viešuose procesuose. Pažintiniu atžvilgiu tikrai verta žiūrėti. Bet istoriją "įkūnija" ne pats apartheidas, o minėta melodrama.

Visai kas kita – nepriklausomieji. Festivalio konkurse buvo parodyti du filmai, sukurti ne Holivude. Būtent į juos ir atkreipė dėmesį pagrindinius prizus skyrusi didžioji žiuri, kuriai vadovavo Francis McDormanas. Nuo minėtos produkcijos tiek Patty Jenkinso "Pabaisa", tiek bendros JAV ir Kolumbijos gamybos filmas "Marija, pilna malonės" skiriasi tuo, kad pretenduoja ne į globalios istorijos priminimą, bet į vieno žmogaus istorijos apmąstymą. Nieko nauja šiuose filmuose gal ir nėra. Bet užtat komercinio ekrano žvaigždė Charlize Theron, "Pabaisoje" vaidinanti prostitutę, vardan meilės savo draugei žudanti klientus, pademonstravo neeilinį talentą, pritaikydama savo simpatingai išvaizdai visiškos baidyklės kaukę, po kuria slypi kažkoks beprotiškas netgi ne meilės, o rūpinimosi bent kuo nors troškimas. Šitas troškimas Charlize Theron dėka tampa visiškai nevaldomas sveiko proto, jis artimas pamišimui. O svarbiausia ir gal įdomiausia filme, – be to, kad tiesiog matai Theron vaidmens "darymo" mechanizmą, – yra jo galutinės išvados: mergaitė, dėl kurios prostitutė aukoja tiek savo sielos ramybę, tiek galų gale savo likimą, per galutinį teismo posėdį į savo vyresniąją draugę žiūri tokiu abejingu žvilgsniu, kad ima šiurpas dėl Theron suvaidintos aukos beprasmiškumo. Žinia, Christina Ricci moka žiūrėti lediniu žvilgsniu. Charlize Theron jau apdovanota "Aukso gaubliu", nominuota "Oskarui", jai įteiktas ir Berlynalės "Sidabro lokys" už geriausią moters vaidmenį. Tik šiuo apdovanojimu ji pasidalijo su jauna aktore Catalina Sandino Moreno, kuri vaidina "Mariją, pilną malonės". Pavadinimas ironiškas – šios aktorės vaidinama Marija yra pilna narkotikų, kuriuos perveža savo skrandyje iš Kolumbijos į JAV. Puiki tema bendrai šalių gamybai, ar ne? Deja, to tikslo ir siekia filmas, smulkmeniškai pasakojantis kaip ryti narkotikus, kaip elgtis prie sienos ir taip toliau. Dviejų aktorių vaidmenys išties nelygiaverčiai. Prilyginti Moreno realistinę, į akis nekrentančią vaidybą fantasmagoriškam Theron sukurtam paveikslui – reiškia tiesiog šiek tiek sumenkinti pastarosios indėlį į festivalį, kuris išties nestebino moteriškais vaidmenimis. Bet užtat du amerikietiški filmai pažymėti prizais. Vienu prizu nušauti du zuikiai.

iliustracija
"Mano šalis" ("Country of my skull")

Visuomet atsiranda derinančių vadinamąjį "arthauzinį" ir, sąlygiškai tariant, žiūrovams mielą kiną. Žaisti šį derinimo žaidimą mėgsta ne tik naujosios Europos kinematografininkai. Amerikiečiai irgi rizikuoja, įdėdami pinigus į jaunus režisierius, pirmo ryškio žvaigždes ir mokslinę fantastiką su moralu. Tokie filmai, jei jie išties nėra paženklinti meninės kokybės ženklu, paprastai būna tiesiog nesusipratimas aukšto lygio festivalio konkurse. Būtent toks buvo ir Omaro Naimo filmas "Paskutinis kadras", pasakojantis kaip iš žmogaus gyvenimo malonių detalių po jo mirties galima sumontuoti malonią biografiją ir visiems aplinkiniams sukelti malonius pojūčius. Būtent tai ir daro aktoriaus Robino Williamso herojus, kol jo paties biografijai iškyla manipuliavimo grėsmė. Kaip šis filmas pateko į konkursą? Beprasmiška spėlioti. Be to, kad jis rodo tam tikras manipuliuojančių technologijų baimes, jame daugiau nieko ir nėra, išskyrus, tiesa, jauno režisieriaus pretenzingas pauzes. Bet tokių akibrokštų konkurse pateikė ne tik amerikietiški filmai, bet ir europietiški, ypač šeimininkų vokiečių kinas. Apie tai – jau kitame numeryje.

B.d.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:49:55 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba