 Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. "Jūros sonata" (Allegro). 1908 |
* * *
Ieškau ramios vietelės
kur galėčiau
atsivesti jauniklį
šunes aplojo miške
medžiotojai
šautuvais pykši
pranašumo kvapas balse
griežtas teisėjo verdiktas
gulinčiai lovoje pelės
ausies kaušelį apgraužė
aš ant jų nepykstu
mokausi būti kantri
lūpas sudėjus šypsenai
kaip vilkai staugdami
vienas kitą padrąsinam
ieškau ramios vietelės
kur galėčiau
atsivesti jauniklį
* * *
Durelės taip gražiai sueina
vos ne kaip lūpos
moters paslapties
pravėrei jas
užgniaužęs kvapą
kitaip pasakius
esame
iš vieno molio
tos pačios šalies
* * *
Akmens ramybė
krunės šešėlyje
per kraštus liejasi
moko tylėjimo
klausą apvalęs
upės almėjimas
ugdo gebėjimą
gyvastį nešti
gyvastį nešti
per miesto grindinį
per žalią pievą
per akis eidamas
pievos žydėjimas
valo išvalė
mano regėjimą
amžinas žino
ką dar išvysiu
* * *
Kaip voras dulkėtam voratinkly
letarge apmirusi
esu daugiau nieko
klausytojai neklauso manęs
matytojai eina pro šalį
nemato
prisiminimai išskydę
savęs nerandu
juodo nuo balto neatskiriu
užvaldė apatija lapkritį
norisi verkti kai lyja
kai lyja norisi verkti
jaučiuosi kaip vaikas
iš kelio išklydęs
kurį parsives į namus
ir sušildys
savi svetimi
turėčiau ištverti
* * *
Laikas gyslomis teka
rašo prasmes
beprasmybes jis rašo
įdagu kaktoje jas išdegindamas
suformuoja
nugaluoja mirtim
tarsi Lozorių Kristus
ant kojų pastato
veda cirkan
saldainį atkiša
laikas gyslomis teka
keikiu laiką
jį teisinu
į vienį
glėbyje su juo susivieniju
laikas gyslomis teka
kaip kasdien
viskas vyksta
kaip visada
baimei vietos nelieka
MKČ
Bėgančioms kojoms
parko suolelis nurodė kryptį
ramybė baigėsi
berniūkščiams rūpi visus aplenkti
apie suolelį bėga ratu
tarsi vijurkai
tempu ALLEGRO
jūros sonatoj čiurlioniškoj
ratais siaurėjančiais
sūkuriu sukasi
akis įbedę manęs nemato
esu per plauką nuo jų
upė nerimsta
šonus man glosto
kelia į viršų
per galvą verčiasi
į dugną traukia
ANDANTE skamba
nudegino kūną ledinis šaltis
užėmė kvapą
tolyn plaukiu
gaižų ir sprangų
ugninį vandenį
dumblu atsiduodantį
tarsi actekė
lemtingą spiritą
godžiai ryju
berniūkščiai vikrūs sūkuriu sukasi
akis įbedę manęs nemato
esu per plauką nuo jų
kojomis dugno seniai nesiekiu
vandenį gėlą delnais skiriu
mušu jį kojomis
krantas nutolo
berniūkščiai vikrūs sūkuriu sukasi
akis įbedę manęs nemato
esu per plauką nuo jų
skamba FINALE
MKČ
vandenys trenkia griausmingi
sąmonė blėsta
tylu
berniūkščiai dulkių urduliu sukasi
akis įbedę manęs nemato
esu per plauką nuo jų
vyriškas delnas
už kasų nutveria
guliu pakrantėje
žmonės apstojo ratu
bara grasina
mojuoja kumščiais
žada užmušti
nesuprantu
žvelgiu į dangų
regiu RAMYBĘ
čiurlionišką
skaudžią