INEZA JUZEFA JANONĖ

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. "Jūros sonata" (Allegro). 1908

* * *
Ieškau ramios vietelės
kur galėčiau
atsivesti jauniklį

šunes aplojo miške
medžiotojai
šautuvais pykši

pranašumo kvapas balse
griežtas teisėjo verdiktas

gulinčiai lovoje pelės
ausies kaušelį apgraužė

aš ant jų nepykstu
mokausi būti kantri
lūpas sudėjus šypsenai

kaip vilkai staugdami
vienas kitą padrąsinam

ieškau ramios vietelės
kur galėčiau
atsivesti jauniklį

* * *
Durelės taip gražiai sueina
vos ne kaip lūpos
moters paslapties

pravėrei jas
užgniaužęs kvapą

kitaip pasakius

esame

iš vieno molio
tos pačios šalies

* * *
Akmens ramybė
krunės šešėlyje
per kraštus liejasi
moko tylėjimo

klausą apvalęs
upės almėjimas
ugdo gebėjimą
gyvastį nešti

gyvastį nešti
per miesto grindinį
per žalią pievą

per akis eidamas
pievos žydėjimas
valo išvalė
mano regėjimą

amžinas žino
ką dar išvysiu

* * *
Kaip voras dulkėtam voratinkly
letarge apmirusi
esu – daugiau nieko
klausytojai neklauso manęs
matytojai eina pro šalį
nemato
prisiminimai išskydę
savęs nerandu
juodo nuo balto neatskiriu
užvaldė apatija lapkritį

norisi verkti kai lyja
kai lyja norisi verkti

jaučiuosi kaip vaikas
iš kelio išklydęs
kurį parsives į namus
ir sušildys
savi svetimi

turėčiau ištverti

* * *
Laikas gyslomis teka
rašo prasmes
beprasmybes jis rašo
įdagu kaktoje jas išdegindamas
suformuoja
nugaluoja mirtim
tarsi Lozorių Kristus
ant kojų pastato
veda cirkan
saldainį atkiša

laikas gyslomis teka
keikiu laiką
jį teisinu
į vienį
glėbyje su juo susivieniju

laikas gyslomis teka
kaip kasdien
viskas vyksta
kaip visada

baimei vietos nelieka

MKČ

Bėgančioms kojoms
parko suolelis nurodė kryptį
ramybė baigėsi

berniūkščiams rūpi visus aplenkti
apie suolelį bėga ratu
tarsi vijurkai
tempu ALLEGRO
jūros sonatoj čiurlioniškoj
ratais siaurėjančiais
sūkuriu sukasi

akis įbedę manęs nemato
esu per plauką nuo jų

upė nerimsta
šonus man glosto
kelia į viršų
per galvą verčiasi
į dugną traukia
ANDANTE skamba

nudegino kūną ledinis šaltis
užėmė kvapą
tolyn plaukiu

gaižų ir sprangų
ugninį vandenį
dumblu atsiduodantį
tarsi actekė
lemtingą spiritą
godžiai ryju

berniūkščiai vikrūs sūkuriu sukasi
akis įbedę manęs nemato
esu per plauką nuo jų

kojomis dugno seniai nesiekiu
vandenį gėlą delnais skiriu
mušu jį kojomis
krantas nutolo

berniūkščiai vikrūs sūkuriu sukasi
akis įbedę manęs nemato
esu per plauką nuo jų
skamba FINALE
MKČ
vandenys trenkia griausmingi
sąmonė blėsta
tylu

berniūkščiai dulkių urduliu sukasi
akis įbedę manęs nemato
esu per plauką nuo jų

vyriškas delnas
už kasų nutveria
guliu pakrantėje
žmonės apstojo ratu
bara grasina
mojuoja kumščiais
žada užmušti

nesuprantu

žvelgiu į dangų
regiu RAMYBĘ
čiurlionišką
skaudžią