Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-02-20 nr. 2989

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Eugenijus Ališanka.
PO ŽUVIES ŽENKLU
8
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Lietuvių PEN centro skiltis.
NE TOKIA JAU IŠTVIRKUSI
4
• ĮTEIKTAS "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"1
• ŠNEKA SU KNYGŲ LEIDĖJU5

KNYGŲ MUGĖS AKTUALIJOS 
• KULTŪROS REIŠKINYS AR TURGUS?...23

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ8

PROZA 
 Gintautas Valius.
LYG SAVAS ŠEŠĖLIS
3

VERTIMAI 
• TADEUSZ RÓŻEWICZ2

KNYGOS 
• Nerijus Brazauskas.
VIENO MIESTO EMIGRANTAI
1
• MODERNIZMAS LIETUVIŲ LITERATŪROJE7
• Domas Azarevičius.
VABZDŽIAI SAKUOSE
6
• POETAI IR TANKISTAI1
• MEILĖ PAGAL JUOZAPĄ2
• LETOS PLIAŽAI SAULĖTI
• GIMTOJI EUROPA2
• NAUJOS KNYGOS2

PAVELDAS 
• VILNIUJE – DAILININKŲ SOKOLOVŲ DINASTIJOS PARODA "EPOCHA"1

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
MENO TVANAS NAUJOJOJE SAVIVALDYBĖJE
1

MUZIKA 
• Kompozitoriai prieš 20 metų ir dabar.
ŠARŪNAS NAKAS: "NORAS KURTI TOBULĄ MUZIKĄ TĖRA BLEFAS"
6
• "AŠ IŠEINU Į SCENĄ IR VISKĄ UŽMIRŠTU"5
• in memoriam.
PRANAS SLIŽYS (1915.XII.16-2004.II.15)

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
PAKITUSI BERLYNALĖ

KULTŪRA 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
JUOZO BAGDONO SPALVŲ IR ERDVIŲ VIZIJOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GERO APETITO!11

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Agota Nera.
ANTIBEIGBEDERIS ARBA HALIUCINUOJANTI ALISA
14

KRONIKA 
• EGLĖ KAČKUTĖ, "Literatūros ir meno" korespondentė Paryžiuje.
ABSTRAKTAUS MENO IŠTAKOS, ARBA ČIURLIONIS PARYŽIUJE
1
• STILIUS: AIŠKIAREGIAI
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ
• in memoriam.
VYTAUTAS KUBILIUS (1926.XI.23–2004.II.17)
2
• 10 PASTRAIPŲ APIE VYTAUTĄ KUBILIŲ4
• SUDUŽO LITERATŪROLOGINĖ VISATA3

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
GAISRININKŲ LEGENDOS
19

PROZA

LYG SAVAS ŠEŠĖLIS

Gintautas Valius

[skaityti komentarus]

Sapnavau painų, nejaukų košmarą, kai suskambo mano žadintuvas. Pradžioje jo skambesys buvo dalis paties košmaro, tik vėliau jis mane pernešė į saugų ankstyvą rytą.

– Oi, kaip nesinori keltis... kaip išmiegojai, mielasis? – paklausė kimiu nekvepiančiu balsu Ignė. Nusišypsojo, ji moka šypsotis. Jos net pabrinkusi šypsena graži. Kampai užsiriečia lyg animacinės saulutės.

– Gerai... Tu?

– Nuostabiai. Na ir puiku, kylam!

Aš pradėjau dėlioti neblogą nuotaiką iš naujų rytmečio malonumų: arbatos, saldžios bandelės ir dūmų pūtimo atsilošus…

– Neimsiu švarko. Turi būti šiandien šilta, kaip manai?

– Aišku, bus, – atsakė, man pasirodė, jog ji negirdėjo.

– Man laikas, – suskubau.

– Viso. Laimingai, mielasis. Bučkis!

Aš tai darydavau visada kruopščiai. Mano rytinis bučkis buvo jau beveik tobulas, nei per skambus, nei per lėkštas: tiesiog kibus, tikslus smygis į švarų rytinį skruostą.

Gatvėje supratau, jog šiandien švarko išties nereikės.

Rytinė saulė pasiekė visas per naktį apmigusias kertes, ir gatvės jau buvo pilnos naujos dienos judesių. Aš judėjau savo mašina įprastu, kasdieniu maršrutu. Mokėjau jį atmintinai. Važiavimas, sustojimas, važiavimas, posūkis, apsižiūrėjimas, pėstysis, lenkimas... šviesoforas... dar vienas šviesoforas, raudona, stoviu... moteris vejasi merginą, einančią per pėsčiųjų perėją. Tegul sau vejasi... Laukiu žalios šviesos ir stebiu jas. Žalia mane veda keliu, kuriuo aš vykstu laiku į darbą. Visa kita - ne mano kelias. Šios moterys man įdomios. Bet įdomios tik tol, kol dega nežalia šviesa. Geltona...aš pasuku ne ten. Pasuku jų pusėn. Stebiu jas, sustojusias šaligatvio kampe, gestikuliuojančias viena kitai savo teisybę. Juokinga, jog aš jas stebiu. Tiesiog žiopsau. Jos mane pastebėjo, dar apsikeitusios po keletą grimasų, išsiskyrė. Aš pajudėjau. Vėl patekau į įprastą savo srovę.

Vėl tas pats kelias, tas pats tikslas, groja ta pati radijo stotis. Elgiuosi teisingai.

Į darbą nepavėlavau. Iš pat ryto gavau pavedimą sutvarkyti firmos reikalus, tam reikėjo vykti į kitą miestą, ir aš buvau beveik patenkintas, kad nereikės praleisti visos dienos tvankioj įstaigoj, juolab kad diena ruošėsi būti puiki. Taip bent jau pažadėjo radijo stoties laidos vedėjas, kuris muzikinių kūrinių intarpuose "gamino" savo klausytojams gerą nuotaiką visais įmanomais būdais. Panašių radijo stočių pradėjau klausytis visai neseniai. Ten vyrauja pakili cool nuotaika. Man patinka nuotaikingi žmonės, jiems beveik viskas einasi lengvai. Su jų pagalba aš įveikiau dar vienos dienos darbus tik, prieš parsirasdamas į namus, turėjau sutvarkyti būtiną reikaliuką centriniam pašte. Jis buvo apytuštis, neskaitant keleto palinkusių figūrų prie aptarnaujančio personalo langelių. Aš atsisėdau prie vieno stalo pildyti adresato formų. Man retai pavyksta pačiam jas užpildyti taisyklingai. Tokiais atvejais pasitikiu kitais, nes man nuolat atrodo, jog šalia sėdintys daro taip, kaip reikia, ir be klaidų. Šalia manęs sėdėjo mergina, palinkusi prie savo popierinių reikalų. Jos lapas jau mėlynavo nuo asmens duomenų ir datų. Šratinukas gyvai spragsėjo tarp plonų jos pirštų. Kartais man nutinka keisto ištižimo valandžiukės, kai imu ir įsistebiu į ką nors veikiantį žmogų. Jo veikimas mane pakeri, ir aš galiu žiopsoti kone keletą dešimčių minučių visiškai atsydamas nuo realybės, atmerktomis akimis, tačiau pusiau snausdamas. Tąkart atsitiko tas pat. Jos pirštų šokis ant lapo paviršiaus tapo ta magija, kuri mane migdė. Užpildžiusi keletą svarbių eilučių ir pajutusi mano vėpsančią kūno formą, atsigręžė ir pažvelgė tiesiai man į akis. Mano hipnozė akimirksniu išsisklaidė. Aš buvau netikėtai užkluptas ir pasijutau nepatogiai. Tačiau aš dvigubai nustebau, nes tai buvo ta pati mergina, kuri šįryt gatvėje stumdėsi su moterimi.

Užpildęs lentelės nuorodas ir sutvarkęs visus reikalus, išėjau į gatvę. Apžvelgiau į visas puses keliaujančias figūras, lyg ir tikėdamasis pamatyti ją dar kartą. Ir man ilgai dairytis nereikėjo: ji draugiškai šnekučiavosi su kažkokiu vyruku prie pat mano automobilio. Kai aš priėjau, ji jam demonstravo savo rankinės vidų, ir jie abu linksmai juokėsi. Ji juokėsi labai smagiai, smagiau už vaikiną, vienu metu, iš smagumo net tūptelėjusi, pasilaikė už jo rankovės. Mane jų nuotaika veikė, ir aš rakinau mašinos dureles, rodydamas pajaciškos palaimos grimasą. Užvedžiau variklį, ir ji mane vėl pamatė. Pamatė, bet nežiūrėjo. Aš pajudėjau namo.

Pravėręs savo buto duris ant prieškambario grindų išvydau keletą nematytų batų porų. Iš uždaro kambario sklido balsų šurmulys. Aiškiai turėjome svečių. Aš tuo nelabai džiaugiausi, nes Ignės draugės man tik iškvaršina galvą kokiais nors niekais, o po jų apsilankymo lieka plauti kavos puodelius ir Ignės smegenis, kad neužsinorėtų gyventi kaip jos arba kaip jų pažįstamų pažįstamos gyvena. Kavos kvapas ir kosmopolitiška aura sklandė mūsų buto sienomis.

– Tu jau grįžai? Pas mus svečiuojasi Kristė su Sandra.

– Labas, Sandra, labas, Kriste! – pasisveikinau aš įkišęs pusę savo kūno į kambarį. – Malonu jus matyti gyvas. Apie ką jūs šnekučiuojatės, ar galiu prisiplakti prie jūsų amazoniškos draugijos.

– Tau įdomu?

– Taip, be abejo. Nagi kas naujo… – buvau beklausiąs, tačiau mane išgelbėjo telefono skambutis. – O, atsiprašysiu.

Paskambino mano bičiulis, kuris mane informuodavo apie savo naujus meilės nuotykius ir, girdamasis savo merginimo talentais, "tarp kitko" klausdavo mano nuomonės apie vieną ar kitą reikaliuką, lyg aš būčiau viso to žinovas. Man nuo jo sistemingų skambučių jau darėsi negera.

– Sveikas gyvas. Skambina vargšas bernelis, netekęs draugužės, tačiau visai netikėtai atradęs naują tikrą radinį po žvaigždėtu dangumi. Man sekasi, draugeli, einu ir renku auksines monetas gatvėje, o šiandien radau visą šimtą dolerių grynais. Jos vardas Katerina.

– Nagi, nagi. Pasakok, juk žinai, kad man tokie dalykėliai pasiutusiai įdomūs. Kurgi tu radai tokią kupiūrą? Gal banką apiplėšei?

– Man bankų plėšti nereikia, tiesiog reikia būti pasiruošus priimti tai, ką tau duoda pats likimas. O likimas šiandien mane nusprendė palepinti gražutėle mergina, kuri, pasirodo, gyvena tame pačiame name, kur ir tavasis bičiulis, tik kitoje laiptinėje.

– Tavo paieškos geografinis laukas siaurėja. Tai brandos ar senatvės požymis?

– Nesikandžiok, seni, juk žinai, kad pasakose tikrosios princesės karalių kiemuose gyvena. Po velnių, tau praeis noras mane erzinti, kai ją išvysi. - Jo skoniu aš neabejojau, jis mokėjo rasti ką nors nepaprasta, beje, prarasti taip pat. Jis mane primygtinai kvietė į kavinę vakarinėti. Norėjosi pamatyti jo "dolerius", neslėpsiu, tačiau šis vakaras jau buvo suplanuotas mano moterėlių naudai, ir aš čia buvau būtinas patinų atstovas, kad ginčiau ir atsakyčiau už visą padermę.

Taigi sugrįžau klausytis svarbių naujienų glaudžiame jų ratelyje…

Po viso to Ignė įlindo į vonią maudytis, o aš išplovęs puodelius kritau miegoti. Sapnas jau buvo gerokai susukęs man smegenis, kai netikėtai pradėjau busti apimtas kažin kokio gero ir šilto jausmo. Jis kilo kažkur iš nugaros pusės, vertėsi per visą pilvą, galop nuslysdamas žemyn juostos. Galutinai prabudau. Ignė kvepėjo šampūnu ir šlapiais plaukais. Savo nuoga esybe jau buvo mane apraizgiusi iš mano nugaros pusės ir nelygiu kvėpavimu šildė mano ausį. Jos ploni pirštai skverbėsi sugriebti tai, kas svarbiausia. Ji darė visa tai demonstratyviai ankstindama. Aš jutau jos norus, atsakinėjau į begarsius jos prašymus ir nuorodas, o ji mėgavosi savaisiais užsakymais. Mes mylimės šviesoje. Aš matau jos švarų kūną, dar truputį drėgnus plaukus, liečiu ją visur, kur tik pasiekiu, tarsi man reiktų ją visą susirinkti iš visų jos įkaitusių vietų į bendrą visumą. Ji banguoja virš manęs padrikai kilnodama rankas nuo mano krūtinės prie savo įsitempusių kūno dalių. Ji tai daro gražiai. Sakyčiau, šiek tiek demonstratyviai. Teatrališkai, lyg kartu savimi gėrėtųsi. Matau, jog jai malonu, matau, jog ji pati savimi gėrisi. Ji dažnai gėrisi savimi. Ne tik šiandien, ne tik šią naktį. Aš tai pastebėdavau daugelį kartų, įvairiose situacijose. Tačiau dabar šioje vietoje jos pasigėrėjimas savimi man keistai užsifiksavo. Mane tiesiog apsėdo tas vaizdas, ta pasigėrėjimo savimi akimirka, tie jos judesiai prieš mano akis. Mano akys stebėjo jos triumfą, jos spektaklį. Ar galėjo man visa tai tik pasirodyti, ar aš iš tikro pastebėjau ją mėgaujantis savimi? Vieną akimirką ji man atrodė panaši į besistaipančią prieš didžiulį veidrodį mergaitę su vaiskiu raudoniu išterliotomis lūpomis.

Mes susmukome kartu, suradę pabaigą visam tam veiksmui, kuris man šiandien labiausiai panėšėjo į kosmetikos reklamą, prikimštą aistros ir dirbtinių dejonių. Aš nieko nesakiau, nors norėjau ją prakeikti vietoje. Ji nieko nesuprasdama lygino pirštų galiukais mano antakius. Ji visada taip daro.

– Tu buvai graži ir nepakartojama šią naktį, – pasakiau rytą vonioje išterliota nuo dantų pastos burna.

– Tai per tave aš būnu tokia, – išmetė savo saulutės šypsenėlę Ignė. – Kaip manai, ar nevertėtų mūsų miegamajame pakabinti keletą veidrodžių... Kristė pasakojo...turėtų būti gražu, ar ne?... O tau patiktų?... Kokius tris... ir du ant kitų sienų.

Aš beveik viską girdėjau ir supratau. Sėdėjau ant klozeto ir jaučiausi vienišas. Ji kalbėjo daug apie veidrodžius ir apie savo idėją, kartais pabrėždama kai kuriuos žodžius itin garsiai, kaip "įsivaizduok" arba "nors ir visą naktį". Man prilipo užpakalis, nes nenorėjau keltis iš savo ramybės vietos, rodės, jog mano akys išduos mano pasibaisėjimą ja.

– Tu tikrai puikiai sugalvojai. O kur ta Kristė tokių dalykėlių išmoko, juk gyvena viena vienutėlė? Gal sugrįžo pas ją vyras, nešinas veidrodžiais?

– Tai seniai žinomas dalykas. Nejau tai tau naujiena?..

– Klausyk, aš šiandien grįšiu šiek tiek vėliau.

– Nepamiršk padaryti paso kopijos... Bučkis!

Aš ją bučiavau. Ji nuolat truputį prisimerkia.

– Dar.

– Pavėluosiu.

Darbe mane pasitiko kolega mojuodamas šūsnimi popierių:

– Pamiršai vakar išsiųsti, skubėk padaryti tai šiandien iki pietų.

Išlėkiau į centrinį paštą kaip pamišęs, radijo melodijos palaikė romantinį mano užsidegimą. Lėkiau, praradęs nuovoką, net neįsivaizdavau, jog mano vakarykštės merginos ten visai gali ir nebūti. Tik prieš atverdamas duris susidūriau su abejone, prieš mane atsivėrė apytuštė pašto salė. Sėdau rašyti savo popierių ant tos pačios kėdės, kur ji vakar sėdėjo. Ieškojau nors kokio jos buvimo ženklo. Apėmė toks stiprus fetišizmas, kad būčiau apsikabinęs net siūlelį iš jos drabužio. Vėliau išmoviau lauk pats savimi pasibaisėjęs. Lauke švietė saulė, kuri kaipmat mane prablaivino.

Prieš darbo pabaigą sulaukiau bičiulio skambučio, kuris mane primygtinai kvietė ateiti į kavinę jo radinio apžiūrėti. Neradau tinkamo pasiteisinimo neiti, be to, norėjosi kažkur pasėdėti ir papliurpti niekus. Persivilkau marškinius, ir aš jau buvau vertinimo komisijos vienintelis ir pagrindinis narys. Jo nauja draugužė turėjo simpatišką veidelį su kimiu balseliu, kuris jai suteikė papildomo žavesio. Jai nematant pritardamas ženklan mirktelėjau savo bičiulio džiaugsmui. Nesupratau, kas pasidarė, bet gėrėme vyną kaip vandenį. Jo radinys daug rūkė, stipriai sugrūsdamas į peleninės dugną kiekvieną nuorūką, lyg iš anksto ruošdamas vietą kitai. Draugužei nulingavus į tualetą, aptarėme su bičiuliu jos lūpas, balsą, krūtinę, metus, manieras ir, aišku, jos užpakalį. Aš savo misiją jau buvau atlikęs, negana to, buvau pakankamai įgirtęs, o juk buvo eilinė savaitės diena. Taigi kilau eiti…

Vakaras jau ėjo naktin, mane kamavo naminis priekaištas ir noras grįžti namo. Tiesiu taikymu žingsniavau prie taksiukų, kurie snaudė viešbučio prieangyje. Sėsdamas pastebėjau porą, atskubančią prie kito automobilio. Vyras kiek atsilikdamas vilko rankoje švarką, stengdamasis iš visų jėgų nešti savo girtutėlį kūną iš paskos savo valdingai bičiulei. Ji įsodino jį kaip vaiką ir užtrenkė dureles. Po akimirksnio durelės vėl prasivėrė, ir ji išpuolė į šaligatvį paimdama nuo jo kažkokį pamestą daiktą, dairėsi dar kažko, įnirtingai braukdama krentančius ant veido plaukus. Mano vairuotojas linksminosi kartu su manimi, dosniai komentuodamas jos veiksmus. Ji šiek tiek pasižvalgė po gatvę pasisukdama mūsų pusėn. Aš pamačiau jos veidą. Tai buvo ji. Ta pati mergina. Ji negalėjo manęs matyti, sugrįžo atgal į mašiną, spektaklis baigėsi, ir abi mašinos pajudėjo. Nežinau, kas man šovė girton galvon, - užsimaniau sekti paskui juos.

– Aš sumokėsiu, – lemenau stovint ilgėliau sankryžose prie raudonos šviesos. Vairuotojas tylėjo, matyt, buvo patyręs tokių nuotykių.

Mūsų sekama mašina įlindo į siaurą kiemą, manasis vairuotojas sumaniai sustojo saugiu atstumu. Kad ir kiek stengiausi, nieko neįžvelgiau. Pratūnojome daugiau nei penkiolika minučių. Vairuotojas maldaujamu žvilgsniu keliskart bakstelėjo man į veidą. Pagaliau aš sureagavau:

– Važiuojam iš čia.

Sulig mano žodžiais šmėstelėjo vyriškas siluetas, išneriantis iš automobilio. Pradžioje jo pavidalas atrodė lyg lankas, vėliau kūnas išsitiesė, kaukšinčių padų ir neaiškių žodžių garsai nuvilnijo laiptinės durų link. Aš paprašiau vairuotojo palaukti, tačiau tuo metu jų automobilis įjungė šviesas ir pajudėjo. Jis neišvengiamai riedėjo pro mus. Nerimavau, kad būsime užklupti. Savaime aišku, jog jo kolega stabtelėjo šalimais pleptelti. Aš lyg vaikas prilipau prie lango siekdamas apžiūrėti keleivę. Ji taip pat atsisuko. Pažiūrėjo į mane tokiu nepatikliu ir tiriančiu žvilgsniu, kad, būdamas blaivas, tikriausiai būčiau prasmegęs kiaurai mašinos dugną, tačiau tąsyk mane aiškiai valdė apsvaigimas. Staiga jos veidas persimainė, ji priglaudė savo galvą arčiau prie stiklo. Žiūrėjo į mane. Ryškiausiai mačiau jos akis ir kaktą. Jos akys blizgėjo, jos išdavė, jog ji taip pat apgirtusi. Akimirką mes atrodėme lyg vaikai, sėdintys tėvelių automobiliuose. Ji nusišypsojo.

Jų automobilis pajudėjo pirmas, ir mano reginys dingo man iš akių.

– Važiuoti iš paskos? – vairuotojo tonas buvo stebėtinai pakitęs.

– Ne. Ežero gatvė, – tariau lyg prabudęs.

* * *

Rytą Ignė užmetė marškinius ant mano bundančio veido:

– Renkis, naktibalda.

Aš neskubėjau nusivilkti drabužio, kuris man dengė vakarykštę dieną nuo dirbančio žmogaus kasdienio rytinio ritualo. Norėjosi įsikurti čia su savo mintimis ilgam laikui. Jaučiausi lyg vaikas, palindęs po lova, kur telpa visas jo jaukus svajonių pasaulis.

– Gerai, kad pažadinai. Reikia keltis, – šoktelėjau iš lovos, - nevėluoju?

– Dar ne…

– Puiku, - palaikiau pirštais jos nosytę ir pabučiavau į lūpas.

– Dar, - vėl pabučiavau, – dar, – pabučiavau dar kartą, galiausiai ji pati apvyniojo mano galvą savo rankomis ir bučiavo stipriai. Aš vos nedusau.

* * *

Reikėjo padėti daug pastangų, kol galėjau vėl laisvai jaustis. Nelemta šypsena, kuri buvo patogiai įsitaisiusi mano galvoje, manęs ilgai neapleido. Pradžioje aš ją pats sau mintyse demonstruodavau, studijavau ir jai kone meldžiausi. Kol galop nuo jos pavargau, tačiau, kaip pasirodė, ne taip lengva atsikratyti puoselėto atvaizdo. Darbe prapuldavau kelioms dešimtims minučių savo svajonėse, kol vėl susikaupdavau dirbti. Niekas to lyg nepastebėjo, bet man išties sunku buvo dirbti. Sulaukęs darbo pabaigos, įsėdau į mašiną ir, paleidęs visu garsu radijo stoties transliuojamą populiariausią tuo metu nesąmonę, pajudėjau. Sustojau prie universalinės parduotuvės, reikėjo kai ką nusipirkti, be to, norėjosi matyti žmonių veidus, pasivaikščioti tarp daiktų. Parduotuvėje sustojau ties knygomis. Traukiau iš lentynų, skaičiau recenzijas ir vėl dėliojau atgal į vietas tol, kol radau romaną, pavadintą "Lyg pasisveikinęs su savimi". Nežinau, kas mane prie jos patraukė. Tikriausiai perskaitytos kelios eilutės, kurios bylojo ją esant meilės turinio. Numečiau į krepšį kažkur tarp batono ir alyvuogių skardinės. Šį vakarą būtinai ją skaitysiu, jei nespoksosime kokio filmo su Igne surėmę galvas. Ne, dievaži, tik ne šiandien, ne šį vakarą. Karštligiškai norėjosi išgyventi kokią nors meilės istoriją. Jau buvau sudėjęs krepšius į mašiną, kai suskambo telefonas, skambinimo metu ekrane švietė užrašas "IGNĖ", ruošiausi atsakyti, tačiau netikėtai sau nusprendžiau palaukti, nežinau, kas man tuomet užplaukė, tiesiog užplūdo kažkoks nemotyvuotas maištas, kuris ima ir atkeliauja iš niekur ir be aiškios priežasties. Padėjau telefoną priešais save ant mašinos prietaisų skydelio, atsirėmiau rankomis į vairą ir stebėjau besidraskantį užrašą su nerimstančiu skambučio kvietimu atsiliepti. Tai truko neilgai. Telefonas nurimo, tačiau po minutėlės vėl suskambo, tik dabar skambėjo kur kas ilgiau. Aš delsiau, telefonas po kiek laiko vėl nurimo ir vėl prabilo. Galop nusprendžiau atsakyti, nes ji to siekė aiškiai ryžtingai.

– Kur tu prapuolei, skambinu kone dešimtą kartą?

– Buvau palikęs telefoną mašinoje, ką tik įsėdau.

– Buvai parduotuvėje?

– Na taip.

– Aš rytą visiškai užmiršau tau pasakyti, jog vakar skambino Kristė ir pasakė, kad gavo kvietimą keliauti į kažkokias Pietų salas. Ir žinai, kas ją pakvietė?

– Nagi kas?

– Pameni tą vyruką, su kuriuo ji draugavo praėjusį pavasarį?

– Pavasarį. Ne.

– Nagi tas, kuris pas ją atvažiuodavo vakarais tikslus kaip laikrodžio rodyklė.

– Nepamenu, klausyk, gal tu galėsi man namie apie tai papasakoti, aš netrukus parvažiuosiu.

– Negalėsiu, – lėtai iškvėpė į ragelį Ignė, – tau neįdomu. Gerai, važiuok namo, – ir nutraukė pokalbį.

Man norėjosi paskambinti pačiam, atvėsinti jos nepasitenkinimą, tačiau to nepadariau, tiesiog, užvedęs mašinos variklį ir pasigarsinęs radijo imtuvą, pajudėjau namo.

Grįžęs vangiai lipau laiptais aukštyn mūsų buto durų link. Lipau sunkiai, lyg neščiau sunkius nešulius. Buvo aišku, jog nešu patį save. Gal buvau pavargęs nuo darbo? Aš ir vėl atsirėmiau į sieną prie savo durų, pailsėti. Užsimerkiau. Girdėjau kažkur tylų pokalbį, atsimerkiau. Įsiklausiau. Kalbėjo Ignė. Durys buvo neužrakintos, ir aš įėjau. Ji kalbėjo telefonu kažin ką monotoniškai pasakodama. Aš sliūkinau jos link, vis aiškiau girdėdamas jos pokalbį:

– Niekas nesikeičia, man rodos, jog jis ir toliau ją visur mato... supranti, ji jam lyg savas šešėlis, ir jis to net nepastebi... geras, ne... man jis tikrai geras... ne... visai ne... aš su juo nevargstu, jis... aš juo pasitikiu labiau nei savimi. Juk mes drauge daugiau kaip treji metai, aš niekada nejaučiau, jog esu jos pakaitalas, na, nebent tą vienintelį kartą, kai jis mieguistas mane pavadino jos vardu. Bet tai vienintelis kartas... matyt, sapnavo... mylėjo... Kartais aš pastebiu, jog jis prapuola savo mintyse. Nors aš abejoju, jog jis konkrečiai ją mena... ne... jo mama ir draugai sako, jog kalbėtis apie tai su juo negalima. Nepatarė gydytojai. Ji vėl gali jam netikėtai grįžti atmintin... juo labiau kad sunkiai išgyveno jos mirtį... ką?.. Man nusispjaut. Man jau ne vienas žmogus pasakojo. Gali būti, jį daug kur mato. Juokinga, kad žmonės rūpinasi ne savimi, o kitų reputacija... žinoma... jis nuostabus... ką?

Ignė pradėjo juoktis, aš jos nemačiau, tačiau garantuoju, jog įsikabino kur į baldo kraštą ir iš juoko pritūpė. Kai ji tai daro, aš ją stebiu ir būnu laimingas. Šita jos maniera man yra lyg burtas, turiu jos pritūpimų kolekciją savo prisiminimuose... ir dar kažin kieno...tik niekaip nepamenu – kieno, iš kur tai. Lyg iš tolimos praeities.

Nieko iš Ignės pokalbio nesupratau. Stebėjau ją pro sienos kraštą. Ji padėjo telefoną ant stalo ir juokėsi toliau pritūpusi, dar smagiau, pridengusi delnu burną. Aš palaimingai į ją žiūrėjau. Man buvo gera, norėjosi, kad tai niekada nesibaigtų.

 

Skaitytojų vertinimai


17895. melynosIlgesio akys :-) 2005-07-23 20:18
zzzzzzz

22004. rudens upe :-) 2006-02-02 00:30
neblogai surazgytas siuzetas. viskas paprasta kaip gyvenime. Sekmes!

67923. Grejus :-) 2011-05-03 06:10
Taippp , Is G.Valiaus gyvenimo :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:49:50 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba