GRAFI(TI)KA, ARBA BESIPLEČIANČIOS GRAFIKOS RIBOS

Ingos Dargužytės linoraižinys "Trikampis"

Vilniaus grafikos meno centras rugsėjo viduryje pristatė kiek netradicišką projektą "Grafi(ti)ka", kuriame dalyvavo 6 grafikės: Inga Dargužytė, Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė, Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, Eglė Kuckaitė, Marija Marcelionytė, Irma Balakauskaitė.

Kuo gi neįprasta ši paroda? Pirmiausia – netradicišku eksponavimu, "išėjimu" iš uždaros parodų salės erdvės (joje tik sukurtų objektų–atspaudų–fotografijos). Atspaudai sukurti ant pastatų sienų. Vieni – labiau matomose, reprezentaciškėsne erdvėse (Latako 3, Pilies 32), kiti – labiau apleistose, beveik nepastebimose (Strazdelio 1).

Parodos pavadinimas leidžia manyti, kad kūriniai turėtų susieti grafiką su grafitais. Kuratorės I.Dargužytės žodžiais, sukurti objektai su grafitais siejasi nebent tik žodžių žaismu ar paties kūrinio atlikimu ant sienos.

Atspaudų objektai paprasti, jie kartojami, tiražuojami. Neaišku, kaip šiuos objektus vadinti – estampais, atspaudais ar tiesiog sienų piešiniais, grafitais? Dauguma jų atlikti tradicinėmis grafikos technikomis (trafaretinė, plokščioji spauda).

N.Ingelevičiūtės-Vilutienės atspauduose "Viktorijos kiemelis" apeliuojama į istorijos atminimą (XIX amžiuje čia, Pilies g. 32, buvo kavinė "Viktorija"; čia kūrė ir tebekuria nemažai žymių grafikų – S.Krasauskas, A.Každailis, L.Lagauskas, M.P.Vilutis, R.Vėliuvienė, kiti). Grafikė kalba paprastais simboliais: akys, rankos, vyno taurė – lyg nenykstanti kūrybos dvasia.

I.Dargužytės, E.Kuckaitės atspaudai – savotiškos abstrakčių, geometrizuotų formų serijos. I. Dargužytė linoraižiniuose ant sienų pasitelkia mažų kvadratėlių ir trikampių formas. Tai lyg dalies ir visumos, baigtumo ir neapibrėžtumo simboliai. E.Kuckaitė kiek rėžiančios žydros spalvos dažais bando pratęsti, paryškinti, "estetizuoti" kiemelio "objektų" – vamzdžio, durų linijas, sukuria visą štampų seriją.

Savotiška ironija išsiskiria E.K.Kriaučiūnaitės "Pabučiavimas" ir I.Balakauskaitės atspaudai "Einantys, sėdinčios...". Pastarieji – tarsi užuominos apie vyraujančius moteriškumo ir vyriškumo stereotipus.

Poetiški M.Marcelionytės atspaudai "Sienoje" – krintančių medžio lapų mozaika.

Anot I.Dargužytės, "parodos "Grafi(ti)ka" tikslas buvo pagražinti ir pagyvinti miesto aplinką, sudominti visuomenę, netradiciškai pritaikyti grafikos meną bei netikėtai jį eksponuoti".

Vis dėlto projekto organizatoriai brėžia aiškią ribą tarp grafitų ir grafikos, akcentuodami pastarosios "intelektualumą": "Šis projektas priminė ne tik grafikos meną, bet įspėjo apie sienų terliojimą amoraliais, nesuprantamais piešiniais, kurie galėtų įgauti intelektualesnę išraišką".

Paroda verčia susimąstyti apie grafikos meno, atspaudo specifiką; apie atspaudą, kaip simbolinę žymę, įspaudą, štampą. Apie tai, kokios nežymios originalaus atspaudo ir serijinio įspaudo, elitinio ir masinio meno ribos.

Šis neįprastas grafikų projektas – lyg provokacija ar savotiškas žaidimas, tarsi nedrąsi pastanga konceptualizuoti grafikos meną.