"KLANGSPUREN": SKAMBANTYS LIETUVIŠKI PĖDSAKAI

Ona Narbutienė kalbasi su Vykintu Baltaku Autorės nuotrauka

Kvietimas tapti pėdsekiais skamba intriguojamai, o jei dar sekimo objektas pasirodo esąs muzikos garsai, – gal netgi ezoteriškai. Kaip tyčia, šią vasarą net ne perkeltine prasme teko pajusti muzikinio pėdsekio azartą: klaidžiojant painiu Venecijos gatvelių labirintu, pasiekęs švelnus, tarytum krištolinių varpelių skambėjimas, sugebėjęs nustelbti jau rimstantį turistinį šurmulį, akimirksniu pervėrė mintimi: "Negali būti!" Šie trapūs garsai, o tiksliau, juos skleidžiantis instrumentas prieš keletą metų mane privertė tiesiog sustingti iš nuostabos. Tąkart čekas gatvės muzikantas, susistatęs keliasdešimt taurių su vandeniu, vien švelniais pirštų prisilietimais skambino virtuoziškus "vengriškų rapsodijų" pasažus, Rossini’o melodijas ir netgi Mozarto simfonijas, tarytum prieš jį stovėtų mistinis stiklo orkestras. "Stiklinės arfos" kerai, regis, buvo stiprūs, nes ir dabar, vos išgirdus sunkiai su kuo kitu supainiojamą skambėjimą, neatsispyriau jo gundymui ir puoliau ieškot "stebuklingojo garso". Žinoma, žemėlapį teko pamiršti ir vadovautis vien klausa, stengiantis iš anksto nuspėti visus klaidinančius aido viražus.

Panašaus viliojimo efekto, nejučia priverčiant įdėmiai sekti garsų pėdsakais nuo vieno muzikinio objekto prie kito, turbūt siekė ir austriškame Tirolyje organizuojamo festivalio "Klangspuren" (rugsėjo 10–26 d.) rengėjai. Pradedant pavadinimu (kurį galima versti kaip "garso pėdsakai" arba "skambantys pėdsakai") ir baigiant tarp miestų migruojančio festivalio koncepcija. Tiesa, pirmąkart susidūrus, švelniai tariant, atrodo drąsu kone turistinio pobūdžio festivaliui gundymo objektu pasirinkti šiuolaikinę muziką. Tuo labiau fenomenu galima vadinti per dešimtmetį nedideliuose miesteliuose (ar net kaimuose) susibūrusią ištikimų klausytojų minią, kuri užtvindo kas vakarą besikeičiančias "Klangspuren" koncertų erdves. Storame festivalio buklete greta anotacijų, pokalbių su kompozitoriais, atlikėjų pristatymų, nuotraukų trūksta tik Tirolio ir jo miestų, kuriuose vyksta koncertai, žemėlapių… "Ne Vienoje, bet čia yra Austrijos šiuolaikinės muzikos centras" – nuoširdžiai didžiuodamasis miniatiūrinio Švaco gyventojas mane tikino per "Klangspuren" koncerto pertrauką. Ir, prisiminus itin konservatyvaus, nors ir labai geros kokybės imperatoriškosios Vienos muzikinio repertuaro pasiūlą, sunku jam nepritarti.

Lietuvių susidomėjimas "Klangspuren" festivaliu šį rudenį neatsitiktinis – rugsėjo 10–16 d. jame buvo gausu ir lietuviškų "pėdsakų": kūrinių, premjerų, atlikėjų ir net pokalbių. Festivalį organizuojant kartu su Lietuvos kompozitorių sąjunga, jame viešėjo ne tik įprastai į premjeras keliaujantys kompozitoriai (Raminta Šerkšnytė, Onutė Narbutaitė, Vykintas Baltakas, taip pat Vytautas V.Jurgutis), bet ir pokalbį su V.Baltaku vedusi muzikologė Ona Narbutienė, taip pat atlikėjai – "Chordos" kvartetas bei "Gaida Ensemble", vos per porą metų sugebėjęs tapti savotišku naujosios lietuvių muzikos (o kartu ir "Gaidos" festivalio) ambasadoriumi.

Ar dėl "pėdsakų" šviežumo, ar dėl jų ryškumo Lietuva "Klangspuren" žemėlapyje buvo pavaizduota kaip jaunų muzikų kraštas. Trijų jau ar beveik trisdešimtmečių kompozitorių (V.Baltako, R.Šerkšnytės ir V.V.Jurgučio) kūryba užpildė didžiąją dalį lietuviškojo muzikos lauko. Jaunos muzikinės kultūros įvaizdį tik patvirtino O.Narbutienės prieš pokalbį su Vykintu Balataku trumpai apžvelgta profesionaliosios muzikos kūrybos raida Lietuvoje, taip pat festivalyje pristatyti lietuvių atlikėjų kolektyvai – "Gaida Ensemble" gyvuoja dar tik porą metų, "Chordos" kvartetas vos penkeriais ilgiau.

Tiesa, viena didžiausių lietuviškosios programos sėkmių tapo būtent į minėtą jaunųjų kūrėjų trijulę neįrašytos kompozitorės Onutės Narbutaitės kūrinio premjera. Specialiai intelektualų "Arditti" kvartetui sukurta kompozicija "Drappeggio" (Styginių kvartetas Nr. 4) skleidėsi ir tuojau pat mainėsi, tarytum pakrantėje vėjo gūsių ir bangų suneštų putų ornamentai. Iš persiliejančių melodinių linijų, virpėjimų, judėjimų formavosi tiršti harmonijų rūkai, užtvindantys sceną ir jos prieigas, tačiau čia pat besisklaidantys pritemusios salės pasieniais. Ši tyli, trapi muzika buvo atlikta ypač jautriai ir rūpestingai (tiesa, Swarovskio kristalų muziejuje, kurio salėje vyko koncertas, regis, kitaip ir nebūtų įmanoma…).

Tikrai ne vien moteriškas žavesys padėjo ir Ramintai Šerkšnytei sulaukti tokių ovacijų, kurios vakaro pabaigoje pagaliau sudrebino legendinę Rotholco "koncertų salę", įrengtą tikroje (ir ne koncertų metu pagal paskirtį veikiančioje) Galvijų aukciono arenoje. "Klangspuren" užsakymu sukurtas "Vortex" smuikui ir instrumentų ansambliui, kurį atliko Irvine’as Arditti su "Gaida Ensemble", skambėjo beveik kaip orkestrinė partitūra. Meistriškai valdydama dideles instrumentų mases, R.Šerkšnytė iš žemyn slystančių ansamblio tutti garsų juostų įsuko ekspansyvų, visa įtraukiantį dinamišką verpetą (lot. vortex). Veikiami spiralinio judėjimo, trykštantys solo smuiko ir ansamblio pliūpsniai galiausiai susilieja į galingą, efektingai skambantį muzikinį srautą.

Visai kitokiais metodais efektą išgauna Vytautas V.Jurgutis savo styginių kvartete "Elipsės" (kaip ir per premjerą prieš metus "Gaidoje", jį atliko "Arditti" kvartetas). O kad efektas sukurtas, buvo akivaizdu, per koncerto pertrauką matant nuo styginių štrichų "fejerverko" kone apstulbusią publiką. Regis, šioje kompozicijoje tiesiog užprogramuotas pirmą kartą klausančiojo dėmesys instrumento techninių galimybių įvairovei, tačiau ne mažiau stebina kompozitoriaus sugebėjimas garsą suvokti ir su juo elgtis, tarsi vadovaujantis kokia nors kitokia logika, nei dauguma muzikos styginiams kūrėjų. Norisi įtarti, kad greta įprastų egzistuoja ir kiti garso valdymo parametrai. Gal todėl atrodo, kad šio kūrinio labiau norisi klausytis kaip akcijos, eksperimento, improvizacijos, nors ir turinčio aiškią formą bei logiškai pagrįsto.

Kiekybiškai "lietuviškoje programoje" neabejotinai dominavo jau dešimtmetį Vakarų Europoje gyvenantis kompozitorius Vykintas Baltakas. Pasirašęs kontraktą su žymiąja "Universal Edition" leidykla, kuri nuolat parūpina užsakymų iš įvairių atlikėjų bei festivalių, V.Baltakas, o tuo labiau jo kūryba, Lietuvoje vis dar "nežinoma žemė". Todėl, žvelgiant "iš lietuviškų pozicijų", V.Baltako pristatymas "Klangspuren" festivalyje kaip vienos pagrindinių lietuvių muzikos figūrų, skambėjo mažų mažiausiai paradoksaliai. Kita vertus, apėmusios nacionalistinės nuotaikos (dažniausiai itin sustiprėjančios vos tik kirtus Lietuvos sieną) savaime kėlė pasitenkinimą, regint tokį lietuviui skiriamą dėmesį. Festivalio atidaryme (rugsėjo 10 d. Švace) bei kone autoriniame V.Baltako koncerte su "Gaida Ensemble", kurį pats kompozitorius ir dirigavo (rugsėjo 11 d. Rotholce), skambėjo net penki jo opusai: "Poussla" ansambliui ir orkestrui, "Unvollendete" fleitai, mažajam trimitui ir altiniam saksofonui, "Lied" fortepijonui ir magnetofono juostai, "Nr. 2" klarnetui bei naujasis kūrinys "Ouroboros" dideliam ansambliui. Apmąstytos struktūros, subtilus garsų skalės formavimas ("Ouroboros"), teatrinės režisūros elementai bei dėmesys erdviniam (arhitektūriniam) kompozicijos įprasminimui ("Lied", "Unvollendete") liudijo puikią kompozicinę mokyklą, o kartu ir gana ryškias mokytojų (ypač Wolfgango Rihmo) įtakas. Lyg ir labai skirtinguose kūriniuose visgi bendra – savitas laiko matavimas. Fragmentuotas judėjimas išsiskaido į atskiras plokštumas, regis, labiau erdviškai nei procesualiai.

Pristatydami lietuvių muziką (taip pat ir kitų naujųjų Europos Sąjungos šalių – šiemet dar Vengrijos bei Slovėnijos), "Klangspuren" organizatoriai neslepia turį vilčių atrasti ir susipažinti su dar nežinomais naujosios muzikos receptais. Gal todėl taip tiesiogiai muzikinio festivalio poteme šiemet tapo… kulinarija. "Klangspuren" metu buvo organizuojami pietūs su rengėjais, kompozitoriais ir atlikėjais, greta programos skelbiami receptai, buklete ir interneto svetainėje – valgančių atlikėjų ir patiekalų nuotraukos, prieš koncertą dalinami prieskoniai (vėlgi su specialiu receptu), festivalis netgi reklamuotas ant pieno pakelių ir kavinėse dalinamo cukraus, prekybos centro maišų ir panašiai. Prisipažinsiu, gal dėl netikėtumo, o gal dėl tiesmukumo primygtinis noras tokiais būdais pritraukti dar daugiau žmonių ne visada ir ne visur atrodė "skanus". Kita vertus, gal iš tikrųjų maistas gali sukelti apetitą šiuolaikinei muzikai? O gal atvirkščiai – pati šiuolaikinė muzika gali sukelti apetitą?