Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-01 nr. 3017

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Stasys Jonauskas.
SVEIKINAME JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ STASĮ JONAUSKĄ
41
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Marek Żelazny.
ANTILENKIŠKASIS CZESŁAWO MIŁOSZO VEIDAS
10

ESĖ 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
2

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
KĄ SAUGO ISTORIJA?
3
• Ona Gaidamavičiūtė.
DIALOGO LINK: PAKELIUI SU KRAUJAŽOLE IR VIEVERSIU
7
• POLITIKA
• PONCIJAUS PILOTO ATSIMINIMAI2
• ATGAL Į VANDENĮ1
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Ona Gaidamavičiūtė.
GRAFI(TI)KA, ARBA BESIPLEČIANČIOS GRAFIKOS RIBOS
• Ričardas Šileika.
PRIEŠ ČIURLIONĮ VISI BUVO LAISVI IR LYGŪS

KINAS 
 NETIKĖJOME, KAD POLITIKA GALI PAKEISTI PASAULĮ

MUZIKA 
• Eglė Gudžinskaitė.
"KLANGSPUREN": SKAMBANTYS LIETUVIŠKI PĖDSAKAI
• Rita Nomicaitė.
"ŠOKOLADINIS MOZARTAS"
2

PAVELDAS 
• Alma Braziūnienė.
MOKSLO IR MENO VERTYBĖS SENAJAME VILNIAUS UNIVERSITETE

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KRETINGOS "KAUKUTIS" IR ŽALI OBUOLIUKAI
9
• LĖLIŲ TEATRAS DZŪKIJOJE4

MENO DIS/KURSE* 
• Raimundas Malašauskas.
KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ
2

POEZIJA 
• AIDAS MARČĖNAS19

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
NUOSPRENDIS GALIOJA ATGALINE DATA
4

VERTIMAI. POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIAI 
• ALEKSEJ ALIOCHIN
• SILVIJA ČOLEVA
• JACEK GUTOROW
• JURIS KRONBERGS
• PEDRO LENZ1
• KNUTS SKUJENIEKS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lukas Devita.
VĖL KELYJE SU JACKU KEROUACU
13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• LEE "SCRATCH" PERRY’s – KOSMINIO DUB GANYTOJAS3
• SVEIKINAME PDR PREMIJOS UŽ POETINĮ DEBIUTĄ LAUREATĄ DONATĄ PETROŠIŲ4

KRONIKA 
• XV TARPTAUTINIS LITERATŪROS FESTIVALIS POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2004
• GERO ŪPO1
• in memoriam.
ALBINAS ŠMULKŠTYS (1918.I.2–2004.IX.22)
• ŽYGIS PER ISTORIJOS IR PASAKŲ LAUKUS
• VYTAUTAS VALIUS (1930.VIII.24–2004.IX.28)

SKELBIMAI 
• KASMETINIS PRANO LEMBERTO LITERATŪRINIS KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• NELAIMĖLIŲ RETRO1

KINAS

NETIKĖJOME, KAD POLITIKA GALI PAKEISTI PASAULĮ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Režisierius su dukra Marta

Spalio 1 d. 21 val. Lenkų kultūros institutas Vilniuje, "Skalvijos" kino centras ir Lenkijos televizija kviečia į "Dekalogo" naktį. Bus parodyti visi dešimt šio Krzysztofo Kieślowskio ir Krzysztofo Piesiewicziaus televizijos ciklo filmų (su kavos pertraukėlėmis). "Dekalogas" buvo sukurtas 1988-aisiais, su juo jau užaugo kelios kartos. "Dekalogo" naktis suteiks progą jauniesiems pamatyti šį neįprastą ir savaip įžūlų meninį projektą, o vyresniesiems – pasverti, ar nuo pirmųjų peržiūrų prabėgęs laikas pakeitė požiūrį į "Dekalogą", ir ne tik jį.

Pateikiame autobiografinės Krzysztofo Kieślowskio knygos fragmentus, skirtus "Dekalogui".

Vieną dieną susitikau gatvėje savo bendraautorį Krzysztofą Piesiewiczių. Jis – advokatas. Jis turi laiko mąstyti. Tiesą sakant, pastaraisiais metais jis nesiskundė darbo stoka, nes buvo karo padėties laikai ir Lenkijoje vyko daug politinių procesų, kuriuose jis dalyvavo. Tačiau karinė padėtis baigėsi greičiau, nei visi tikėjosi. Susitikome su Piesiewicziumi gatvėje.Buvo šalta. Lijo. Aš pamečiau vieną pirštinę. Piesiewiczius pasakė: "Reikia nufilmuoti dekalogą, ir tu privalai tai padaryti". Žinoma, tai buvo siaubingas sumanymas.

Piesiewiczius nerašė. Rašiau aš. Tačiau jis moka kalbėti. Jis moka ne tik kalbėti, bet ir mąstyti. Praleidžiame daugybę laiko kalbėdamiesi apie savo pažįstamus, apie savo žmonas, vaikus, apie slides ar automobilius. Taip pat kuriame filmų istorijas. Dažnai būtent Krzysztofas turi pagrindinę idėją, kartais ji atrodo visiškai netinkama filmuoti, todėl aš, aišku, spyriojuosi. Kaip gimė "Dekalogas"? Trumpai aptarsiu, kokia apskritai buvo situacija, kai pradėjome kurti šį ciklą.

Šalyje karaliavo chaosas ir suirutė – kiekvienoje srityje, kiekviename dalyke ir beveik kiekviename gyvenime. Įtampa, beprasmybė ir vis blogėjančių laikų pojūtis buvo juntamas visur. Pasaulyje (tada jau pradėjau šiek tiek važinėti į užsienį) taip pat mačiau panašias nuotaikas. Turiu galvoje net ne politiką, bet paprastą, kasdienį gyvenimą. Už mandagios šypsenos jutau abejingumą. Kankino įspūdis, kad vis dažniaus regiu žmones, kurie nelabai žino, kam gyvena. Tad pamaniau, jog Piesiewiczius yra teisus, nors tai labai sunkus uždavinys. Reikia susukti "Dekalogą".

Vieną filmą? Kelis? O gal dešimt? Serialą, o gal greičiau ciklą dešimties atskirų filmų, kuriems pretekstas bus atskiri įsakymai? Šis sumanymas atrodė arčiausiai paties "Dekalogo" idėjos. Dešimt sakinių, dešimt valandą trunkančių filmų.Tame etape buvo svarbu parašyti scenarijus, dar nemaniau jų režisuoti. Vienas darbų motyvas buvo tas, kad jau kelerius metus dirbau kino susivienijimo "Tor" meninio vadovo Krzysztofo Zanussio pavaduotoju. Zanussis daug filmavo užsienyje, tad sprendė tik esminius klausimus, o kasdien susivienijimui vadovavau aš. Vienas susivienijimo uždavinys yra globoti jaunus, debiutuojančius kūrėjus. Pažinojau daug tokių režisierių, kuriems reikėjo debiutuoti, ir žinojau, kaip sunku rasti tam pinigų.Televizija nuo seno buvo labiausiai tam tinkama vieta, nes televizijos filmas yra trumpesnis ir pigesnis, tad galima mažiau rizikuoti. Tačiau televizija nenorėjo atskirų filmų, ji norėjo serialų. Galiausiai sutikdavo su filmų ciklu. Pamaniau, kad parašysime dešimt scenarijų ir pasiūlysime juos televizijai kaip "Dekalogo" ciklą, dešimt jaunuolių galės sukurti savo pirmuosius filmus. Kurį laiką ta mintis buvo varomoji viso darbo jėga. Tik vėliau, kai jau buvo baigti pirmieji scenarijų variantai, egoistiškai supratau, kad nenoriu jų niekam atiduoti. Keli scenarijai man patiko, ir tapo aišku, kad sukursiu visus dešimt filmų.

Iš pat pradžių žinojome, kad filmai bus šiuolaikinės tematikos. Gal tik akimirką svarstėme, ar kalbėti juose apie politiką, tačiau 9-ojo dešimtmečio viduryje politika liovėsi mus dominusi.

Karo padėties metais supratau, kad iš tikrųjų politika neturi didesnės reikšmės. Žinoma, ji savaip apibrėžia vietą, kurioje esame, tačiau iš tikrųjų nesprendžia svarbių žmogui klausimų, ji nesugeba nei daug padaryti, nei atsakyti nė į vieną tikrą, esminį, žmogišką, humanistišką mūsų klausimą. Tarkim, į klausimus – "Kokia iš tikrųjų yra gyvenimo prasmė?", " Kam gyveni?"," Kodėl keliesi anksti?" – politika neturi atsakymų.

Net kai kūriau filmus, kurių personažai vykdė politines funkcijas, pirmiausia stengiausi sužinoti, kokie jie žmonės. Politinė aplinka likdavo antroje vietoje. Ir tie trumpučiai mano dokumentiniai filmai visada buvo filmai apie žmones, apie tai, kokie jie yra. Tai nebuvo politiniai filmai. Politika niekad nebuvo jų tema. Jei filme "Kino mėgėjas" pasirodo tipas, reprezentuojantis vadinamosios priešingos pusės pažiūras, t.y. fabriko direktorius, iškerpantis kažkokias scenas iš mano personažo filmų, jis taip pat pirmiausia yra žmogus. Jis buvo ne tik bukų biurokratų, iškerpančių filmų scenas, atstovas, bet ir žmogus, besistengiantis paaiškinti, nurodyti priežastis, kodėl jis imasi tokių veiksmų. Tai buvo Varšuvos cenzorius, kuris iš mano filmų iškirpdavo įvairiausių dalykų. Padedamas "Kino mėgėjo" norėjau jį pamatyti iš šalies ir suprasti, kokie jo elgesio motyvai ir kas už to stovi. Ar tai tik bukas sprendimų vykdymas? Ar patogaus gyvenimo siekis? O gal yra kokių nors priežasčių, kurios man nėra svarbios, bet jos egzistuoja, net jei man yra svetimos.

Aš pasibjaurėjau lenkiškomis realijomis, nes supratau, kad visa tai vyksta šalia manęs, kad aš niekam neturiu įtakos ir niekad jos neturėsiu. Kartu su Piesiewicziumi netikėjome, kad politika gali pakeisti pasaulį.

Ypač kad gali jį padaryti geresnį. Dar viena priežastis buvo ta, kad niekas negalėjo suprasti politikos įmantrybių. Mes patys nebuvome įsitikinę, ar ją suprantame. Intuityviai pradėjome nujausti, kad "Dekalogas" gali tapti universaliu filmu. Taigi ir nusprendėme išmesti politiką iš filmų.

Gyvenimas Lenkijoje yra sunkus, dažnai – nepakeliamas, todėl norėjau tai parodyti filmuose. Tačiau saugojau žiūrovus nuo daugybės siaubingai nemalonių dalykų, kurie visiems atsitinka kasdieniame gyvenime. Pirmiausia, apsaugojau juos nuo tokio siaubingo dalyko kaip politika. Antra, neparodžiau eilių prie parduotuvių. Trečia, neparodžiau su kortelėmis (tada dar viskam buvo kortelės) susijusių problemų. Neparodžiau šių nykių ir siaubingų dalykų. Stengiausi parodyti konkrečius žmones kokiose nors sudėtingose situacijose. Visuomeninės arba kasdienio gyvenimo problemos visada būdavo tik fonas.

"Dekalogas" yra bandymas papasakoti dešimt istorijų – fiktyvių arba vaidybinių, tokių, kurios visada gali atsitikti kiekvieno žmogaus gyvenime. Dešimt istorijų apie dešimt arba dvidešimt žmonių, kurie dabar, visoje toje sumaištyje, taip, o ne kitaip susiklosčius aplinkybėms, staiga suvokia, kad sukasi kaip voverė rate. Kad jie nedaro to, ko nori iš tikrųjų. Tapome pernelyg egoistiški, pernelyg įsimylėję save ir savo poreikius. Visi kiti atsidūrė antroje vietoje. Tarytumei daug darome savo artimiesiems. Tačiau, kai ateina vakaras, matome, jog lyg ir viską dėl jų padarę, jau nebeturime jėgų ir laiko, kad juos priglaustume, pasakytume ką nors gera ir miela. Jau nebėra laiko. Jau nebeturime energijos. Viskas kažkur išgaravo. Manau, kad tai ir yra tikroji problema. Kad jau nebeturime laiko išreikšti jausmams ir aistroms, kurios yra glaudžiai susijusios su jausmais. Gyvenimas tarsi teka mums pro pirštus.

iliustracija
"Trumpas filmas apie meilę"

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertas dėmesio, turi savo paslapčių ir dramų. Žmonės to nepasakoja, nes gėdijasi, nenori draskyti žaizdų arba bijo būti apkaltinti sentimentalumu. (…)

Aš manau, kad žmonės turi du veidus. Vieną – gatvėje, darbe, kine, autobuse ar automobilyje. Tai – Vakaruose taip privalo būti – energingo žmogaus veidas. Žmogaus, kuriam gyvenime pasisekė arba netrukus pasiseks, veidas, kurį reikia turėti, kai sutinki svetimus žmones. Ir kitą, tikrąjį.

Greičiausiai egzistuoja koks nors preciziškas padorumo apibrėžimas, bet aš manau, kad tai sudėtingas mišinys. Nuolat atsiduriame situacijose, iš kurių, tiesą sakant, nėra išeities, o jei net ir yra, tai yra toji geresnė, ne geroji, bet geresnė už kitas išeitis. Labai retai galime rasti tikrai gerą išeitį iš situacijos, kurioje atsidūrėme. Dažniausiai ieškome geresnės už kitas išeities. Taip liepia padorumas. Norėtume būti, tiksliau, aš norėčiau būti garbingas iki galo, bet negaliu. Kiekvieną dieną būdami priversti rinktis, negalime būti garbingi iki galo.

Žmonės, kurie kadaise padarė daug bloga, dabar tvirtina, kad jie elgėsi garbingai arba kad kitaip negalėjo pasielgti. Tai dar vieni spąstai. Patys tikriausi. Tai būdinga politikai, bet tai nieko nepateisina. Jei kas nors dirba politinį ar kokį nors kitą viešą darbą, jis yra už tai viešai atsakingas. Ir nieko čia nepadarysi. Tave visada stebės žmonės. Jei ne laikraščiai, tai kaimynai, šeima, artimieji, pažįstami. Net ir nepažįstami gatvėje. Kartu žmogus turi kažką panašaus į barometrą ar termometrą. Bent jau aš tai labai gerai jaučiu. Visi dalykai, kurių imuosi, visi kompromisai, kuriuos sau leidžiu, visi klaidingi sprendimai turi labai aiškią ribą, žyminčią, ko jau nebegaliu daryti. Tad to ir stengiuosi nedaryti. Aišku, kad esu padaręs, tačiau bent jau stengiuosi. Tai nesusiję su tiksliu gėrio ar blogio apibrėžimu.

Apie tai daug galvojome, kai svarstėme "Dekalogą". Gal tai iš tikrųjų yra gėris ir blogis, melas ir tiesa, padorumas ir nepadorumas? Kas tai? Ir kaip tai vertinti?

Tačiau egzistuoja koks nors atspirties taškas, kuris yra absoliutus. Turiu pasakyti, kad jei ir mąstau apie Dievą, tai dažniau apie Dievą iš Senojo Testamento, kuris man patinka labiau. Senojo Testamento Dievas – reiklus, žiaurus, keršijantis, neatleidžiantis Dievas, reikalaujantis griežtai laikytis taisyklių, kurias jis nustatė ir kurios yra būtinos, kad galėtumei funkcionuoti. Senojo Testamento Dievas palieka daug laisvės ir primeta didžią atsakomybę. Jis žiūri, kaip tu naudojiesi ta laisve, o paskui abejingai apdovanoja tave arba baudžia, ir nieko nebegali pakeisti, nes atleidimo nėra. Tai kažkas amžina, absoliutu ir besąlygiška. Toks turi būti atskaitos taškas, ypač tokiems žmonėms kaip aš, kurie yra silpni, ieškantys, nežinantys. (…)

Kuo skiriasi televizijos ir kino filmai? Nemanau, kad televizijos žiūrovas būtų kvailesnis už kino žiūrovą. Televizija yra tokia, kokia yra, ne todėl, kad žiūrovai yra kvaili, o todėl, kad redaktoriai mano, esą žiūrovai yra kvaili.Tokia tikroji televizijos problema. (…) tačiau manau, kad dauguma televizijų (tarp jų ir amerikiečių) yra idiotiškos todėl, kad redaktoriai žiūrovus laiko kvailiais. Televizijos žiūrovai nėra idiotai. Aš į juos žiūriu taip pat rimtai, kaip ir į kino žiūrovus. Todėl nematau didelio skirtumo tarp televizijos ir kino pasakojimo.

Tikrasis skirtumas tas, kad televizijos filmo biudžetas – visada mažesnis. Todėl filmą privalai kurti greičiau ir ne taip kruopščiai. Režisūra visada paprastesnė, planai – stambesni, nes bendresniuose reikėtų labiau dekoruoti sienas nei stambiuose. Jau beveik tapo taisykle, kad televizijos esmė – priartėjimas, stambus planas. Manau, kad dažniausiai taip atsitinka dėl finansinių priežasčių. (…)

Iš esmės visą gyvenimą kuriu tarsi kino bandymus. Tam tikru momentu paaiškėja, kad iš tų bandymų reikia sumontuoti filmą. Visada taip elgiausi, ir man sunku aprašyti popieriuje, koks galų gale bus filmas. Jis visad atrodo šiek tiek kitaip.

Filmavimas truko metus, buvo tik viena mėnesio pertrauka, taigi filmavome vienuolika mėnesių. Tuo pat metu net važinėjau į Berlyną, vedžiau seminarus. Kartais važiuodavau sekmadienį, kartais – vakare. Pavyzdžiui, vakare išvažiuodavau, o rytą grįždavau filmuoti.

Dažnai sergu įvairiais gripais ir kosuliais, tačiau, kai filmuoju, niekad nesergu. Nežinau, kodėl taip yra. Matyt, akumuliuojasi kokio nors gyvenimo periodo energija, ir tada, kai ji yra būtina, ją sunaudoji. Manau, kad taip. Jei ko nors būtinai reikia, ko nors būtinai nori, tą ir gausi. Tai pasakyčiau ir apie energiją, ir apie sveikatą kuriant filmą. Mane saugojo mano energija ir, pavyzdžiui, kuriant "Dekalogą", smalsumas, kas bus, kai kitą dieną atvažiuos naujas operatorius, nauji aktoriai? Kaip viskas bus? Kaip viskas bus šiandien? Rytoj?

Kai filmavimas ėjo į pabaigą, buvau visiškai išsekęs. Tačiau tiksliai prisiminiau viską. Iki pat montažo pabaigos žinojau, kiek turiu kokių kadrų, vieno ar kito kadro dublių ketvirtam arba septintam, arba trečiam ir antram filmui. (…)

Lenkijoje tie filmai buvo sutikti daug blogiau nei užsienyje. Tačiau reitingai buvo geri. Jau tie reitingai. Juos skaičiuoja procentais specialus biuras. Pirmosios dalies reitingas buvo 52 procentai. Jis pakilo iki 64 procentų paskutinėje dalyje. Tai reiškia, kad "Dekalogą" pasižiūrėjo maždaug 15 milijonų žmonių. Tai daug. Nebepykau ant kritikų, nes nebuvo blogai. Šiek tiek mane pagnaibė, bet retai kada žemiau pusiaujo.

Parengė Živilė Pipinytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:49:40 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba