Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-01 nr. 3017

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Stasys Jonauskas.
SVEIKINAME JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ STASĮ JONAUSKĄ
41
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Marek Żelazny.
ANTILENKIŠKASIS CZESŁAWO MIŁOSZO VEIDAS
10

ESĖ 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
2

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
KĄ SAUGO ISTORIJA?
3
• Ona Gaidamavičiūtė.
DIALOGO LINK: PAKELIUI SU KRAUJAŽOLE IR VIEVERSIU
7
• POLITIKA
• PONCIJAUS PILOTO ATSIMINIMAI2
• ATGAL Į VANDENĮ1
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Ona Gaidamavičiūtė.
GRAFI(TI)KA, ARBA BESIPLEČIANČIOS GRAFIKOS RIBOS
• Ričardas Šileika.
PRIEŠ ČIURLIONĮ VISI BUVO LAISVI IR LYGŪS

KINAS 
• NETIKĖJOME, KAD POLITIKA GALI PAKEISTI PASAULĮ

MUZIKA 
• Eglė Gudžinskaitė.
"KLANGSPUREN": SKAMBANTYS LIETUVIŠKI PĖDSAKAI
• Rita Nomicaitė.
"ŠOKOLADINIS MOZARTAS"
2

PAVELDAS 
• Alma Braziūnienė.
MOKSLO IR MENO VERTYBĖS SENAJAME VILNIAUS UNIVERSITETE

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KRETINGOS "KAUKUTIS" IR ŽALI OBUOLIUKAI
9
• LĖLIŲ TEATRAS DZŪKIJOJE4

MENO DIS/KURSE* 
• Raimundas Malašauskas.
KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ
2

POEZIJA 
• AIDAS MARČĖNAS19

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
NUOSPRENDIS GALIOJA ATGALINE DATA
4

VERTIMAI. POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIAI 
• ALEKSEJ ALIOCHIN
• SILVIJA ČOLEVA
• JACEK GUTOROW
• JURIS KRONBERGS
• PEDRO LENZ1
• KNUTS SKUJENIEKS

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Lukas Devita.
VĖL KELYJE SU JACKU KEROUACU
13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• LEE "SCRATCH" PERRY’s – KOSMINIO DUB GANYTOJAS3
• SVEIKINAME PDR PREMIJOS UŽ POETINĮ DEBIUTĄ LAUREATĄ DONATĄ PETROŠIŲ4

KRONIKA 
• XV TARPTAUTINIS LITERATŪROS FESTIVALIS POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2004
• GERO ŪPO1
• in memoriam.
ALBINAS ŠMULKŠTYS (1918.I.2–2004.IX.22)
• ŽYGIS PER ISTORIJOS IR PASAKŲ LAUKUS
• VYTAUTAS VALIUS (1930.VIII.24–2004.IX.28)

SKELBIMAI 
• KASMETINIS PRANO LEMBERTO LITERATŪRINIS KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• NELAIMĖLIŲ RETRO1

JAUNIMO PUSLAPIS

VĖL KELYJE SU JACKU KEROUACU

Lukas Devita

[skaityti komentarus]

Knygynų lentynose vėl pasirodė Jacko Kerouaco "Kelyje" ("On the Road", 1957), atstovaujanti nesustabdomos tėkmės klasikai. Tai jau trečiasis romano leidimas lietuvių kalba, šįkart "Baltų lankų" leidyklos, tačiau naujausia knyga yra pati storiausia, gal dėl standesnio popieriaus, ant kurio ji atspausdinta? Nes papildomų tekstų joje lyg ir nėra.

Dar 1969 metais žurnalas "Nemunas" ryžosi atspausdinti romano ištraukas ir, pasak redakcijos, buvo griežtai partijos vadovų išbartas. Nenuostabu, nes ką reiškė vien asmuo vardu Karlas Marksas (vardas Carlo buvo transkribuotas į Karlas), dalyvaujantis įtartinam bohemiškam gyvenime... Kaip žinia, Carlo Marx – tai poeto Alleno Ginsbergo, žinomo savo "komunistuojančiomis" pažiūromis, prototipas.

1972 metais leidykla "Vaga" išleido "Kelyje" kietais viršeliais, 25 000 tiražu. Net pridėjo savotišką beat terminų žodynėlį. Knyga buvo akimirksniu išparduota ir sunku būtų pervertinti romano poveikį Lietuvos jaunimui, o ypač jauniems literatams. Beje, Kerouaco "Kelyje" tuo metu nebuvo išversta į rusų kalbą, tai darė knygos leidimą dar rizikingesnį.

1991 metais "Šviesos" leidykla, daugiausia leidžianti vadovėlius, iš naujo išleido bestselerį, tik šį kartą be ypatingo atgarsio. Knygų buvo pilna visur, kol galiausiai ji buvo nukainota. Galbūt įtakos turėjo prastokas, mano nuomone, knygos dizainas ir leidinio kokybė?

Tačiau pašėlęs J.Kerouaco automobilis vėl išnyra už posūkio. Šįkart viršelyje – lietuviai neįžiūrimais vardais, sėdintys mašinoje. Ta proga galima pridurti, kad mūsų šalyje labai populiari vadinamojo tranzo kultūra. Ji šiuo atveju reiškia ir tai, kad vairuotojai sustoja ir tave paima be išankstinio "išskaičiavimo".

Tačiau daugeliui tai atrodo pavojingas keliavimo būdas. Tad skaitymas apie tai, šiltai susigūžus, yra saugiausia kelionė. Žymiausia J.Kerouaco knyga ypač tam tinka, nes tave įtraukia į kelią labai tikroviškai. Autorius ne tik sunkiai rašė, ilgus metus ieškojo leidėjo, bet ir tiesiogiai dalyvavo vaizduojamuose įvykiuose. Jis vienas pirmųjų atvėrė ir įtvirtino dokumentinės prozos stilių kaip pagrindą moderniam Amerikos romanui, nušvietė kelią ir padrąsino nemažą būrį "plunksnos" pasekėjų visame pasaulyje, daugeliui gerbėjų bei tyrinėtojų, kaip kad ir man, suteikė šansą prasibrauti į literatūrines erdves.

Prieš daugelį metų užtikau Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje Biblijos apimties, nepaprastai kruopščiai parašytą J.Kerouaco biografiją – Geraldo Nicosijos titanišką, prizais apdovanotą darbą "Prisiminimų vaikutis" ("Memory Babe", 1983). Jame remiamasi tūkstančiais laiškų, interviu, kritine medžiaga.

Joje galima sužinoti J.Keruaco pašėlusio rašymo ypatybes, nors kaip tik romano "Kelyje" publikacija atsispindi ir paties Kerouaco vėlesnėje, ne mažiau dokumentiškoje knygoje "Big Sur pakrantė" ("Big Sur" , 1962). Tuomet jis buvo pasitraukęs nuošaliau į Kaliforniją, kad ir kaip būtų fatališka, po ilgos pertraukos sutiko ten Lou Ann (garsiąją Merylou iš "Kelyje"). Dieną prieš išvykstant iš namelio kalnuose, J.Kerouacas gavo siuntinį su signaliniais romano "Kelyje" egzemplioriais. Nespėjus nė ištraukti knygos iš dėžės, pro duris įbildėjo Nealas Cassady’s, Lou Ann bei Al Hinkle. Nors Jackas bandė nuslėpti siuntinį, pastumdamas dėžę po stalu, jo bendražygis, pagrindinis herojus Deanas Moriarty’s privertė autorių ištraukti knygą į šviesą, ir visi puolė ją vartyti, suglumindami kuklų Jacką. Deanas – Nealas Cassady’s, nusitvėręs egzempliorių, išsitempė visus į lauką, versdamas puslapius ir beprotiškai juos interpretuodamas. Susijaudinę, apsikabinę Jacką draugai į jo pasiteisinimus bei abejones atsakė, kad nesvarbu, ką ir kaip jis rašė, nes jie myli jį. Deanas neretai didžiuodavosi, kad Jackas laiko jį pakankamai įdomiu, o tai buvo pats didžiausias komplimentas ir atpildas autoriui.

Biografas Geraldas Nicosia apibendrina, kad "Kelyje" yra himnas žmonių meilei, tarpusavio bendravimo grožiui, kurio centre ugnis – Deanas Moriarty, pamišęs dėl galimybės būti, važiuoti, pažinti, žavėtis ir vertinti gyvenimą, visad pasiruošęs naujai pažinčiai, pokalbiui, džiazo nakčiai ar tolimiausiai kelionei. Deanas su autoriumi – Selu Paradise‘u vadina vienas kitą broliais, ir žino, kad tokie yra, iškilmingai prisiekę būt draugais per amžius. Ši priesaika – vienas sakralių momentų, supintų į bendrą kūrinio gyvąją religiją. J.Kerouacas visad laikė save kataliku, nors tai nekliudė jam entuziastingai gilintis į budizmo tiesas bei Rytų išmintį. Nors ši mąstysena labiau būdinga vėlesniam laikotarpiui ir atsispindi romane "Dharmos ieškotojai" ("Dharma Bums", 1958), kurio lietuviško vertimo būtų smagu sulaukti, kaip ir kitų brandesnio laikmečio knygų, fantasmagorinio "Daktaro Sax" ("Doctor Sax", 1959 ), minėtos "Big Sur" ar "Satori Paryžiuje" ("Satori in Paris", 1966).

Jackas dažnai pabrėždavo savo bei Nealo Cassady katalikiškas šaknis, kaip skiriamąjį bruožą nuo kitų draugų. Tik keruakiškas krikščioniškumas atsiskleidžia labiau kaip asmeninė mitologija ir gali atrodyti savotiškai, lyginant su bažnytine tradicija. Romane "Kelyje" vartojama liturginė terminija, įgaudama naujų reikšmių bei formų, sukelia netikėtas asociacijas.

Kelias į rojų – viena pagrindinių kūrinio idėjų. Trasa driekiasi iš Niujorko per Denverį į San Franciską, vėliau į Amerikos pietus, kol pagaliau rojus atrandamas Meksikoje. Pasirinkti religines alegorijas J.Kerouacą paskatino ir anglų klasiko J.Bunyano knyga "Piligrimo Kelionė" ("Piligrim‘s Progress", 1793 ) išleista ir lietuvių kalba. Ten aprašoma kelionė iš Destrukcijos miesto į šventąją Ziono šalį. Jacko dvasiniai siekiai determinuoti realaus tuometinio laikmečio ir erdvės, romano herojai mokosi pamatyti, atskleisti, vengdami dirbtinai ko nors ieškoti. Net pats Dievas staiga pasirodo džiazo scenoje, pavyzdžiui, kaip muzikantų George’o Shearingo ar Slimo Gaillardo įsikūnijimas. Nepažįstamasis Saliamonas, lyg iš biblinių laikų atsiranda kelio pakrašty ir prašosi pavežamas iki Testamento. Meksikos mergaitė, einanti Meksikos keliu, pasirodo lyg Mergelė Marija. Edas Dunkelis liūdnai kartoja esąs tik besiplaikstanti dvasia. Deanas kartu yra ir demonas, ir pranašas, ir puolęs angelas, kaip ir pats Selas. Abu misterijos broliai, lyg naujai interpretuodami frazę "būkite praeiviais", tampa šių dienų pamišėliais šventaisiais. Jie įkvepia ateinančių kartų pranksterius, autsaiderius, alternatyvininkus, neformalus – spalvingą "nepritapusiųjų" šeimą, visais laikais nesusitaikančią su miesčioniška gyvensena. Abu herojai kartu dalyvauja Nuopuolyje, suvokdami paslaptingus bei dramatiškus santykius su aplinkiniu pasauliu, kuris nelabai noriai juos pasitinka. Tik pagaliau atsidūrę gaiviose Meksikos nakties džiunglėse, jie atsiveria ir susivienija su Žeme. Jacko Keruaco dvasingumas įsilieja į Amerikos platybes, į judėjimą, į paprastų žmonių grožį. Autorius intuityviai bando įkvėpti religinę dvasią kasdienybės užguitiems žmonėms, demonstruodamas sugebėjimą atrasti mitologinius ženklus kiekviename dienos žingsnyje, susiedamas dvasinį pažinimą ir pabudimą su tikra, rupia patirtimi – rodos, kas gali labiau stulbinti už tavo gyvenimą.

Nūdienos skaitytojas gali daug tiesmukiau suvokti romano dokumentiškas kelionių patirtis, ir šiandien vargu ar taip nekaltai, žaismingai gali pasirodyti, pavyzdžiui, marihuanos auginimo bei rūkymo epizodai ar įspūdžiai Meksikos viešnamyje.

Belieka tik apgailestauti, kad ilgainiui J.Kerouacas nepajėgė kovoti su alkoholizmu, nors ir nuoširdžiai siekdamas išlikti ieškančiu bei tobulėjančiu. Tačiau pavyzdiniu išlieka rašytojo sugebėjimas studijuoti klasikus, nuo Williamo Blake‘o iki Dostojevskio, Celine‘o ar rytietiškų šventraščių, o taip pat ir begalinis Kerouaco darbštumas.

1951-aisiais, atsikvėpęs po pamišusio kelionių kaleidoskopo, J.Kerouacas nuo sausio mėnesio apsistojo jaukiame, kukliame Niujorko bute, kuris tapo tyliu prieglobsčiu abiems su žmona Joana (romano pabaigoje ji minima kaip Laura ). Prasidėjo beveik idiliškas, ramaus ir nuoseklaus įvertinimo laikotarpis, ieškant formos margaspalvei 1946-1950 metų gyvenimo patirčiai išreikšti. Žmonos skatinamas atviriems, realistiškiems pasakojimams, Jackas pamažu apsisprendė "išmesti visą tą šlamštą iš galvos", tokiu būdu aprašyti viską taip, kaip buvo. Tokia būsimo romano koncepcija buvo artimesnė jo paties patirčiai, tik pradžioje jam sunkiai sekėsi išlaikyti nuoseklų žodžių srautą. Labiausiai jį trikdydavo būtinybė kaskart sustoti, norint įsidėti naują lapą į rašomąją mašinėlę. Balandžio pradžioje Keroucui šovė į galvą mintis – suklijuoti į vieną ilgą ištisinę juostą tragiškai žuvusio draugo Billo Canastros paliktus japoniškus 20 pėdų ilgio (apie 6 metrų) piešimo popieriaus lapus. Toks originalus popieriaus ritinys, galėjo ištisai suktis rašomoje mašinėlėje. Ant stalo buvo sukonstruota uždanga, kad šviesa nekristų į akis netoli miegančiai Joanai. Jackas norėjo, kad ji būtų šalia jam rašant. Dvidešimt dienų J.Kerouacas spausdino beveik be pertraukos. Miegodavo retai. Jis sugebėjo taip greitai "tratinti" mašinėle, kad Joana kartą pabudo, manydama, kad skamba žadintuvas. Kai ji grįždavo iš darbo, paruošdavo jam įprastinę "porciją" kavos bei žirnių sriubos. Jackas taip prakaituodavo, kad tekdavo keisti keliolika palaidinių per dieną, viena po kitos. Apsuptas išdžiaustytų po visą butą išskalbtų palaidinių, įkvėpimo pagautas iki balandžio 9-osios Kerouacas parašė apie 34 000 žodžių, o balandžio 20-ą – 86 000 žodžių, ir romanas buvo beveik baigtas. Visą rankraščio tekstą sudarė viena ištisinė pastraipa be jokio kablelio, tik su kelias tarpais. Jackas baigė rašyti savo draugo Liusieno palėpėje, kaimynystėje esančiame name. Liusieno šuo sudraskė keliasdešimt paskutiniųjų popieriaus "ritinio" centimetrų, tuo sukeldamas rašytojo įsiūtį, tačiau niekas nebegalėjo sutrikdyti jo tikrojo džiaugsmo.

Pirmieji, kam J.Kerouacas parodė savo 120 pėdų (apie 36 metrų!) ilgio mašinraščio ritinį, buvo draugai – rašytojas J.S.Holmesas bei poetas A.Ginsbergas, sureagavę šiltai, davę įvairių pastabų. Kerouaco iškilmės galiausiai baigėsi Harcourt’o Brace’o leidyklos koridoriuose. Ceremonialiai išvyniodamas "Kelyje" rankraštį, Jackas tikėjosi pasidalinti sunkiai uždirbto triumfo džiaugsmu su savo ankstesniu redaktoriumi, bet pirmosios Kerouaco knygos "Miestelis ir miestas" ("The Town and the City", 1950) redaktorius tik gūžtelėjo pečiais ir pareiškė, kad tokio rankraščio peržiūrėti neįmanoma.

Tokį nesupratimą Kerouacas kentėjo septynerius metus. Pirminė romano versija buvo daug taisyta, pirmiausia perspausdinta įprastine forma – "ritininė knyga" virto 450 puslapių rankraščiu. Vėliau jis buvo padalintas į penkias sąlygines "knygas". Kai kurias "iškritusias" dalis Kerouacas vėliau perdirbo į naują knygą apie N.Cassady, ypač sodrią ir gerai sudėtą – "Kodžio vizijos" ("Visions of Cody", 1960). Visą laikotarpį, laukiant antrosios knygos publikacijos, J.Kerouacas išliko aktyvus ir rašė kaip užsuktas. Dar 1951-aisiais Kerouacas svečiavosi pas įkvėpėją ir draugą N.Cassady. Pirmąją naktį, kai lijo lyg prieš pasaulio tvaną, likęs vienas jo namo mansardoje, jis įkalbėjo į neseniai nupirktą Nealo magnetofoną visą "Daktaro Saxo" pasakojimą. Ištraukas iš šio, balsu pradėto, būsimo fantastinio romano Jackas net piešė komiksų pavidalu Nealo vaikams. Šalia to buvo parašyta apysaka "Spalis geležinkelių Žemėje" ("October in the Railroad Earth"). Taip pat atgijo bendravimas su Nealo žmona Carolyn Cassady (romane "Kelyje" ji žinoma Camille vardu). Visi drauge jie leisdavo laiką vaikščiodami, kalbėdami apie literatūrą ar redaktorių nerangumą. Jackas dažnai garsiai skaitydavo savo būsimos knygos ištraukas. Su kasdien puoselėjamu romanu jis buvo ten, kur geriausia – šalia mylinčių draugų. Saugioje palėpėje Jackui buvo suteikta viskas, ko reikia gyvenimui bei rašymui, net ir jo mėgiamas, pilnas 11 tomų "Encyclopedia Britannica" leidimas. Šis gražus laikas atsispindi Carolyn Cassady prisiminimų knygoje "Širdies dūžiai: mano gyvenimas su Jacku ir Nealu" ("Heart Beat: My Life with Jack and Neal", 1976) pagal kurią buvo pastatytas filmas. Vėliau knyga buvo išplėsta ir perleista nauju pavadinimu "Šalikelėje: mano metai su Cassady, Kerouacu ir Ginsbergu" ("Off the Road: My Years with Cassady, Kerouac and Ginsberg", 1990 ). Legendinis rašymo įkvėpėjas N.Cassady’s tapo tik vienos knygos, nebaigtos autobiografijos autoriumi, kuri buvo išleista po jo mirties: "Pirmasis trečdalis" ("The First Third", 1971).

1953-aisiais J.Kerouacas baigė rašyti dar du romanus: "Slaptieji" ("The Subterraneaneans", 1958) ir "Maggy Cassidy" ("Maggy Cassidy", 1959). 1955-aisiais užbaigė būsimas knygas "Mechiko miesto bliuzas" ("Mexico City Blues", 1959), 1956-aisiais "Tristessa" ("Tristessa", 1960). Taip pat 1956-ųjų sausį – "Gerardo vizijas" ("Visions of Gerard", 1963) bei tų pat metų gegužį "Auksinės Amžinybės šventraštį" ("The Scripture of the Golden Eternity", 1960).

Taigi savo produktyvumu J.Kerouacas nenusileido H.Melville‘iui ar Th.Wolfe‘ui. Tuo tarpu romano "Kelyje" rankraštis tebegulėjo redakcijos stalčiuje. Tik nenuilstančio draugo A.Ginsbergo pastangų dėka reikalai stūmėsi į priekį. Kai kurie kritikai įvertino pirmiausia vaizdingus džiazo scenos aprašymus, ir pasigirdo nuomonių, kad romanas vertas publikavimo vien dėl jų.

Pasakojama, kad ir Kerouacas bandydavo groti saksofonu, dažniausiai žaisliniu, savo draugo vaikams, dainuodavo. Jiedu su Nealu buvo pasimaišę dėl džiazo. Muzika tarsi atsilygino rašytojui, – keletas romano ištraukų publikacijų, ypač "Beat kartos džiazas" ("Jazz of the Beat Generation") žurnale "The New Yorker" galiausiai pralaužė ledus ir romanas "Kelyje" išvydo šviesą.

Užsidėkit savo mėgstamą džiazo plokštelę ir skaitykit.

 

Skaitytojų vertinimai


10566. Em. :-( 2004-10-05 13:30
Šitokia puiki knyga ir šitaip nuobodžiai rašyti. Ar be nuvalkiotų knyginių aprašymų bei savaime suprantamo pasiūlymo klausyti jazz nieko daugiau negalima išmąstyti? Blogiausia, kad knyga man taip patinka, ir neskaityt recenzijų apie ją tiesiog negaliu, bet toks ilgas tekstas apie tai, kas IR TAIP AIŠKU, nu žinot...

10567. moxloff :-) 2004-10-05 14:13
nu žinai tu duodi, ką gi reiktų "išmąstyti"? čia tik perkrova istorinių faktų, turbūt taikyta tam, kas domisi tų žmonių aplinka ir nieko nežino be paties "Kelyje".+ bibliografija; kiek sausokai,o lietuvių skaitytojui visad ir taip viskas aišku. autoriau, reikėjo trumpiau varyt.

10580. Korra2004-10-06 09:47
As nieko nezinojau apie ta Kerouaca - isskyrus, kad kazkada skaiciau "Kelyje", todel man buvo idomu.

10586. 2 Em.2004-10-06 11:46
Jei gali parašyti geriau - rašyk. Lauksim. O straipsnis labai geras. Apskritai, visada laukiu L.Devitos tekstų ir juos su malonumu skaitau - rašoma paprastai, nenuobodžiai, įtaigiai. Matyti, kad autoriui pačiam būna aktualios ir įdomios temos, apie kurias rašo.

10587. Ak2004-10-06 11:52
Bet ar tai ta knyga, kuriai reikėjo skirti visą puslapį? Žavitės socialiniu šios knygos turiniu, o kaip su literatūrinėm vertybėm?

10591. einantis2004-10-06 14:07
negailek puslapio :) deputatų rašliavos ne tiek užima! O turinys tai sakyciau taip pat svarbus knygoje, kaip vertybė. bent man tai svarbu pozicija, aišku ir stilius turi reikšmę.

10604. pablo2004-10-07 10:36
Straipsnis blogas, nes neoriginalus, nurašytas nuo kažkokios biograginės knygos net nepažymint, iš kur cituojama. Suaugę ir sąžiningi žmonės taip nesielgia.

10606. JK gerbėjas2004-10-07 11:55
Vaikai, kas mokat angliškai, eikit į "Google" - Jack Kerouac. Ten rasit viską.

10610. sekretarka2004-10-07 16:07
"pablui" "...kruopščiai parašytą J.Kerouaco biografiją – Geraldo Nicosijos titanišką, prizais apdovanotą darbą "Prisiminimų vaikutis" ("Memory Babe", 1983). Jame remiamasi tūkstančiais laiškų, interviu, kritine medžiaga. Ten galima sužinoti J.Keruaco pašėlusio rašymo ypatybes...." tad pasakojimai apie JK juk aiškiai eina iš ten; o jei gali su Jeronimo siela aptarti prie bokalo apie pasaulio literatusros esme tai pirmyn, duok mums originalų orakulišką darbą;

10660. 2 sekretarka2004-10-08 16:06
Na jei nurašyta nuo vienintelio šaltinio, tai tik blogiau, vadinasi, visiškas plagiatas.

10689. valytoja2004-10-11 09:11
nu geras, tai kaip biografinius faktus galima nuplagijuot ar originaliai išgalvot? išgalvot tai aišku labai lietuvio studento stiliuje, o jei kas nurodo šaltinį, papasakoja keletą epizodų, kitaip juk neįmanoma, nebent pasakotum apie savo dėdę anuprą, nesuprantu, man tai labiau išlieka platesnė straipsnio visuma.

44214. Mosca :-) 2008-01-16 19:44
em,straipsnis ilgas,ishsamus,bet siek tiek nuobodus;]..O knyga tai tiesiog dieviska!skaitau ja pasimegaudama.Kiekviena eilute suteikia tiek energijos ir tokio "uch" jausmelio.Dziugu, kad kazkad buvo tokiu zmoniu, gyvenanciu sau, neprisirisanciu prie visu tu materialiuju nesamoniu.Belieka tik atsidust,ech..:]

46879. Tabulatura :-) 2008-05-15 18:35
"aha aha" :) Buvo įdomu sužinoti apie knygos parašymą.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:49:39 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba