LĖLIŲ TEATRAS DZŪKIJOJE

Loreta Skruibienė Nuotrauka iš "Aitvaro" archyvo

Spalio 15-16 d. Alytuje vyks V tarptautinis lėlių teatrų festivalis "Aitvaras". Šia proga festivalio rengėją ir teatro "Aitvaras" įkūrėją LORETĄ SKRUIBIENĘ kalbina RIDAS VISKAUSKAS

Naujam teatro sambūriui šiais laikais susikurti nėra lengva. Jokia valdžia išskėstom rankom jo nelaukia. Kokia "Aitvaro" gimimo istorija?

Susidomėjau lėlių teatro žanru gana atsitiktinai. Studijuodama Vilniaus dailės institute (1985 m. Dailės pedagogikos katedroje), rinkausi temą kursiniam darbui. Pateiktame sąraše dėmesį patraukė tema "Lėlės ir jų kilmės analizė". Pasirinkau ją, tikėdamasi lengvai susidoroti su užduotimi. Įklimpau. Pasirodo, jog medžiagos šia tema labai trūksta. Pradėjau lankyti Vilniaus "Lėlę", susižavėjau Vitalijaus Mazūro spektakliais, lankiausi gastroliuojančių lėlių teatrų spektakliuose, pati bandžiau kurti (Kauno saugaus eismo mokyklai, kurioje tuo metu darbavosi Kauno lėlių teatro aktorius Stanislovas Nacius, sukūriau pirmas savo lėles – zuikius).

1987 m. Alytuje įkūriau lėlių teatro studiją, atsirado bendraminčių, pastatėme pirmą spektaklį pagal H.Ch.Anderseno pasaką "Piemenėlė ir kaminkrėtys". Pati kūriau lėles ir režisavau. Spektaklis pavyko. Pusrūsyje įkurta mažytė scena ir nedidelė žiūrovų salė vos talpino vaikus. Prasidėjo pirmosios gastrolės po darželius. Ruošėmės "Alisos veidrodžio karalystėje" premjerai. Studija glaudėsi vaikų klubo "Draugystė" patalpose, kaip vaikų lėlių teatro studija. Vakarais rinkdavosi suaugę lėlininkai. Tai buvo 1987–1989 metai. Tuo metu sujudo ir Lietuvos lėlininkai. Rimo Driežio ir Dalios Gudavičiūtės iniciatyva susikūrė Lietuvos lėlininkų asociacija. Buvo ieškomi visi, kas dirbo su lėlėmis. D.Gudavičiūtė neaplenkė ir Alytaus. Susitikome. Susidomėjau asociacijos veikla. Leidiniui "Lėlės ir kaukės" (1990) nupiešiau keletą karikatūrų (lėlių tematika).

1989-aisiais į Alytų, baigę studijas Maskvoje, atvyko Arvydas Kinderis, Dalia Kimantaitė ir Loreta Liausaitė. Jie siekė mieste įkurti teatrą. Netikėtas Kinderio vizitas ir jo svaiginanti teatro idėja manęs nesužavėjo. Likau prie savo lėlių teatro idėjos. Tačiau žmonių pasitraukimas ir perėjimas pas Kinderį (atlyginimai, etatai) paveikė ir mane. Pirmasis spektaklis – O.Milašiaus "Imperatorius Jonas Beširdis" (režisierius – A.Kinderis, dailininkė – aš) – jau su Alytaus teatro studijos vėliava.

1990 m. lapkričio 9 d. R.Driežio ir D.Gudavičiūtės iniciatyva buvome pakviesti į Kaune Lietuvos lėlininkų asociacijos surengtas Lietuvos lėlininkų dienas. Pasak Audronės Girdzijauskaitės, mūsų spektaklis tapo festivalio staigmena. Ji sakė, jog mūsų teatrą būtina remti. Tais pačiais metais tapau Lėlininkų asociacijos nare.

Euforija, spektaklio sėkmė, gastrolės po Lietuvą, dalyvavimas festivaliuose greitai palenkė miesto valdininkų širdis. Alytaus centre pradėjo kilti teatro pastatas. 1993 m. sukūrėme lėlių spektaklį pagal N.Vėliaus rinkinį "Vėjo skatikai" (režisierė – D.Kimantaitė, dailininkė – aš). Vėl lėlininkų dienos Kaune. Ir... spektaklis patyrė fiasko. R.Driežis, pamatęs spektaklį, patarė man niekam daugiau neleisti režisuoti mano lėlių.

Alytaus teatro studijoje – begalinis nusivylimas. Lėlės pamirštamos. Neturėjau ką veikti ir aš. Darbo sąlygos nepakenčiamos, dramos spektakliai, kuriems kurdavau scenografiją, tapo sunkūs... 1994 m. rudenį, po atostogų, į teatrą negrįžau - nemačiau prasmės.

1995–1996 – siaubingiausi metai mano gyvenime. Paslapčiomis nuo šeimos (nenorėjau jų skaudinti) guldžiau į stalčius naujų spektaklių scenarijus, lėlių projektus. Apie įvairius sumanymus kalbėdavau su kolegomis dailininkais, pasinėriau į tapybą. Tik tuometinis miesto Kultūros skyriaus vedėjas Stanislovas Girčius mane vis įkalbinėjo kurti lėlių teatrą. Ir 1996-ųjų rudenį neišlaikiau. Surinkau komandą (spektaklių scenarijų ir lėlių projektų pakako keletui metų), gavome miesto Kultūros skyriaus finansinę paramą.

1996 m. gruodžio 27 d. įvyko pirmoji lėlių teatro "Aitvaras" premjera – E.T.A. Hoffmanno "Aukso puodas". Režisavau pati. 1997-ųjų sausį miesto savivaldybėje teatrą įregistravome kaip visuomeninę organizaciją. 1997-ųjų rudenį vykome į Panevėžio lėlių vežimo teatro organizuojamą festivalį "Lagaminas". Nejauku buvo. Bijojau visko. Tačiau R.Driežis palaikė moraliai. Taip sugrįžau į lėlių pasaulį.

Papasakokite apie "Aitvaro" aktorius. Iš kur jie? Ar turite aktorių, kurie tarsi be ypatingų konceptualių ir vizualinių gudrybių gali suvaidinti spektaklį (antai ne viename kauniečio lėlininko Dariaus Armanavičiaus puikiame vaidinime lyg ir nėra "nieko tokio", kas verstų aikčioti dėl režisūros ir dailės atradimų)?

Per teatro gyvavimo metus (šį rudenį pradedame devintą sezoną) pastovią trupę išlaikyti buvo sunku: stigo finansavimo. Be to, teatras neturėjo patalpų. Su metais situacija keitėsi. Jau turime nedidelę salę. Ketvirtą sezoną dirba tie patys aktoriai. Tad ryškesni ir kūrybiniai rezultatai.

Jūratė Kundrotienė – teatro veteranė, dirba 8-ą sezoną. Rūta Petkutė ir Alvydas Rodžius – 4-ą sezoną. Aktoriai neturi teatrinio išsilavinimo. Visko mokomės patys, žvalgomės į kitų patirtį. Profesinių žinių stygių išduoda nedidelis aktorių meistriškumas, tačiau sceninė patirtis padeda užtaisyti šias spragas. Mūsų veiklos sąlygos verčia turėti raštišką profesijos liudijimą. To mums labiausiai trūksta. Tokio lygio aktoriaus kaip D.Armanavičius neturime, bet pasididžiuoti moterų aktorių (R.Petkutės ir J.Kundrotienės) duetu galime.

Kaip formuojate repertuarą? Ar vaidinate suaugusiems žiūrovams?

Daug dėmesio skiriame vaikams. Kuriame spektaklius visai šeimai. Neskriaudžiame suaugusių, kurie atveda savo atžalas. Ikimokyklinio amžiaus vaikams specialaus repertuaro neturime, bet turime spektaklių, kuriuos mėgsta ir šie vaikai. Antrus metus vykdome edukacinį teatro projektą "Mano svajonių pasaka". Jame dalyvauja patys mažiausieji, vyresnieji bei neįgalūs vaikai. Šį sezoną ruošiamės įsteigti ir vaikų lėlių teatro studiją. Kuriame muzikinius lėlių šou, parodijas bei gatvės akcijas su didelėmis lėlėmis.

Pjesės pasirinkimą lemia rašytojų (Lietuvos ir užsienio) gimimo metinės, vaikų mėgstamos pasakos, klasika ir kalendorinės šventės. Turime kūrinį, specialiai sukurtą mūsų teatrui (Jurgio Kunčino "Pilypas iš Kanapių"). Autoriai bendradarbiauti neatsisako, tik viskas remiasi pinigais... Tad tenka pasakų ar autorių kūrinių inscenizacijas rašyti pačiai. Kuriu scenarijus įvairiems teatro organizuojamiems renginiams. Ypač žaviuosi mitologijos dalykais.

Teatro repertuare vietos randa spektakliai bei renginiai suaugusiems. Tai – lėlių šou, parodijos, marionečių muzikinis spektaklis pagal A.Dumas (sūnų) – "Dama su kamelijomis" ir spektaklis pagal W.Shakespeare’o "Vasarvidžio nakties sapną". Kai kurių spektaklių lėlės laikomos "Lėlių kambario" muziejuje. Lėlių spektakliai suaugusiems sunkiai randa sau vietą Alytuje. Nors pastaruoju metu situacija keičiasi. Kiek žinau, kitiems teatrams taip pat sunku prastumti lėlių spektaklius suaugusiems. Gyvenimo kasdienybė reikalauja lengvo ir linksmo lėlių žanro.

Jūs pati spektakliams kuriate scenografiją, lėles, kostiumus. Kokias išvadas padarėte per "Aitvaro" gyvavimo laikotarpį? Su kokiom lėlėm labiausiai mėgstate (ar geriau sekasi) dirbti?

Lėles gaminti padeda teatro aktoriai. Kviečiu ir kūrybingus jaunus menininkus, kurie nori dirbti, bet neturi galimybių. Kai lėšų stinga, ne tik kurti, bet ir daryti viską tenka pačiai.

Dėl išvadų. Kadaise sunku buvo patikėti, jog galėsiu įkurti lėlių teatrą ir organizuoti jo veiklą. Dzūkijoje niekuomet nebuvo lėlių teatro tradicijų, tad pas mus menkai suvokiama, kas yra lėlių teatras, arba jis suprantamas labai primityviai. Pasigendu daugiau Kultūros ministerijos dėmesio (nors teatro įstatymas parengtas) tiek valstybiniams teatrams, tiek vadinamiems privatiems teatrams. (Būtent šie nenoromis virsta "smulkiaisiais verslininkais", o savo socialinėmis garantijomis priklauso "bomžų" kategorijai.) Gana abejingi lėlių teatrui ir mūsų miesto politikai (labai sunkiai per 9 metus išsireikalavom patalpas). Provincijos kultūrininkų padėtis – nelengva. Tenka kartais susimąstyti apie mūsų veiklos tęstinumo galimybes Alytuje.

Nenorėčiau verkšlenti – sunku, tai sunku… O kam lengva? Mūsų veikla reikalinga mūsų mažiesiems žiūrovams, turime nuolatinių rėmėjų, paminėsiu UAB "Jundos stalių gaminiai", UAB "Alkesta", su kurių pagalba "Lėlių kambarys" kasdien gražėja, ir daug kitų, kurie įvairiais būdais remia ir palaiko mūsų iniciatyvas. Jaučiamės esą reikalingi ir vos spėjame įgyvendinti visus numatytus projektus. Tai ir gelbsti mūsų teatrą nuo įkyrių nevisavertiškumo kompleksų.

Mėgstamiausios lėlės – marionetės (klasikinės, drožtos iš medžio) – mano skausmas ir džiaugsmas. Pirmieji teatro spektakliai buvo būtent marionečių. Netgi kurdama teatrą, norėjau, kad jis vadintųsi marionečių teatru. Gal kada nors grįšiu prie šios idėjos.

Mėgstu kurti įvairios technikos lėles. O ir teatro veikla įvairi: gatvės renginiai, akcijos, spektakliai, parodijos, pagal užsakovų pageidavimą kuriamos lėlės... Ši sritis man nesudėtinga. Jei būtų sunku, to nedaryčiau. Kūryba teikia malonumą… Kiek dar visko neišbandyta…

Kiek spektaklių vizualinį sprendimą lemia patalpų erdvė? Ar nekyla dėl jos sunkumų?

Didesnė problema – transportas. Daug gastroliuojame, o samdyti gerą transportą – brangu. Turėjome begalę kuriozinių atvejų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais keliavome į Panevėžio miesto 500 metų jubiliejui skirtą festivalį. Didelės lėlės, dekoracijos ir 5 žmonės. Lėlės visur: ant stogo, tarp kojų, ant kelių, bagažinėje, krepšiuose, rankinukuose. Visi turėjome tilpti 20 metų senumo "Reno 25" automobilyje. Ir tilpome. Po spektaklio, kraunant lėles į mašiną, susirinko vos ne visi festivalio dalyviai žiūrėti šios procedūros. Apie trūkusią benzino žarnelę nė nekalbu... Sunku buvo patikėti, kad viską sudėjome. Mes taip įpratę: lėlės, dekoracijos sulankstomos, išardomos.

"Lėlių kambarys" nėra didelis – 54 kvadratiniai metrai. Jį per tris savaites suremontavo patys aktoriai. Patalpa įdomi ir dėkinga. Daugiau nei pusė jos yra 7 m aukščio, o kita – apie tris metrus aukščio. Joje ir įkūrėme sceną, o ant aukštų sienų įrengėme lėlių muziejų. Galime susodinti apie 70 žiūrovų. Patalpų įkaitai nesame, prisitaikome lengvai. Repertuare turime visoms erdvėms pritaikytų ir spektaklių, ir lėlių.

Kaip gyvuojate finansiniu požiūriu? Kaip telkiate lėšas naujiems spektakliams?

Teatro finansinė padėtis gana skurdi. Turime viską užsidirbti patys, labiausiai dėl to kenčia aktoriai.

Naujiems spektakliams lėšas kaupiame įvairiais būdais: užsidirbame patys, dalyvaujame savivaldybės kultūros projektų konkursuose, Kultūros ministerijos skelbiamuose projektų konkursuose (čia spektakliams lėšų gauti nepavyksta, ministerija remia tik festivalius, ir tai simboliškai). Medžiagų spektakliams pavyksta gauti iš rėmėjų ar privačių asmenų. Patys tempiame, ko reikia spektakliams, iš namų.

Ar alytiškiai "Aitvarą" žino? Koks miesto valdininkų požiūris į teatrą (nuo jų valios iš dalies priklauso finansiniai reikalai)? Gal imatės kokių gudrybių, formuodami teatro įvaizdį?

Septynerius metus "Aitvaras" gyvavo gastroliuodamas. Tik antrus metus atveriame "Lėlių kambario" duris. Būta įvairių kuriozų. Daugelis manė, jog mes – iš Kauno, klausinėjo, ar ilgai "vaidensimės" Alytuje. Kelionėse sudėtinga rodyti geros kokybės lėlių spektaklius. Be to, greta mūsų Alytuje keliavo mūsų vardu pasivadinęs neaiškios kilmės lėlių teatro mėgėjų būrelis. Mūsų regionas, kaip minėjau, nepasižymi itin didele meile lėlėms. Žiūrovai mėgsta, kad ir prastesnės kokybės, bet dramos spektaklius. Tad lėlių spektakliai iš pradžių daugumai kėlė nepasitikėjimą.

Metams bėgant, padėtis keičiasi. Alytuje mažėja žmonių, kurie nežinotų, kad yra lėlių teatras. Esame kviečiami visur: kultūros darbuotojams rengiame edukacines programas, metodinę medžiagą apie darbą su vaikais, vaidiname spektaklius.

Apie miesto valdininkų požiūrį sudėtinga kalbėti. Skųstis nenoriu: požiūrio nėra. Finansavimo – taip pat. Kas kaltas, nežinau... Didelių gudrybių formuodami teatro įvaizdį nesigriebiame. Tiesiog kuriame, dirbame mėgstamą darbą ir įvairiais būdais stengiamės išlikti po saule.

Rūpesčių, organizuojant festivalį, turbūt nestinga. Vardan ko tai darote?

Pirmuosius festivalius organizuoti buvo sunku. Niekas nežinojo, kas juos organizuoja Alytuje. Sunku buvo prikalbinti lėlių teatrus atvykti. Dabar ledai pralaužti. Festivalis tapo reikalingas, ir lėlininkai į jį renkasi su malonumu.

Nenoriu atrodyti balta varna, bet tokia, atrodo, esu, nes festivaliu "Aitvaras" visuomet siekiau vieno tikslo: Dzūkiją supažindinti su lėlių teatro menu. O jis toks įdomus ir įvairus! Stengiuosi po vienu stogu suburti lėlininkus – mėgėjus ir profesionalus. Tokia šio festivalio prasmė.

Kuo ypatinga šiųmečio festivalio programa? Į ką atkreiptumėte lėlininkų dėmesį?

Į festivalį su Gintarės Radvilavičiūtės spektakliu suaugusiems "Vienintelė" atvyksta Klaipėdos lėlių teatras, Vilniaus "Lėlė" (mūsų nuolatinis festivalių dalyvis). Šilutės savivaldybės teatras parodys vaidinimą suaugusiems "Beždžionių karalius". Taip pat dalyvaus Vilniaus "Paršiuko Ikaro" teatras, Utenos kultūros centro lėlių teatras "Zuikis Puikis", lėlių teatras "Žalia Varna" iš Vilniaus. Adamo Walnio lėlių teatras (Lenkija) parodys spektaklį "Evangelija pagal Judą", kuriame derinamos įvairios lėlių teatro technikos. Altmaro Loori’o vadovaujamas Viljandžio lėlių teatras (Estija) – A.Milno "Mikę Pūkuotuką". Taigi bus įdomių vaidinimų tiek vaikams, tiek suaugusiems. Profesionalams siūlyčiau atkreipti dėmesį į A.Walnio spektaklį, į Aurelijos Čeredėjevaitės naują projektą "Įdomioji opera".

Festivalio programa priklauso nuo finansavimo, nes daugelis Europos (ir Lietuvos) lėlių teatrų už dalyvavimą festivalyje nori autorinio atlyginimo. Mūsų mieste brangių teatrų festivalis neatsiperka. O valdžia kiekvieną kartą spaudžia – festivalis privaląs uždirbti krūvą pinigų...