KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ

Žmonės kartais susierzina dukart paklausti to paties, ypač jei tai įvyksta to paties pokalbio metu. Tačiau net ir tokiu atveju vieną po kito ar, tarkim, poros minučių intervale galima išgirsti skirtingus atsakymus (prisiminkite Orakulę filme "The Matrix" ar Billo Clintono teismą). Bet netgi tuomet, kai identiškus klausimus skiria keturiasdešimt metų, labai tikėtina sulaukti to paties atsakymo. Tai nereiškia, kad niekas per tą laiką nepasikeitė ir visa liko kaip buvę. Tas pats atsakymas gali atspindėti kitą jo atradimo trajektoriją nei ankstesnysis bandymas; šios trajektorijos nušvietimas – intelektualinė kelionė galimybių, kurios kitu atveju viena kitą eliminuotų, aibėje. Būtent todėl atsakymą galima laikyti tipišku žiniasklaidos įvykiu, kai tuo tarpu kelionė jo link – tai teritorija, kurioje vieni ar kiti dalykai vyksta nuolatos, tačiau kartais (ir realiu laiku). Faktas, kad studijuoji Hegelį, nėra tiek įdomus, kiek to santykis su tuo, kas tave prie šių studijų atvedė: galbūt pirmiausia studijavai Heideggerį ar Spinozą (lygiai taip gali atrasti septyniasdešimtųjų disco muziką per house muziką arba galbūt Spinozą per disco...), bet kokiu atveju reikia pripažinti, kad lemiantys pasirinkimai ir apsirikimai įvyko dar prieš atradimą. Todėl kiekvienas naujas atspirties taškas ir pasirinktas kelias generuoja naują kelionės tikslą ir naują atradimo situaciją. Taigi dviejų vienodų atsakymų nėra, net jei abu jie – tas pats sakinys.

Ruošdamasis publikacijai projekto "Nieko nesitikėkite" (kuratorius – Luca Cerizza, Massimo Minini galerija, 2003 m.) leidinyje, perverčiau septinto ir aštunto dešimtmečių interviu su Robertu Barry, Ianu Wilsonu, Solu LeWittu ir Lawrence’u Weineriu bei ne taip seniai vykusius pokalbius su Jonathanu Monku, Hansu Ulrich Obristu, Carstenu Hölleriu ir Tino Sehgalu, ieškodamas klausimų, kuriuos vėl būtų įdomu užduoti. Drauge su naujais klausimais jie tapo pokalbių su Barry, Seghalu ir Wilsonu pradžia. Vėliau šie 12 klausimų pasiekė Meksikos menininką, gyvenanti LA, Mario Garcia Torres, kurio kūryba siejasi ne tik su pirmaisiais konceptualistais, tokiais kaip Barry ar Weiner, bet ir vėlesniaisiais Johnathano Monko (kuris taip pat neseniai atsakė į klausimus Ed Ruscha darbų pavadinimais) ar Francis Al’s tyrinėjimais. Taigi šis interviu buvo pradėtas iš paskatos atskleisti skirtingus patekimus į inspiracijos šaltinį, o taip pat iš noro peržaisti interviu žanrą. Identiškas jau naudotų klausimų uždavinėjimo principas buvo eksploatuotas ir spalvingesniuose leidiniuose – žurnaluose "Face" ar "Another" Kylie Minogue ir Gwyneth Paltrow darė tą patį, kuo Robert Barry, Douglas Huebler, Joseph Kosuth ir Lawrence Weiner užsiiminėjo 1989-aisiais, atsakydami į kritiko Arthur R.Rose dvidešimties metų senumo klausimus. Tai nereiškia, kad konceptualusis menas užbėgo Kylie ir Gwyneth už akių. Tačiau kilmės klausimas nuolat grįžta, ypač konceptualiojo meno diskurse, kuris "pasižymi įnirtingomis, absoliučiai įnirtingomis daugelio menininkų pastangomis užsitikrinti pirmumą ir poziciją"². Beje, šis reiškinys puikiai atspindėtas Argentinos konceptualisto Eduardo Costa darbe "Be pavadinimo" – tai "kūrinys, kuris iš esmės yra toks pat, kaip pirmųjų konceptualistų, datuotas dviem metais anksčiau nei originalas ir pasirašytas kito asmens. 1970". Vis naujais išeities taškais siekiama kurti laiko verpetus ir skatinti sąryšingumą, o ne konkurencinę istorijos dialektiką. Tikiuosi, kad vieną dieną išgirsiu žodį kitą ir iš Kylie bei Gwyneth. Lygiai taip pat smalsu šiuos klausimus užduoti įdomiems menininkams, su kuriais geri kavą arba daliniesi koridorių Vilniuje, tokiu būdu įmetant klasikinio konceptualizmo aparatą į kitą laiką ir kultūrinę zoną. Eglė Rakauskaitė (g. 1968, www.rakauskaite.com) pirmoji pradeda atsakymų seriją (jos atsakymai (teksto kalba netaisyta) tarp mano komentarų ir nemano klausimų).

______________________

1 Robert C. Morgan, "Art into Ideas". – Cambridge University Press, 1996.

2 Charles Green interviu su Geertu Lovinku, www.nettime.net

Ar skaitėte Jacko Burnhamo knygą Beyond "Modern Sculpture" ("Anapus moderniosios skulptūros")? Jis teigia, kad mūsų pasaulis persiorientuoja nuo objektų į sistemas ir kad menas kaip tik dabar eina šiuo keliu.

Alpinistas Reinholdas Messneris pirmasis įkopė į Everestą be deguonies kaukės ir pabuvo visose 14 aukščiausių pasaulio viršūnių. Iš pokalbio su Uldžiu Tyruonu:

"– Kokios idėjos gimsta – jeigu iš viso gimsta – einant? Kadaise rašėte apie įsivaizduojamą liniją, kuria kopiama į kalnus...

– Taip, tačiau ši linija dažniausiai gimsta prieš kopimą. Ruošdamasis pirmajam žygiui, atidžiai tyrinėju sieną arba fotografiją iš tam tikro atstumo, ir tada pamažu pradeda susidaryti ši linija, ją sau nusipiešiu – tarsi dailininkas, ji gimsta ir pasilieka mano galvoje. Ją net pavadinau – "niekio gimimu". Per kalno sieną yra nubrėžta linija, tačiau jos ten nėra. Ir vis dėlto ji ten. Jeigu meną įsivaizduotume kaip kažką, kas auga kiekybiškai, galime pasiekti tašką, kur jį turėsim sunaikinti: anksčiau ar vėliau Kirchnerį arba Picasso turėsim sunaikinti, nes šiame pasaulyje jiems vietos nebėra. Ir vis dėlto tai liks ten. Mintis, kuri galėtų priklausyti Venecijos bienalei, tačiau jos neįmanoma eksponuoti."

S.A. 2004.IX.4, Nr.715, versta iš "Rygas laiks", 2001.VI, Vilma Kaladytė

Klausimo šaltinis: Patricia Norvell klausia Sol LeWitto knygoje "Recording Conceptual Art: early interviews with Barry, Huebler, Kaltenbach, LeWitt, Morris, Oppenheim, Siegelaub, Smithson, Weiner", 2001.

Panašu, kad čia minima knyga – ilgaamžė. Pavadinimas kiek senstelėjęs, tačiau šiandieninės objektinės praktikos grįžimas palaiko knygos aktualumą. Idėja "į sistemas besiorientuojantį pasaulį" patvirtina, kad mes ko gero esame tame pačiame Modernybės kelyje, kaip ir prieš keturiasdešimt metų, ir kad nuo to laiko pasikeitė tik patekimo taškai. Nepamirškime į kiek sistemų? Knyga parašyta tuomet, kai jų buvo bent dvi: Komunizmas ir Kapitalizmas. Šiandien jų gali būti ir dar daugiau: McDonalds, Burger King, Pizza Hut ir taip toliau.

***

Svarstau, ar galima kokią nors reikšmę teikti realaus laiko idėjai – ne tik laike egzistuojančio kūrinio atžvilgiu, bet ir apskritai, kaip temai. Šiuo metu vadovaujamės jau kitomis laiko sampratomis, nei anksčiau, ir jų skaičius nebėra begalinis.. Kokios dar laiko sampratos svarbios būtent jūsų kūryboje?

Galvoju, kad nėra skirtumo tarp Realybės šou ir videomeno kūrinio – ir vienu, ir kitu atveju viskas surežisuota...

Šaltinis: Bobo Nickaso interviu su Robert Barry. – "Journal of Contemporary Art", Vol. 5., No 1 Spring 1992., p. 14.

Antroji klausimo dalis – tai interviu nuskambėjusio klausimo papildymas. Laikas – kertinė kategorija visų trijų parodos Massimo Minini galerijoje dalyvių kūryboje: Robert Barry teigia, kad "laikas – tai kūrybingumas" (interviu su Bobu Nickasu), Tino Sehgal kalba apie savo polinkį "atskleisti istorijos, buvimo, amžinybės sampratų įvairovę" (Hanso Ulrich Obristo interviu su Tino Sehgalu), o Ian Wilson patvirtina, kad būtent laikas buvo jo pirmųjų diskusijų tema (žr. III klausimo šaltinį).

***

Ar tiesos sąvoka turi kokios nors reikšmės jūsų kūryboje?

Tiesą kūryboje suvokiu kaip nuoširdumą.

Šaltinis: Oscaro van den Boogaardo interviu su Ianu Wilsonu. – Jan Mot galerijos laikraštis, Nr.32, 2002.V-VI.

Ian Wilson kalba apie tiesą interviu su Oscaru van der Boogardu. Esu įsitikinęs, kad apie tiesą verčiau kalbėti, nei ją kurti, nes tai dramatiškas užsiėmimas.

***

Kaip jūs sprendžiate, kas yra menas? Arba kada yra menas?

"Mane erzina tas atsibodęs visa ko analizavimas. "Tekstas sudarytas iš to ir ano, prie kurio prisijungia tas ir tas.." ir pan. Mintis susidedanti iš dalių, rašančiųjų grupės, pogrupiai, susidedantys iš individų, kurie susideda iš dar kažkokio lego ir todėl rašo tekstus susidedančius ir to kas buvo ir to kas bus, bet iš tikro tai susideda iš garsų "mū" ir "am", kurių prasmės sudėtinės dalys yra iš tiesų dalys to paties dalinio libido, kurio priežastys yra įspūdžiai patirti tame gyvenimo laikotarpyje ir taip pat kitame tarpsnyje kiti išgyvenimai kartu sudėjus ir dar ištraukus iš jų šaknį, galime suprasti kažkokią jų esmę... Visur kaip išprotėję ieškome apibrėžtumų, kurie galų gale niekur neatveda. Imkime muzikinį kūrinį ir išanalizuokime ji garsais, tonais ir pustoniais, paanalizuokime stryko judesių diagramas ir palyginkime juos su ritmo dešimtiniu grafiku.Tokiu būdu mes suvoksime žinokit, kūrinio esmę! Man atrodo jeigu kažkas kuria, jis sintezuoja, jungia visa, ką pajėgia į tokį objektą, kurio tikslas lyg ir sukurti neapibrėžtą įspūdį. Čia pat atsiranda analitikų, kurie žiebia vazą į grindis ir išsidėlioję šukes mėgina išsiaiškinti, kame ta formos paslaptis...:) Atsibodo, garbės žodis..."

Jekaterina Lavrinec "Rašantis kūnas ir intertekstualumo spąstai". – S.A. 2004.VIII.7, Nr.71; komentaras Nr. 20454; sapiens 2004.VIII.11, 11:49.

Šaltinis: Patricia Norvell klausia Lawrence Weiner knygoje "Recording Conceptual Art: early interviews with Barry, Huebler, Kaltenbach, LeWitt, Morris, Oppenheim, Siegelaub, Smithson, Weiner", 2001.

Antroji klausimo dalis – nuoroda į Nelson Godman, kuris savo pamatinėje knygoje "Languages of Art" performulavo esencialistinį klausimą "Kas yra menas?" į reliatyvistinį "Kada yra menas?" Panašiai Sol LeWitt kalba apie meną "kaip veiksmažodį".

***

Ar numanote, kur dingsta ištrinta informacija, kalbant apskritai?

ir – jei šios internetinės svetainės dar nėra sukurtos, greitu laiku turėtų atsirasti. Juk šiukšlės irgi produktas, kurį galima parduoti.

Šaltinis: Raimundo Malašausko interviu apie weblogus su Catherine Fake, Jouke Klereebeezemu ir Paul Perry antrajame (2003 m.) elektroninio nu: žurnalo numeryje: www.nu-e.nu.

Ko gero, šis klausimas siejasi su infoekologija, aktualia ir visiems trims menininkams (Barry, Sehgal, Wilson). Savipalaikymas, kaip priešprieša savęs replikavimui/reprodukavimui/dauginimui?

***

Ar kada nors kūrėte kitu vardu? Ar įsivaizduojate, kad galėtumėte sukurti kito menininko kūrinį? Ar nesate įsivaizdavę dar nesukurtų kitų menininkų kūrinių?

Kaip nelietuviui įsidėmėti mano pavardę, kurios net negali ištarti? -Neišvengiamai tenka kurti kitu vardu, kai pavardė iškraipoma. Kartais pagalvoju, kad jei turėčiau pseudonimą – tai būtų panašu į situaciją "sukurti kito menininko kūrinį".

Šaltinis neidentifikuotas.

Williamo Blake piešinys "The man who taught Blake painting in his dream" ("Žmogus, išmokęs Blake tapyti sapne"). Kai pirmąkart jį pamačiau, niekaip negalėjau suprasti, ar šis portretas žmogaus, kuris savo sapnuose išmokė Williamą Blake tapyti, ar pats Blake buvo savo sapnuose mokomas tapyti. "Gal gali mane ko nors išmokyti savo sapnuose?" – norėčiau vieną dieną ko nors paklausti.

"Yra daug menininkų, kuriuos gerbiu. Tikriausiai kiekvienas iš jų yra padaręs man įtaką. Mane tikriausiai veikia ir Picasso, nors niekada iš tiesų nesu matęs jo kūrybos", teigia Tino Seghal (žr. Hanso Ulricho Obristo interviu su Tino Sehgal).

***

Ar jūsų kūrinius galima pakartoti kitoje situacijoje, kitur, kaip kažkieno kito kūrinius?

Kodėl gi ne – merginų su bikini kovos medaus arenoje, transliuotos praėjusį sezoną "Tele-3" ("Gintarinė ledi. Imtynių šou"), "Veidai", slenkantys iš vienos projekcijos į kitą, gali tapti Gustonių kaimo gyventojų veidais, stiklinė talpa su nuogos moters kūnu gali būti užpildyta arba taukais, arba garais ir taip toliau.

Šaltinis: Patricia Norvell klausia Roberto Barry knygoje "Recording Conceptual Art: early interviews with Barry, Huebler, Kaltenbach, LeWitt, Morris, Oppenheim, Siegelaub, Smithson, Weiner", 2001.

Tai lyg šeštojo klausimo variacija, tačiau čia kalbama ne apie rekombinaciją, takią tapatybę ir tarpusavio bendrumus, o apie pakartojimo galimybę. Klausimą sukėlė Roberto Barry 1969-ųjų metų teiginiai apie jo paties kūrybą.

***

Svarsčiau, ar jūs naudojatės internetu? Ar įsivaizduojate, kad jūsų kūriniai galėtų skleistis internetu? Ar tai dera jūsų kūrybai?

Provincijos autobusų stotyje mačiau pagyvenusią moterį, skaitančią drebančia ranka šratinuku prirašytą languoto sąsiuvinio dvigubą puslapį su užlenktomis paraštėmis, – laišką! – atmintyje iškilo smalsumas, džiugesys, pasukamo laiškų dėžutės užrakto garsas, daugiabučio rūsio šiluminių tinklų dvokas... Rašaluoti pirštai ir ant liežuvio juntamas salsvas pašto ženklo klijų skonis – niekada atgal!

Šaltinis: Hans Ulrich Obrist klausia Sol LeWitto ir Jonathano Monko. – Jonathano Monko katalogas, Lisson Gallery & Galerie Yvon Lambert, 2003.

"Neturiu su tuo nieko bendro" (Sol LeWitt Hansui Ulrichui Obristui)

***

Ar neproduktyvumas nėra vienas radikaliausių ir stipriausių būdų priešintis dominuojančioms struktūroms? Ar vartojate produkto sąvoką savo meninėje praktikoje?

"Galiu nieko nedaryti, jeigu nenoriu. Galiu dirbti ne dėl pinigų. Ką nors darau ar kuriu savo džiaugsmui, o tai dažnai atneša ir pinigų. Jeigu tik leidėjai žinotų, kad man visiškai nereikia jų honorarų – knygas vis tiek rašysiu. Bet jiems, aišku, nesakau: "Kodėl privalau stiprinti jūsų kapitalo kaupimo mechanizmą?"

Iš Uldžio Tyruono pokalbio su alpinistu Reinholdu Messneriu. – S.A. 2004.IX.4, Nr.715; versta Vilmos Kaladytės is "Rigas laiks", 2001 birželis.

Šaltinis: Carsten Höller diskusijoje su Daniel Birnbaum. – Katalogas "Production", Kiasma, Helsinki, 2000.

Antroji klausimo dalis kur kas bendresnė. Pati produkto sąvoka neretai atstumia, tačiau neišvengiama, nes gyvename multisistemų realybėje (žr. I klausimo komentarą).

***

Ar oralinė komunikacija – tik kalba?

Ar seksas telefonu – tik masturbacija?

Šaltinis: Robert Barry klausia Iano Wilsono Lucy Lippard knygoje "Six Years: The Dematerialization of the art object from 1966 to 1972".

***

Ar "nežinomybė" yra svarbus ir kitų jūsų darbų elementas?

NEŽINAU.

Šaltinis: interviu su Robert Barry. – Katalogas "Prospect ’69", Kunsthalle, Düseldorf, 1969.IX.30–X.12. Perspausdinta Lucy Lippard knygoje "Six Years: The Dematerialization of the art object from 1966 to 1972".

***

Ar galėtumėte diskutuoti su Nematomu žmogum?

Pamenu, netolimoje praeityje akimirkai buvau sutrikusi, pastebėjusi automobilyje su savimi kalbantį ir besiskeryčiojantį automobilio vairuotoją, – mobilaus telefono rankoje jis nelaikė... mobilus ryšys, chatai internete be vaizdo kameros – pokalbiai ir diskusijos su Nematomu žmogumi yra mūsų realybė...

Šaltinis neidentifikuotas. Jis tikriausiai sietinas su tokiomis savybėmis, kaip nematerialumas ir neatsekamumas Tino Seghalo, Roberto Barry ir Iano Wilsono kūryboje.

______________________

* šiuolaikinio meno puslapis

Puslapį rengia Vytautas Michelkevičius (fotografis@centras.lt)