Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-01 nr. 3017

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Stasys Jonauskas.
SVEIKINAME JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ STASĮ JONAUSKĄ
41
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Marek Żelazny.
ANTILENKIŠKASIS CZESŁAWO MIŁOSZO VEIDAS
10

ESĖ 
 Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
2

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
KĄ SAUGO ISTORIJA?
3
• Ona Gaidamavičiūtė.
DIALOGO LINK: PAKELIUI SU KRAUJAŽOLE IR VIEVERSIU
7
• POLITIKA
• PONCIJAUS PILOTO ATSIMINIMAI2
• ATGAL Į VANDENĮ1
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Ona Gaidamavičiūtė.
GRAFI(TI)KA, ARBA BESIPLEČIANČIOS GRAFIKOS RIBOS
• Ričardas Šileika.
PRIEŠ ČIURLIONĮ VISI BUVO LAISVI IR LYGŪS

KINAS 
• NETIKĖJOME, KAD POLITIKA GALI PAKEISTI PASAULĮ

MUZIKA 
• Eglė Gudžinskaitė.
"KLANGSPUREN": SKAMBANTYS LIETUVIŠKI PĖDSAKAI
• Rita Nomicaitė.
"ŠOKOLADINIS MOZARTAS"
2

PAVELDAS 
• Alma Braziūnienė.
MOKSLO IR MENO VERTYBĖS SENAJAME VILNIAUS UNIVERSITETE

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KRETINGOS "KAUKUTIS" IR ŽALI OBUOLIUKAI
9
• LĖLIŲ TEATRAS DZŪKIJOJE4

MENO DIS/KURSE* 
• Raimundas Malašauskas.
KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ
2

POEZIJA 
• AIDAS MARČĖNAS19

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
NUOSPRENDIS GALIOJA ATGALINE DATA
4

VERTIMAI. POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIAI 
• ALEKSEJ ALIOCHIN
• SILVIJA ČOLEVA
• JACEK GUTOROW
• JURIS KRONBERGS
• PEDRO LENZ1
• KNUTS SKUJENIEKS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lukas Devita.
VĖL KELYJE SU JACKU KEROUACU
13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• LEE "SCRATCH" PERRY’s – KOSMINIO DUB GANYTOJAS3
• SVEIKINAME PDR PREMIJOS UŽ POETINĮ DEBIUTĄ LAUREATĄ DONATĄ PETROŠIŲ4

KRONIKA 
• XV TARPTAUTINIS LITERATŪROS FESTIVALIS POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2004
• GERO ŪPO1
• in memoriam.
ALBINAS ŠMULKŠTYS (1918.I.2–2004.IX.22)
• ŽYGIS PER ISTORIJOS IR PASAKŲ LAUKUS
• VYTAUTAS VALIUS (1930.VIII.24–2004.IX.28)

SKELBIMAI 
• KASMETINIS PRANO LEMBERTO LITERATŪRINIS KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• NELAIMĖLIŲ RETRO1

ESĖ

PRIARTĖJIMAI

Vytautas Bubnys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Bubnys Zagrebe

Tęsinys. Pradžia 35 numeryje

2. TOKIA KASDIENYBĖ

Vis dar nusistebime – tolimesnių kraštų (ne Azijos ar Afrikos – Europos) žmonės apie mus neturi elementariausios nuovokos. Tačiau ar labai ką dažnas lietuvis žino kad ir apie Kroatiją, Bosniją–Hercegoviną, Makedoniją? Ak, ar ne Serbijos pašonė, gal net Serbijos dalis taip vadinama… Dar visai neseniai, kai tame krašte siautėjo pilietinis karas, mūsiškių dauguma nesigraibė, kas tose šalyse dedasi, kas prieš ką, kodėl? Tiesą sakant, ne per daug kas dėl to ir galvą suko – toli, Europos kita pusė, ne mūsų reikalas… Bet net ir mes, literatūros darbininkai, ar bent kiek geriau nutuokėme apie kroatų literatūrą? Apie XX a. antrosios pusės. Kalbos nebuvo apie tokią, kroatų, – tai jugoslavų literatūra. Knygos buvo verčiamos iš "kolektyvinės" serbų–kroatų kalbos, dažniausiai nenurodant, kokios tautybės jų autoriai, Josipo Broz Tito komunistinė sistema gyvenime buvo viską supainiojusi, supynusi, į vieną kviečių pėdą kietai suveržusi. Kaip pas mus rašytojams, dailininkams ar kompozitoriams prikergdavo etiketes "tarybiniai", taip tenai – "jugoslaviniai". Ir vis dėlto Jugoslavija egzistavo kaip "kitas" pasaulis, atskilęs nuo socialistinio lagerio valstybių, neįlindęs į Varšuvos sutarties karinę organizaciją, aštriai konfrontavęs su Tarybų Sąjunga, savarankiškai palaikęs ryšius su pasauliu, pasinešęs net Kinijos pusėn. Todėl "jugoslavų" mene, literatūroje (kroatų, bosnių ar slovėnų) būta labai įdomių krypčių, rimtų meninių ieškojimų ir atradimų. Socrealizmo dogmų daugelis kūrėjų nedėjo nei į galvą, nei į širdį. Didžiulę įtaką, be abejo, jiems darė ir kur kas didesnė galimybė bendrauti su Vakarais, tenai lankytis, pagyventi. Deja, mūsų skaitytoją dažniausiai pasiekdavo toli gražu ne patys brandžiausi tų kraštų literatūros kūriniai. Iškiliausi naujieji rašytojų vardai mums šiandieną taip pat nežinomi, jų knygos mums nepažįstamos, neverčiamos, matyt, leidėjams vis dar vaidenasi, kad tenai tebetvyro dvasinė tuštuma. Prieš kelionę užsukau į Nacionalinę M.Mažvydo biblioteką ir sužinojau, kad per 15 pastarųjų metų esame išleidę vienų vieną plonutę knygelę – kroatų rašytojo eseisto Šimuno Š.Čioričiaus "Klausyk, Iride!". Ir išversta ji ne iš originalo, bet iš anglų kalbos. (Gal, sakau, specialiai iš JAV išleisto vertimo, kad skaitytoją labiau patrauktų?) O štai kroatų leidyklos, anais laikais visiškai nesidomėjusios "komunistiniais" lietuvių rašytojais, šiandien labai įdėmiai atsigręžė į mūsų literatūrą ir per vienerius metus išleido net ketvertą šiandienos prozininkų knygų. Jeigu šiam draugiškam žingsniui liksime abejingi, be abejo, jų, pirmųjų, ištiesta ranka gali nusvirti.

Kroatijos rašytojų sąjungoje (sakykime – senojoje, nes yra ir dar viena – naujoji) kalbamės su būreliu Zagrebo rašytojų apie gyvenimo ir kūrybinio darbo problemas. Kur tų problemų nėra! Tačiau rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas Srečko Lipovčianas nesiskundžia. Nesiskundžia net finansiniais sunkumais. Kultūros ministerija skiria lėšų, remia, neatsisako. Vien savajai literatūrai propaguoti užsienio šalyse leidžiami du solidūs žurnalai anglų ir vokiečių kalbomis. Kas ketvirtį išeina. Angliškojo "The bridge" ("Tiltas") vyriausiasis redaktorius, tas pat S.Lipovčianas, padalina mums keletą numerių. Parsivežiau vieną, šiųmetinį. Didelio formato 146-iuose puslapiuose pristatomi įvairių kartų kroatų rašytojai, jų naujos knygos, spausdinami neilgi kritikos straipsniai, interviu, apžvelgiami tarptautiniai ryšiai, pateikiami neilgi rašytojų kūrybos tekstai. Nepatingėjau ir paskaičiavau – eiliniame numeryje užsienio leidėjas, vertėjas ar skaitytojas vienokią ar kitokią nuomonę gali susidaryti maždaug apie septyniasdešimt naujai pasirodžiusių knygų, gali pasižiūrėti į jų spalvingus viršelių atspaudus. Informacinio turinio leidiniai taip pat leidžiami italų ir ispanų kalbomis, o jų leidybą, kaip ir žurnalų leidybą, finansiškai paremia ir leidyklos. Suprantama – kroatų literatūra šiandien verčiama ir leidžiama daugelyje pasaulio šalių. Tad tenka tik užkąsti žadą ir tyliai klausytis tokių dalykų, kurie mūsų ausiai labai neįprasti.

Kaip nekasdieniškai atrodo net ir jų rašytojų sąjungų ir leidyklų artimas, dalykiškas bendradarbiavimas. Juk ir mes – Jurga Ivanauskaitė, Birutė Jonuškaitė, Danutė Kalinauskaitė ir šių eilučių autorius – buvome pakviesti dviejų leidyklų, kelionę finansavo leidyklos, bet jautėmės ir Kroatijos rašytojų sąjungos svečiai. O ir abi Kroatijos rašytojų sąjungos nesipeša, gerbia viena kitą, dalyvauja bendrose literatūros akcijose. Ir su mumis bendravo rašytojai iš abiejų organizacijų. Abi sąjungos palaiko ryšius su Bosnijoje–Hercegovinoje gyvenančiais kroatų rašytojais, kviečia juos į savo didesnius renginius. Idilė? Darbas ne konkurencinėmis rinkos sąlygomis? Tokia kasdienybė. Tad ir pagalvojau: kodėl mes Lietuvoje stumdomės laukiniam kapitalizme, o kroatai – normaliame? Gal todėl, kad nemaža kapitalizmo elementų kroatai ar slovėnai turėjo ir anais laikais, kad jie Vakarų nebuvo ignoruojami, iš pašalio jų niekas ir niekada nesirengė vaduoti ir sukurti rojaus. Patys, be kokių nors advokatų, 1991 m. pavasarį referendumų būdu suskaldė "Jugoslavijos vientisumą". Vakarams – nieko nauja – tai nepatiko. Didžiųjų Europos valstybių, o ypač JAV vadovai glėbesčiavosi su diktatoriumi Slobodanu Miloševičiumi ir nenorėjo matyti jo vykdomų žiaurumų, ragino serbus išlaikyti savo imperiją. Ne tiek kapitalizmas atėjo į buvusias Jugoslavijos respublikas, kiek sava valdžia, sava tvarka ir laisvė, savų galimybių pasireiškimo metas. Žinoma, kol tai įsitvirtino, ketvertą metų ne tik Dinarų kalnai krūpčiojo nuo bombų sprogimų, bet buvo griaunami ir senieji miestai, jų architektūros paminklai, bažnyčios ir šventyklos, daužomi ir deginami Adrijos pajūrio pasauliniai kurortai – Dubrovnikas, Šibenikas, Splitas. O kiek kraujo žemė sugėrė, kiek žmonių neteko pastogių ir tapo pabėgėliais, kiek moterų, sukištų į lagerius, vakarykščiai jų kaimynai išprievartavo ir nužudė. Kas tai darė, kam pateikti sąskaitą? Šimunas Š.Čioričius savo knygelėje primena, ką pasakojęs serbų karo ligoninės gydytojas laikraščio korespondentui: "Nė vienas iš šių suluošintų karių, nelaimingų jaunų žmonių, kurių amžius tarp dvidešimt ir dvidešimt penkerių, nesupranta, nei kaip buvo įveltas į šį beprasmį karą, nei kodėl juo niekas toliau nesirūpina". O ką suprato kroatų jauni kariai, kai 1993 m. Bosniją–Hercegoviną jie "valė", šalindami musulmonus, ir šią respubliką paskelbė etniškai švarią? O bosnių kariai, kurie tą pačią respubliką "valė", šalindami kroatus ir serbus? Ir visi ėjo su Dievo vardu lūpose, visi Dievą meldė pagalbos.

iliustracija
Karvedžio Josipo Jelačičiaus paminklas Zagrebe
Autoriaus nuotraukos

Šimunas Š.Čioričius, būdamas siaubingų įvykių liudininkas, tomis dienomis rašė: "Visa tai vyko ir tebevyksta mūsų šalyje. Šalyje, kuri rūpinosi žmonėmis, kur dar vakar visi buvo kaimynai, o šiandien jau virto priešais". O toliau brūkštelima atvira mintis, tačiau šioje knygelėje tokia vieniša, vos vos užkabinta, lyg ir atsitiktinė: "Suprantu, kad mes ne šventieji, bet vis dėlto klausiu savęs, kodėl… kalbėdami apie serbus mes niekada neminim jų gerųjų savybių, o savo – blogųjų?"

Pasidomėjau, tiesą sakant, iš namų atsivežiau galvoje tą klausimą: "Kaip pastarojo dešimtmečio kroatų literatūroje atsispindi šisai karas, žmonių dramos?" Retai kas rašo, atsako S.Lipovčianas. Žinoma, jeigu kalbėsime apie romanistiką, patikslina. Iš to dešimtmečio gal du, gal tris reikšmingesnius romanus būtų verta prisiminti. Visa kita, galima sakyti, dar tik žaliava, apmatai, paliudijimai be meninės, estetinės aukštumos. Ta tema, tiesa, pasirodo nemaža publicistikos, bet jos vadinti literatūra nenorėčiau. Nelengva bent kiek atsitraukti nuo tų įvykių, pažvelgti iš vidaus, o drauge giliau ir plačiau įprasminant savo asmeninį išgyvenimą, skausmą, tikėjimą. Poezijos knygose šio karo tema kur kas dažniau pastebima, tačiau čia gana daug patetikos. Matyt, reikia laiko. Turi praeiti ne vieneri metai, daug kas ir gyvenime, ir žmonių širdyse turi nuslūgti, nusistovėti, aprimti. Panaši situacija yra ir serbų literatūroje, ir mūsų brolių kroatų rašytojų, gyvenančių Bosnijoje, knygose. Laikas žaizdas gydo, jų aitrinti nedera, ypač nedera neatsargiai jas liesti, o dar nešvariais pirštais.

Kaip buvo galima pastebėti ir išgirsti, kroatai nei su svečiais, nei tarpusavyje nelinkę svarstyti pilietinio karo metų peripetijų, neskuba dalintis savo tuometiniais išgyvenimais, nenori nei kitiems aiškinti, nei patys aiškintis, "kaip tada buvo". Matyt, jie gerokai skiriasi nuo daugelio lietuvių, kurie dažna proga pasišauna per spaudą ar mitinguose aršiai pasižodžiauti, net pasispjaudyti, savųjų tarpe ieškodami senų ir naujų priešų, šaukdamiesi Dangaus rūstybės ir karinių tribunolų verdiktų.

"Išties bus nelengva gyventi su kaimynais, kurie ketino tave nužudyti, kurie nušovė tavo seną tėvą ant slenksčio, kurie miestelius ir kaimus pavertė pelenais ir išvijo tavo draugus. Pasibaigus šiems žiaurumams, prireiks kelių kartų, kol ateis laikas, kai žmonės nebelies tulžies ir mintys nesidrums, sutikus kelyje žudikų palikuonis".

Darsyk pacitavau Šimuną Š. Čioričių. Taip jis karo metais nusakė, žinoma, kataliko kroato jauseną. Bet tai vienodai būdinga ir stačiatikiams serbams, ir musulmonams bosniams. Rašytojas, būdamas vienuolis pranciškonas, esu tikras, šiandien turėtų pritarti tokiai mano minčiai (ir net patikslinti savo niūrią pranašystę, bene atėjusią iš Senojo Testamento): kai nėra diktatoriaus, kai nevaldo "vyresnysis brolis", kai išvis tokio nebėr, akmens užantyje nešioti kelioms kartoms tikrai nereiks. Jau šiandieną tas akmuo tyliai išmetamas, ir, tikiu, ranka nepakils jo paimti ir kam nors sviesti.

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


10613. varnele2004-10-07 16:51
man labai patinka sios Bubnio ese. ir jis tiesa sako, kad nedaug ka mes Lietuvoj gaudomes apie tuos ivykius

10685. Juozas Steponas2004-10-10 20:14
Vytautui Bubniui. Keista, kaip nepastebėjau, kad Vyt.Bubnys (berods, buvęs ne TSKP narys) susiraukdavo, kai jį pavadindavo tuo prikergtu žodžiu "tarybinis" rašytojas... O tiek metų su juo bendravau... Tik į senatvę susivoki, kad aplink tave buvo vieni disidentai...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:49:36 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba