Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-01 nr. 3017

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Stasys Jonauskas.
SVEIKINAME JOTVINGIŲ PREMIJOS LAUREATĄ STASĮ JONAUSKĄ
41
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Marek Żelazny.
ANTILENKIŠKASIS CZESŁAWO MIŁOSZO VEIDAS
10

ESĖ 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
2

KNYGOS 
 Elena Bukelienė.
KĄ SAUGO ISTORIJA?
3
• Ona Gaidamavičiūtė.
DIALOGO LINK: PAKELIUI SU KRAUJAŽOLE IR VIEVERSIU
7
• POLITIKA
• PONCIJAUS PILOTO ATSIMINIMAI2
• ATGAL Į VANDENĮ1
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Ona Gaidamavičiūtė.
GRAFI(TI)KA, ARBA BESIPLEČIANČIOS GRAFIKOS RIBOS
• Ričardas Šileika.
PRIEŠ ČIURLIONĮ VISI BUVO LAISVI IR LYGŪS

KINAS 
• NETIKĖJOME, KAD POLITIKA GALI PAKEISTI PASAULĮ

MUZIKA 
• Eglė Gudžinskaitė.
"KLANGSPUREN": SKAMBANTYS LIETUVIŠKI PĖDSAKAI
• Rita Nomicaitė.
"ŠOKOLADINIS MOZARTAS"
2

PAVELDAS 
• Alma Braziūnienė.
MOKSLO IR MENO VERTYBĖS SENAJAME VILNIAUS UNIVERSITETE

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KRETINGOS "KAUKUTIS" IR ŽALI OBUOLIUKAI
9
• LĖLIŲ TEATRAS DZŪKIJOJE4

MENO DIS/KURSE* 
• Raimundas Malašauskas.
KLAUSIMAI MENININKAMS: NĖRA DVIEJŲ VIENODŲ ATSAKYMŲ
2

POEZIJA 
• AIDAS MARČĖNAS19

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
NUOSPRENDIS GALIOJA ATGALINE DATA
4

VERTIMAI. POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIAI 
• ALEKSEJ ALIOCHIN
• SILVIJA ČOLEVA
• JACEK GUTOROW
• JURIS KRONBERGS
• PEDRO LENZ1
• KNUTS SKUJENIEKS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lukas Devita.
VĖL KELYJE SU JACKU KEROUACU
13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• LEE "SCRATCH" PERRY’s – KOSMINIO DUB GANYTOJAS3
• SVEIKINAME PDR PREMIJOS UŽ POETINĮ DEBIUTĄ LAUREATĄ DONATĄ PETROŠIŲ4

KRONIKA 
• XV TARPTAUTINIS LITERATŪROS FESTIVALIS POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2004
• GERO ŪPO1
• in memoriam.
ALBINAS ŠMULKŠTYS (1918.I.2–2004.IX.22)
• ŽYGIS PER ISTORIJOS IR PASAKŲ LAUKUS
• VYTAUTAS VALIUS (1930.VIII.24–2004.IX.28)

SKELBIMAI 
• KASMETINIS PRANO LEMBERTO LITERATŪRINIS KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• NELAIMĖLIŲ RETRO1

KNYGOS

KĄ SAUGO ISTORIJA?

Elena Bukelienė

[skaityti komentarus]

Vyresnės kartos prozininkė Emilija Liegutė yra išleidusi keletą apsakymų rinkinių, daug knygelių vaikams, Lietuvos teatruose statytos jos pjesės. Rašytojos pavardę neretai matome periodinėje spaudoje po eseistiniais ir publicistiniais rašiniais. Pastaraisiais metais dėmesį patraukė jos istorinė dokumentinė proza: esė "Pranciškus Skorina" (2001), apdovanota Vilniaus televizijos premija, dokumentinė apysaka "Emilija Pliaterytė" (2004, Rašytojų sąjungos leidykla) ir romanas "Baltoji moteris" (2004, "Vagos" leidykla). Tai skirtingų žanrinių formų kūriniai, prikeliantys įvairių istorinių laikotarpių žmones, jų gyvenimus, darbus ir likimus: "Pranciškus Skorina" – XVI amžiaus pirmoji pusė, "Emilija Pliaterytė" – XIX amžiaus pirmoji pusė, "Baltoji moteris" – XX amžiaus antroji pusė. Tačiau autorystės žymės labai ryškios, jos leidžia šias knygas sieti, matyti jose ryškėjančias naujas kūrybines tendencijas.

Knyga apie Pranciškų Skoriną parašyta su didele pagarba ir meile šiam europinio masto mokslo vyrui, kuris 1517–1525 metais išvertė į baltarusių kalbą ir išleido 25 Biblijos knygas. Skorinos veikla susijusi su Vilniumi, jo asmenybė svarbi ir lietuvių kultūrai. Vilniuje jis atsiduria po 1519-ųjų, o 1522 m. jau išleidžia pirmą vilniškę knygą, kuri dėl kišenėje telpančio formato vadinasi "Mažoji kelionių knygelė". Antroji ("Apaštalas") Vilniuje išeina 1525-aisiais. Iki šiol apie tai galėjome pasiskaityti kultūros istoriko, bibliotekininko Levo Vladimirovo mokslinėje studijoje "Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas". Rašytojos Emilijos Liegutės knyga kitokio pobūdžio. Nors autorė pasirodo kaip moteriškai kruopšti ir sąžininga restauratorė, iš mažyčių dalelių lipdanti visumos vaizdą, jos rašymas nėra nei mokslinis, nei publicistinis. Šiek tiek "sausesnė" pirmoji knygos dalis – glausta, maksimaliai dokumentuota Skorinos biografija.

Antroji dalis laisvesnė, daugiau vietos vaizduotės žaismui, detalei, psichologinėms charakterio įžvalgoms, pasakotojos mintims, emociniam vertinimui. Autorė imasi prikelti penkių šimtų metų senumo įvykius, papasakoti ne tik apie knygų leidėją Pranciškų Skoriną, bet ir atkurti epochos koloritą. Tokiam užmojui neužtenka faktų, įvykių ir datų, nors ir šią dalykinę istorinę medžiagą susirinkti nebuvo paprasta. Ypač kad to meto Vilnių autorė siekia "įstatyti" ne tik į LDK, bet ir į visos Europos istorinį, politinį, kultūrinį kontekstą. Nors griežtai laikomasi faktų tiesos, tekstas kuriamas prozininkės ranka. Autorė siekia, kad knygoje senasis Vilnius alsuotų kaip gyvas, kad žmonių santykiai, interesai, aukšti siekiai ir kasdieninė buitis dvelktų to laiko dvasia. Įtaigą stiprina, atrodytų, nereikšmingos, bet visada iškalbingos žmogaus aprangos, laikysenos, kalbos, aplinkos, gamtos detalės.

Patrauklus knygos bruožas – jos stilius. Tai skoninga, neįkyri senųjų raštų stilizacija ("Tegul šį neturtingą, iš tolimų šiaurės kraštų atvykusį rusiną ir toliau lydi sėkmė ir Dievo Apvaizdos palaima, idant savo didžio išsimokslinimo neskirtų vien materialinių gėrybių gausinimui, o dalintų jį tokiems pat vargšams neturtėliams, kaip jis, vardan jų dvasios išgelbėjimo iš tamsos ir velnio žabangų. Amin, – tarė Bartolomėjus Barizonas, jaunuoliui pasišalinus, ir plačiu mostu katalikiškai persižegnojo").

Autorei puikiai talkina baltarusių kalbos mokėjimas, šia kalba perskaityta gausi istorinė medžiaga; o gražiai jos išversti Skorinos tekstų fragmentai pasakojimui suteikia autentiškumo. Rašytoja artimai bendrauja su baltarusių kultūros žmonėmis ir į savąjį objektą galėjo pažvelgti ne iš šalies, o tarsi iš vidaus. Kita vertus, pati būdama lietuvė, kito tikėjimo, kitos kultūros žmogus, ji išliko objektyvi, vertindama XVI amžiaus pirmosios pusės Vilniaus tautinę, religinę, politinę situaciją. Puikus knygos dizainas – autorės sūnaus Gintaro Balionio darbas.

Įspūdingai atrodo ir šiais metais išėjusi E.Liegutės knyga – dokumentinė apysaka "Emilija Pliaterytė" (dailininkas Romas Orantas). Tačiau ir ši knyga nusipelno rimto dėmesio ne tik savo išvaizda.

Vokiečių kilmės didikų grafų Pliaterių giminė, plačiai išsišakojusi visoje LDK, yra nemažai nusipelniusi Lietuvos istorijai ir kultūrai. Viena patraukliausių asmenybių – 1831 metų sukilimo Lietuvoje dalyvė kapitonė Emilija Pliaterytė (1806–1831). Sprendžiant iš Lietuvos archyvuose ir muziejuose rinktos medžiagos, iš ilgo panaudotos literatūros lietuvių, lenkų, rusų, prancūzų kalbomis ir solidžių konsultantų sąrašo, rašytojai tikrai rimtai ir kruopščiai pasirengė rašyti istorinę apysaką apie šią Pliaterių giminės atžalą.

Knygą sudaro dvi dalys: "Vaikystės metai" ir "Jaunystė". Tiek to gyvenimo ir turėjo grafaitė, mirusi 25 metų. Pasakojimo struktūros pagrindas – chronologinis nuoseklumas, siekiant parodyti herojės gyvenimą nuo gimimo iki mirties, primenant reikšmingiausius įvykius, ją supusius žmones, charakterio sklaidą, aptariant jos mokymąsi ir mokytojus, jau vaikystėje išryškėjusį analitinį protą, kritišką carinės priespaudos ir baudžiavos vertinimą ir neatsitiktinį atėjimą į sukilėlių gretas.

Vis dažniau kalbame apie tautinės tapatybės išlaikymą aktyvėjančių globalizacijos procesų akivaizdoje. Tai tikrai nėra lengva ir nevyksta savaime. Visa, ką žmogus kuria šalia savo prigimties duotybių, yra pasiekiama tik sąmoningo pasirinkimo, apsisprendimo, atsakomybės jausmo, valios pastangomis. Išlikimas – tai ir atskiro individo, ir visos tautos užduotis sau, įsipareigojimas dvasiniam gyvenimui, gimtajai kalbai, kultūrai. Tokios knygos kaip E.Liegutės "Emilija Pliaterytė" šiandien ypač aktualios ir savalaikės. Istorinė sąmonė yra vienas svarbiausių dalykų individui apsisprendžiant dėl savo priklausomybės vienai ar kitai tautai. Ne tik kalba, gyvenimas ar negyvenimas tėvų ir protėvių žemėje, bet ir tapatinimasis su tautos ir jos valstybės istorija, rūpinimasis jos ateitimi lemia tą priklausomybę. (Prisiminkime A.Mickevičių, O.Milašių, J.Baltrušaitį…) Šią mintį, kaip svarbiausią, rašytoja savo apysakoje ypač akcentuoja. Svarbios autorei ir socialinės anos epochos problemos. Pliaterių giminė – aristokratai demokratai, humanistai, kovoję ne tik prieš carinę priespaudą, bet ir prieš baudžiavą, gynę tėvynės ir kiekvieno žmogaus laisvės idėją.

Patyrusi prozininkė kuria įsimintinus veikėjų charakterius – Emilijos, jos tėvų, pusbrolių, kitų giminaičių, draugų. Autorė plačiau vaizduoja Emilijai ypač artimą pusbrolį, narsų sukilėlį Cezarį Pliaterį, jo brolį Vladislovą. Vienam kitam epizode šmėsteli Adomo Mickevičiaus šešėlis, skaitoma jo kūryba, cituojamas eilėraštis, dedikuotas Pliaterytei; su Cezariu Pliateriu bendrauja Julijus Slovackis, Juzefas Ignacas Kraševskis, Liudvikas Jucevičius…

Turtinguose Pliaterių dvaruose dažnai linksminamasi, gausiai ir prabangiai vaišinami svečiai. XIX amžiaus pradžios dvarų buitis – šventės ir kasdienybė – vaizduojama taip, tarsi rašytoja pati ten būtų buvusi, alų midų gėrusi, vyne troškintomis slankomis, sraigių užkanda ir lakštingalų liežuvėliais smaguriavusi…

Grafo Ferdinando Pliaterio dvaras europietiška prabanga pranoko visus svečių lūkesčius. Žalsva dujinių žibintų šviesa, nutvieskusi veidrodžių salės sienas, puošnias damas pavertė nežemiškomis fėjomis, į kurias iš visų pusių krypo irgi pasikeitusių, savęs neatpažįstančių vyriškių žvilgsniai.

Viengungis, liesas kaip skeletas, sukumpusia vanago nosimi grafas Ferdinandas Pliateris – puošnumo ir elegancijos įsikūnijimas – nesitraukė nuo paradinių durų, pagarbiai sutikdamas kiekvieną atvykusį svečią ir perduodamas išmiklintų tarnų globai, kurie nurengdavo apsiaustus, nuimdavo pelerinas, palydėdavo į salę. Patsai grafas stebino prašmatnia, keista savo išore: perkirptos kontušo rankovės karojo ant pečių, purpurinės spalvos brokato liemenė tviskėte tviskėjo, auksu lieta Slucko juosta, du kartus apsukta, veržė jo skeletišką liemenį, o turkišką kaklaskarę puošė didžiulis rubinas (137).

Viskas apčiuopiamai tikra, įtaigu, atitinka laiko dvasią: puošnūs rūmai, šeimininko ir svečių apranga, ori laikysena. Romantiškai pakylėtos, santūrumo ir taurumo kupinos meilės scenos, anų laikų koloritą perteikianti leksika, kalbos maniera, galantiški dialogai. Kita vertus, dvarininkų gyvenimo paveikslai piešiami be adoracijos ir idealizavimo šydo: šėlsta nesutramdomos vyrų aistros, kenčia subtilių sielų moterys, šiurkštus Emilijos tėvo elgesys skaudžiai žeidžia jos jautrią motiną ir pačią Emiliją.

Tačiau rašytoja, išmoningai kurdama foną, nė akimirką neišleidžia iš akių savo svarbiausio rūpesčio – įtikinamai parodyti, kaip brendo, formavosi, grūdinosi romantiška, kupina herojinės dvasios karžygė Emilija Pliaterytė, sąmoningai apsisprendusi atiduoti savo jauną gyvenimą kovai su tėvynės pavergėjais. Grafaitė iš legendos apysakoje matoma dramatiškos istorinės epochos verpete. Prisiekusi ištikimybę bendraminčių devizui – "Laisvė ar mirtis", ji kiekvieną akimirką pasirengusi aukotis.

Knyga parašyta moteriškai jautriai ir tik su moteriai būdingomis psichologinėmis detalėmis, dėmesiu būtent joms. Tuo pačiu moterišku subtilumu man pasirodė pagrįsta ir tai, kad apysakos pabaigoje svarbiausi, lemtingi sukilėlių kapitonės Emilijos Pliaterytės gyvenimo įvykiai – jos dalyvavimas mūšiuose – parodyti ne tiesiogiai, o kaip adjutantės Marijos prisiminimai ar pačios herojės gęstančioje sąmonėje iškylantys vaizdai, išgyvenimai: susirėmimai su kazokais, paskutiniąsias gyvenimo akimirkas sušildęs pėstininkų pulko vado Stanislovo Macevičiaus, išnešusio ją iš kovos lauko, jaudinantis dėmesys…

E.Liegutės apysaka – gražus paminklas didvyrei, liudijantis jos nemirtingumą. Knyga gal ir nepanaši į tokią, kuri pretenduotų į euroromaną ar atrodytų aktuali šiuolaikiniam jaunam žmogui. Bet juk jis nėra neklystantis, tas šiuolaikinis žmogus…

"Baltoji moteris" – naujausia rašytojos knyga, kurios turinį, bent vidinės patirties atšvaitus, matyt, galima sieti su pačios autorės biografija. Čia taip pat daug sąsajų su istorija – su XX amžiaus pabaigos įvykiais, kurių amžininkai, liudininkai ir dalyviai dar gyvi. Tokia istorija grindžiama nebe dokumentais, o asmenine pasakotojos ir pasakojimo subjektės patirtimi bei išgyvenimais. Romano pradžioje metaforiškai formuluojama talpi mintis, kuri galėtų būti ir aukščiau aptartų knygų epigrafas: "Noriu, kad mano atmintis saugotų gyvenimą. Tačiau atsigręžiu į ją ir matau – yra ne taip". Prisiminimų šviesoje pasakotoja regi ištisą mirčių grandinę. Atmintis saugo mirtį. Tai akivaizdu. Ir ne tik individualioji. Dar labiau tinka taip pasakyti apie istorijos atminimą, kuris prikelia tikrai jau tik buvusį pasaulį, žmones, gyvenimą. Tačiau paprasta suvokti ir kitą tiesą, – jog autorės formulėje vis dėlto svarbesnė yra priešinga mintis: tiek istorija, tiek individualioji patirtis ir atmintis ne tik pagerbia buvusius, bet pirmiausia rūpinasi dabartimi, saugo gyvenimą, įprasmina jo tęstinumą, nenutrūkstamumą.

Pasakotojos prisiminimus autorė dalija į kelias pakopas, kurdama įdomų struktūrinį darinį. Pirmiausia prisimenamas pokaris – pasakojimo subjektės jaunystė, tėviškė, meilė ir… mylimojo kūnas, padrėbtas po stribų būstinės langais. Pasakojimas perduodamas jam – žuvusiajam gimnazistui Antanėliui. Iškart susiklosto trys pasakojimo laikai: pokaris–po trylikos metų–dabartis. Netrukus prisideda dar keli atskaitos taškai, artinantys prie dabarties: pokaris–po trylikos metų–po penkerių–Brežnevo laikai–atgimimo pradžia–Baltijos kelias–dabartis. Tokia regėjimo perspektyvų, pasakotojų ir pasakojimo būdų (siužetiniai epizodai, vidiniai monologai, regėjimai, sapnai) kaita suteikia tekstui įdomių kompozicinių bei stilistinių spalvų, originalumo. Silpnesnė yra antroji romano pusė, kur greitakalbe perteikiami susipinantys pagrindinės veikėjos biografijos ir Lietuvos naujausios istorijos faktai, įvykiai, disidentų pavardės.

E.Liegutei iki šiol artimiausias lyrinės prozos stilius, kuriuo ji linkusi reikšti savo atvirą, jausmingą, net šiek tiek egzaltuotą natūrą. Šiais laikais toks nei ironija, nei skepsiu nepridengtas atvirumas, su absoliučiu pasitikėjimu demonstruojant savo nuogą sielą, yra labai rizikingas. Gali būti skaudžiai išjuoktas. Tiesą sakant, nuoširdus atsivėrimas čia gal niekuo dėtas. Svarbiausia – reikia ieškoti modernesnės raiškos. Tai, kas buvo priimtina prieš šimtą metų, dabar nebegali būti efektyvu, – nei "paslaptinga sapnų karalija", nei "krištolo ašaros", nei "krištolinė gija", nei tokios grožio abstrakcijos: "Mano siela rimsta, išsilieja, apsivalydama lyg krištolinio vandens srovė, ištryškusi iš akmeninės uolos, ir nusklendžia virš sidabrinių laukų…" Knygoje per daug krištolo, sidabro ir aukso, per daug jausmingo, sentimentalaus, patetiško kalbėjimo, kuris pagal pasenusius grožio kriterijus gal ir gražus, bet šiuolaikinio skaitytojo neįtikins, nes tokiomis bendrybėmis neįmanoma išreikšti dramatiškų mūsų amžiaus žmogaus sielos būsenų.

Rašytoja turi atsinešusi iš Dzūkijos sodrų žodį, turtingą leksiką, ne vienu atveju tai ją gelbsti nuo per didelio saldumo. Kartais tiesiog akivaizdžiai matome, kaip Šatrijos Raganos laikų romantinė pasaulėjauta, impresionistinis dvasios virpesys transformuojamas į kitokio, grubesnio mūsų pasaulio jautimą: "Gal tai vakaro vėsos pirštai liečia mane? Gal plėkstančio eglyno garai, saldrūgštis karšinčiaus gluosnio kvapas? Gal troškus linamarkų tvaikas, atiduodantis vakarui per dieną sukauptą šilimą?" Čia prabyla reali kaimiečio patirtis, gaila tik, kad autorė ne visada ja pasikliauja. Plūstančių prisiminimų šaltinis, paslaptingo sielos gyvenimo atspindys – poetinis Baltosios Moters simbolis. Jos pradžią autorė randa tarp savo protėvių: "Baltoji Moteris iš seno pažaliavusiais viršeliais albumo, gulinčio skrynioje ant aukšto". Gražiai pasakotoja "atkoduoja" šią savo viziją: "Baltoji Moteris, geroji mano esaties upė, mano lemties ženklas". Kartais autorei pavyksta šiuo simboliniu paveikslu prasmingai išplėsti savo herojės prisiminimų, dvasinio gyvenimo horizontus, bet dažnai jis tampa pretekstu atsirasti tekste saldžioms grožybėms.

E.Liegutė daug stipresnė tada, kai kalba apie praeities ar dabarties pasaulį greta savęs, kai "slepia" savo emocijas, nes jų nepavyksta išreikšti taip, kad skaitytojas galėtų imti už "gryną pinigą". Visada sunkiausia verbalizuoti intymųjį pasaulį, adekvačiai išreikšti žodžiais jausmus, subtilius jutimus, vadinamuosius "dvasios virpesius". Todėl nenuostabu, kad taip nutinka ir patyrusiai prozininkei. Tačiau sutelkime dėmesį į stipriuosius rašytojos naujausių kūrinių bruožus. Apie juos plačiausiai kalbėjau.

 

Skaitytojų vertinimai


10614. mm :-) 2004-10-07 17:13
geras straipsnis -ir liaupses ir kritika

14455. Violeta :-) 2005-02-23 11:01
Ieškodama medžiagos apie grafų Pliaterių gyvenimą, radau ir šį straipsnį. Kadangi neseniai įsigijau E.Liegutės knygą apiEmiliją Pliaterytę ir ją su malonumu perskaičiau. Ištrauka apie minėtą knygą man tiesiog papildė žinias ,į kurias ,gal būt neatkreipiau tinkamo dėmesio. Kaip minėjau renku medžiagą apie garsių grafų gyvenimą ,kadangi esu vienos pliateriu šakos palikuonė ir tai sužinojau ne taip seniai.Mane domina Wilhelmo - Broell Pliaterio atsiradimas ir jo gyvenimas Abromiškių dvare. Turiu šiek tiek medžiagos , bet nepakankamai, kad galėčiau atsakyti į man domimus klausimus. Gal gerb.autorėturėtu nors kokia užuominą apie tai tai būčiau labaidėkinga. Iš anksto dekoju Violeta Marcinkevičienė

18809. amber :-) 2005-10-06 21:33
puiki knyga "baltoji moteris"..O sios rasytojos knygas tiesiog valgyte valgiau vidurinėje mokykloje...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:49:33 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba