KRETINGOS "KAUKUTIS" IR ŽALI OBUOLIUKAI

"Kaukučio" emblema

Per patį obuolių metą, rugsėjo 15–17 d., Kretingoje dešimtą kartą vyko kamerinių spektaklių festivalis "Kaukutis". Režisierius Algimantas Verbutas Kaukutį "prisiviliojo" 1991 metais. Nuo tada Kretingos kultūros rūmų teatro-studijoje "Atžalynas" vyksta nedideli ir jaukūs rudeniniai kamerinių spektaklių festivaliai.

"Kaukučio" festivalis per savo istoriją kretingiškiams suteikė galimybių pamatyti profesionalių dramos ir lėlių spektaklių ne tik iš Vilniaus ir Kauno. "Kaukučio" svečiai jau buvo teatrai iš Suomijos, Estijos, Danijos, Švedijos, JAV.

Kretingos miestas turi senas teatrines tradicijas, apie kurias verta pasakoti atskirai. "Kaukučio" personažo liaudiškoji prigimtis skleidžiasi festivalyje bendraujant su vaikais, piešiant, lipdant kūrybinėse dirbtuvėlėse ir vis bandant sugalvoti naujų teatrinių žaidimų. Toks yra režisieriaus A. Verbuto sumanymas.

"Kaukučio" organizatorių dėmesys buvo nukreiptas į lėlių teatrą. Vilniaus teatras "Lėlė" atvežė ir net keturis kartus parodė mielą, mažojoje scenoje vaidinamą spektaklį "Coliukė" (pagal H.Ch.Anderseną), parsivežusį laurų iš festivalių Europos šalyse, vaidintą Trakų pilyje. Pjesės autorės Nijolės Indriūnaitės subtilūs tekstai puikiai dera su spektaklio dailininko ir režisieriaus Rimo Driežio surastu spalviniu-plastiniu sprendimu. Žiūrovų akivaizdoje vyksta pokalbis apie Laiką lėlių teatro kalba. Scenoje dvi žydrai nuometuotos moterys, atsargiai veda mus paskui Coliukę ir pačios lyg ištirpsta pasakoje, kur susilieja poezija, spalva, muzika ir Laikas (kompozitorius – Faustas Latėnas; vaidina ir lėles valdo aktorės Nijolė Indriūnaitė, Elvyra Piškinaitė ir Lijana Muštašvili).

Nuolatinis "Kaukučio" svečias – Dariaus ir Jūratės Armanavičių lėlių teatras iš Kauno "Nykštukas" atvežė net du spektaklius, kurių lėlės ir dekoracijos telpa viename automobilyje. Šio teatro spektakliai skirti mažiausiems žiūrovams, bet vyresnieji taip pat nenuobodžiavo. N. Jordanovo "Vilkas ir linksmieji ožiukai"(režisierius ir dailininkas D. Armanavičius, Juozo Erlicko tekstai, muzika F.Latėno) – ne naujas "Nykštuko" spektaklis, tačiau visai "nesudilęs". Priešingai, spektaklis ne tik nepaseno, bet labiau nusišlifavo personažų charakteriai, kuriuos dviese kuria Jūratė ir Darius. Žiūrėdami Armanavičių spektaklius galime įsitikinti, kad ir tradicinis paprastų pirštininių lėlių teatras gali būti labai įdomus. Antrasis teatro "Nykštukas" spektaklis buvo "Molio Motiejukas" (pagal K. Kubilinską), kuriam lėles kūrė ir kurį režisavo Klaipėdos universiteto lėlių teatro režisūros specialybės diplomantė Aušra Daukantaitė. Dariui ir Jūratei kaip visada teko vaidinti daugybę personažų , nes jie yra teatro "Nykštukas" vieninteliai aktoriai ir patys daro viską, ko reikia teatrui.

Režisierius Algimantas Verbutas su žiūrovais

Lėlių teatras iš Utenos "Zuikis Puikis" yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių suaugusiųjų lėlių teatro mėgėjų trupių. Šis kolektyvas – nuolatinis "Kaukučio" svečias, dalyvavęs net pirmajame festivalyje. Uteniškių parodytas spektaklis "Kiauliaganis" pagal Anderseną (autorė R. Katinaitė-Lumpickienė, režisierė Janina Baldauskienė, lėlių ir scenografijos autorė Vida Navikienė) nenusileidžia daugeliui lėlių spektaklių, kuriuos kuria profesionalai. Kruopštus dailininkės darbas – juvelyriškai padarytos lėlės. O gyvai vaidinantys, epochiniais kostiumais apsirengę aktoriai nedominuoja šalia mažyčių lėlių, bet stengiasi dėmesingai joms tarnauti.

Neatskiriama "Kaukučio" festivalio dalis ir šį kartą buvo edukaciniai renginiai. Tai ir kūrybinė dirbtuvėlė, kuriai vadovavo Mija Ubartienė, ir netikėti atžalyniečių pasirodymai, vadinami "Išdaigomis", Kretingos gatvėse, ir įvairūs teatriniai žaidimai su vaikais tarp spektaklių, ir "Kaukučio" videoteka su vakarone festivalio dalyviams.

Ypatingas dėmesys šių metų "Kaukutyje" skirtas Lietuvos lėlių teatro istorijai. Atrodo, kad Kretingos rajonui čia tenka išskirtinė vieta. Festivalio programa priminė, kad iki šiol seniausiu lėlių teatro eksponatu laikomos pirštininės lėlės-velniuko meistras, liaudies drožėjas Petras Kalenda, buvo salantiškis. Jo amžininkas, lėlininkas Steponas Gedrimas, gyveno Latvelių kaime, taip pat netoli Salantų. Unikalios lėlių teatro istorijoje, vietinių gyventojų "žalnieriais" vadinamos, prieš kelis dešimtmečius dar judėjusios medinės skulptūros iki šiol prieš šv.Velykas tebestatomos Kalnalio kaimo medinėje bažnytėlėje, esančioje netoli Salantų. Ir Salantų mietelio bažnyčia išsaugojo žmogaus ūgio "žalnierių" skulptūras, kurios daug byloja ne tik lėlių teatro tyrinėtojams. Iki šiol Kretingoje gyvena ir dar tebedrožia medinius švilpukus bei šaukštus 92-ejų sulaukęs medžio drožėjas ir lėlių meistras Bronius Žymantas. Teatro-studijos "Atžalynas" vadovai Algimantas Verbutas ir Auksė Antulienė pasakojo, kad jo padarytų lėlių kolekcija, dovanota šiam kolektyvui, paskatino domėtis lėlių teatru juos pačius ir studijos narius. Žymanto lėlės, restauruotos M. Ubartienės, buvo pristatytos dalyvaujant pačiam meistrui "Vakaro su Kretingos medinukais" metu. Kartu žiūrėjome Henriko Šablevičiaus sukurtą trumputį filmą "Kretingos medinukai". Vakaro dalyviai džiaugėsi garbaus amžiaus meistro mediniais švilpukais, kurių jau neberastume tautodailės mugėse. Prieš gerą dešimtmetį Lietuvos lėlių teatrą tyrinėjusi ir surinkusi vertingos medžiagos Dalia Gudavičiūtė skaitė paskaitą "Stepo Gedrimo lėlių teatras", parodė fragmentą iš filmuotos (kartu su režisieriumi Almantu Grikevičiumi) medžiagos apie S. Gedrimo vaidinimus.

Lėlių meistras Bronius Žymantas Nuotraukos iš "Kaukučio" archyvo

Šių metų "Kaukutis" festivalio programą papildė pažintine dalyvių išvyka "Lėlių keliais" – aplankyti Kalnalio, Latvelių kaimai, Salantų miestelio bažnyčia, S. Gedrimo kapas, jo buvusios sodybos vieta, kurioje išlikęs nors ir sunykęs, bet kadaise puošniai dekoruotas medinis kryžius ir sena obelis, šiemet gausiai apsipylusi žaliais obuoliukais.