SILVIJA ČOLEVA

Silvija Čoleva, poetė, eseistė, žurnalistė, gimė 1959 metais Sofijoje. Baigė bulgarų filologijos studijas. Pirmoji jos eilėraščių knyga "Kurčnebylių vaikas" (1993) pelnė "Pietų pavasario" premiją. Paskui išleido dar tris poezijos ir vieną kelionių apybraižų knygą. Nuo 1998-ųjų ji drauge su poetu bei dramaturgu I.Trifonovu leidžia šiuolaikinės bulgarų literatūros žurnalą "Sezonas", skelbia straipsnius apie kultūrą, rengia skyrių apie knygas žurnale "Egoistas", dirba redaktore Bulgarijos nacionaliniame radijuje, veda laidas apie literatūrą ir kultūrą.

Namai išnyko namų nebėr

Žvelgia tamson mėnulis
Vaikai išnyko taip pat
šuns ir vyro nebėr
Tik moteris sukinėjas aplink renka
palaikes drapanas įskilusias lėkštes
skivytėlius apiplyšusius žaislus
Ji nebepamena tačiau kadais žinojo
ir ragina dvasias perkelti ją dangun
Truputis dūlio po to nieko
Galop iškeliavo ir ji

Sėdėjome, laukėme, kol paliaus lyti,
o šuo vis seno,
jo vardas išbluko kažkaip tarsi nuotrauka.
Žodžiai virpėjo chaotiškai,
lauke – migla, viduj – taip pat.
Išsitiesę kūnai.
Mes nepakylame iš vietos,
kas gali mus išvysti?
Kaip vasara persilieja į rudenį,
o žiema ruošia pavasarį,
taip jisai ateina ir išeina.
Už nemazgoto lango seniai jau pila.
Šuva dar gyvas. Žmogus sunyko.
Likau viena. Karčiamos uždarytos.

Šįvakar birželio 23 saulė
Nei tai saulė
nei diena
nei artinas naktis
Tik stojas šviesa
tik kaitra
du aštrūs smaigaliai
pakibę man virš galvos
dienovidžio apsunkinti
su aistros dvelktelėjimu
budelis ir auka
jie vis keičiasi vietomis

Smaigai – vis artyn
Aistra – iki sueižint
Auka ir budelis – viena

Man regis tai ne vidurvasaris
o žudantis gyvenimo vidurys
nuo kurio jis mąžta
mąžta
mąžta
užgęsta

Vertė LAIMA MASYTĖ