ŽYGIS PER ISTORIJOS IR PASAKŲ LAUKUS

Netekome Albino Šmulkščio – vieno vyriausių mūsų Rašytojų sąjungos narių. Tai buvo plačių interesų žmogus, įvairiapusė asmenybė.
Gimęs Asiūklių kaime, Marijampolės apskrityje, jis studijavo menus ir lituanistiką, o po karo, pasitraukęs į Vakarus, – mediciną. Vertęsis gydytojo praktika, tarnavęs JAV laivyne ir aviacijoje, Albinas Šmulkštys 1994 metais grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Panevėžyje. Lankėsi literatūros vakaruose, skaitydavo savo kūrybą ir pavergdavo klausytojus istoriniais pasakojimais.
Vieną ankstų rytą kaip visada atėjęs bažnyčion į pamaldas, jis ir suklupo. Ramiai, kaip žmogus, įvykdęs žemėje savo užduotį.
Dar gyvendamas JAV, Albinas Šmulkštys dėjo daug pastangų, negailėdamas ir savo lėšų, kad būtų išleistos lietuvių rašytojų knygos. Skaitytojams buvo pateikta V.Mačernio "Poezija", A.Maceinos "Kultūros filosofija", V.Šlaito "Rudens vynas", A.Vasiliauskienės "Lietuvių katalikų mokslų akademija" ir kiti leidiniai.
Įstojęs į Lietuvos rašytojų sąjungą, Albinas Šmulkštys daugiau dėmesio skyrė originaliai kūrybai. Rašė eilėraščius ir juos spausdino Jotvingio, Krivošiaus slapyvardžiais. Išleido pasakų rinkinį "Negirdėtos neregėtos pasakos" ir "Laiškus vaikų karalystei".
Panevėžyje jis parašė scenarijų kino filmui iš tolimos lietuvių praeities, pasiremdamas Henriko Latvio kronikomis. Šitą projektą rašytojas ir įgyvendino savo lėšomis. Filme "O, Gercige!" atgijo dvyliktojo amžiaus kovos su kalavijuočiais. Pasak kronikų, kažkur dabartinėse Latvijos žemėse buvusi Gercigo pilis, kurią valdė kunigaikštis Visvaldis. Jį vaidino panevėžietis aktorius A.Paulavičius, kryžiuočių išaugintą lietuvį – A.Povilauskas. Pats Albinas Šmulkštys pabandė vaidinti vyskupą, vėliau šį vaidmenį perėmė filmo režisierius V.Jevsejevas.
Filmo premjera buvo surengta Panevėžyje, o A.Šmulkštys pasirūpino, kad filmo kopijos būtų padovanotos miesto mokykloms – kaip pažintinė medžiaga, galinti sudominti moksleivius, atskleisti jiems nežinomą praeitį.
Filmo operatorius J.Čergelis, aktoriai, bendravę su idėjos autoriumi, sakė, kad jis buvo įdomus, patyręs ir geranoriškas žmogus, nestokojęs humoro.
Jam labai rūpėjo miesto, kuriame gyveno, kultūra, pagal išgales jis yra parėmęs ne vieną kūrėją ar literatūrinį renginį.
Visą gyvenimą rūpinęsis pažįstamų ir nepažįstamų kolegų kūryba, jos leidimu, pats Albinas Šmulkštys nelaukė, nereikalavo dėmesio sau. Jotvingį priglaudė Aukštaitijos žemė.

Ne sunkios,
Ne liūdesio
Mano mintys –
Džiugios ramybės,
Kantrybės šventos.

Su šita šventa kantrybe Albinas Šmulkštys-Jotvingis ir ėjo per savo pamėgtus knygų laukus visus jam Dievo skirtus 86 metus.

ELENA MEZGINAITĖ