Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-24 nr. 3337

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• CZESŁAW MIŁOSZ39
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

CZESŁAWO MIŁOSZO 100-MEČIUI 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Česlovo Milošo keliu
3
 VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Kas būtų žmonija be žmonių
13
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Jo kūryba nėra svetimšalė visuomenėje
8
• CZESŁAW MIŁOSZ8

AKTUALIJOS 
• REGINA KATINAITĖ-LUMPICKIENĖ.
Juknėnuose gyva aukštaitiška dvasia

KINAS 
• A. Puipa: „Jei susėsčiau su rašytojais, jausčiausi kaip per Niurnbergo procesą“12
• VIRGINIJUS GUSTAS.
„Aš ne filosofas“ – Michelangelo Antonioni’o pretekstas
1

MUZIKA 
• SIGITAS MICKIS.
Paveldo apsuptyje
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Dešimtmečiai su daina
2

DAILĖ 
• EGLĖ DEAN.
Nuo figūros iki abstrakcijos
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Menamos peizažo istorijos

ISTORIJA 
• MEČISLOVAS JUČAS.
Tūkstantmečio Lietuvai: svarbiausi didžiosios kunigaikštystės raidos aspektai
5

KULTŪRA 
• MARIUS VYŠNIAUSKAS.
Pamirštas po istorijos dulkėmis – Juozapas Senkovskis (1800–1858)
2
• AUŠRA JAKUBELSKIENĖ.
„Gimtinės pakviesti“

POEZIJA 
• ILONA JANULIENĖ4
• ALMA RIEBŽDAITĖ6

PROZA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Psichopatas
7

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Velniava
54

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS4
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DE PROFUNDIS
„Ar tai galas? Kad aš nebegaliu rašyti?“ Klaus Mann
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Romansas
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Šventė
4
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir laikas*
6

CZESŁAWO MIŁOSZO 100-MEČIUI

Kas būtų žmonija be žmonių

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Czesławas Miłoszas 2000 m. Vilniuje, paminklinės lentos Josifui Brodskiui atidengimo ceremonijoje
Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

„Ir žiūriu į plaukiančią minią, – / Ir ieškau žmogaus žmonėse“ – šis Vinco Mykolaičio-Putino „Parafrazių“, parašytų 1957-aisiais, vaizdas-mintis pirmiausia iškilo mąstant apie Czesławą Miłoszą jo šimtmečio akivaizdoje, apie autoritetus, kurių šiandien pasigendame. Po Antrojo pasaulinio karo, sunkių jo padarinių Lietuvai ir Rytų Europai, po stingdančių pokario situacijų, kūrybą vertusių mechaniniu, klišiniu rašymu, Putinas bando keltis, ieško „žmogaus žmonėse“. Išsprūsta iš ideologinių varžtų. Vėlyvąja kūryba pasiekia dar vieną savo viršūnę.

Žmogaus ieškoti tarp žmonių – nuo antikos išminčių einanti parabolė, išsiskaidanti daugybėje tekstų, skirtingų laikų, erdvių, kalbų. Kylanti iš tikėjimo, kad yra žmonių, kuriems skirta daugiau suvokti, leista aiškiau ir tiksliau pasakyti, kaip yra žmogus ir jo pasaulis Bet ir sutikę skaidrinančiuosius pasaulio suvokimą, savo sąmonės galimybėmis rodančiuosius eitinus kelius, dažnai jų neatpažįstame. Grįžtame, ieškome pėdsakų. Reikia išlaikyti ryšį, gauti patikimų signalų, į vieną ar kitą reiškinį, kūrybos ar kultūros faktą verta gilintis, kad pasirodančios sąsajos nebūtų atsitiktinės.

Cz. Miłoszas yra pasiekęs iš kūrybos iškilusio autoriteto galią. Nobelio premija iškėlė jį į pasaulinį literatūros panteoną. Bet neapribojo jo dvasinio aktyvumo, kartais net rizikingo dalyvavimo tautų ir valstybių reikaluose. Lenkų ir lietuvių politinių bei kultūrinių santykių prieštaros, tai apgludinamos, tai vėl paaštrėjančios, iš naujo įsuka ir Adomą Mickevičių, ir Cz. Miłoszą. Keičiantis Europos žemėlapiui, ir Lenkija, ir Lietuva vėl tapo nepriklausomomis respublikomis, atrodė, jų santykių raida nulemta tokių autoritetų kaip popiežius Jonas Paulius II, Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroic), Cz. Miłoszas. Šiandien, kai tokių asmenybių tarsi ir neturime, darosi itin svarbu šiuos žmones interpretuoti, perskaityti, pristatyti. Arba juos ignoruoti, apeiti; mūsų Vilniaus kraštas šiandien, atrodo, negirdi nė vieno iš tų trijų asmenų. Negirdi netgi Juzefo Pilsudskio, jo kalbos Vilniuje, pripažįstančios istorinį šio krašto lietuviškumą. Kalbos, į kurią pagal aukštas retorinio meno taisykles ir savo įsitikinimus reagavo Mykolas Römeris. Bet juk klausos (istorinės ir dabartinės) nėra netekę visi Lietuvos lenkai, kultūros, verslo žmonės. Greičiausiai tik dalis politikuojančių, kuriančių situacijas, kurios padeda išsilaikyti „ant bangos“, gąsdinti, kad atvesią žmones į piketus. Sąmoningi piliečiai eina arba neina patys.

Kodėl taip reaguojame į Valdemarą Tomaševskį? Juk yra ir kitaip mąstančių Lietuvos piliečių lenkų. Gal turime labiau girdėti ir Krokuvos, Varšuvos intelektualus?

Lieka retorinis klausimas, iškilęs skaitant puikų trikalbį leidinį apie Cz. Miło­szą, sudarytą žymaus jo tyrinėtojo, profesoriaus Aleksandro Fiuto (lietuviams labiausiai žinomo iš aiškinančių pokalbių „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“), išleistą Lenkijos Seimo leidyklos (Czesław Miłosz, „Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism of home“, 2011). Su Lenkijos ir Lietuvos valstybiniais herbais priešlapiuose, su akultūruota pavardės rašyba. Turinys trimis kalbomis (lenkų, lietuvių, anglų): Lenkijos Respublikos Seimo maršalkos Grzegorzo Schetynos ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės proginiai raštai, A. Fiuto „Įvadas“ ir „Kalendorius“, dvi Cz. Miłoszo pastraipos iš „Gimtosios Europos“ („Gimimo vieta“ ir „Jaunystės miestas“), „Laureato paskaita“, eilėraščių ciklo „Šeteniuose“ dalys, „Atmintis ir istorija“ (Cz. Miłoszo kalba, pasakyta 2000 m. spalio 2 d. per susitikimą Vilniuje). Galima būtų sakyti, kad tai balansas; suderinti esminiai Cz. Miłoszo mąstymo apie namus, gimtinę, Europą, pasaulį lygmenys. Vienintelė teisinga pozicija didžiųjų žmonių atžvilgiu – kiek įmanoma laikytis jų pačių mąstymo, reikšmių sistemos, kalbos būdų. Tai nėra lengva net sąmoningai siekiant; nepasiekiamos didžiųjų gelmės, viršūnės. Be abejo, lieka reikšmių, dėl kurių galima ginčytis. Bet ne tai yra svarbiausia. Svarbus mąstymo vienis, pozicijos, laikysenos, vertinimai.

A. Fiuto „Įvadą“ dabar galima būtų laikyti apskritai įvadu į Cz. Miłoszą. Atskleidžiama sudėtinga poeto socialinė geneologija, socialinės mikrogrupės samprata ir jos svarba, paryškinta atskirties, kaip fundamentalaus XX a. reiškinio, veikmė. Nuo egzistenciškai žeidžiančios atskirties, kaip pažymi A. Fiutas, Cz. Miłoszą saugojo gimtojo krašto vaizdai. Įsigilinus į Cz. Miłoszą, verta pabrėžti, kad gimtinė, namai, vaizdai kūrybos galios įsukami į bendrą pasaulio sūkurį, galbūt net kosminį. Vadindamas Antrojo pasaulinio karo metais parašytą „Pasaulį“ naiviąja poema, jis lyg pridengia savo tikrąsias intencijas: atrodo, kad tai tik pirminis pasaulis, matomas naiviu žvilgsniu; iš tiesų tai apskritai pasaulis, žmogaus sąmonei laiko ir erdvės sankirtose pasirodantis kaip pradžia. Poema „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ apšviesta patirties, žymiojo alchemiko Oskaro Milašiaus ir Koheleto sunkios šviesos: „Saulė teka ir saulė leidžiasi, / Skubėdama į vietą, iš kurios pateka“ (Koheletas 1, 5). Amžinasis ratas, kuriame pasirodančios žmogaus akimirkos užtenka daug kam suvokti, daug ką pasakyti. Jei sąmonė turi tokių galimybių. Jei įstengia būti žmogumi tarp žmonių; autoritetu, keliančiu ir didesnę atsakomybės naštą.

Lenkijos Seimo leidyklos išleistos knygos pavadinimas „Namų patriotizmas“ paimtas iš Cz. Miłoszo „Gimtosios Europos“ (1958): motina skiepijusi jam „namų“, t. y. gimtosios provincijos patriotizmą. Tai saugiausias patriotizmas, be jo, tiesą sakant, kiti patriotizmai lieka tušti. „Namai“ gali būti suprasti siauriau ir konkrečiau, apimti, kas labiausiai siejama su prigimta vieta, su motinos puse, su Šeteniais. Apie tai A. Fiuto „Įvade“ pasakoma lakoniškai ir aiškiai: „Česlovas Milošas, vienas įžymiausių lenkų poetų, gimė 1911 m. birželio 30 d. – caro pavaldinių šeimoje – Šetenių dvare, ant Nevėžio kranto, pačioje Lietuvos širdyje“. Bet nei žmogaus gyvenime, nei kūryboje nėra tokio aiškumo, kurio nereikėtų aiškintis. Ratas, Koheleto saulės ratas, hermeneutinis ratas. Sunkiausiai sąmonei prieinamas sudėtingumas, slypįs paprastume. Šį, kartais ir paprastą žodžio rūbą vilkintį, sudėtingumą tikriausiai galima laikyti Cz. Miłoszo ontologiniu principu.

Kūrėjai aiškina ir pasaulį, ir vieni kitus. Kuo labiau gilinamės į Cz. Miłoszą, o šimtmečio riba, atrodo, bus davusi naujų ir netikėtų galimybių, tuo aiškiau jo bendruosiuose kontekstuose matome ir lietuvių kalbos literatūrą. Ir kaip sąveikos taškus, ir kaip atvejus, kuriems paaiškinti galima pasiremti jo mąstymu.

Tarp 1953 ir 1958 metų įsiterpia lemtingas, sunkus ir itin kūrybingas Cz. Miłoszo kūrybos laikas. Pasirodo tarptautinio pripažinimo sulaukęs „Pavergtas protas“. Cz. Miłoszas veik pirmasis iš Rytų Europos intelektualų įžengia į negailestingos savianalizės kelią. Šia savianalize, pereinančia į bendrinančią analizę, galima paaiškinti ir iškilesnių Lietuvos asmenybių likimus: „Yra žmonių, lengvai pakeliančių tremtį. Kitiems tai didelė nelaimė, ir jie geriau sutinka daryti nuolaidas, nei netekti tėvynės. Be to, reikia turėti omenyje, kaip giliai žmonės įsitraukia į Žaidimą. Kaip daugelis Rytų Europos žmonių, ir aš žaidžiau kompromisų ir išorinių lojalumo pareiškimų, klastų bei sudėtingų manevrų tam tikrų vertybių gynyboje žaidimą. Šis toli gražu ne visai nepavojingas Žaidimas sukuria jį žaidžiančiųjų solidarumo atmosferą. Taip ir manuoju atveju“ („Autoriaus žodis“).

V. Mykolaitis-Putinas buvo įtrauktas ir įsitraukęs į šį Žaidimą. Sutiko verčiau daryti nuolaidų nei netekti tėvynės, poe­tui itin svarbios kalbinės aplinkos. Buvo pavojingą Žaidimą žaidžiančiųjų solidarumo centre, kūrė šio solidarumo atmosferą ir buvo jos saugomas – kiek tai buvo įmanoma. Nesugebėjome šio iškilaus mūsų kultūros ir kūrybos žmogaus situacijos paaiškinti; buvo daug paniekos, tulžies ir maža supratimo.

Grįžtame į 1953–1960 metų Cz. Mi­łoszo laiką: išeina autofikcinis romanas „Isos slėnis“, iškėlęs vidinį, prigimtinį ryšį su gimtine, su Šeteniais, „Poetinis traktatas“, esė rinkiniai „Žemynai“ ir „Gimtoji Europa“, poetas pradeda akademinę veiklą. V. Mykolaitis-Putinas, kurio vardą ir bent romaną „Altorių šešėly“ Cz. Miło­szas žinojo nuo jaunystės, intuityviai taip pat juto tokio kelio galimybę: nors buvo priverstas išeiti iš Vilniaus universiteto, rašė išplėstą autobiografiją, atsiminimus, pereidamas į laisvą esė sąryšį, mąstė apie ankstyvosios patirties svarbą asmenybei ir kūrybai. Mąstė apie tai, kas buvo svarbu ir Cz. Miłoszui, apie A. Mickevičių. Studija „Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra“ parašyta 1955 m. – tuo laiku ir Cz. Miłoszo neabejotinai mąstyta apie šį jam itin artimą romantizmo genijų. V. Mykolaitis-Putinas pirmasis brėžė mąstymo punktyrus, į kuriuos atsižvelgtina suvokiant ne tik A. Mickevičiaus, bet ir Cz. Miłoszo tarpkultūrinę situaciją. Lietuviškumo turinys V. Mykolaičiui-Putinui buvo svarbus; sunkiomis politinėmis sąlygomis gal net vienas iš akstinų imtis sudėtingos A. Mickevičiaus, mėgto ir į lietuvių kalbą versto poeto, akademinės temos. Išeities taškas istorinis, geopolitinis, kartu ir kultūrinis: „Adomas Mickevičius, kilęs iš neabejotinai lietuviškos senos Rimvydų-Mickevičių giminės, negalėjo išvengti istorinio proceso padarinių, palietusių didžiumą Lietuvos bajorijos. Mickevičių giminė, gyvenusi Lydos apskrity, lietuviškos Rodūnės parapijoje, pačiame etnografinės Lietuvos pakrašty, XVII a. pabaigoje nusikėlė į baltarusiškas Naugarduko apylinkes, kur lietuvių kalba skambėjo tik retose vietose. Smulkioji to krašto bajorija, kuriai priklausė ir Mickevičiai, lietuvių kalbą seniai jau buvo pamiršusi, bet, saugodama istorinės Lietuvos tradicijas, laikė save lietuviška. Tačiau bendros su lenkais politinės aspiracijos po paskutinio 1795 m. Žečpospolitos padalijimo vis labiau stiprino polinkį į lenkystę, nustelbdamos lietuviškumą, ypač pietiniuose ir rytiniuose Lietuvos pa­kraščiuose“ (V. Mykolaitis-Putinas. „Raš­tai“, t. 8, 1962).

Atidžiau įsiklausę, girdime iš esmės tą patį Cz. Miłoszo ramų analitinį toną, kuris vienintelis tinka kalbėti ir apie neramius, net skaudžius praeities dalykus. Suprantama, Cz. Miłoszo stiliaus amplitudė platesnė: kita situacija, kitos aplinkybės, kiti ir akiračiai. Bet tonas priklauso asmenybės vidui, tam nuolat pasigendamam, ieškomam žmogui tarp žmonių.

Kas būtų žmonija be žmonių? Kas būtų, jei neiškiltų žmonių, kurių prigimtis, sąmonė leidžia matyti, girdėti, suvokti, gebėti pasakyti daugiau. Žmonių, kurių mąstymo gylis kontroliuoja kalbėjimo toną, intonaciją. Net atsakomybę už tai, kad iš žodžio nekiltų nesutarimų (tarp žmonių ir tarp tautų), kad būtų skatinama susikalbėti, taikiai būti, palaikyti gėrį.

Gero kultūros tono „Namų patriotizmo“, pasiekusio Lietuvą iš Lenkijos, spausdinamo Cz. Miłoszo ciklo „Šeteniai“ (II) frazė: „Teatneša mano kūryba žmonėms naudos ir / tesveria daugiau už mano blogį.“


 

Skaitytojų vertinimai


69057. Saulius Simoliunas :-) 2011-06-28 19:56
Brodsky ir Milosz gavo Nobelio premijas literaturoje ne del poetinio isradingumo kaip tai buvo su T. S. Eliot, bet del drasos pralauzti gelezine uzdanga. Jie yra esmeje politiniai poetai. Ir cia politika yra suprantama kaip teigiamas reiskinys. Todel rasant apie Milosz yra butina pabrezti jo kurybos politine svarba.

69070. terra2011-06-28 22:26
tai ir pabrėžk, jeigu tau įdomu

69126. A.Fiuto meluoja2011-06-29 17:13
Česlovas Milašius joks lenkų bet lietuvių poetas. Ir aplamai, vis labiau aiškėja, kad lietuviai nešė lenkams kultūrą, o ne atvirksčiai.

69127. et - Sauliui S2011-06-29 17:23
kiek man žinoma, Milošas premiją gavo jau būdamas JAV.

69140. muse 2011-06-29 19:08
mazai kas zino... mazai kas zino, kad Brodskis turi kraujo rysi su Lietuva...

69141. muse 2011-06-29 19:26
mazai kas zino, kad Brodskis atvykdavo į Lietuvą ne pasimatyman su Venclova. ne, jis atvykdavo i Lietuva pasimatyt su savo meile ir vaikais. su lietuvaite is ~Sibiro (kai Brodski nuteise uz veltedziavima, ir istreme i sibira dviem metams, tai, anot jo, buvo laimingiausi jo gyvenimo metai) jis turi sunu ir dukra.

69159. Saulius Simoliunas :-) 2011-06-30 15:29
Milosz gavo Nobelio premija literaturoje gyvendamas Amerikoje ir gaves JAV pilietybe. Jis buvo ivertintas uz kurybos cenzuros parodyma uz gelezines uzdangos. Beje, Joseph Goebbels buvo pirmas pavartojes gelezines uzdangos savoka, kuria velau ispopuliarino Winston Churchill.

69173. et-Sauliui S2011-07-01 11:18
maniau kad Gebelsas nusišovė iškart po Hitlerio, nesulaukęs Niunbergo? o Niunbergo procesas buvo netikėtai nutrauktas kai kalba pasisuko link sovietinio genocido vykdytojų, taigi 1946 m., manau , ir yra atsitvėrimo "geležne uždanga" pradžia. Pocdamo konferencija buvo Europos pralaimėjimas. jos interesų neatstovavo niekas, netgi Čerčilis. tai aiškinama tuo, kad Tolimuose Rytuose dar vyko karas ir neva Stalinas pasižadėjo kovot prieš Japoniją. konferencijos pabaigfoje Triumenas gavo telegramą, kad "kūdikis gimė patenkinamai",t.y. buvo išbandyta atominė bomba. ją Triumenas ir panaudojo kaqrui su Japonija užbaigimui. "geležinė uždanga" matomai turėjo išsaugoti sovietams atplėštas teritorijas. bet jei klystu, tai pataisykit.

69174. geležinė tvora2011-07-01 11:33
Vis dėlto Potsdamo konferencijos nutarimuose galime įžvelgti ir mūsų šaliai palankių nuostatų – nė viename dokumente nebuvo pripažinta Lietuvos okupacija. Tuomet buvo tikimasi, kad sovietų režimas greitai žlugs, todėl okupuotoms Baltijos šalims ir kai kurioms kitoms valstybėms nebuvo skiriama daug dėmesio. Be to, buvo vengiama kalbėti apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimą į SSRS, mat žadėta tai aptarti per trečiąją taikos konferenciją – po Jaltos ir Potsdamo, kuri taip ir neįvyko. Okupacijos nepripažinimas buvo užfiksuotas ir esą ilgainiui tapo vis sunkiau jį atšaukti. Liepos 24-ąją įvyko du svarbūs dalykai, simbolizuojantys neišvengiamą didžiojo aljanso galą. Pirmiausia britų premjeras W.Churchillis užsipuolė Staliną už tai, kad šis “uždarė” Rytų Europą. Ir kaip pavyzdį nurodė sunkumus, kilusius Didžiosios Britanijos pasiuntinybės Bukarešte darbuotojams: “Aplink juos nusileido geležinė tvora”. Ilgainiui šis posakis virto “geležine uždanga”. Antra, kai kitą rytą W.Churchillis ir Leiboristų partijos lyderis Clementas Attlee parskrido į Londoną, ten jie sužinojo, kad didysis karvedys buvo triuškinamai įveiktas visuotiniuose rinkimuose – jo partija pralaimėjo rinkimus, ir W.Churchillis užleido ministro pirmininko postą Leiboristų partijos vadovui C.Attlee. Teherano ir Jaltos triumviratui atėjo galas. Potsdamo konferencija priėjo aklavietę: Stalinas gavo Rytų Europą, o H.S.Trumanas turėjo atominę bombą.

69175. sauliui s2011-07-01 11:47
"Jis buvo ivertintas uz kurybos cenzuros parodyma uz gelezines uzdangos." ----- tai, kad buvo kūrybinė cenzūra, juk niekam nebuvo paslaptis. negi už tai dalintų nobelius? tik kodėl Šolzenycinas vakaruose Rusijos disidentų buvo taip šaltai sutiktas? man neaišku.

69180. >musse2011-07-01 12:25
X agentūra informuoja, kad Brodskio lietuvė dukra (antrąją jis turi su Itale, oficialia žmona) "sumetė skudurus" su prancūzų rašytoju Frederik Beigbederiu ir ką tik išvyko į Prancūziją...

69187. et2011-07-01 16:28
patys lenkai nie prie ko. Tamaševskio kurstymai kvepia Abchazijos-osetijos įvykiais. tikrasis spaudimas yra iš rytų. Kačinskis su visa palaikoma komanda pašalintas, kelias Lenkjijoj pravalytas, lieka Lietuva.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
21:47:33 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba