Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-12-20 nr. 2930

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KALĖDŲ DIENĄ.
Su šventomis Kalėdomis! Sėkmės, laimės ir sveikatos!
15
• LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS2
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI8
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• RAŠYTOJŲ SUVAŽIAVIMAS1
• Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko Valentino Sventicko ataskaitinis pranešimas suvažiavimui9

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
MŪSŲ BŪSIMAS POLITINIS KŪNAS
4

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS9

PROZA 
• REGINA EZERA1

ESĖ 
• PAULO COELHO18

KNYGOS 
 Eugenija Vaitkevičiūtė.
PO SAULE SUJUNGTOS POEZIJOS
• NAUJOS KNYGOS1
• "VAGOS" KNYGŲ CENTRO TOP 206

SVEIKINAME SUKAKTUVININKUS 
• Vandą Zaborskaitę2
• Kazimierą Barėną
• Joną Meką

IN MEMORIAM 
• JURGIS KUNČINAS2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VIENMETĖS
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
PRABĖGĘ METAI

DAILĖ 
• Jurgita LudavičIenė.
GUMINIAI VIŠČIUKAI
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE TEATROLOGIJOS NESTABILUMĄ
2
• Vlada Kalpokaitė.
KARŠČIUOJANTIS PORTIJOS KOGLEN BUVIMAS
11

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"MIGRUOJANČIŲ PAUKŠČIŲ" PASLAPTYS IR HARIS POTERIS - NAUJASIS IDEOLOGAS
21

SKELBIMAI 
• www.culture.lt.
2002-12-21
2
• PADĖKA
• ATSILIEPIMAS2

KNYGOS

PO SAULE SUJUNGTOS POEZIJOS

Eugenija Vaitkevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Lapais krito ir nukrito Druskininkų ruduo, mus jau buvo ištikęs ir sniegas, ir kitokie gamtos kataklizmai… taigi - garsiojo Poetinio Druskininkų rudens aidas.

Žinote, nėra lengva rašyti apie tokius almanachus. Iš esmės kiekvieną poetą derėtų aprašyti atskirai. Po to skirti po atskirą straipsnį kiekvienam jo eilėraščiui. Tačiau ir tada dar daug būtų likę pasakyti.

Sudarytojo ir redaktoriaus K.Platelio teigimu, "pagrindinis šio almanacho tikslas - įvairiomis kalbomis rašančių poetų bendravimas ir lietuvių poezijos sklaida". Tekstai pateikti originalo kalba, pridėjus lietuvišką jų vertimą. Lietuvių poetų eilėraščiai taip pat pateikti su anglišku vertimu, tačiau tie, kurie neseniai buvo skelbti rinkiniuose, originalo kalba nebekartojami. Taigi almanachas daugiakalbis, originalus tekstų darinys, kur skirtingos kalbos, atsidūrusios šalia, sukuria savotišką skambesio erdvę. Tokias knygas reikėtų skaityti garsiai, pasijusti absoliučiu estetu, gaudančiu subtiliausius garsų skambtelėjimus, nuskęsti egzotiškos lietuviškai ausiai fonetikos glėby… Pavyzdžiui, Srisurang Poolthupya, Tailando poetės, eilėraščių garsai - lyg užrištom akim klausytumeisi nedidelio skaidraus krioklio. Graikų kalba - žvilgsnis į horizontą. Islandų - šiurkštokas vėjo gūsis. Glotnūs latvių žodžių kraštai - smėlių ir jūrų gludinti. Klausoj lyg stikle įsibrėžiąs baltarusiškas balsis. Šešiolikos kraštų eilės skirtingais garsais ir balsais - poezijos jungtims paliudyti.

Almanacho eilėraščių temas galima apibūdinti pagal poetinės energijos ir žvilgsnio kryptis: žmogaus žvilgsnis į pasaulį, į save, savo kūną bei išgyvenimus ir - į žmogų pasaulio akivaizdoje. Pirmoji tema ypač atskleidžiama svečių kraštų poetų eilėse, kiekvieno poeto kraštas - jo paties akim. Pvz., Norvegijos poeto Thorvaldo Steeno eilėraštyje "Norvegų sardinė": "Koks jausmas brandina nerimą?/ Norvegas atsakys,/ kai ranka siekia dangų/ o kojos ant žemės stovi" (p.213). Savitas Johno Kinsellos eilėraščiuose Australijos peizažas, keistas ir sekinantis: "Balta druskos paslaptis/ konservų dėžučių, avies kaukolės geidžianti./ Lėtai, mirtis ridena šį karštą ledyną/ tolyn, nuo mūsų" ("Kikilio mirtis", p.105); "Būna dienų, kai pasaulis/ riečiasi po saule" ("Jungtys", p.105). Latvijos poetės Lianos Langos (Bokšos) "Ryga žiemą" tarsi priklausytų tradicinei didmiesčio arba žiemos temai. Tačiau miesto, paprasto urbanistikos objekto, nėra. Tradicinės žiemos irgi. Vietoj to Ryga išnyra iš kažin kokių metempsichozinių ar panteistinių gelmių: "Ryga švyturių subadytu suodinu veidu,/ kai tamsą išbaido pūgos baltasniegiai gyliai/ ir tramvajų žalčiai ligi stotelių tunelius rausia" (p.111). Aštrios pirmųjų eilučių detalės netikėtai kompensuojamos bemaž pagoniška sąsaja su žalčiais: miestas taip pat ir toks, "kur elektros anei trupinėlio, tik arčiausios kepyklos/ kvapai atminties dvasią įpučia ištardami - čia tavo namai" (ten pat). Tokie viražai išlieka visame eilėraštyje: skaitytojas vedžiojamas po miestą, sodus, gatves, žieminę Rygos naktį, joje kiekvienas miesto bruožas randa savo vietą ir savo personifikaciją. Urbanistika jau senokai pavirtusi mistika, žiema "užsnūdus ir knarkia pigiose/ senos moteriškės kumštinėse, kurios drumzlėse atspindžių kanalo lyg sušalęs pritūpęs ančiukas, ir šaltienoj pigioj, ją mes rijom paklusniai(…) Vėjas kanda į paltų rankoves, žibintų retų šviesos/ aliejus laša kaktom ir atleidžia seniai užmirštas nuodėmes.." (p.111-113). Įkalinimas gyvuose pavidaluose skaudžiai suartina žmogų - naktinės Rygos pakeleivį ir jo aplinka: vėją, garus, žvaigždes… Amžinuosius pasaulio reiškinius, priklausančius dabar nebe nuo metų laikų kaitos ar fizikos irgi oro srovių, o nuo mistinės Rygos aureolės. Ir niekur čia nebepasislėpsi nuo bendros lemties. Greičiausiai panašią vietą lietuvių literatūroje tokiais pat paslaptingais pavidalais ir persikūnijimais užima Vilnius bei Kaunas, kiekvienas su savo specifika.

Antroji tema stebina netikėtumais. E.Ališanka eilėraštyje "from the case of bones" ("iš kaulų ligos istorijos") kaulais brėžia žmonijos istoriją, gan netikėtai išpranašaudamas bekaulio dievo erą: "…and the earth/ will ascend into the new eon of a new boneless god" (p.11). Taigi civilizacijos vingiuose nyksta mūsų tvirtybė, vietoj jos - radikulitai, artrito sukami sąnariai ir dieviškumas iš mažosios raidės… Šį autorių dera pasveikinti ir už pakankamai lakonišką, tačiau iškalbingą meno būties analizę - eilėraštį "esė apie lietuvių literatūrą": "less and less am I able to answer the question why I write/ sometimes it seems: in order to write/ sometimes I see the light/ (…) / sometimes I say: poetry can teach the art not life/ sometimes I am silent: this ignorance will bring trouble upon me" (p.12).

"Mano geriausias kūnas" - poetės J.C.Todd žodžiai, turbūt išreiškiantys didžiosios dalies dailiosios lyties drąsą. Mes vertiname brandos išmintį ir smerkiame jaunystės paikumą, bet, Dieve, kaip retai susizgrimbam, kuo sumokam už viena ir už kita. Eilėraštyje - bemaž natūralistinis dėmesys fiziologinei kūno brandai: "Žiūriu į savo kūną veidrodyje: (...) silpnas žastų virpėjimas - užuomina į sparnus/ Krūtys žindančios, pritvinkusios iki skilimo, nusvirusios rūgščia mina kaip/ paniurusio paauglio lūpa/ riebus pilvo hamakas kabantis tarp šlaunų iškilimo (kartą/ čia suposi kūdikis),/ išranki gaktos širdis, žilstanti, palikta vietoj pagrobto vaiko (…)/ Tai mano geriausias kūnas vis tiek, ištikimas ir švelnus" (p.247). Tokia štai akistata su pačiu savim.

Kalbant apie žmogaus žvilgsnį į savo išgyvenimus, pažymėtina Ingos Gailės (Latvija) poezija. Ji grakščiai ir originaliai grąžina į poeziją jausmingumą. Gan netikėtais poetiniais mostais besibaigią eilėraščiai gaivūs ir kartu sodrūs - tai itin puikus derinys, išsiskiriąs jaunųjų poezijos tendencijose: "Aš mazgojau grindis ir/ Drumzlinam vandens veidrody/ Žydėjo pirštų galai./ Aš taip dainavau, kad gaudė medžiai/ Kreivai, žaliai ir garsiai./ Tokia diena, grindų mazgojimui,/ Kad visiems kojos permirktų./ Tokia diena - tu užsukai netyčia/ Ir manęs nebuvo namuose" (p.67). Tuose eilėraščiuose viskas - taip, būtinai, visa jėga. Ligi įsilingavimo. Prisipažįstu, sunkoka tai jums, mielieji, perteikti, bet ar kada gyvenime smagiai skriejot sūpynėmis? Aukštom, su ūžtelėjimu pranešančiom virš žemės? Tuomet maždaug suprasite, kokią būseną, būdingą I.Gailės poezijai, turiu omenyje. Ši poetė grąžina poezijai tai, be ko pasaulis virstų cinizmo dykra.

Poezijos dalia - kelti klausimus, neretai ji pati į juos ir atsako. O žmones kamuoja, kad ir kaip dangstytumėmės materializmu, racionalizmu ar kitais -izmais, didžiųjų temų ilgesys. Pasaulio akivaizdoje esam tokie sutrikę. Robertas Mūkas (Latvija) viename eilėraštyje sukoncentruoja daugumą pasaulėvokos didžiųjų religijų koncepcijų ir paprastiems žmonėms kylančias egzistencines abejones. "Kas aš esu?/ Dievo dvelksmas?/ Dvelksmas kito pasaulio?/ Iš pirmapradžio kiaušinio išsiritęs dvikojis?/ - Nei tas, nei anas, - sako balsas,/ - sužinosi, kas esi,/ kai nebežinosi,/ KAD esi" ("Buvimo mistika", p.135).

Kai klausimų nebelieka arba tiesiog pasaulis aplink toks, kad geriau žvelgt į jį šypsantis, gimsta poetinė ironija. Toks sveikas humoro jausmas. Šiuo atžvilgiu išsiskiria Andrejaus Chodanovičiaus (Baltarusija) eilės. Jose - pasaulis. Didelis, margaspalvis, tai niūrus, tai puikus. Eina poetas, ir tam pasauliui - mirkt! Šelmiškai. Išnyra jo eilėse žvaigždės, laiptai, svajonės ir moterys, pastarosios taip pat lengvai nyra iš meilės okeanų ir iš suknelių... Apsaugoti nuo ilgų įžangų įvykiai keičia vienas kitą, įvilkti tarsi nuspėjamon formon, pvz., pavadinti "Miesto romansu" (p.29): "...pamatei tu tikriausiai netyčia moterį o gal merginą/ septintojo aukšto aikštelėj - galėjai nuo laiptų nugriūti/ tos nuostabios kojos ir atleisk puritone kokybiškos krūtys/(...) jinai buvo lygi klajojančiai žvaigždei kometai aušrinei/ kai gracingai apėjo tave nešdama išpilti šiukšlinę". Pažymėtini fonetiniai A.Chodanovičiaus tekstų ypatumai. Kalba šio poeto eilėraščiuose - gerose rankose atsidūręs instrumentas. Čia dera pagirti vertėjo Mindaugo Kvietkausko darbą - jis išties sugebėjo perteikti atitinkamus akcentus ir fonetinį žaismą: "Šitai verta eilių ir prozos/ beprotybėje albos kankina/ abatrosą ir albinosą/ albigojų ir šiaip albiną" ("alba albaruthenica", p.31-33). Norėčiau jums, mielieji, pacituoti šį tą be komentarų, tiesiog todėl, kad tai žaisminga ir gražu: "aš kitų padainuosiu albų/ tobulai man jos šiandien dedas/ dėl tavęs aš pereisiu alpes/ ir sudėsiu ne albą baladę (...)suvaldyt savy literatūrą/ nebešaukti į aukštą dangų/ trubadūru ne trubadurnium/būt po tavo uždaru langu" (ten pat).

A.Valionio poezija - lėtos tėkmės, pats autorius įduoda jos raktus glaudžiai susiedamas pavadinimus ir nuotaikas, pvz., eilėraštyje "tuščios lovos bliuzas"(p.182). Poetas rašo: "my laughter is not polite/ so I just smile"("695 metrai virš jūros lygio", p.179-180).

S.Parulskio eilėraščiai - neskubrūs pasakojimai, labai konkretūs. Tiesiog eilėraščiai apie tai, ką matom. Medžiai, laukas, ledas, pieniniai dantys, vaikai, tėvai, darbas. Žinot, poetai gali net tualeto statybą aprašyt ypatingai: "Farther, or Father, built a little house/ with scented boards and painted doors./ When he was finished Father smiled,/ bending on his knees before the big beautiful world." ("Dangaus durys dažytos", p.166). Dviprasmybė mezga intrigą - Tėvas yra pakankamai daugiaprasmis žodis, kad imtum galvot, kurį Tėvą S.Parulskis turėjo galvoje - savo žemiškąjį ar dangiškąjį? Nuo to ir priklausytų, kieno tos dažytos durys - mažo namelio ar dangaus? Ir koks tada tas namelis - ir koks dangus. Šitaip konkrečiais vaizdais ir paprastais aprašymais skaitytojas sėkmingai įviliojamas į spąstus. Tuomet bac - netikėta išvada, kur vienoj vietoj sujungiamas ir kasdienis gyvenimas, ir amžinos egzistencijos mįslės. Gražu. Tokie pabaigos akcentai - daugelyje S.Parulskio eilėraščių. Savotiški, sakyčiau, pasakėčių apie gyvenimą poetiniai moralai: "the road is potted like Mother`s/ face like Father`s hands/ the wind raw, wheels/ barely turning in the mud/ the earth, like death, clean" ("Žemė švari", p.159). Jūs kada nors šaltu vandeniu prausėtės? Įsivaizduokit, esat nedidelis, nuo to vandens net drebulys krečia - bet vis tiek reikia juo praustis? Prašom, štai jums konkretus pojūtis, poetinė jo transformacija ir metafizinis paaiškinimas - paguodai. "Ah, but the water`s cold/ But the water`s cold I repeated/ and where does this cold came from/ so cold my arm loses feeling" - čia viską dar galima suversti mažo vaiko smalsumui. Bet neužsimirškit, viskas ne taip paprasta: vanduo šaltas ateina "maybe from the dark/ from night or from the ground". Taip taip, čia nekaltas pasvarstymas, toliau poetas pateikia ir išvadas: "from the ground". O dabar mieliau prauskitės šaltu vandeniu ir nebecypaukit, nes "beneath the ground it will be even colder". Va taip. O šaltu vandeniu ir kitais gyvenimiškais dalykais dera džiaugtis.

Anaiptol ne visi S.Parulskio eilėraščiai tokie optimistiški ar įžengimu į dangų besibaigiantys. Pavyzdžiui, eilėraštis "Subjektyvi kronika" (p.160.) yra gan slogus mirčių ir žmonių vienišumo liudijimas. Tačiau poezijai dera bylot įvairiom kalbom ir nuotaikom.

Sakykim, A.Parščikovo eilėraščiuose tarsi ir nederinami dalykai derinami, o vis tiek dailiai išeina: "Arsenalo tarpdury ragana pasirodė, nebaigusi gert stiklelio,/ ir neužtikrintai, tarsi po gaublį ėmė vedžioti pirštu,/ ji maišė avialinijas su maršrutais povandeninio kabelio/ (ir šitoj užtęstoj ceremonijoj niekur neprasistumsi tu)" ("2.Tranzito slėnis", p.149).

Didžiosios Britanijos poeto Seano O`Brieno eilėraščiuose - praeities sunkūs žingsniai, lekia, nesuprasi į kurią pusę, bet vis tiek gražiai, laikas. Šis poetas mėgsta paslaptis ir jų įminimą: "Aš skaitysiu eiles ir tau leisiu pažvelgt/ į kitą puslapio pusę" ("II Geležinė ranka", p.139).

K.Platelio eilėraščiuose pirmiausia subtiliai pasakoma: aplink mus yra paslaptis. O jau po to įvairiausiais būdais ieškoma rakto. Poezijai, beje, tenka didesnės teisės, negu niūriai kontempliuoti aplinkos blogį ar egzistencijos beprasmybę. Ačiūdie, šis poetas pripažįsta ir jos aktyvųjį pradą: "...it is the destiny/ of poetry to repair consciousness and worlds" ("Šv.Elizabetos ligoninė", p.170). Eilėraštis "Magai" išsiskiria gan slogiu siužetu, tačiau netikėta jo traktuote: konteineryje rastas kūdikis, žmonių, kurie galbūt "know something more, each night watching the cold/ sky above their heads, so they build no homes, do not get settled,/ do not earn bread by the sweat of their brows?" (p.172-173). Maža užuomina skaitytojui - vaikas randamas konteineryje po Šiaurės žvaigžde. Ar jis - naujų laikų mesijas? Radusieji neduoda kūdikiui miros, neduoda "no gifts/ and did not bury him, not wanting/ to have any dealings with the police, they were/ people of other customs, from another land" (ten pat). Kitas laikas, kiti žmonės - ir klausimas, ar dabar žmonės atpažintų naujai atėjusį kūdikį? Juolab kad dabar nebelikę ėdžių, kuriose galima guldyti naujagimius, nei šiltų tvartelių su jaučiais irgi ėriukais. Ar, gavę ženklą, sugebėtume jį atpažinti? Juk "everything is already said, everyone is taught,/ only action remains. The face of young/ Janus in the plastic bag". Iš tikrųjų - apie artimo meilę, užuojautą, gailestį, gėrį prikalbėta tiek, kad seniai visi turėjome būti mylintys, mylimi ir geri, o vien ištarę žodį "meilė" ištirptume arba ant sparnų pakiltume. Deja, taip nėra. Vadinasi, poetas teisus - žodžiai neveiksmingi. Ir dar - jis rašo apie pavasarį. Šis veiksmingas. Kai žmogui sieloj pavasaris, jis taip pat veiksmingesnis. Ir kai žiema - taip pat, tiesiog kitaip.

S.Gedos eilėraščiuose - begalinis pasaulio stebėjimas ir simboliai, atėję mums iš graikų, ir kiti, turbūt su protėvių liepų medum sugerti. Norėtųsi išskirti šio poeto eilėraštį "Sugrįžimo elegija". Eilėraštyje - savotiška nuspėjamos Dievo egzistencijos ir patiriamos žmogaus egzistencijos sankirta: "So where is God`s home, after all?/ He is light, and I am black and white./ He is life and I halfway with death" (p.72 - 73). Žmogus, gyvendamas ar šaukdamasis Dievo darbais, šūksniais ar šokiais, niekada negali užsimiršti, nes"…the sky will open,/ But always there will be those who laugh" (ten pat.). Didžiuma S.Gedos eilėraščių šiame almanache sudėti gan įdomiu principu: juose iš vienos poetinės intrigos ar linijos šakojasi daug kelių į simbolius, potyrius, užuominas, aliuzijas. Pvz., eilėraštyje "Fuga XXI Amžiaus Gamtovaizdžiui I" kone vaizduojamųjų menų priemonėmis nusakomos nuotaikos: "Dark will be this All Saint`s Day (…)/ The blackest of ravens stares at us from a telephone pole,/ a silver-gray horse and a silver fish/ a cast ashore…/ We past them like a trains of lihgt" (p.75; išskirta - E.V.). Spalvų ir atspalvių niuansai, įvairi eilėraščio vaizdų erdvė - visa tai, sujungta su eilėraščio ritmais, susilieja į harmoningą poetinę kalbą.

V.Rudžianskas, manding, vertas pagyrimo už nelauktus paradoksus. Keista, betgi gražu: "L. nesvariai ant adatos/ galiuko kaukši blusa auksinėm/ pasagėlėm/ skiemuo - eilėraštis - ugnis - angliukas ir švilpia vėjas/ sraigei pro ausis ir švilpia vėjas" (p.276; vieno anoniminio eilėraščio konkursas - II vieta). Atskaitos taškas ausims, vėjui ir bėgimui vertinti gali būti nerangus dvikojis, o gali būti ir vikri mitri sraigė. Taigi, mielieji, atsisakykime homo sapiens varpinės. Taip sakant, decentralizuokime pasaulio vaizdą…

Kiekvienas almanache turbūt rastumėte savąjį, būtent jums "už dūšios griebiantį" eilėraštį. Pavyzdžiui, tokią jauno latvių poeto Peterio Draguno provokaciją feministams ir antifeministams. Viskas, regis, pakankamai paprasta: "ką jie daro su ištvirkėlėm žmonomis/ pjauna galvas liežuvius rauna/ pamauna ant kuolo/ ką jie daro su vyrais bastūnais/ užpila vynu akis ausis beigi burną/ ir paleidžia į kaimus kitus/ mes visi silpni esam jie sako/ jos visos tokios yra sako jie" (p.45). Nors bala žino, ar tai feminizmas. Gal net ne antifeminizmas… Gal demaskuota vyrijos veidmainystė… Arba puikus P.Draguno humoro jausmas. Kol bent poetai moka subtiliai juokauti, viskas pasaulyje - gerai.

G.Grajausko eilėraščiams būdinga subtili, estetiška maniera. Juose gausu civilizaciją žyminčių technikos, masinės kultūros simbolių. Tiems, kas jaučia paprastų, konkrečių dalykų ilgesį, siūlyčiau paskaityti šio poeto "Aukso Ordą" (p.79), pasakojimą apie mums tik įsivaizduojamą laiką. Poetas pasirinko dėkingą eilėraščiui istorijos situaciją. Sujungė mūsų amžiaus troškimus su tų amžių pojūčiais ir nutikimais: "what time it was! Everything was clear./ The skies were clear,/ the steppes wide/ backs strong,/ and women, when we looked at them/ fell over backwards. And our narrow-eyed horde/ multiplied, like a deck of cards/ in a fakir`s hands.What time it was" (ten pat).

A.A.Jonyno eilėraščiai - spalvingi ir muzikalūs. Juose skamba būgnai, klausimai, vėjai ir žingsniai: "The Creator beats a drum/ The Ruler beats a drum (...)/ I fly like a swallow/ clay in my mouth" (p.87). Komedijos del arte motyvo ir, sakyčiau, melancholijos prisotintas J.Strielkūno eilėraštis "Lėlių baladė": "jau kelintąsyk tas paveikslėlis/ Iš sakmių vidurnakčio gūdžių:/ Groja muzikantai, šoka lėlės/ Su tuščiom galvom ir be širdžių" (p.267). Tomas S.Butkus eksperimentuoja su tekstūra, poezija jo eilėraščiuose yra ne tik mintys ar eilutės, bet ir šešėliai, šriftai bei kitokie simboliai.

Poetai almanache taip pat surašė fotografiškiausius eilėraščius. V.Rudžianskas sukūrė tarsi poetinę improvizaciją fotografijos prigimties tema: "tarp tešmens/ ir dobiliuko galvutės - / saulė blykst blykst - / o tamsybe!" (p.290), P.Žemgulytės eilėse sušvito tęstinumas, gimčių paslaptis ir originaliai laike išryškinta moterų gyvenimų linija: "Kartojas likimai/ per moterų veidus/ per linijas/ delno ar upės/ posūkį/ kartojas vienatvė/ sutampa/ Esu" ("Fotografija iš šeimos albumo: trys tetos po šventoriaus liepa", p.290). V.Braziūnas sujungia fotografiją, kaip procesą, su žmogaus gyvenimo pavidalais ir išreiškia tai poetine kalba: "…visi, atsidūrę prieš objektyvą, slepias už kaukės, plaukia į / neryškumo zoną, autorius laukia lietaus, gal/ atplaus, atplukdys čiurkšlėmis išsipraususius/ nuogus neguodžiamus…" ("Grupinis portretas", p.292). A.Zališčevskis fotografijos ir poezijos jungties tema - itin lakoniškas: "Už lango/ žaibuoja Dangaus/ fotoblykstės" (p.294). J.Butkytė žaidžia eilėraščio forma, mažutėlaičiais minčių fragmentais: "proto/ ramunių/ prigrūstos/ arba/ gėlelės/ susiurbė vandenį..." (p.294). R.Šileikos eilėraštyje - niūrokas siužetas, atskleistas su humoro gyslele. Norėtųsi pacituoti, idant atsiskleistų gan slogios realybės ir netikėtų detalių deriniai: "bendrabučio kambaryje/ su mėlynom užuolaidom/ ir išsuktom lemputėm/ kuriam trejus metus jau/ lovą trynė saugumietis/ apsigyveno blakės/ balta bendrabučio/ vedėja kaip žarija/ nukaito…" Siužetas turbūt maždaug aiškus, o istorijos galas toks: "tuščioj lentynoj/ puskepalį duonos/ pelėsis glamonėjo/ tas saugumietis kamparu/ išsigaravo vedėjai/ augo pilvas o blakės/ bylinėjosi dėl turto" (p.296). Bala žino, gal dėl originalių personifikacijų eilėraštis tampa ir sarkastiškas, ir kartu truputį humoristinis.

Beje, kalbant apie humorą, mielieji, - J.Kunčino eilėraščiai. Tai žaismingos eilės, vietomis dailiai tašytos, vietomis smagiai netašytos - matyt, specialiai poeto taip buvo sugalvota: "pasaulis toks nejuntamas,/ nejaučiamas, nematomas./ Pasaulis neapskundžiamas/ tarytum ultimatumas./ Jisai visų ir niekieno - / ne tavo ir ne mano./ Dalijasi be liekanos,/ todėl ir neįmanomas./ Šviesus ir neteisingas/ praeina jis nevaromas./ Jis kaip rakštis įstringa - pirštu mat nepadaromas…" (p.307).

Jergutėliau tu mano, almanache tiek eilėraščių, ir apie visus norisi parašyti. Kaip sakė Biliūno Juozapota: kiek ponų, kokie visi gražūs... Kiek eilėraščių, ir jie visi gražūs: N.Miliauskaitės, Andreaso Ehino (Estija), Dmitro Bako (Rusija), Katarinos Frostenson (Švedija), Eriko Menkveldo (Nyderlandai), Adalsteino Asbergo Sigurdsono (Islandija), Veno Tauferio (Slovėnija), E.Karnauskaitės, Kerry`o Shawno Keyso, Carinos Nynäs… Kaip sakiau pradžioje - visi verti atskiro veikalo, betgi, Viešpatie su viešpačiukais, kaip viską sutalpint į vieną recenziją?! Juolab atskiro gero žodžio nusipelnė ir eilėraščių vertėjai, atlikę tikrai didelį darbą. Žodžiu, mieli skaitytojai, susiraskit almanachą ir patys paskaitykit. Dėl Dievo ir poezijos meilės.

________________

POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO. - V.: Vaga, 2002.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:46:20 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba