Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-13 nr. 2954

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• RAŠYTOJAS IR VALSTYBĖS KULTŪROS POLITIKA24

POEZIJA 
• DANGUOLĖ JUZELIŪNAITĖ7

DRAMATURGIJA 
• Vieno veiksmo drama.
MARIUS JANULEVIČIUS
1

PROZA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ21

VERTĖJO PUSLAPIS 
• SERGEJUS TIMOFEJEVAS

KNYGOS 
• Klausas Berthelis.
METROPOLIO PANORAMA
 Jadvyga Bajarūnienė.
"BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ"
• TARP VILNIAUS IR BERNO
• VIENĄ KARTĄ GYVENO VIENAS ŽMOGUS1
• EGLĖ VASAROS NAKTĮ1
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• KAI IEŠKOMA NEPAMESTO2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Džiuljeta Kulvietienė.
PAŽAISLIO FESTIVALIS - VASARĄ PARVES...
1
• Agnė Daunoravičiūtė.
KALBOS SAMPRATA IR KULTŪRA
5
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKUS1

POKALBIAI 
• NUOTRAUKA ATSITINKA KAIP EILĖRAŠTIS2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
TARSI SUGRĮŽTANTYS GANDRAI
4
• Rytis Jokūbaitis.
NESULAUKĘ DIEVŲ MALONĖS
5
• TEISMAS1

TEATRAS 
• JŪRATĖ ONAITYTĖ2
• RIMGAUDAS KARVELIS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
SMĖLIO LEGENDOS
11
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO ŽINGSNIAI
2
• ESTIŠKAS POŽIŪRIS Į "LIETUVOS GRAFIKĄ `03"

FOTOGRAFIJA 
• "VERTIGO ET NAUSEA"1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vika Ryžovaitė.
ARMĖNŲ FOTOGRAFIJA
1
• Dr. Jackal.
VAKARAS PRIE ŠMC
6
• LOTYNŲ AMERIKA AUKŠTAITIJOJE

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JAU TOKIA JŲ PROFESIJA
• Kotryna Kazickaitė*.
TYLUTĖLIS SEKMADIENIS

ISTORIJA 
• PIRMIEJI MUZIKOS AKORDAI PER LIETUVOS RADIJĄ2

KRONIKA 
• Marytė Kontrimaitė.
KAUKAZO SAVAITĖ LIETUVOJE
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

DE PROFUNDIS 
• ANDRIUS JAKUČIŪNAS22

KNYGOS

"BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ"

ŽYMAUS VOKIEČIŲ MODERNISTO ROMANAS - LIETUVIŠKAI

Jadvyga Bajarūnienė

[skaityti komentarus]

"Vagos" leidykla, remiama "Inter nationes", išleido žymaus vokiečių rašytojo Alfredo Döblino romaną "Berlynas. Aleksandro aikštė" ("Berlin. Alexanderplatz", 1929). Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Teodoras Četrauskas, savo produktyvia vertėjo veikla sėkmingai įveikęs ne vieną vokiečių literatūros viršukalnę (Friedrichą Dürrenmattą, Günterį Grassą, Peterį Handkę, Thomą Bernhardą ir kt.).

Lietuvių skaitytojui A. Döblino (1878-1957) pavardė iki šiol vargu ar daug ką sakė. Antologijoje "VFR novelės" (1989) išspausdintas šio autoriaus vienas trumposios prozos kūrinys ("Danguje. Arkangelas Gabrielius"). Tiesa, rašytojo pavardė šmėkšteli tarpukario Lietuvos literatūriniame diskurse. Ignas Skrupskelis straipsnyje "Ekspresionizmo žlugimas ir naujo realizmo pradžia vokiečių literatūroje" (1930) rašo: "Daug kur matyti pastangos sukurti vokiečių dabartinio gyvenimo epą, kaip lygiai istorijos ir dabarties gyvenimo epą" ir nurodo A. Döblino romanus. Vytautas Kubilius knygoje "Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas" (1983) mini faktą, jog Kazys Boruta, Berlyne lankydamasis anarchistų pamėgtoje kavinėje, dažnai susitikdavo ir aktyvų to meto Vokietijos metropolijos literatūrinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo dalyvį, futurizmo ir ekspresionizmo dvasios persiėmusį rašytoją A. Döbliną. Beje, Lietuva, jos miestai garsiam rašytojui nebuvo terra incognita. 1924 metais, gavęs laikraščio "Vosssische Zeitung" užsakymą aprašyti Rytų Europos žydų gyvenimą (pats A.Döblinas buvo taip pat žydų kilmės) ir finansuojamas S.Fischerio leidyklos, rašytojas keliavo po Lenkiją. 1926 metais pasirodė jo knyga "Kelionė po Lenkiją" ("Reise in Polen"). Viena pirmųjų šios kelionės stočių - Vilnius. Vilniui skirtas gana žaismingas, emocionaliai ir ironiškai nuspalvintas trečiasis knygos skyrius ("Wilno").

A.Döblinas - vienas reikšmingiausių, originaliausių XX amžiaus vokiečių autorių, pagrindęs moderniojo bei avangardinio pasakojimo stilistiką, paveikęs tolesnę vokiečių romano raidą. Jo kūryba sulaukė didelio tyrinėtojų dėmesio. Nepaisant įspūdingų epinių drobių, vaizduojančių svarbius Vokietijos istorinius politinius įvykius ar egzotiškų kraštų (Kinijos, Indijos, Pietų Amerikos) panoramą, A. Döblinas pirmiausia žinomas kaip romano "Berlynas. Aleksandro aikštė" autorius. Romanas turėjo didžiulį pasisekimą dar autoriui esant gyvam: ketvirtajame dešimtmetyje jis buvo išverstas į olandų, anglų, italų, prancūzų, švedų, vengrų, rusų, danų ir kitas kalbas. Po 1945 metų A.Döblino romanas jau užima tvirtas pozicijas vokiečių modernistinėje literatūroje. Garsus režisierius Werneris Fassbinderis 1980 metais pagal šį kūrinį sukūrė didelį populiarumą pelniusį 13 dalių (su epilogu) televizijos serialą. Romano herojus Francas Biberkopfas simbolizuoja "mažąjį žmogų", kurį į savo pražūtingą ir chaotišką verpetą įsuka didmiestis - XX amžiaus molochas. "Berlynas. Aleksandro aikštė" iki šiol vertinamas kaip reikšmingiausias vokiečių romanas didmiesčio tema. Jis pagrįstai gretinamas su tokiais pasaulinės literatūros šedevrais kaip Jameso Joyce`o "Ulisas" ("Ulysses", 1922) ar Johno Dos Passoso "Manhatano perkėla" ("Manhattan Transfer", 1925). Beje, 1929 metais Vokietijoje pasigirdo balsų, siūlančių A.Döbliną Nobelio premijai, tačiau ji buvo paskirta "amžinam" jo konkurentui Thomui Mannui.

Reikšmingas A.Döblino biografijos ir kūrybos lūžis įvyko 1912 metais - išėjo ekspresionistinių novelių rinkinys "Pienės nužudymas" ("Die Ermordung einer Butterblume"), buvo pradėtas rašyti (1915 metais publikuotas) kiniškos tematikos romanas " Trys Vang Luno šuoliai" ("Die drei Sprünge des Wang-lun"). Rašytojas užmezga kontaktus su Berlyno ekspresionistais, kartu su Herwarthu Waldenu įkūria literatūrinį susivienijimą "Der Sturm". Viename Berlyno darbininkų kvartale pradeda ligonių kasos gydytojo veiklą, susiduria su žmonių skurdu, socialine neteisybe. Jam taip pat tenka gydyti kriminalinio pasaulio atstovus, prostitucija besiverčiančias moteris. Ši patirtis praverčia literatūrinėje kūryboje - romane "Berlynas. Aleksandro aikštė" iškyla ryškūs nusikalstamo pasaulio tipažai, "spalvingas" visuomenės padugnių pasaulis. Trečiame dešimtmetyje pasirodo romanai "Valenšteinas" ("Wallenstein", 1920), "Kalnai, jūros ir gigantai" ("Berge, Meere und Giganten", 1924) ir bestseleriu tapęs "Berlynas. Aleksandro aikštė". Rašytojas aktyviai dalyvauja kultūriniame Vokietijos gyvenime, išrenkamas į Prūsiškąją menų akademiją. Kaip ir nemažai to meto intelektualų bei kūrėjų, prijaučia kairuoliškai ideologijai, tačiau nuo proletarinės kultūros griežtai atsiriboja. 1933 m. vasario mėnesį, jau kitą dieną po Reichstago gaisro, rašytojas su šeima emigruoja, gyvena Paryžiuje, Ciuriche, JAV. Emigracijos laikotarpis kupinas dramatiškų permainų, nepriteklių, pavojų. A.Döblinui tenka verstis įvairiausia veikla (pavyzdžiui, rašyti kino scenarijus Holivudui), tačiau jis ir toliau kuria stambius prozos veikalus. Tai - Pietų Amerikos tematikai skirta trilogija "Šalis, kurioje nėra mirties" ("Das Land ohne Tod", 1937-1948), revoliucinius įvykius vaizduojantis romanas "1918-ųjų lapkritis" ("November 1918", 1937-1941). 1941 metais Amerikoje A.Döblinas užmezga ryšius su jėzuitais ir kartu su keliais kitais šeimos nariais priima katalikų tikėjimą. Beje, polinkio į katalikybę užuomazgos, katalikų šventovėse patirti išgyvenimai pastebimi jau knygoje "Kelionė po Lenkiją", ypač skyriuose apie Vilnių ir Krokuvą. Pasibaigus karui, rašytojas grįžta į Vokietiją, dažnai lankosi Prancūzijoje. 1956 metais pasirodo jo paskutinis romanas "Hamletas, arba Ilgos nakties pabaiga" ("Hamlet oder Die lange Nacht nimmt ein Ende"). Šio rašytojo reikšmė XX amžiaus vokiečių literatūrai - didžiulė. Paminėtinas faktas, kad A.Döbliną savo svarbiausiu mokytoju laiko ir Günteris Grassas (esė "Apie mano mokytoją Döbliną" - "Über meinen Lehrer Döblin", 1968).

Rašytojas mirė vienoje Buchenbacho sanatorijoje netoli Freiburgo. Tais pačiais metais nusižudė jo žmona Erna. Jų palaikai ilsisi Vogėzuose, Housseraso kapinėse, šalia Antrojo pasaulinio karo metu Prancūzijos pusėje kariavusio ir dramatiškomis aplinkybėmis iš gyvenimo pasitraukusio sūnaus Wolfgango.

A.Döblino kūryboje prasmingas ne tik gyvenamosios epochos atspindys, bet ir amžinos, rašytoją ypač dominusios "pirmapradės" žmonijos situacijos, technikos, civilizacijos įsiveržimas į žmonių bendruomenę, masių, kolektyvų veiksmai, tautų prabudimo akimirkos, gėrio ir blogio kova. Formos srityje A.Döblinas drąsiai eksperimentavo, naudojo montažo techniką, į fiktyvų veiksmą įpindamas modernaus gyvenimo realijas, atsisakydamas tradicinio psichologizmo ar estetizacijos. Išeities taškas jam buvo pati realybė, fakto tiesa, o statybinė medžiaga - atskiri išorinio pasaulio fragmentai, nenugludinti tikrovės luitai, jungiami kinematografo ar simultaniškumo principu. (A.Döblinas yra pabrėžęs, jog romaną "Berlynas. Aleksandro aikštė" jis pradėjo rašyti dar nesusipažinęs su J. Joyce`o kūryba, o vėliau "Ulisas" jam buvo "palankus vėjas, smagiai varantis jo burlaivį"...) Savo epinį rašymo būdą rašytojas vadino "akmeniniu stiliumi".

A.Döblino romane "Berlynas. Aleksandro aikštė" ryški futurizmo bei ekspresionizmo poetika. Kūrinyje svarbu taip pat ir etinis patosas, žmogaus pastangos (kad ir ne visai sėkmingos) keistis, pakilti iš gyvenimo dugno, individualios egzistencijos išryškinimas visuotinumo požiūriu.

Romano siužetinę ašį, - kaip nurodyta ir romano paantraštėje, - sudaro Franco Biberkopfo gyvenimo istorija. Pradžioje jį, buvusį cementininką ir baldų fabriko kroviką, matome išėjusį iš kalėjimo, kuriame atliko ketverius metus trukusią bausmę už sužadėtinės nužudymą. "Jis stovėjo priešais Tegelio kalėjimo vartus ir buvo laisvas kaip paukštis" (p. 9). Tačiau herojų apima ne svaiginantis laisvės pojūtis, o didžiulio netikrumo jausmas ir baimė dėl ateities: "Bausmė prasideda" (ten pat). Šis pradžios momentas reikšmingas tolesnei pasakojimo struktūrai: akcentuojama kalėjimo (drausmės, tvarkos simbolio) ir chaotiškos didmiesčio erdvės priešprieša. Atsiranda įprastinių vertybių ir sampratų inversija.

Į pirmą vietą iškėlęs miestą, autorius dramatiškai atskleidžia modernaus individo situaciją. Žmogus netenka savo tapatumo, o tampa didmiesčio - milžiniško organizmo - anonimine dalele. Tokia traktuote autorius įsilieja į XX amžiaus pradžios diskursą apie didmiestį. Filosofas Georgas Simmelis dar 1903 metais studijoje "Didmiestis ir dvasinis gyvenimas" ("Die Großstadt und das Geistesleben") pabrėžė, jog augantys didmiesčiai sukuria "objektyvią kultūrą", "milžinišką daiktų ir valdymo struktūrų organizaciją", kurių akivaizdoje individas jaučiasi lyg mažytė dulkelė, beveidė būtybė ir priverstas gyventi ne asmeninį, o "objektyvų" gyvenimą. A.Döblinas rodo ne metropolio gyvenimo "fasadą", o vargingą Rytų Berlyno kvartalą ir jo padugnes, o tai ypač išryškina didmiesčio ir žmogaus santykį.

Taigi Francas Biberkopfas vienas atsiduria gatvėje, atviroje, triukšmingoje, chaotiškoje didžiulio miesto erdvėje. Šioje keturių milijonų "žmonių knibždynėje" jaučiasi svetimas, jam vaidenasi "žemyn krintantys stogai" (p.12). Kuriam laikui praradęs fizinę ir psichinę pusiausvyrą, herojus pamažu atsigauna ir pasiryžta keisti savo klaidingą gyvenimo planą, "visam pasauliui ir sau prisiekia, kad taps doru žmogumi, nesvarbu, ar turės pinigų, ar ne" (p. 17). Troškimas tapti padoriu žmogumi - svarbiausias Franco gyvenimo devizas. Vaizduojamas personažo gyvenimo tarpsnis paženklintas nusivylimais, praradimais, nuopuoliais, pakilimais ir viltimis gyvenimą pradėti iš naujo. Francas verčiasi prekyba gatvėje, pardavinėja laikraščius, tačiau užsitikrinti bent kiek stabilesnę materialinę padėtį jam nesiseka. Ekonominis infliacijos faktorius (veiksmo laikas - trečiasis praeito amžiaus dešimtmetis), be abejo, svarbus, tačiau herojaus likimą (ši sąvoka dažnai skamba kūrinyje; dėl savo nesėkmių Francas kaltina "likimą") formuoja jo paties charakteris. Šis iš pažiūros stambus ir aukštas vyras vidujai yra silpnas žmogus, nepasižymintis nei tvirta valia, nei ypatingais protiniais sugebėjimais. Greičiau jis yra naivus, mėgsta pasipuikuoti, nesugeba perprasti kitų žmonių klastingumo, neviltį skandina alkoholyje. Fatališka priklausomybė nuo nusikaltėlių lyderio, šaltakraujiško ir negailestingo Reinholdo Francą stumia į pražūtį. Pažinties su Reinholdu epizodas - vienas labiausiai intriguojančių, ženklinančių pragaištingą lūžį doros siekiančio herojaus gyvenimo kelyje: "Ir tada kai kas įvyksta" (p. 165). Su šiuo sunkiai perprantamu, pavojingai užsimaskavusiu, mefistofelišku vyruku Francas "pasiruošęs bet kam" (p. 199). Reinholdas - itin savybingas romano personažas, tarsi sukurtas pagal garsaus psichiatro Ernsto Kretschmerio teoriją, išdėstytą veikale "Kūno sudėjimas ir charakteris" ("Körperbau und Charakter", 1921); literatūros kritiko Th. Ziolkowskio nuomone, Reinholdas yra asteninis schizotimikas. Francas tarsi prieš savo valią įtraukiamas į nusikaltėlių pasaulį.

1932 metais rašytame straipsnyje A.Döblinas pabrėžia, jog mūsų pasaulis - tai "dviejų dievų" - kūrimo ir žlugimo - pasaulis. Tarp šių dviejų pradų vykstanti nuolatinė kova. Visuomenė esanti "pagraužta" kriminalinių jėgų, o griežtos ribos tarp nusikaltėlių ir nekriminalinės sferos nubrėžti neįmanoma. Romane personažai nusikaltėliai nėra "smerkiami", o rodomi bešališkai, nebent su humoru ar ironija, o kai kurie (pavyzdžiui, prostitutė Micė ) - su atvira simpatija. Įdomiausia romane yra ne tiek herojaus, iš prigimties "gero žmogaus", pastangos pakilti iš gyvenimo dugno, kiek to paties "dugno", trečiojo dešimtmečio Berlyno demimondo, atvaizdas.

Simultaniškai konstruodamas įvairiausius vienu metu vykstančius įvykius, rašytojas suteikia galimybę vienu konkrečiu momentu išvysti didmiesčio gyvenimo visumą. Čia ir nepaliaujamas, kurtinantis tramvajų dundesys, ir Berlyno priemiesčių atmosfera, nuolat ardoma ir rekonstruojama centrinė miesto aikštė (paralelė su herojaus gyvenimo nuopuoliais ir atsinaujinimu), firmų iškabos, reklaminiai tekstai, dienraščių skelbimai, biržų pranešimai, statistiniai duomenys, gatvės prekiautojų šūksniai ir daugybė kitų efektų. Keliais potėpiais nutapoma eilinių berlyniečių kasdienybė. Štai tarsi kino kadre išvystame keturis žmones, lipančius į tramvajų, čia pat jau sužinome jų tolesnį likimą, pavyzdžiui, keturiolikos metų berniuko mirties datą, nekrologo ar užuojautos turinį. Tačiau kartu sukuriama grėsmės, katastrofos nuojauta, atskleidžiama niūri ir groteskiška šurmulio ir beprotiško lėkimo beprasmybė. Miestas virsta žmogaus antipodu, jis gyvas, agresyvus, gniuždantis, abejingas žmogaus vienatvei, nelaimėms, kančioms. Iš pažiūros pilkas, šaltas, nesvetingas miestas kartkarčiais sublyksi ir šiltais akcentais. A.Döblinui, kaip ir daugumai ekspresionistų, svarbi spalvų, ypač geltonos ir raudonos, simbolika.

Nuolat kaitaliojama pasakojimo perspektyva - pasakotojas tai visai išnyksta, užleisdamas vietą informacijai apie finansinę būklę, gimimų ir mirčių statistiką šalyje, tai jis, kaip visa žinanti instancija, projektuoja veikėjų dabartį ir ateitį ar net dedasi savotišku skaitytojo suokalbininku ("mūsų herojus"). Tikrovė ir mintys apie ją taip glaudžiai susietos, kad tuos du klodus sunku ir atskirti. Iš objektyvaus pasakojimo staiga, kartais net sakinio viduryje, pereinama į kitą veiksmažodžio laiko formą, į menamąją kalbą, vidinį monologą, sąmonės srautą. Įvairūs balsai pasakoja, komentuoja, ginčijasi, vertina, permuša vienas kitą. Iš pažiūros tarsi nesusijusios atskiros situacijos dažnai viena kitą atkartoja, paryškina pagrindinio personažo likimo liniją. Įmontuojamos citatos iš populiarių baladžių ar liaudies dainų. Pavyzdžiui, frazės "Yra toks pjovėjas, jo vardas Mirtis..." ir "Turėjau draugą aš..." atlieka svarbią leitmotyvinę funkciją, "praneša" apie Franco Biberkopfo lemtingus gyvenimo lūžius, skamba tarsi pavojaus signalai.

Itin reikšmingos sąsajos su antikine mitologija ir Biblija. Pasakojimas apie Jobą ir Izaoko aukojimą leidžia pažvelgti į herojų kaip į auką, o Babelės kekšė simbolizuoja patį didmiestį, kurio nusikalstamoms pagundoms pasiduoda eilinis, silpnas žmogus. Franco Biberkopfo likimas - biblinio nuopuolio variantas. Viena efektingiausių, sukrečiančių romano vietų - Berlyno skerdyklos pavaizdavimas. Pabrėžtinai nešališkas, bet kartu ir su makabrišku humoru atmieštas pasakojimas žiaurioje šviesoje parodo romano veikėjų (pirmiausia Micės) lemtį.

Baigdamas pasakoti herojaus gyvenimo istoriją, autorius šmaikščiai ir provokuojamai kreipiasi į skaitytoją: "Aš dabar papasakosiu, kaip Reinholdas įkliuvo ir kaip vis dėlto turėjo nueiti savo sunkų erškėčiuotą kelią. O jeigu kam nors tai neįdomu, tai tegu praleidžia kelis puslapius. Viskas, kas parašyta šioje knygoje "Berlynas. Aleksandro aikštė" apie Franco Biberkopfo likimą, yra teisinga, ir ją reikia du, tris kartus perskaityti ir gerai įsidėmėti, tada suvoksite jos tiesą ir turėsite naudos" (p. 400; išryškinta - J.B.). Toks epinės iliuzijos konstravimas ir kartu jos griovimas, veikiau ironiškai suvoktino "naudos" principo piršimas, jau minėtas montažo būdas, intertekstualizmų gausa, pabrėžtinas žaidimas su tekstu rodo, kad A.Döblinas yra ne tik vienas svarbiausių avangardistinių autorių, bet artimas ir postmoderno literatūrai.

Asociacijomis romane aprėpiama galybė medžiagos. Visuomeninis Veimaro respublikos klimatas, chaotiškas kaip ir pats miestas politinis gyvenimas, įvairių idėjų ir pasaulėžiūrų maišatis, šešėlinės jėgos, Berlyno subkultūrinės atmainos. Franco priešistorė susijusi su Pirmuoju pasauliniu karu, romane šmėstelėja Kauno vardas (p. 77).

Kad A.Döblino romanas į lietuvių kalbą išverstas praėjus daugiau kaip 70 metų nuo jo pasirodymo, dar kartą liudija, jog Lietuvoje ilgam buvo nutraukta Vakarų kultūros recepcija, kad svarbūs dalykai savu, jiems skirtu laiku, praėjo pro šalį. Kita vertus, šis kūrinys, turint omenyje dabartinės Lietuvos situaciją (esame užgrūdinti pranešimų apie nusikaltimus, be jų neįsivaizduojamas joks mūsų respublikos dienraštis, o nusikalstamo pasaulio atstovai apipinami tokiais skambiais epitetais kaip "įžymybė", "lyderis", "autoritetas" - vos ne tiesiogiai įteigiant šešėlinės, kriminalinės sferos patrauklumą, su visomis detalėmis aprašant primityvių ir pavojingų žmogystų vykdomų vagysčių, žudynių "egzotiką"), imponuoja savo aktualumu - skaudžiausia ir kartu veiksmingiausia prasme. Ne visai drastiška būtų gal ir tokia pastaba: vargu ar, tarkim, ketvirto dešimtmečio Lietuvoje galėjo atsirasti adekvatus A.Döblino teksto vertimas - tik susiformavus Lietuvos didmiesčio kultūrai (o kartu išryškėjus ir jos neigiamybėms), gimė ir atitinkami posakiai, šiandien mums pažįstami iš (bulvarinės) spaudos, televizijos laidų, kriminalinių kronikų, jaunimo kalbos. Slengo elementai šiuolaikinių lietuvių autorių kūriniuose taip pat nieko nestebina (nors jų gausa, švelniai tariant, ne visada prasminga). Taigi vertėjas turėjo iš ko "pasisemti". Čia randame "farus", "žąsinus", "pedalus", "duodama džiazo" ir sumokama "už visą muziką". Nesunku įsivaizduoti, kad, tarkim, iki kokių 1940 metų atliktas romano vertimas šiandien būtų nepaskaitomas. Reikšmingą A.Döblino kūrinio teksto sluoksnį sudaro reklaminė kalba - skaitant susidaro įspūdis, jog esi šių dienų Lietuvoje, tiesiog dūstančioje nuo vienas už kitą išradingesnių, paprastą žmogelį kiekviename mielame žingsnyje tykančių, gluminančių, nevisavertiškumo jausmą keliančių ir galop užmušančių reklamų tekstų, plakatų, paveikslėlių, iškabų, viliojančių pasiūlymų. Vokiečių rašytojo vaizduojamas didmiesčio gyvenimas iš dalies atsikartoja šių dienų Lietuvoje, kur žmogus priverstas galynėtis su komerciškai orientuotos gyvensenos iššūkiais.

Vertėjui gerai pavyko perteikti įvairiabalsę romano stilistiką, kalbos ekspresiją, įvaldyti nelauktų asociacijų ir staigių "perjungimų" techniką. Dialogai, kurių tekste itin gausu, skamba sklandžiai ir natūraliai. A.Döblino romano kalba prisodrinta įvairių onomatopėjų, proza neretai pereina į rimuotą kalbą - savotiškus priedainius ("Mes rankutėm pliaukšt, pliaukšt, mes kojytėm trept, trept, suk kairėn, suk dešinėn, štai kaip tu gražiai darai, dabar viskas bus gerai", p. 43, ir daugybė kitų), kurie lietuviškame vertime vykusiai įsikomponuoja į bendrą naratyvo tėkmę. Beveik visi romano veikėjai kalba Berlyno dialektu. Tarmybių svetima kalba perteikti praktiškai neįmanoma, tad problema liko neišspręsta ir šiame vertime. Viena kita lietuviška tarmybė (pavyzdžiui, "labuonė", "lederga") paįvairina lietuvišką tekstą, tačiau tikrasis Berlyno dialekto "skonis" neišvengiamai pradingsta. Verčiant reikėtų laikytis mūsų kultūrinėje tradicijoje nusistovėjusių pavadinimų (Franzo Schuberto "Mirtis ir mergelė", o ne "Mirtis ir mergina", p. 415).

Norėtųsi tikėtis, kad A.Döblino romaną literatūros mylėtojai Lietuvoje jau sutiko ar dar sutiks entuziastingai. Pragmatiškesnio skonio ir turizmą mėgstančiam skaitytojui jis pagaliau gali patalkinti kaip ekskursijos po Berlyną vadovas. Čia, žinoma, juokais... Bet ar daug yra literatūros šedevrų, su tokia menine įtaiga perteikusių pačią XX amžiaus didmiesčio savastį ir dvasią?

Kadangi reikalai su A. Döblinu, kaip matome, pajudėjo į priekį, norėtųsi sulaukti ir jo knygos "Kelionė po Lenkiją" vertimo. Argi neįdomu būtų patirti, kaip trečiojo dešimtmečio vidurio Vilniuje jautėsi vienas žymiausių vokiečių romano kūrėjų? Juo labiau kad daugiataučio, turtingos istorinės praeities miesto realybė skatino rašytojo intensyvius dvasinius ieškojimus.

_________________

Döblin A. BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ. - Vilnius: Vaga, 2003.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:46:08 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba