Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-13 nr. 2954

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• RAŠYTOJAS IR VALSTYBĖS KULTŪROS POLITIKA24

POEZIJA 
• DANGUOLĖ JUZELIŪNAITĖ7

DRAMATURGIJA 
• Vieno veiksmo drama.
MARIUS JANULEVIČIUS
1

PROZA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ21

VERTĖJO PUSLAPIS 
• SERGEJUS TIMOFEJEVAS

KNYGOS 
• Klausas Berthelis.
METROPOLIO PANORAMA
• Jadvyga Bajarūnienė.
"BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ"
• TARP VILNIAUS IR BERNO
• VIENĄ KARTĄ GYVENO VIENAS ŽMOGUS1
• EGLĖ VASAROS NAKTĮ1
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• KAI IEŠKOMA NEPAMESTO2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Džiuljeta Kulvietienė.
PAŽAISLIO FESTIVALIS - VASARĄ PARVES...
1
• Agnė Daunoravičiūtė.
KALBOS SAMPRATA IR KULTŪRA
5
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKUS1

POKALBIAI 
• NUOTRAUKA ATSITINKA KAIP EILĖRAŠTIS2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
TARSI SUGRĮŽTANTYS GANDRAI
4
• Rytis Jokūbaitis.
NESULAUKĘ DIEVŲ MALONĖS
5
• TEISMAS1

TEATRAS 
• JŪRATĖ ONAITYTĖ2
• RIMGAUDAS KARVELIS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
SMĖLIO LEGENDOS
11
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO ŽINGSNIAI
2
• ESTIŠKAS POŽIŪRIS Į "LIETUVOS GRAFIKĄ `03"

FOTOGRAFIJA 
• "VERTIGO ET NAUSEA"1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vika Ryžovaitė.
ARMĖNŲ FOTOGRAFIJA
1
• Dr. Jackal.
VAKARAS PRIE ŠMC
6
• LOTYNŲ AMERIKA AUKŠTAITIJOJE

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JAU TOKIA JŲ PROFESIJA
 Kotryna Kazickaitė*.
TYLUTĖLIS SEKMADIENIS

ISTORIJA 
• PIRMIEJI MUZIKOS AKORDAI PER LIETUVOS RADIJĄ2

KRONIKA 
• Marytė Kontrimaitė.
KAUKAZO SAVAITĖ LIETUVOJE
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

DE PROFUNDIS 
• ANDRIUS JAKUČIŪNAS22

AKTYVIOS JUNGTYS

TYLUTĖLIS SEKMADIENIS

Kotryna Kazickaitė*

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Jėzus tarė: "Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui." (Mt 2,27)

Aštuntas. Septintas. Šeštas. Penktas. Ketvirtas. Trečias. Antras. Pirmas. Liftas sustoja. Užsimerkiu. Durys atsidaro. Atsimerkiu ir išlipu. Tai jau galima pavadinti laisve. Nežinia, kodėl ši mintis pirmoji šauna man į galvą. Savo nešvarių sportbačių nosimis spardydama akmenukus skubu stotelės link.

...

Sunkia atpūškuoja troleibusas. Toks senučiukas ir apvalainas. Mes juos vadiname skardinėmis arba bulkutėmis. Tuo jie ir žavūs. Susikūprinusi įlipu į vidų. Tokio dydžio skardinukai man per ankšti. Išvažiuoju švęsti sekmadienio. Tokio, kokį aš suprantu.

...

Kai esi vaikas, viskas labai paprasta. Rodos, viską supranti ir gali paaiškinti. Nieko nėra nuostabesnio, kaip tikėti angelais sargais ar mokytis maldą atmintinai, nebandant suprasti to, ko žmogus suprasti negali... Kur išeina tas žinojimas mums suaugus? Kodėl tiek nerimo širdy pasėja abejonė?..

...

Troleibusas sustoja. Išlipu. Liūdna, kai niekas nelaukia... Sekmą dieną, kaip sakydavo mano močiutė, praleisiu viena. Bažnyčioje? Šiandien ne. Bet Dievą aš tikiu. Kartais atrodo, kad tikiu labiau, nei kuris kitas, sąžiningai lankantis apeigas. Argi ne taip jaučiasi puolę angelai?

...

Tikiu, kad Dievas, sukūręs pasaulį, žiūrėdamas į Vilnių, atsiduso ir tarė sau, kad tai, ką jis daro yra beprotiškai gražu. Tikrai tuo tikiu. Ir manau, kad Viešpats, matydamas, ką aš rašau, šypsosi. Naivu? Bet gražu...

...

Labai lėtai žingsniuoju Trakų gatve. Jaučiu, kaip vitrinų šviesos mano veidą nudažo rausva, gelsva, mėlyna neonine šviesa... Akimirkai sustoju ir pakeliu akis į dangų. Lyg tyčia ima purkšti įkyrus lietutis. Galbūt taip tik gražiau...

...

Kartais taip gera tikėti, kad Viešpats - tai žilagalvis senučiukas, sėdintis ant debesies krašto. Toks pat tikras, kokie tikri esame mes. Argi ne paprasčiau būtų galvoti šitaip? Juk Dievo esmės nesuprantame, jį paprastiname iki savo suvokimo lygio. Kodėl gi ne žilagalvis senučiukas? Vaikiška... Viskas, kas gražu, mums atrodo vaikiška... Suaugusiųjų pasaulis liūdnas..

...

Sliūkinu toliau... Nors nepavadinčiau to sliūkinimu... Einu rami ir laiminga... Neapsikrovusi klausimais. Tik jaučiu širdy kirbantį nerimą. Sekmadienis, o aš mieste, dulkiant lietui, tiesiog vaikštau gatvėmis... Žiūriu į vitrinas... Mėgaujuosi prisiminimais. Keista, bet taip daug stipriau aš jaučiu Dieviškumą. Tose paprastose kasdieniškose smulkmenose slypi mano Viešpats. Nerimą vis tiek juntu... Ne. Taip. Ne... Sutrinku.

...

Giesmė - daug stipriau už maldą. Giesmes Viešpats išklauso užsimerkęs iš susižavėjimo. Iš kur žmonės žino, kad giesmė stipriausia? Kas gi jiems taip sakė? Bet aš manau tą patį. Žodžiai yra labai silpni. Ir sunkūs. Jie labai retai pakyla iki dangaus. Dažniausiai apsunksta ir krinta atgal žemėn. Na, o giesmė... Ji lengvutė ir visuomet pasiekia Viešpatį. Jei būtume vaikai, argi tuo netikėtume?

...

Tylutėlis giedojimas. Iš kur? Nejučia įlipu į balą... Oi kaip šlapia ir nemalonu! Nesvarbu. Klausausi giedančių balsų. Sopranai, bosai, altai... Gražu. Storos bažnyčios sienos nesulaiko šios aukščiausios maldos, o margastikliai vitražai paleidžia giesmę į gatvę dar spalvingesnę, dar dailesnę ir vingresnę... Tiesiog klausausi. Didinga... Žmonės, esantys viduje, tikrai nejaučia to nuostabaus pakylėjimo, kuris ima sruventi manyje. Tamsutėlėje, vos keliais žibintais apšviestoje gatvėje skambanti giesmė suteikia vakarui purpurinį atspalvį. O gal tai tik truputis vaizduotės...

...

Žmonės taip dažnai juokiasi iš tikėjimo. Argi tai taip juokinga?Argi tai taip paprasta, kad jie supranta iš ko juokiasi? Kaip galima netikėti Dievą tokį gilų vakarą. Aš jaučiu, kad Viešpats eina visai šalia, įsimaišęs tarp praeivių. Galbūt groja gitara gatvėje. Galbūt verkia vaiko ašarom...

...

Stoviu šalia giedančios bažnyčios. Rodos, norisi visiems sušukti ir liepti bent sekundėlei nutilti. Tada, tokį ramų vakarą, tarp mūsų įtipentų Visagalis ir nusišypsotų... Bet... pasisuku ir palengva einu gatve tolyn. Leidžiu triukšmui mane suvalgyti. Kažkur tolyn.

...

Aš jau nebe vaikas. Kartais tokia jaučiuosi, bet nebesu. Taip. Man labai dažnai norisi sušukti Viešpačiui Leonardo eilėmis: "Ko tos žvaigždės krinta taip dažnai?".Kodėl žmogui lemta amžinai abejoti savo tikėjimu, savo supratimu? Rodos, suskaičiuoji visas žvaigždeles, kiek tik jų turi, o tik tau nusisukus, viena prapuola, o gal dvi... Ir tenka vėl skaičiuot iš naujo... Taip vėl ir vėl...

...

Aš Užupyje. Tokiame nuostabiame kiemelyje. Atsisėdu ant šaltų, akmeninių laiptelių. Mieguista žiūriu į vandenį. Ar yra kas Dievo sutverta labiau raminančio? Juk aš ne bažnyčioj, tai kodėl jaučiu Viešpaties ranką savojoje? Visame, ką matau aplinkui, jaučiu Visagalį. Jo mums paliktą ramybę. Tebūnie jums ramybė... Viešpaties ramybė. Kiek mažai sako žodžiai, kol nepajunti to širdimi...

...

Nežinia kodėl veidu rieda ašaros. Viskas susipynė... Giedanti bažnyčia, begalinė ramybė, vanduo, Vilnius, aš, tu... Ir čia išnyksta riba tarp manęs ir tavęs. Juk tu tai supranti. Tos žvaigždės krinta kiekvienam, bet Dievas žmogui puolančiam ištiesia ranką... Tik taip sunku, kuomet niekas nebelaukia... Apsisuku ir strakaliodama per balas grįžtu atgal. Jau girdžiu giedojimą. Praveriu duris, įbėgu ir mano balsas prapuola tarp šimtų balsų. Tik noriu justi Dievą savyje. Per visa. Tik tiek.

_____________________

* Kotryna - Vilniaus jėzuitų gimnazijos IIIa klasės gimnazistė

Puslapius rengia Agnė Žagrakalytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:46:01 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba