Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-13 nr. 2954

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
 RAŠYTOJAS IR VALSTYBĖS KULTŪROS POLITIKA24

POEZIJA 
• DANGUOLĖ JUZELIŪNAITĖ7

DRAMATURGIJA 
• Vieno veiksmo drama.
MARIUS JANULEVIČIUS
1

PROZA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ21

VERTĖJO PUSLAPIS 
• SERGEJUS TIMOFEJEVAS

KNYGOS 
• Klausas Berthelis.
METROPOLIO PANORAMA
• Jadvyga Bajarūnienė.
"BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ"
• TARP VILNIAUS IR BERNO
• VIENĄ KARTĄ GYVENO VIENAS ŽMOGUS1
• EGLĖ VASAROS NAKTĮ1
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• KAI IEŠKOMA NEPAMESTO2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Džiuljeta Kulvietienė.
PAŽAISLIO FESTIVALIS - VASARĄ PARVES...
1
• Agnė Daunoravičiūtė.
KALBOS SAMPRATA IR KULTŪRA
5
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKUS1

POKALBIAI 
• NUOTRAUKA ATSITINKA KAIP EILĖRAŠTIS2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
TARSI SUGRĮŽTANTYS GANDRAI
4
• Rytis Jokūbaitis.
NESULAUKĘ DIEVŲ MALONĖS
5
• TEISMAS1

TEATRAS 
• JŪRATĖ ONAITYTĖ2
• RIMGAUDAS KARVELIS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
SMĖLIO LEGENDOS
11
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO ŽINGSNIAI
2
• ESTIŠKAS POŽIŪRIS Į "LIETUVOS GRAFIKĄ `03"

FOTOGRAFIJA 
• "VERTIGO ET NAUSEA"1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vika Ryžovaitė.
ARMĖNŲ FOTOGRAFIJA
1
• Dr. Jackal.
VAKARAS PRIE ŠMC
6
• LOTYNŲ AMERIKA AUKŠTAITIJOJE

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JAU TOKIA JŲ PROFESIJA
• Kotryna Kazickaitė*.
TYLUTĖLIS SEKMADIENIS

ISTORIJA 
• PIRMIEJI MUZIKOS AKORDAI PER LIETUVOS RADIJĄ2

KRONIKA 
• Marytė Kontrimaitė.
KAUKAZO SAVAITĖ LIETUVOJE
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

DE PROFUNDIS 
• ANDRIUS JAKUČIŪNAS22

DISKUSIJA

RAŠYTOJAS IR VALSTYBĖS KULTŪROS POLITIKA

Poetą Sigitą Gedą kalbina Liudvikas Jakimavičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sigitas Geda
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Liudvikas Jakimavičius. Pastaruoju metu, kai žiūri į mūsų visuomeninį gyvenimą, tiesiog plika akim pastebi keistokų dalykų. Pienininkams trūksta pinigų, jie išvažiuoja traktoriais ir užblokuoja kelius - ir tų pinigų iš kažkur atsiranda. Bibliotekininkai susiburia, parašo valdžiai peticijas - ir jiems pinigų atsiranda. Bet gal kalba ir ne vien apie pinigus, be kurių irgi negali būti kalbos. Prieš savaitę paminėjome Sąjūdžio penkiolikos metų jubiliejų, ir mane šia proga tiesiog ėmė kankinti negera mintis, kad rašytojas, kuris buvo reikalingas visuomenei prieš penkiolika metų, dabar atsidūrė lyg ir kokioj paraštėj. Anuomet buvo kalbama, kad valstybė bus kuriama ant kultūros pamatų, tačiau laikas parodė, kad ta kūryba vyko toli gražu ne taip. Ir kaip turi jaustis žmogus, kuris ima suvokti, kad yra nebereikalingas.

Sigitas Geda. Pradėjai, Liudvikai, kalbą nuo pinigų. Aš prisimenu, kartą atėjo toks akademikas į mūsų susirinkimą ir sako: "Šiandien buvau vyriausybės posėdy, kuriame buvo pasakyta, - kur galit pinigų neduot, ten ir neduokit". Nuo kažkurio laiko taip Lietuvoje ir prasidėjo. Pinigų yra. Kai imi ieškot, pasirodo, - yra. Bet eik tu juos ir išlupk. Mes nemokam jų ištraukti nei kultūrai, nei sau.

Dabar apie pasikeitusį rašytojo vaidmenį. Rašytoją vis dėlto atsimena, bet atsimena tada, kai kas nors dega, kai patys valdžios žmonės, ekonomistai, teisininkai, politikai pamato, kad patys vien savo jėgom neiškops. Griebia pirmą sutiktą gatvėj, o jei dar jis su vardu, populiarus, žymus, o gal dar ir su kokiu ordinu, - tokį reikia griebti. O to griebimo tikslas ir slaptas, ir paprastas - man reikia eiti į valdžią, todėl man reikia vardo, nes be menininkų pagalbos aš neišeisiu. Vien pinigai kokio nors ekonomisto nepadaro politiku, jam dar reikia menininkų. Kultūros žmonėmis, menininkais naudojamasi kaip ir anksčiau, tik dabar jau veltui. Jie nori, kad mes būtume jų tarnai. Ir visai aišku, ant kokių pagrindų ta valstybė statoma. Žinoma, ant ekonominių, bet viena ekonomika nefunkcionuoja. Tačiau atitinkančios ekonomines programas kultūrinės programos nėra ir nenumatoma. Dėl to labai teisingai pasielgė lenkų inteligentija ir kultūros žmonės, kai jie pasakė: "Mes neisime į rinkimus". "Kodėl jūs neisit į rinkimus?" "O todėl, kad nėra kultūros politikos". Ir pas mus dabar Antakalny bus rinkimai, bet aš balsuot neisiu, kadangi ten daug norinčių išlįst į valdžią, bet nė vieno nemačiau, kuris galėtų rūpintis kultūra. Jei net ir parašyta programoj, tai visai nereiškia, kad jis rūpinsis iš tikrųjų. Juk žinai, kas dedasi pas mus su rinkiminiais pažadais.

L.J. Pakreipkime gal kalbą apie institucijas. Man šovė į galvą tokia analogija: jei tavęs neseka saugumietis, gali svarstyti dvejopai - arba seka taip gudriai, kad tu nepastebi, arba tu niekam neįdomus ir nereikalingas. Tai tokia institucija, kuri gerai dirba, kai jos darbas nepastebimas. Ar ne panašiai ir su kultūros institucijom?

S.G. Viskas vyksta iš inercijos. Su ta fasadine puse lyg ir viskas gerai. Iš tikrųjų žmonės, kurie turi atsakingus postus Kultūros ministerijoje, dažnai juokauja, kad jokios kontrolės nėra. Mes jos ir nebijom, nes kontrolė parodytų, kurie kultūros žmonės - rašytojai, dailininkai, kompozitoriai dirba iš tikro, o kurie gauna paramą projektams tik dėl to, kad zyzia, vaikšto, intriguoja. Rašančiam ir dirbančiam rašytojui aš beveik nematau išeities. Ir kai dar ėjo pirmieji Nepriklausomybės metai, Petras Dirgėla rudenį apie Vėlines organizuodavo tokias "Žodines", tai aš pasakiau, kad kultūros žmonėms bus tikros Vėlinės, netrukus liks tik vieni numirėliai. Tada mane patys rašytojai pradėjo guost: "Ką tu, Geda, ėjai į Sąjūdį, buvai žmogus linksmas, optimistas, pilnas visokių planų ir idėjų, o dabar taip liūdnai šneki…"

Tai prasidėjo ne šiandien, ne vakar, ne prieš penkerius metus. Kai tik atslūgo pirmoji Sąjūdžio banga, kultūros žmonės buvo labai tyliai ir ramiai pastumti į nuošalę. Ir toje nuošalėje jie styri iki šiol. Kartais mes dar esam reikalingi. Tarkim, Mindaugo karūnacija … Iš visos Lietuvos tau skambina ir prašo - paskaityk eilėraščių apie Mindaugą. Paskui vėl kokia nors šventė - Nepriklausomybės ar kokio karaliaus minėjimas, rinkimai - vėl. Tada rašytojai pasidaro reikalingi, bet niekas niekad nepaklausia, ar turi batus, ar turi kelnes, ar turi kostiumą, ar tau per stogą nevarva, ar tavo mašina nesulūžo, ar tave kas atveš, ar turi vaistams pinigų… Jei mes suskaičiuosim dirbančius rašytojus iš RS knygutės, kur yra arti keturių šimtų žmonių, ten yra gal dvidešimt žmonių, kurie dirba, ir jie visi apiplyšę bei nuskurę. Tu pats pasakojai apie rašytoją, kuris labai gražiai kalba apie Sąjūdį, o jo švarkas be sagos ir labai negerai išskalbtas, nes labdaros skalbyklose tik taip gali išskalbt. Rašytojai su per trumpom kelnėm ir per ilgais švarkais...

L.J. Dar prieš Sąjūdį "Gimtajame krašte" ir "Kultūros baruose" buvo užsimezgusi diskusija apie fasadinę, paradinę kultūrą. Ar neatrodo, kad apėjome laiko ciklą ir sugrįžome prie tų pačių dalykų? Ar vėl neatėjo laikas apie tai rimtai pradėti šnekėti?

S.G. Mes esam dabar žemesnėj pakopoj. Turim mažiau entuziazmo, mažiau ir žmonių, kurie norėtų ką nors judinti ir daryti. Iš tikro yra tai, ką suformulavo mokytoja L.Abraitytė praeitame "Literatūros ir meno" numeryje, kad - labai didelis nuopuolis. Ir sykiu su kultūra kertama ir moralė. Kai man reikėjo šnekėt per Sąjūdžio minėjimą, aš taip suformulavau mintį, kad Lietuvoje valdžią paėmė žemesnės moralės žmonės. Kiekvienam žingsny matyt.

L.J. Dabar, stojant į Europos Sąjungą, labai madinga pasidarė šnekėt apie tautinio identiteto išsaugojimą. Kiek aš suprantu, identitetas negali būti išsaugotas fasadiniais ar paradiniais mostais. Visų pirma jis turi remtis į gyvą kalbą, o gal vieninteliai, kurie ta kryptim su kalba dirba, yra rašytojai. Ne kokios nors kalbos gryninimo komisijos, kurios ją tik džiovina ir konservuoja.

S.G. Buvau vienoje UNESCO organizuotoje konferencijoje Gotlando saloje, ir ten Leonidas Donskis labai gražiai suformulavo, kad poezija yra subtiliausia iš kalbų. Ir jis labai džiaugėsi, kad Šiaurės šalys - Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Danija pradeda būti nuo poezijos. Pas mus taip pasakysi kam nors, tai išsižios, nes visi mano, kad tautos identitetas yra "Duokim garo!", o tikroji poezija yra ta, kurią rašo močiutės ar šiaip žmonės. Kiekvienas gali parašyt ir išsileist knygelę "ą la Maironis". Pilna Lietuva maironininkų, kudirkininkų, marcinkevičininkų, ir janonininkų tuoj pat bus, ir ališankininkų. Kur besisuksi - pilna poetų. Tačiau profesionalioji poezija, muzika, dailė labai sunkiai gyvuoja. Ir man atrodo, kad visi tą žino ir su tuo kažkaip susitaiko.Ir ministerijos kabinetuose nėra paslaptis tų žmonių būklė. Gal šiek tiek dar gali džiaugtis jaunesni, kurie turi sveikatos, nes jei žmogų užklups kokia liga, tai pamatysi, kas tada dėsis. Tu nueisi į poliklinikos registratūrą, kur stovi tokia mergelka, kuri pavartys tavo "Sodros" knygutę ir pasakys, kad tamsta už tą ir tą laiką nemokėjote socialinių mokesčių. "Eikit pas daktarą ir prašykitės", o jis tave arba priims, arba nepriims. Aš gal tris ar keturis kartus susidūriau su tokiu baisiu pažeminimu. Jei tai būtų kalba prie alaus, aš pasakyčiau, kad paskutiniai rašytojai ir menininkai labai greitai bus išmarinti kaip dinozaurai. Visi žino, kokią paramą gauna redakcijos iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, visi žino, kad tai ašaros. Ir žmonėms, kurie dirba ne vienoje redakcijoje, vis tiek išeina grašiai. Jei dirba pas privačius savininkus - dar bjauriau. Ten pinigų reikia vos ne atsiklaupus išprašyt, kad atiduotų. Jie keikia tuos, kurie pinigus gauna iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, nes sako - tai jus valstybė išlaiko! Aš ir sakau: "Ar tu žinai, kaip mus valstybė išlaiko, kad mes po tris šimtus užsidirbame litų". Jei dirbi per dvi tris redakcijas, tai šiaip taip susikrapštai duonai, vaikui, Velykoms.

O kaip dabar leidžiamos knygos? Aš pats buvau knygų leidybos komisijoj prie Kultūros ministerijos. Anuomet dar buvo įdomių minčių, dar Darius Kuolys kėlė klausimą, kad autoriui būtų fiksuota rėmimo dalis. Dabar jau tokių kalbų nebegirdėt. Paprasčiausiai tu nuneši knygą į leidyklą, susitari, ir jie ten tokie malonūs, kad pažada prašyt valstybinės paramos leidybai. Ir pradeda suktis ratas. Paskaičiuoja, kiek kainuos knygos leidyba, pateikia paraišką Kultūros ministerijai - knygų leidybos fondui. Ten paprastai nubraukia kelis tūkstančius, esą paraiškų labai daug - užteks ir tiek. Žmogus apsidžiaugia, kad jo knyga eis, ateina į leidyklą, o ten pasako, kad jūsų knygos leidybai reikės tiek ir tiek, beveik nieko nelieka, ar sutinkat, kad jums bus tūkstantis? Ir didžiuma sutinka, nes nėra jokios kitos išeities. O jei nesutinkat - ieškokit privataus rėmėjo. Bet aš neprisimenu tokio privataus rėmėjo, kuris būtų parėmęs gerą knygą. Galų gale gėda, jei esi Nacionalinės premijos laureatas, eiti nusiėmus kepurę prašyti tūkstančio litų. Nusijuoks ir pavarys šalin. Sakys: "Žmogau, alaus galiu pastatyt.Kas man ta tavo knyga?"

L.J. Ar neatrodo, kad čia vežimas pastatytas prieš arklį, kai remiamas ne autorius, ne tas, kuris sukuria intelektualinį produktą, o leidykla ir jos aparatas. Jei man duotų į rankas dešimt tūkstančių, su tais pinigais aš žinočiau ką veikti. Sumokėčiau ir dailininkui, ir maketuotojui, ir spaustuvei, ir platintojui, ir pačiam liktų.

S.G. Mintis tavo gera ir teisinga, bet palauk. Kaip aną mechanizmą sulaužyt? Matai, yra, tarkim, Rašytojų sąjungos leidykla, yra "Baltos lankos", "Tyto alba" ir "Alma littera". Tos leidyklos turi vardą. Jeigu tu leidiesi kokioj mažoj leidyklėlėj, niekas į tave rimtai nežiūrės. Taip yra visame pasauly. Man atrodo, kad tas leidybos rėmimas nuo pat pradžios buvo kaip tas traukinys ne ant tų bėgių, ir juo toliau, tuo smarkiau jis ėmė važiuot ne tais bėgiais, ir kaip jį dabar sustabdyt, kokius pagalius kaišiot, aš nežinau. Apverst jį - niekas neturi tokios galios, galų gale mes neturim ir tokių intencijų. Dar prieš penketą metų jau buvo apie 700 leidyklų, ir kiekviena norėjo per metus išleist apie 50 knygų. O komisijoj sėdi šeši ar septyni žmonės. Tokia komisija ir tada, ir dabar nepajėgi dirbti tokį darbą. Todėl visur ir matom baisų broką. Nei kultūros ministrė, nei pavaduotojai, nei sekretoriai, nei žmonės, kurie dirba Seime ar Vyriausybėj, - nieko. Sako - tvarkykitės patys, demokratijos laikai. O kaip susitvarkyt patiems, ypač ten, kur yra pinigai. Matom, kur pinigai, ten peštynės. O menininkai tokioms peštynėms nelabai tinkami - ten tinkami agresyvūs ir įžūlūs grafomanai.

L.J. Užsiminei apie rašytojus profesionalus, kurie gyveno iš rašymo. Buvo Jurgis Kunčinas, Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė, Ričardas Gavelis - nebėr.

S.G. Taip gerai gyveno, kad numirė skurde.

L.J. Taip gerai pasirodė Jurgis Frankfurto knygų mugėj, kad grįžo į Lietuvą tik numirt.

S.G. Taip. Aš atsimenu tą graudžią situaciją, bet iš jos niekas nieko nepasimokė. Keturi geriausi lietuvių rašytojai. Pridėk dar vertėją Antaną Danielių - jie vertėsi labai sunkiai. Kai kas pasako, kad jie išlaidžiaudavo kartais cigaretėms ar alkoholiui, bet kiek jie padarė. Per vieno mano draugo laidotuves kažkas pasakė, - bet pažiūrėkit, kiek jis gėrė… Tai aš jam pasakiau - tai pažiūrėkit, pamėginkit tiek prirašyti! Ir kokia duobė bus po to, kaip jūs pailsėsit. Visi žino, bet visados labai gražiai išsisuka. Lietuvoje dar veikia įvaizdis nuo kažkokių velniškai senų laikų, kad poetas ar rašytojas visados yra išrinktasis ir jis negali skurdžiai gyventi. Net jei jis neturi cento kišenėj, jis vis tiek esą gerai gyvena. Na, sako, tai jūs lakštingalos, giedokite! Nuvažiuok į kokį rajoną ir pasakyk, kad esi poetas, tai prieis ir paprašys šimto litų paskolint. Visuomenė, viena vertus, lyg ir supranta, o, antra vertus, sako - tai jūs pajacai! Nei jūs kokiai nors partijai priklausot, nei jūs kokį nors rimtą darbą dirbat, o jei dar rašai kokius eilėraščius, kur pajuokaujama ar pasityčiojama, ar kokia "špilka" pakišama kam, tai ko čia nori prašyt pinigų? Dabar perskaičiau pokalbį "Šiaurės Atėnuose" su lietuvių poezijos leidėju Mikaeliu Nydahlu. Jis sako, kad Švedijoj kultūra gali gyvuoti vien dėl to, kad yra labai nuosekli pačios valstybės kultūros politika, supratimas, kad reikia remti kultūrą, ir yra Europos fondai. Yra du šaltiniai. Niekur jis nemini, kad iš privačių fondų būtų kas nors ką nors padaręs. Švedų verslininkai irgi šykšti pinigų šitiems dalykams. O Lietuvoj nėra nei nuoseklios valstybės paramos, nei mes iš tų fondų galime ką nors gauti. Gal ateity kas nors ir gaus, bet nemanau, kad lietuvių literatūrą remtų kokie nors Europos fondai. Rems kitus dalykus.

L.J. Galima būtų susikurti iliuzinių vizijų, kad jei būtų normaliai remiama kultūrinė spauda, tai per tą nišą gal ir rašantis žmogus, rašytojas galėtų gauti tiek, kad nebūtų elgeta. Aplink leidinius tada imtų burtis rašytojai, kritikai. Ir patys žanrai gal atsistotų ant kojų, o rašytojai imtų sveikintis be keiksmažodžio ant liežuvio galo.

S.G. Liudvikai, mes abu nuo Nepriklausomybės visą tą laiką dirbome laikraščiuose. Ir visą tą laiką matom, kaip ateina jauni žmonės. Ateina žmogus iš pradžių pilnas entuziazmo: aš dirbsiu, aš galiu rašyt prozą, poeziją, galiu rašyt apie knygas, galiu rašyt straipsnius… Ir žmogus žiūri, žiūri, žiūri, kokius metus pusantrų patraukia ir paskui pamato, kad jam reikia batų, jam reikia pirkti knygas, jam reikia nueit kartais į teatrą, į kiną - ko tik jam nereikia, nes kitaip jis risis tik žemyn ir žemyn. Ir tas jauno žmogaus užtaisas, kuris eina su vitališkumu, kurį jis gavo universitete, išblėsta. Jį užgriūva buitis, o buitis yra nepakeliama. Ar jis gali išsinuomoti už tuos pinigus butą?.. Už tris šimtus dvidešimt keturis litus? Gal ir gali jis užsimokėt už pokalbius telefonu, nusipirkt popieriaus, o valgyt dar žmogui reikia, žmonai - irgi. O jei dar vaikas? Neduok Dieve…Žmogaus, dirbančio kultūrinėj spaudoj, gyvenimas virsta pragaru. Ir jis yra sužlugdytas kaip žmogus. Todėl visi ir bėga, ieško pelningesnių darbų. Ir prasideda tai, kas vadinama parsidavinėjimu. Pats matai, kaip parsidavinėja jauni žmonės. Kažkas čia atvažiavo ir pradėjo klausinėt apie kultūrinę spaudą. Tai mes jiems ir sakom: palaukit, mes net neturim atostogų. Dvylika metų aš dirbau "Šiaurės Atėnuose", tai pernai pirmą kartą gavau vasaros atostogas. Ir ką tai reiškia? Su tokiu atlyginimu aš į Palangą negaliu nuvažiuot. O kaip gyvena jaunas žmogus, kuriam reikia šiek tiek daugiau? Pensininkui kokiam tai ne tiek reikia, todėl ir tose redakcijose tiek daug pensininkų. Jie dirba tik todėl, kad visą gyvenimą ten dirbo. Iš inercijos. Visi sako, kad pas jus rašytojų labai daug. Sakau, - bet jūs negirdėjote per Rašytojų suvažiavimą, kad mūsų rašytojo vidutinis amžius šešiasdešimt septyneri metai. Tai kas ta sąjunga - prieglauda? Jaunesnių yra labai mažai, ir todėl toks amžiaus vidurkis pasidaro. Tai katastrofa. Taip reikia nebijot tą reiškinį ir pavadint. Kurie prasimušė ar į Europą, ar kitur, kur gali ir pragyvent, ir dar šio bei to pasisemt, - Dieve duok. Bet čia irgi turi kažkas likt, nes čia be jų kultūra neegzistuos. Ir atsitinka taip, kai reikia duoti kažkam Nacionalines premijas, susimąstai, jei duosi tiems, kurie pasaulyje, - negerai, bet jei duosi tiems pasilikusiems - irgi negerai. Tie, kurie išklysta į pasaulį, jie išklysta iš šitos žemės. Sveikatą, jėgą, įkvėpimą ir energiją jie išsineša iš čia. Ir jie laikosi tos minties, kad jų kažkas čia tėvynėj laukia, kad dar čia kažką galima sukurti, nes mano, kad viskas yra dėl to paties krašto, dėl jo kalbos ir kultūros. Zuikių ašaros!

iliustracija
Liudvikas Jakimavičius
Džojos Barysaitės nuotrauka

L.J. Bet šiame melioruotos kultūros peizaže gali nujausti ir dar baisesnę krizę. Ne tik atskirų kuriančių asmenų socialinį, bet ir žanrų saulėlydį. Dėl literatūros kritikos visiems turėtų būti aišku kaip dukart du. Už trisdešimt litų kritikas ne tik nerašys recenzijos, jis dar pagalvos, ar verta jam už tokius pinigus išsitraukti iš kišenės tušinuką, nes jei rašys teisybę, dažnusyk susipyks ir su autorium, ir su leidykla, kuri tą recenziją užsakė. Pasvarstai, ar verta. O kitas dalykas - rašyti romaną. Turi ramiai atsisėsti pusmečiui ar metams, kad sukurptum pamanomą tekstą. Eilėraščių gali prirašyt ir per vakarą, per savaitę, jei užeina "šyšas". Bet proza ir drama - jau visai kiti reikalai.

S.G. O kaip bus su vertimais? Aš, pavyzdžiui, išsėdėjau trejus metus su Baudelaire`o "Blogio gėlėm" - tuomet gavau stipendiją, ir viskas buvo neblogai, o dabar, kai knygą reikia išleist, prasideda visai kitokie reikalai. Reikia ieškoti pinigų, ir tai nemaži pinigai. Bet tos knygos vis tiek reikės ir moksleivijai, ir studentijai… Yra tokie poetai kaip "Dievo įkvėptieji", kurie nieko neverčia, tiktai rašo "eiliukus". Bet yra ir poetai, kurie verčia fundamentalius veikalus. O kas dirbs šitą darbą Lietuvoj? Kuris iš mūsų gali pasiaukoti? Gerai, tu pasiaukosi vieneriems, trejiems ar penkeriems metams, o po tų aukos metų trenks infarktas. Arba neturėsi ką valgyt, arba laidos tave su labdariniais rūbeliais. Gerai, pasisekė Antanui A.Jonynui, gal jam "Faustą" verčiant šiek tiek padėjo koks fondas, tačiau yra didžiulis klasikos masyvas. Italai sako, kad Dante jau beveik nebe jų. Neremsim. Visa, kas bus gera, ko gero, ateis dar labai negreitai. Atsimeni, pas mus atvažiuodavo tokių labai gudrių žmonių iš Amerikos, Tomas Venclova, kuris penkerius - septynerius metus visiems į galvas kalė, kad čia pas mus nereikia kultūros remti. Ir visi lietuviai ištempę kaklus klausė, kaip čia gerai Tomas šneka, kad reikia tuos visus menininkus vyt greičiau. Tai kur mums bėgt? Į tą pačią Ameriką? Paskui Tomas jau kažką suprato - jei jau tokia situacija, tai gal ir reikia kažkiek duot. Dabar kai kas grįžo iš išeivijos ir vėl pradeda tą pačią giesmę: "Tai mes visą gyvenimą dėl Lietuvos…". Sakau, palaukit, bet jūs pabėgot iš Lietuvos, sėdėjot ten saugiai kaip pacukai - taigi pabėgėliai. Ir kokia valstybė juos turėjo remti? Yra kokie nors kurdų ar bosnių pabėgėliai - reikėjo kreiptis į panašią jų rėmimo organizaciją, o kas mūsų pabėgėlius galėjo remti? Sovietų Lietuva ar kokia JAV, ar Kanada? Tai iš tokios patirties jie ir būgnija, kad čia Lietuvoje kultūros nereikia remti. Lietuvos protai, ar ne? Ir jie davė tokį toną, ir visi jų klausė, o kad mes sakėme, kad čia mums ir jaunesniems už mus reikės gyvent, jie šypsojosi.

Nes mums už atliktus darbus nemoka, o jei moka, tai lyg tau skolina su kažkokiais prakeiksmais. Tai mane labai slegia, ir aš manau, kad ne tik mane vieną.

L.J. Gal mūsų valdininkijai irgi būtų malonus vaizdas, kaip po Antrojo pasaulinio karo intelektualas, inteligentas, rašytojas pjausto mėsas kokiame nors Čikagos mėsos kombinate, o laisvalaikiu dar parašo vieną kitą eilėraštį? O patys skraido po Europą, kad pasisemtų patirties, kaip kitos tautos rūpinasi savo tautos identitetu.

S.G. Kad ir kaip būtų skaudu, bet mūsų tautos identiteto įvaizdį geriausiai kuria ir sukurs tie žmonės, kurie bėga iš Lietuvos. Ne mes čia gyvendami sukursim įvaizdį, nes kitos tautos, pas kurias jie atbėgo, pačios susikurs vaizdinį, kaip mes dirbame. Nes mūsų jie nepažįsta. Jie pažįsta tuos, kurie pas juos atvažiuoja. Mūsų tauta nesupranta, ką suprato prieškarinė Lietuva. Dvidešimt septintaisiais metais jau buvo sukurti labai stiprūs centrai ir leidžiamos knygos, ir labai rūpinamasi lietuviais, kurie išvažiuoja į užsienį: nesvarbu - į Braziliją, Argentiną, Kanadą ar dar kitur. O mes dabar prieš rinkimus net nežinome, kiek jų ten išvažiavo, ką jie ten ir kaip veikia? Išvažiavo - ir lengviau, nesipainiokit, girdi.. Mes čia patys susitvarkysim - mums daugiau prie šito lovio lieka. Tai, kai aš šnekėjau, kad valdžią paėmė žemesnės moralės žmonės, atsitiko labai natūraliai, nes jų principas - griebk pinigus. Ne rašyt eilėraščius, ne romanus, ne pjeses teatrui ar kinui scenarijus, o grobt pinigus. Ir matai, kokia visa tarybinė kičinė kultūra dabar atgimė? Ir blogesnio pavidalo, negu tada jinai buvo, nes dar labiau degradavo. Tada dar buvo kažkokios komisijos, kurios kontroliavo, o dabar - jei tu moki kokį kupletą apie Leniną ar Paleckio senelį, tai ir plėšk sau, nes Lietuva dabar yra kupletininkų šalis.

L.J. Šnekant apie Nepriklausomybę mūsų laikraščio redaktorius Kornelijus Platelis yra ne sykį kartojęs, jog rašytojui ji davė vieną didelį dalyką, kad nebeliko cenzūros.

O man atrodo, kad užslėptos cenzūros ima atsirasti, ir visai nemažai. Yra privatūs laikraščiai, kuriuose, gink Dieve, tikrai neparašysi, ką manai, nes gali užgauti tau nežinomų rėmėjų ar šiaip to laikraščio savininko draugų orumą ir interesus.

S.G. Cenzūra nedingo. Pamėgink pasekti, kai vyksta kokie susirinkimai ar konferencijos - kurie žmonės kviečiami, o kurie nekviečiami. Žmonės išrūšiuojami, menininkai į geresnius ir blogesnius. Šitas tinka Lietuvai ir esamai valdžiai, o šitas - ne. Šitas tinka konservatoriams, o šitas niekam netinka… Privačiuose laikraščiuose dar liūdniau - ten net yra parašyta, kad redakcija pasilieka teisę trumpinti, braukyti, kupiūruoti. Ar čia ne cenzūra? Ji kaip chameleonas. Anksčiau buvo vienoje vietoje, ir tu žinojai, kas ją daro, o dabar ji dar nešvaresnė. Tave dabar gali cenzūruot ir paskutinis kvailys, jei jis turi laikraštį. Jis tau sakys - aš tau "vot" moku, bet šitų teksto vietų nededu. Ir tu sutiksi, nes tau valgyt norisi.Suprantu sprunkančius. Kai pas mus prasidėjo neva kapitalizmo statyba, jie tada pasakė, kad pirmoji kapitalizmo stadija būna labai purvina, žiauri, ir mes čia negrįšim. Ir negrįžo - o kas nori šitą košę srėbt?.. Ir kas nori pyktis su žmonėmis, iš kurių turėsi eit prašyt pinigų? Per šiuos Nepriklausomybės metus smarkiai gadinau nervus daugeliui leidyklų. Gerai, kad žmonės dar atlaidūs (matyt, ne aš vienas pykstuosi), praeina keleri metai, ir vėl turiu eiti į tas pačias . Jie supranta, kad aš nenusileisiu, bet kitas žmogus nemoka išsireikalaut. Jis parašė, ir ačiū Dievui, kad gerai parašė. O toliau juo turėtų irgi pasirūpinti tie žmonės, kuriems irgi kažkas nubyra.Buvo tokia istorija. Viena moteris išsileido knygą, buvo pagirta, o ji pamanė, kad jai jau sparnai auga. Jinai pasiėmė savo knygos tiražą, manė, kad parduos. O niekas neperka, nes platinimas labai brangiai kainuoja. Susidėjo savo knygų tiražą ir verkia po langu. Praėjo penkeri metai, ir niekas net nežino, kad tą knygą išleido. Labai lengva yra sužlugdyt talentingą žmogų. O menininkai nėra jėga, kuri galėtų streikuot. Juozaitis gerai suformulavo, kalbėdamas apie Sąjūdį, kad rašytoju tada žmonės labiau tikėjo negu kunigu. Kunigai tada nei būtų ėję, nei kalbėję, nes jie patys buvo tarybų valdžios sumurkdyti. Kur nors rūsiuose jie galėjo leisti "Katalikų kroniką", bet išeit į aikštes, kur reikia kalbėti dviem ar trims šimtams tūkstančių žmonių, jie negalėjo. Jiems atrodė, kad tai ne kunigų reikalas. Tai mes savo ir gavom. Užsiauginom sau parazitus, kurie greitai suprato, kad mes mokam vien šnekėti. O kaip jėga esam nepavojingi. Tik sakau, kad protingi menininkai labai aiškiai turėtų pasakyt politikams ir besiveržiantiems į politiką, jog mes neisim į rinkimus ir nebalsuosim, nes jūs į kultūrą spjovėt, nes jums tik savo įvaizdį reikia parodyti Europai. Ir būtent tos fasadinės Lietuvos - kičinį, koks tiktų tik turistams pritraukti, o rimtu profesionaliuoju menu jūs nesirūpinat - jūs jį beveik pražudėt, iš tikrųjų. Jūs esat kultūros žudytojai.

L.J. O ar galit įsivaizduoti, Sigitai, kad dabar vėl kiltų koks nors kultūrininkų sąjūdis Lietuvoj, kuris imtų ir pasakytų visiems tiesiai šviesiai, kaip yra ir kaip iš tos situacijos reikėtų suktis?

S.G. Jei šito imtųsi kūrybinės sąjungos, gal kažkas ir išeitų, nes vis dėlto tai yra jėga. Kai prasidėjo Sąjūdis, tai ir Rašytojų, ir Dailininkų, ir Kompozitorių sąjungos, ir Mokslų akademija ėjo išvien. Reikia suvokti, kad visų pirma turime atkovoti bent tas pozicijas, kokias mes apytikriai turėjome aštuoniasdešimt aštuntaisiais metais. Dieve duok, kad mes atgautume ir turėtume tą jėgą. Tačiau karta, kuri darė aną Sąjūdį, dabar nebedarys. Aš jau dariau, dabar turi eiti jauna karta. Tavo karta - irgi. Mes galim padėt kaip seni arkliai, bet turi būt jaunimo branduolys. Jeigu jaunimas organizuosis ir telksis, nes jie po vieną tikrai neatsilaikys (kaip sakė A.Nyka-Niliūnas: "Mes emigracijoje telkėmės, nes supratom, kad po vieną neatsilaikysim"). Bet dabar aš nematau, kad jaunimas telktųsi. Jei jie susitelkia, tai tik "performansui", bačkai alaus išgert. Tai visas Sąjūdis. Jiems juk reikės gyvent, ir norėtųsi matyt, kad jie yra atsakingi ir patys už save, o, kita vertus, juk jie yra perimantys kultūros naštą žmonės. Bet aš nematau tokių žmonių, kurie tuo degtų, jaustų ir telktųsi. Gali būt, kad studentai, būtent vilniečių pagrindu, pradės burtis. Nes vis dėlto mes esame sostinė. Dailininkas Pranas Lapė gerai pasakė: "Kodėl pas jus nekalbama apie tokią patriotinę sąvoką kaip vilnietis?" Mes gi esame Vilniaus žmonės. Iš provincijos ko nors tikėtis būtų per daug. Be abejo, po to prisijungtų ir Kaunas, ir Klaipėda. Dabar, kai Vilnius renka sau merą, mačiau labai gražaus jaunimo, kuris nebijo nueiti ir iki Prezidentūros, tačiau aišku, kad jam labiau rūpi ne rimtoji kultūra, o masinė. O tokiai kultūrai didelių pastangų nereikia - ji pati puikiai išeina… Ten juos remia ir alus, ir limonadas, ir kokakola. O profesionalioji kultūra… jei tie žmonės būtų nuvažiavę pasitarti ar į Švediją, ar į Suomiją, būtų gal kažką ir supratę, nes Šiaurės šalys turi kultūros politiką. Ten rašytojas, gaunantis valstybės stipendiją, juokiasi iš Nobelio premijos. O pas mus buvo paimtas amerikiečių modelis. Net ne vokiečių, net ne prancūzų, ne austrų - amerikiečiai mes norėjom būt. Už tai dabar ir riaugėjam kičine kultūra. O kas jos nemoka - paprasčiausiai išmirs. Jau dabar nebėra tos kritinės masės profesionalų, kurią turėjom. Dideliems darbams daryti. Dar gerai, prie universitetų vienas kitas išsilaiko iš tų, kurie akademinius darbus dirba, vieną kitą žmona ar vyras maitina, vienam kitam reikia gal tik atsigert ir cigarečių - ir viskas.

L.J. Tokių kaip Antanas Kalanavičius…

S.G. Ne. Tokių dabar jau negali būt. Matai, jis gavo nedidelę pensijytę, pasisodindavo bulvių, nusipirkdavo arbatos... Mirė keturiasdešimt penkerių. Jaunas. Tai toks pavyzdys. Rašytojas per dešimtį metų kažką parašo ir numiršta, o visuomenė mano, kad tai normalu. Gal ir normalu, bet rašantį rašytoją galgi reikėtų palaikyt bent dvidešimt metų - tos pačios literatūros labui.

Rašytojas dabar yra totaliai užknistas. Kad kas nors paskambintų ir pasakytų : "Tu mums padėk, o mes kiaulės nebūsim". Kažkada prieš mirtį Albertas Zalatorius, išlydėdamas savo studentus, sakė: "Būsit panašūs į smuikininkus turgaus aikštėj, bet nesigėdinkit paprašyt šimto litų". Bet mes gėdinamės vis tiek. Keista yra rasė, kuri pati sau nori užsinert kilpą ant kaklo. O valdininkai nuo to švyti, nes jaučia, kad gali šituos žmones kaip vabzdžius naikinti, niekinti, smaugti, nesiskaityt nė už centą. Mes visai netoli bomžų, ar ne?..

L.J. O, Sigitai, ar turi kokią viziją, kas čia darysis už kokių dešimties metų?

S.G. Mano supratimu, rimtoji literatūra Lietuvoje išnyks. Bus vienas kitas rimtai rašantis žmogus, na kaip kur nors atranda ar vėžlį baloj, ar dinozauro liekanas Lenkijoj, - tai tokių egzotinių gyvūnų bus. Naivuolis gali tikėti. Nebus tų žmonių, kurie bus pasiruošę tam darbui. Labai smukęs universitetų lygis, literatūros, kalbos, istorijos, filosofijos dėstymas, nes dėstytojai išsilakstė dėl to, apie ką čia ir šnekėjome. Liūdnai žiūriu, džiaugiuosi tik tuo, kad man nelabai daug likę... Paguoda menka.

 

Skaitytojų vertinimai


2709. na ir kas2003-06-16 11:14
Na ir kas. Pavirkavo, kad nėra pinigų, ir toliau sėdi. Visi žinom kad jų nėra, kad menininkai nemoka jų išmusšti. Tik ką daryti, taip niekas ir nepasiūlo, tik gąsdina apokalipsėm. Bet kad nebaisu.

2710. Fotografas :-) 2003-06-16 12:14
Teisybę kalbi, Sigitai! Valdžiai į profesionalųjį meną nusispjaut. Sutinku su nuomone, kad reikia atsisakyti balsavimo, kol nebus atkreiptas dėmesys į varganą meno ir kultūros žmonių padėtį.

2711. T.Četrauskas2003-06-16 12:35
Labai geras interviu. Pagaliau šis tas daugmaž tiesiai pasakyta, tik mes ne išlaikytiniai, o skandalingai išnaudojami ir žeminami žmonės. Siūlau pradėti tuo punktu diskusiją, į LM savo repliką jau pasiunčiau. PS Apokalipsė Raseiniuose jau įvyko, dar mažai?

2712. xX2003-06-16 15:46
Taip, amerikoniškas biheviorizmas vyrauja Lietuvos kultūros politikoje. Išlieka tie, kurie prisitaiko ... prie valdžios, o ne atvirkščiai. Todėl ne kiekybę prarandame, bet kokybę. Liūdnos tendencijos. Bus kaip su žemdirbiais - žadėjo žadėjo Brazas pinigėlių, kol galų gale vis tiek reikės pasakyti - žemės ūkis yra rinka. Taip pat anksčiau ar vėliau reikės pasakyti - kultūra - tai ne rinka. Jei kultūrai taikysim rinkos principus, tai iš jos liks amerikoniška kultūra, t.y. beveik jokios kultūros. Nes kultūra negali būti kaip vienkartinis plastikinis indas, be atminties. Žiūrint sistemiškai ir toliau siekiančiu žvilgsniu, galima - sutikite - tvirtinti, kad aukšta šalies kultūra skatina ekonomiką, grynina kitas sritis - kad ir politiką, visuomenė labiau susišneka ir mažiau savo energiją švaisto konfrontacijoms. Manau, kad dar ne viskas prarasta. Politikoje nebeužtenka politikavimo ir įtiknėjimo - reikia planuoti, skaičiuoti, analizuoti.

2713. berniukas dideliais kareiviškais batais2003-06-16 17:19
Mano nuomone, valdžia kaip tik remia profesonalų meną. Tam yra skiriamos stipendijos, premijos, įvairios leidybinės paramos, o ne profesonalus, pramoginis menas, sakykime - literatūra, pati save išlaiko ir dar leidėjams pelno duoda. Tai ne interviu, o slogi neįgalaus menininko rauda. Nieko naujo.

2714. toks pasaulis2003-06-16 17:39
paaiskinkit man kas nors ta "parsidavimo" savoka. visi mes parsiduodam -ar butum zurnalistas, ar ekonomistas, ar medikas, ar dazytojas - parduodam savo zinias, mokejima, igudzius. Jaunieji rasytojai ir netgi poetai taip pat jau sugeba parduoti savo uzrasyta produkcija, dirbti ivairiose redakcijose, prezidenturose ir televizijose, idant islaikytu seima, turetu ka valgyti ir galetu kurti elitini mena, o jei "gali nerasti - tai nerasyk", ir nera cia ko dejuoti apie "parsidaveliu" gerove. jei as nepardavinesiu savo ziniu ir igudziu, mano vaikai netures ko valgyti, nes ju tevas niekinantis "parsidaveliskuma" kiauras dienas gules ant sofos, laukdamas ikvepimo arba dar geriau - skandins savo skausma lakiame skystyje. tai kas teisus - ar parduodantis savo zinias, t. y. dirbantis, ar dejuojantis, kad jo sukurtos produkcijos niekas nevertina, nieksai?

2716. Pasaulio paskelbimas/kurimas2003-06-16 20:07
Pasaulis yra toks, kokiu mes ji paskelbiame. Stai galetu Geda paskelbti savo pasauli, savo eilerasciuose ji skelbdavo. Kulturos paskirtis taip pat skelbti paskelbimus, kurie butu kitokie nei pardavimo - pirkimo aktas. Stiprius paskelbimus sunku nuneigti, jie tampa "kunu." Tik nereiketu sutapatinti kulturos su gyvenimo budu. Be abejo, zmonese irasyti vietiniai iprociai, tradicija- gyvenimo budas, beveik tik tai. Stipriai klystume, manydami gal lietuviu gyvenimo budas yra labai "geras", ar kad jis panasus i amerikieciu ar net "geresnis". Pati kultura tautybes neturi.

2718. Nagine2003-06-16 21:58
Kultūros politikos nėra. Bet ar yra žemės ūkio, netgi švietimo, socialinė et ct. politika? Galima suprasti, kad "širdį sopa", bet kažko nesmagu interviu-parypavimus skaityti. Ne tik rašytojų nieks neklausia ar jie batus turi, ne vien jie atostogų negauna ar negali jų Palangoj praleisti. Ar čia kas labai ypatingo mūsų gyvenime? Ir lyg pyktis prasimuša, kad Lietuva "pilna poetų", lyg niekas, išskyrus profesionalus, neturėtų teisės kurti?..Gal kurkim kas, kaip, kiek galim.Gal tas bendras kūrybinis fonas gerai? Patikrins laikas kas tikra, kas ne. Gal gi nesam tokie maušiai, kad pelų nuo grūdų neskirtume? Ar gali viena be kito egzistuoti? Juk ar žinom kokias kičines dainuškas traukė "liaudis", kokius ditirambus rašė rūmų poetai Donelaičio ar Baranausko laikais - papračiausiai tai neteko prasmės.

2720. keule2003-06-17 08:43
Teisi gerbiama Naginė - kultūros politikos nėra.Kiek teko skaityti interviu su rašytojais, kūrybinę veiklą pradėjusiais tarybiniais metais, tai lyg ir dėsnis toks, kad dažnai prasimuša nostalgija seniems laikams, kai rašytojams už tarnavimą ideologinei sistemai buvo dosniai atsilyginama butais, paskyromis automobiliais, nemažais honorarais, visuotiniu dėmesiu ir pagarba partinėje spaudoje bei kolūkiuose. Dar ir šiandien prisimenu, kaip mano nuostabioji literatūros mokytoja varu varydavo mane į susitikimus su rašytojais, ir kaip dvėsdavau iš nuobodulio, klausydamasi jų postringavimų "apie žmogų, darbą ir Didžiąją Tėvynę". Bet neteko girdėti, kad dejuotų M.Ivaškevičius ar S.Parulskis. Net tas pats amžinatilsis Jurgis Kunčinas, sakydavo, dabar gerai uždirbu, negaliu skustis… Pati LRS diktuoja pensininkų madas, kuria mitus apie prestižines leidyklas ir noriai kiša galveles į leidėjų apynasrius. Leidėjai galvoja apie pelną, autoriai – apie tariamą prestižą. Kai Petka (rašyt.Vyt. Petkevičius) man pasigyrė, kad savo būsimai knygai beveik surinko 20 000 litų, kuriuos paprašė VAGA, nustebau – už ką? Turiu leidybinės patirties, žinau kaip paskaičiuojama knygos savikaina, kaip dirba knygų platintojai (beje, gerbiamas S. Geda verkiančios rašytojos buvo neteisingai informuotas apie platintojus: jie ima savo 15 procentų tik tada kai parduoda knygą) kaip savo procentą atsisega knygynai, žodžiu, Petka išklausė mane, nesunkiai įtikinau gerbiamą rašytoją (myliu ji už "Sieksnį…"ir dar už kai ką…), kad investavęs tokią ir tokią pinigų sumą, prasukus reklamą ir, suprantama, normaliai perkant romaną (2000 egz. per porą metų, imho, realu) galima dar ir uždirbti. Bet, o–o–o, VAGA! Tradicijos, prestižas… Man tai juokas. Lyg skaitytojai griežtai atsirinkėja knygas ne pagal autorių, o pagal tai, kokia leidykla išleido knygą. Drįstu tvirtinti, kad save profesonalais įvardijantys rašytojai pagal sovietinius inkstintus susikūrė korupcinę leidybinę sistemą ir dabar kažko tai nenoriai žiaumoja to hibridinio medžio vaisius. Kartūs? Na ką padarysi. Leidyboje sukasi 4 milijardai litų (narkotikų rinkoje –5) ir ne visos pinigų upės švarios. Kartą vienas literatas mane sugėdino: ŠA! APIE PINIGUS TIKRAM MENINKUI KALBĖTI NEDERA! Suprask – žema kultūra, ne fasonas. Štai rezultatą ir turime. Tyliu.

2731. Juozas2003-06-17 12:17
Kai formuojamas ar performuojamas valstybės biudžetas, Vyriausybės ir Seimo rūmuose nuolat matau šlubčiuojančius neįgaliuosius ir su jais vieną rašytoją. Pabandžiau pasidomėti, kaip jiems sekasi apginti savo programas ir pasirodė, kad sekasi neblogai. Reikia eiti, įrodinėti... Deja, rašytojų vadovai pasyvesni, vis laukia manos iš dangaus.

2735. I merija!2003-06-17 14:15
SG reikia i Vilniaus merus rinkt, jeigu jis jau net ne dipolius, bet tripolius ruosiasi kurt.

2736. Orw.Gyvulių ūkis2003-06-17 15:47
Keule, kaži ko,matyt, ar nesupratai, ar ne iki galo perskaitei. Pokalbyje visai nebuvo mėginta rūšiuoti rašytojų į tokius, kurie kada pradėjo rašyti: sovietų laikais ar priešsovietiniais. Gi dar neturime rašytojų, kurie būtų rimčiau įnikę į rašymą po Nepriklausomybės paskelbimo. Taigi, paties kalbos apie anų laikų nostalgiją gal tiktų labiau paties prieteliui Petkai. Esmė glūdi visai kitur. Mums, dirbantiems redakcijose jau nusibodo nuolatinis institucijų snarglėjimasis ir vyniojimas į vatą, esą jie kultūrą remia, ja rūpinasi, tik kai ateina laikas ją paremti, pasirodo, kad nėra pinigų. Jūs čia visi purkštaujate ir šnekate beveik kaip kokie chunveibinai. Esą literatūra jūsų pačių asmeninis reikalas.Gal mūsų pačių reikalas ir "Literatūra ir menas", "Šiaurės Atėnai", "7 meno dienos". Jei taip, tai mes galime išspręsti klausimą ir tokiu būdu, kad gerbiami tamistos nebeturėsite ko komentuoti. Pats (ar pati keule) sakai, kad kultūros politikos nėra. Tai kokio velnio nežviegi - juk išlaikai Kultūros ministerininkų lovį. Jie gi turėtų už jovalą, kurį iš tamistos gauna gal ir suformuluoti bent kokią kultūros programą. Ir tiesus klausimas - Gal jau, keule, įsigijai bilietus į Dainų šventę? O gal ir pats dainuosi už nemokamą srėbalą?

2739. V.V.2003-06-17 17:42
Rašytojų nepriima pas daktarus, štai kur problema.

2740. Kokia siais laikais rasytojo paskirtis?2003-06-17 18:05
Verta pamatyti filma "Pianistas". Ten pianistas Spielmann badaudamas labiau uz viska norejo valgyti, bet nemaziau jis norejo groti. Kai jis norejo isijungti i pasipriesinima, "realistai" jam primine, kad jo kaip menininko paskirtis kelti zmoniu dvasia.

2741. V.V.2003-06-17 18:41
14-am, Dieve Dieve, jeigu tokia publika skaito menų laikrščius, tai kokia likusi. Ir teisingai jus visus už nosių tampo. Kai atsikvošėsit, šnektelsim, ciao, išminčiai. Komentuokite, jus labai įdomu skaityti. Beje, šitame laikraštyje yra įdomių medžiagų apie lakimą.

2742. Gyvenimas teka2003-06-17 21:27
Paklydus misko tankmeje, visai nesvarbu, kas kelia parodys: alkoholikas, policininkas, ar V.V.

2744. Margarita2003-06-17 22:33
Pamačiau kaip atrodo L.Jakimavičius, tai čia smagu:) O kultūrai kaip padėti tai neišmanau. Aš tai nieko prieš, tegul paremia, bet kas bus tas visažinis, kuris pramatys kam duoti, kas TIKRAS menininkas, o kas grafomanas. Parodykit kokiam dorai kas rytą 8 val. stojusiam prie staklių, prie projektavimo brėžinių, ar mokytojui išleidusiam keletą abiturientų laidų, o dabar drebančiom rankom skaičiuojantį vaistinėje centus... ką nors panašaus į garsų labiau savo bohemišku gyvenimu būdu nei eilėmis kaunietį poetą, remiamą valstybės! Taigi kas skirstytų ir kas prižiūrėtų ar teisingai skirstoma!

2747. keule - Orw. Gyvulių ūkis2003-06-18 02:02
Gerbiamas Orw., pakrapščiau tik vieną šašą, apie kuri ir buvo užsiminęs pokalbio dalyvis L.J. (Gerb. V.V. nurodė kitą opą – socialinę rašytojo padėtį). Kol rašto žmonės nesusivienys prieš visą šitą antikultūrine chuntą, tol nieko nebus. O kad iki vienybės toli, įrodo nesėkmingas badymas sujungti "Lietmenį" ir "Dienov." , purkštavimai prieš "Krantų" susiliejimą su kitu žurnalu, berods, "Kultūros barais". O tokie pašnekesiai kaip šiame straipsnyje, man primena paburbėjimą į tuščią šulinį. Kalba sukasi apie batus, o ne apie ratus. Kodėl aš nežviegiu? Buvo laikais, žviegiau, bet nieks nenorėjo girdėti. Tipo, ne tas svoris. Neprofesionalas. O tam kukliam menininkui atsakiau – pinigų negalima niekinti, todėl ir sėdime tokiam šūde. Dėl pinigų reikia normaliai muštis. Atsiraitojus ilgų švarkų rankoves ir stumiant į priekį ne storiausius (kaip mane), o raumeningiausius. Nežinau, bet man atrodo, kad kultūrininkų piketas prie Seimo reikalo nepagadintų. Artėja rinkimai į Seimą. Palankus momentas. O ir daugiau kaip 300 LR sąjungos nariams būtų puiki proga susieiti ne vien suvažiavimų ar stumdymosi prie lovio metu. Tvarka negali būti nustatyta iš viršaus. Pasitelkus idėjas, tvarka stumiama iš apačios. O į Dainų šventę neatvažiuosiu. Nuotaika ne patriotinė. Kažko, matyt, užėdžiau. Todėl nemokamu srėbalu nesusigundysiu. Būsiu kaime, toje Vilniaus pamirštoje II –oje Lietuvoje.

2749. Ožys2003-06-18 12:15
Paskutinį keulės parašymą turėtų perskaityti rašytojai ir pasiimti už šūkį. Tiktai demonstruoti reikėtų nevien kad paduotų pinigo pravalgymui, o už legalų statusą, už tokią kultūros politiką, kad tvarkos nereikėtų įvedinėti sustprintais policijos būriais, tada ir knygų reikės, Lietuva dar dvigubai daugiau skaito už Austriją. Maniau, kad tas Gedos straipsnis suaaudrins rašytojus, o jis kaip į šulinį. Be to, Geda, kurį čia visi plūsta, labai tiktų į tokio mitingo tribūnus. Pabuskite, snūdos ir gudručiai-prisitaikučiai.Mekekee.

2750. LIUDVIKAS2003-06-18 12:53
Keule, esi gudrus padaras (atleisk, bet gi žmogumi Tavęs nevadinsi) imk ir parašyk diskusinį straipsnį į "Litmenį". Gali pasirašyti savo slapyvardžiu, jei nori.

2755. Nagine2003-06-18 20:34
Išties, Keule, parašykit, - paknisat, parausiat giliai, išmoningai, tinkamuos plotuos (galėtų pavydėti visos kiaulės, specialiai apmokytos triufelių ieškojimui). Pats LIUDVIKAS siūlo, tai juk rimta.

2756. keule2003-06-19 07:04
Dėkoju, gerbiamas LIUDVIKAI už pasiūlymą. Reiks pagalvoti. Gal ir parašysiu. Dar nesu savo neskeltom kanopom pėdavęs kultūrinio savaitraščio puslapių. Baugu, kad kas neįspirtų.

2758. keule2003-06-19 07:41
Oje, kaip apsimoviau! Ne 4 milijardai sukasi lietuviškoje leidyboje, o 400 milijonų litų. Tai 1999m. duomenys. Narkotikų rinko vartosi 500 milijonų. Atsiprašau.

14664. f2005-03-02 12:59
blogas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:45:53 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba