Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-13 nr. 2954

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• RAŠYTOJAS IR VALSTYBĖS KULTŪROS POLITIKA24

POEZIJA 
• DANGUOLĖ JUZELIŪNAITĖ7

DRAMATURGIJA 
• Vieno veiksmo drama.
MARIUS JANULEVIČIUS
1

PROZA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ21

VERTĖJO PUSLAPIS 
• SERGEJUS TIMOFEJEVAS

KNYGOS 
• Klausas Berthelis.
METROPOLIO PANORAMA
• Jadvyga Bajarūnienė.
"BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ"
• TARP VILNIAUS IR BERNO
• VIENĄ KARTĄ GYVENO VIENAS ŽMOGUS1
• EGLĖ VASAROS NAKTĮ1
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
 KAI IEŠKOMA NEPAMESTO2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Džiuljeta Kulvietienė.
PAŽAISLIO FESTIVALIS - VASARĄ PARVES...
1
• Agnė Daunoravičiūtė.
KALBOS SAMPRATA IR KULTŪRA
5
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKUS1

POKALBIAI 
• NUOTRAUKA ATSITINKA KAIP EILĖRAŠTIS2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
TARSI SUGRĮŽTANTYS GANDRAI
4
• Rytis Jokūbaitis.
NESULAUKĘ DIEVŲ MALONĖS
5
• TEISMAS1

TEATRAS 
• JŪRATĖ ONAITYTĖ2
• RIMGAUDAS KARVELIS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
SMĖLIO LEGENDOS
11
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO ŽINGSNIAI
2
• ESTIŠKAS POŽIŪRIS Į "LIETUVOS GRAFIKĄ `03"

FOTOGRAFIJA 
• "VERTIGO ET NAUSEA"1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vika Ryžovaitė.
ARMĖNŲ FOTOGRAFIJA
1
• Dr. Jackal.
VAKARAS PRIE ŠMC
6
• LOTYNŲ AMERIKA AUKŠTAITIJOJE

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JAU TOKIA JŲ PROFESIJA
• Kotryna Kazickaitė*.
TYLUTĖLIS SEKMADIENIS

ISTORIJA 
• PIRMIEJI MUZIKOS AKORDAI PER LIETUVOS RADIJĄ2

KRONIKA 
• Marytė Kontrimaitė.
KAUKAZO SAVAITĖ LIETUVOJE
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

DE PROFUNDIS 
• ANDRIUS JAKUČIŪNAS22

PAVELDAS

KAI IEŠKOMA NEPAMESTO

[skaityti komentarus]

Nuo 2002 metų gruodžio 20-osios lyg ir ataskaitinio Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo posėdžio praėjo beveik pusmetis. Viliuosi, kad šios geranoriškos pastabos kai kam bus naudingos.

Kad Etninės kultūros globos tarybai nesvarbi regioninių padalinių nuomonė, buvo akivaizdu nuo pat pradžios. Nors formaliai sutartys buvo pasirašytos su Žemaičių, Dzūkų kultūros draugijomis, Aukštaičių akademija, Prano Vaičaičio draugija bei Prūsos ir Mažosios Lietuvos fondu, regioninės tarybos pradėtos formuoti nepaisant šių organizacijų interesų. (Paskambina, tarkim, vienos Marijampolės mokyklos direktoriui iš Vilniaus ir klausia, ką jis rekomenduotų į Sūduvos krašto etninę tarybą. Direktorius, žinoma, pasiūlo tą pavaldinę, kuri turi mažiausiai darbo, - atsakingą už aktų salės renginius.) Tik kai pakėlėme triukšmą, kad iš Suvalkijos visuomeninių organizacijų atstovų kursime alternatyvią tarybą, vilniečiai negaišdami atbildėjo į Marijampolę padalinio steigti iš naujo, nors apie jo egzistavimą jau buvo paskelbta internete.

Skaudu matyti, kaip jai daromos dirbtinės užtvaros, o regioninių tarybų atstovai, susirinkę į Vilnių, abejingai pasiklauso vadinamųjų ekspertų postringavimų. Ir tą gruodžio 20-ąją nesulaukta nė vieno regioninių tarybų pasiūlymo 2003 metų Etninės kultūros globos tarybos programai. Atrodo, ir nelaukta.

Kas verčia tylėti, kai žlugdoma regionų iniciatyva?

Regioninėse etninės kultūros globos tarybose įdarbinti kultūros centrų, muziejų, mokyklų direktoriai, savivaldybių administracijų darbuotojai - žmonės, kurių veiklai jokie tarybos sprendimai negali nei padėti, nei pakenkti. Regioniniams padaliniams vadovauja dabar jau Vilniuje besidarbuojanti buvusi Panevėžio miesto mero pavaduotoja, Alytaus ir Marijampolės apskričių viršininkų administracijų Regioninės plėtros departamentų vadovai ir specialistai, Lietuvos ūkininkų draugijos narė, Šilutės kredito unijos valdybos pirmininkė ir Telšių rajono tarybos narys.

Etninės kultūros globos taryba sąmoningai atsigręžė būtent į tuos etatinius darbuotojus, kurie, norėdami išsaugoti savo darbo vietą, nuolaidžiaus tiek respublikiniuose tarybos posėdžiuose (jeigu pakvies), tiek ir regioniniuose posėdėliuose. Jau seniai Lietuvoje veikia apskričių ir savivaldybių išlaikomi muziejai, chorai, tautinių šokių kolektyvai. Jų veiklos kokybė priklauso, deja, ne nuo tarybos nuorodų, o nuo gabumų jų vadovų, kurie gauna atlyginimus iš kitų šaltinių.

Galima samprotauti ir šitaip: kas pajėgtų aprėpti etnokultūros sklaidą periferijoje ir galėtų ją modeliuoti? ko tikėtis iš tų entuziastų, savanoriškai susibūrusių į gana pretenzingas draugijas?

Žinoma, į jau veikiančią struktūrą atsiremti būtina. Betgi atrodo, kad ramstytis taryba nė nesirengia. Numoję į Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų realijas, tarybos vadovai ėmėsi burti šioms ir kitoms šviečiamosioms institucijoms pavaldžius regionų darbuotojus ir brukti jiems savo žaidimo taisykles. Tos taisyklės savotiškos dar ir dėl to, kad dalis tarybos ekspertų kol kas neįžvelgia skirtumo tarp etnokultūros ir etnografijos.

Žmonių, kurie sugebėtų iš esmės spręsti mūsų šalies etninės kultūros problemas, nėra daug. Užimamos pareigos dar nelaiduoja išmanymo. Ne vienam iš provincijos atvykusiam kultūrininkui greta profesorės Angelės Vyšniauskaitės ir poeto Marcelijaus Martinaičio (niekas net nepaaiškino, kodėl posėdyje jis nedalyvavo) norėjosi matyti profesorius Vacį Milių, Stasį Skrodenį, Zigmą Zinkevičių, kurių dėka galėtume skleisti ne vien lietuvių, bet ir kitas mūsų valstybės teritorijoje gyvuojančias etnines kultūras. Atnaujintoje taryboje jau nerandame Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės. O parlamentarės Dalios Teišerskytės poziciją perprasti nelengva. Ankstesnioji oponentė tapo tarybos nare.

Institucijoje, kuri pašaukta diegti paties humaniškiausio ir kol kas vienintelio Europoje Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo teiginius, veši ambicijos ir pasipelnymo troškulys. Štai dėl ko ignoruotos regionų nevyriausybinės organizacijos (žinoma, tokios kaip Žemaičių kultūros draugija - neaplenksi) ir ieškota etatinių kultūros bei švietimo darbuotojų. Tų, kurie dirbs ir čia, ir ten, nesieks jokių permainų.

Diskredituodama Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo veiklą, bene šauniausiai pasidarbavo pirmininko pavaduotoja ir sekretoriato direktorė (neaišku, kuo remiantis užimanti dvejas pareigas). Nors šios faktiškosios tarybos vadovės, Virginijos Kondratienės, pavardė ataskaitoje LR Seimui paminėta beveik penkiasdešimt kartų, dokumente sunku atskirti ketinimus nuo realios veiklos rezultatų. Vadovaudamasi itin slaptomis vadinamųjų ekspertų išvadomis, savo darbe ji, deja, vis šokinėja nuo teisės aktų ekspertizių iki vieno vaikų darželio.

Silpniausia tarybos veiklos grandis - ekspertų, ypač kviestinių, tyrinėjimai. Nors jų pastangos retušuotos gražiais žodžiais, akivaizdu, jog ambicingumas užgožia kompetenciją. Nuostabą kelia tarybos užmojai (strateginių valstybės programų projektai), ne pagal jėgas kuriami grandioziniai planai, o ekspertu kviečiamas, pavyzdžiui, Žemės ūkio universiteto vyr. asistentas. Kai regioninės tarybos panoro susipažinti su išvadomis dėl Europos Sąjungos paramos etnografiniams kaimams išsaugoti, tarybos sekretoriato direktorė pareiškė, jog ši medžiaga… slapta. Ar tik ne dėl to, kad tos ekspertizės niekinės arba metafizinės, o joms skirti dešimtys tūkstantėlių - realūs. Antraip kam čia tos etninės kultūros tyrinėjimų paslaptys. Ekspertu, pasirodo, gali tapti bet kas, svarbu šią personą ir jo darbą įslaptinti. Beje, ataskaitoje Seimui perskaitęs sakinį apie jau sukurtą tarybos internetinį puslapį, kuriame yra skelbiamos tarybos atliktos ekspertizės, net nepagalvotum, kad ten pateikiami vien tų ekspertizių pavadinimai.

Tarybos vietinių (dažniausiai ekspertė būna pati sekretoriato direktorė) ir kviestinių ekspertų pastangas galėtų "reprezentuoti" Žiniasklaidos komisijos ataskaita.

Ištyrusi globalizacijos tendencijas ir etnokultūrą komercinėje elektroninėje žiniasklaidoje, ekspertė, Radijo ir televizijos komisijos narė, nusprendė, jog būtina riboti užsienio investicijas į žiniasklaidos priemones. Jeigu taip teigtų nepriklausoma ekspertė, dar galima būtų suprasti. Čia pat siūloma skatinti komercinius transliuotojus kurti profesionaliai parengtas kultūrines laidas, tačiau nenurodoma, kokiu būdu.

Kviestinis ekspertas tyrinėjo etninę kultūrą periodinėje spaudoje. Išanalizavo dienraščius ir savaitraščius ir priėjo išvadą, kad juose neatsispindi nei etninė kultūra, nei valstybės politika šioje srityje, nes joje gausu tautinės saviniekos.

Šias spaudos analizės išvadas netgi nutarta skelbti viešai.

Bene absurdiškiausią išvadą parengė Žiniasklaidos komisijos pirmininkas: nustatyta, jog iš įvairių žiniasklaidos formų aktyviausiai etninei kultūrai atstovauja ir ją skleidžia internetas. Išliekamoji tokio atstovavimo vertė nutylėta.

Tuo metu, kai pirmininkas naršė po internetą, bent keletas "Suvalkijos" žurnalų tikrai gulėjo tarybos būstinėje ant gretimo stalo. Kad būstinėn pateko ir kiti kultūros leidiniai - "Žemaičių žemė", "Dainava", "Žiemgala", - liudija viršelių nuotraukos, išspausdintos "Etninės kultūros" biuletenio 51-53 puslapiuose. Deja, ten rašoma visai apie kitus dalykus, nė neužsimenant apie šiuos periodinius etninės kultūros leidinius. Neužsiminta apie juos ir Žiniasklaidos komisijos pirmininko ataskaitoje. Taip ilgai ieškojus internete, deja, nepavyko aptikti netgi Atviros Lietuvos fondo pateiktos Birutės Garbaravičienės visų šalies regionų kultūrinės spaudos analitinės apžvalgos "Lietuvos regioninės periodikos kultūros puslapiai".

Kas kaltas dėl tokio kultūros leidinių, kurių šiuo metu yra apie keturiasdešimt, ignoravimo. Naivu būtų kaltinti Žiniasklaidos komisijos pirmininką. Vilniečiai žino, kad Jonas Trinkūnas yra padorus žmogus. Jeigu jam būtų tekę analizuoti ne kultūrinę žiniasklaidą, o, tarkim, pagoniškąjį lietuvių identitetą arba Vilniaus romuvos veiklą, - tą gruodžio 20-osios popietę būtų kalbėjęs ilgai ir įkvėptai.

Stingant kompetencijos, neturint patirties ir nežinant, iš ko pasimokyti, nuo pat tarybos kūrimosi pradžios buvo klaidžiojama. Tai iki Seimo lygmens sureikšminamos seniūnijų problemėlės, tai iš naujo piešiamas Lietuvos žemėlapis, lyg nežinotume, kur ta Žemaičių ar Aukštaičių žemė. Atrodo, kad tarybos nariai nepageidavo susipažinti su strateginiais Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų dokumentais, nes kitaip sunku būtų paaiškinti, kodėl taryba pradėjo versti viską iš pašaknių ir ligi šiol elgiasi lyg tas septynerių metų šernas, kuriam miške nėra lygių.

Manyta, jog regioninių tarybų nariams įnikus į Lietuvos parceliavimą, gal net susiginčijus dėl teritorijų pakraščių, atrodys, kad taryba atlieka itin svarbų darbą. Užuot bendru sutarimu būtų priimtas teisės aktas, patvirtinantis regionų ribas ir pavadinimus, gal pusantrų metų buvo piešiamas regionų žemėlapis. Jeigu to žemėlapio reikia mums, tai Lietuvėlė jau seniai padalyta, savivaldybių komunalininkai žino, iš ko rinkti mokesčius, laiku pradeda šildymo sezoną, ir nei šis, nei tas būtų vartotojus dar skirstyti į aukštaičius ir žemaičius. Beje, vadovautis tuo tarybos pateiktu žemėlapiu niekas ir nesirengia.

Etniniu požiūriu aiškių ribų būti negali. Veltui sugaištas laikas. Tarmių paribių gyventojai sugebės patys pasirinkti kultūrinės saviraiškos aplinką. Pagaliau ir tų ribų nustatymo metodika įvairi. Nustatydami istoriškai, pagal enciklopedijas, neturėtume pamiršti, kad enciklopedinius straipsnius rašė pavieniai žmonės, o Amerikoje - netgi nesinaudodami archyvais. Tad prireikus galėtume įrodyti ir kitaip. Išlikę, pavyzdžiui, istoriko kun. Jono Matuso tyrinėjimai, kuriuose teigiama, jog Žemaitija buvusi iki Virbalio. Skirstant tarminiu aspektu, teritorijų paribiai jau išblukę. Tad ar verta stebėtis, jog kai kas prie Suvalkijos šiandien bando šlieti Prienus, nors prieš karą jau dzūkuodavo Gudeliuose.

Atsigręžę į Smetonos laikus pamatytume, kad ne tas buvo geras ūkininkas, kuris, prisipirkęs ar apgaule prisigrobęs, turėjo daug žemės, o tas, kuris sumaniai tą žemę dirbo ir laikė gražius arklius. Tad privalėtume puoselėti etnokultūrą, o ne vien kalbėti apie ją, kurstyti priešiškumą kitokiam (atsirado žmonių, net teismuose įrodinėjančių žemaičio tautybę) ir kurpti tas nelemtas ataskaitas. (Jau parengus šį straipsnį spaudai, LR Seimui buvo pateiktas naujas, balandžio 2-osios, tarybos sekretoriato ataskaitos variantas. Kai kurie žodžiai sukeisti vietomis.)

Iš naujo atradinėti regionų nebūtina. Preciziškai nustatinėti jų ribų - taip pat. Jeigu sulauktume Europos Sąjungos finansinės paramos regionų kultūrinei plėtrai, tai ji būtų skirta konkrečiam projektui paremti, o ne konkrečiam dzūkui išlaikyti.

Beje, solidžiausia būtų, jeigu tarminiu pagrindu Lietuvą padalytume į du etnografinius regionus: Aukštaitiją ir Žemaitiją. Tokią parodytume Europai. Smulkesni padalijimai - mūsų šalies vidaus reikalas.

Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas buvo priimtas 1999-ųjų rudenį. Iki tų metų pabaigos Vyriausybė buvo įpareigota įsteigti Etninės kultūros globos fondą, o iki 2000-ųjų pabaigos - parengti Etninės kultūros plėtros valstybinę programą. Įstatymui ir šiai programai įgyvendinti ir turi būti sutelktos tarybos pastangos. LR Seimas nurodė konkrečias tarybos funkcijas: etninės kultūros valstybinė globa, priežiūra ir koordinavimas.

Sprendžiant iš Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo darbo pobūdžio, galima manyti, jog prioritetai teikiami ne įstatymų pataisoms ir ne etnokultūros apsaugos teisės aktų projektams. Tarybos veikla atskilo netgi nuo Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo. Todėl dubliuojami Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijose, kitose valstybės įstaigose kuriamų programų projektai. Čia vertėtų prisiminti buvusios kultūros viceministrės (dabar Lietuvos ambasadorės prie UNESCO) Inos Marčiulionytės žodžius, jog išvardintiems ataskaitoje darbams atlikti nereikia Etninės kultūros globos tarybos - juos visus gali atlikti atitinkamos institucijos, dirbančios etninės kultūros srityje.

Tai, be abejonės, turėjo pajusti ir tie tarybos nariai, kurie 2002 metų kovo 14-osios posėdyje svarstė gana savotišką klausimą: mat Kultūros ministerija neatsiklaususi parengė kitą Kultūros plėtros valstybinę programą, ko gero, profesionalesnę, ir visas tarybos ekspertų darbas nuėjo perniek. Jeigu iš tikrųjų buvo toks tarybos narių sprendimas - duoti pylos kultūros ministrei, - tuomet jau galima prabilti apie precedento neturinčią idėją. Ataskaitoje yra ir kitų įdomybių.

Bene labiausiai tarybos sekretoriato direktorės rankelę pajuto suvalkiečiai: etatinis darbuotojas šiam regionui buvo paskirtas iš viršaus. Mūsų pirmininkė net susigraudino. Dabar nesuprasi, kur regiono centras - Marijampolėje ar Kaune. O gal visa tai priklauso tarybos sekretoriato paslapčių sferai?

Jeigu nenorėta spręsti įstatyminio lygmens problemų, tuomet ir tarybą gal vertėjo steigti ne prie LR Seimo, bet, tarkim, prie Kultūros ministerijos. Iš pačių iškiliausių asmenybių parinkus jos narius ir demokratiškai išrinkus regionų tarybas. Tuomet gal nebūtų reikėję kalbėti apie sukiršintus kultūros specialistus ir nevyriausybinių organizacijų atstovus, prasikišančius asmeniškumus ir sumenkusį šios institucijos prestižą.

Susidūrę su neteisybe, kultūros žmonės dažniausiai pasitraukia į šalį. Jų siekiai tiek nutolę nuo akiplėšiškų kėslų, kad nė nepajunta, kaip apsukresnieji pasinaudoja jų patiklumu. Taip bus visuomet. Tačiau gelbėtis nebūna per vėlu.

Etninės kultūros globos tarybos sekretoriato direktorės Virginijos Kondratienės vadovavimo užmojai ir stilius verčia pasakyti, jog tokia veikla šiai institucijai turėtų būti nepriimtina ir netoleruotina. Be to, nors ir neetatinio, bet tarybos pirmininko valiai turėtų paklusti sekretoriatas, o ne atvirkščiai. Deja, ir naujasis vadovas, atrodo, per dažnai paklūsta tarybos sekretoriate įsišaknijusiai tradicijai. Graudu.

Viliamės, jog, atsikračius negatyvių tendencijų ir pakylėjus Etninės kultūros globos tarybos prestižą, pavyks kryptingai organizuoti šios institucijos veiklą ir konsoliduoti geranoriškas kultūros žmonių pastangas.

Leidyklos "Ramona" ir etnokultūros žurnalo "Suvalkija" vyriausiasis redaktorius, Suvalkijos regiono etninės kultūros globos tarybos ir Prano Vaičaičio draugijos vicepirmininkas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys

Zenius Šileris

 

Skaitytojų vertinimai


8345. zalp :-) 2004-05-12 14:34
hmhj

47977. nebūk2urnas :-) 2008-07-19 19:29
Negi nežinoma dėl ko steigiami visokie komitetai?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:45:48 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba