Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-13 nr. 2954

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• RAŠYTOJAS IR VALSTYBĖS KULTŪROS POLITIKA24

POEZIJA 
• DANGUOLĖ JUZELIŪNAITĖ7

DRAMATURGIJA 
• Vieno veiksmo drama.
MARIUS JANULEVIČIUS
1

PROZA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ21

VERTĖJO PUSLAPIS 
• SERGEJUS TIMOFEJEVAS

KNYGOS 
• Klausas Berthelis.
METROPOLIO PANORAMA
• Jadvyga Bajarūnienė.
"BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ"
• TARP VILNIAUS IR BERNO
• VIENĄ KARTĄ GYVENO VIENAS ŽMOGUS1
• EGLĖ VASAROS NAKTĮ1
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• KAI IEŠKOMA NEPAMESTO2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Džiuljeta Kulvietienė.
PAŽAISLIO FESTIVALIS - VASARĄ PARVES...
1
• Agnė Daunoravičiūtė.
KALBOS SAMPRATA IR KULTŪRA
5
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKUS1

POKALBIAI 
• NUOTRAUKA ATSITINKA KAIP EILĖRAŠTIS2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
TARSI SUGRĮŽTANTYS GANDRAI
4
• Rytis Jokūbaitis.
NESULAUKĘ DIEVŲ MALONĖS
5
• TEISMAS1

TEATRAS 
 JŪRATĖ ONAITYTĖ2
• RIMGAUDAS KARVELIS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
SMĖLIO LEGENDOS
11
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO ŽINGSNIAI
2
• ESTIŠKAS POŽIŪRIS Į "LIETUVOS GRAFIKĄ `03"

FOTOGRAFIJA 
• "VERTIGO ET NAUSEA"1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vika Ryžovaitė.
ARMĖNŲ FOTOGRAFIJA
1
• Dr. Jackal.
VAKARAS PRIE ŠMC
6
• LOTYNŲ AMERIKA AUKŠTAITIJOJE

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JAU TOKIA JŲ PROFESIJA
• Kotryna Kazickaitė*.
TYLUTĖLIS SEKMADIENIS

ISTORIJA 
• PIRMIEJI MUZIKOS AKORDAI PER LIETUVOS RADIJĄ2

KRONIKA 
• Marytė Kontrimaitė.
KAUKAZO SAVAITĖ LIETUVOJE
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

DE PROFUNDIS 
• ANDRIUS JAKUČIŪNAS22

TEATRAS

JŪRATĖ ONAITYTĖ

"MAN ARTIMAS TRAGEDIJOS ŽANRAS"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jūratė Onaitytė (Jokastė) ir Dainius Gavenonis (Oidipas)
Algio Kriščiūno nuotrauka

Alma Braškytė. Peržvelgusi Jūsų vaidmenis, radau tik vieną antikinį personažą - prieš beveik dvidešimt metų vaidintą Kesoniją Jono Vaitkaus režisuotame Albert`o Camus "Kaliguloje" (šalia Rūtos Staliliūnaitės). Ar po Kesonijos iki Oskaro Koršunovo pasiūlymo esate kada galvojusi apie antikinį personažą? Kas Jums įdomu antikinėje tragedijoje?

Jūratė Onaitytė. Man artimas tragedijos žanras. Kaune vaidinu tragediją - O`Neillo "Elektrai skirta gedėti". Tai galimybė vidujai pasimankštinti. O antika - ji ir seniai, ir čia pat: žinom ir gimimo, ir mirimo datas, ir Sofoklio, ir Sokrato biografijas. Skaitau literatūrą, kad orientuočiausi, nes ruošiantis spektakliui man svarbios visos aplinkybės: Graikija antikos laikais, valdžios reikalai ir taip toliau. Nugrimzdimas į kitą amžių, juo labiau į antiką man yra fantastiškas jausmas. Išvis tokia esu - bandau jaustis šiuolaikiškai, man įdomu stebėti jaunimą, kaip jie mąsto, bet kartu esu nešiuolaikiška moteris ir kartais pagalvoju, kad gerai man būtų gyventi kokiame kitame amžiuje. Be šitos technikos, be skubėjimo, kai laiškai eidavo mėnesius...

Kesonija "Kaliguloje" ir Kristina "Elektroje..." buvo iš dvidešimtojo amžiaus pjesių. Šįkart - antika.

Taip, bet tiltas visada yra. Ar būčiau Ciuriche, ar Zalcburge, visada galvoju, kas svarbu čia ir dabar. Stengiuosi pažiūrėti televiziją viešbučio kambaryje, pajusti žmones, kuo jie gyvena, pavaikštau po miestą, stebiu. Labai bijojau spektaklio Lietuvoje, čia didesnė atsakomybė.

Tai - viena tilto pusė. O kita - nugrimzdimas. Ar O`Neillas, ar Camus, ar antika, visuomet reikia tiesti tiltą, tik vienur jis trumpesnis, kitur ilgesnis. Sofoklio "Karalius Oidipas" - išvis fantastiška medžiaga. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau negalėjau atsistebėti. Tai lyg dramaturgijos vadovėlis. Prieš mūsų erą, o taip tikslu, taip šiuolaikiška... Ir, kaip Koršunovas visą laiką akcentuoja, - detektyvas. Juk viskas įvyksta per kelias dienas. Tiesa atsiveria staiga.

Kokia Jums atrodė Jokastė, kai pradėjote savarankiškai ruoštis vaidmeniui? Ar tai kirtosi su režisieriaus požiūriu, prasidėjus repeticijoms?

Aš dar ir šiandien ieškau. Per pirmą pokalbį su režisieriumi (nežinau, ar reikia atskleisti, bet jau premjera įvyko, kodėl gi ne?) gavau sudėtingą uždavinį - man pasiūlė tokį variantą, kad Jokastė viską žino. Jau buvau keliskart perskaičius pjesę - ne, atrodė, netinka. Bet nesiginčijau, gal ir įdomus variantas. Režisierius leido pagalvoti, nes dar pora savaičių buvo likusių iki repeticijų pradžios. Gal Jokastė netvirtai žino, gal tiesiog moteriška nuojauta. Tai man pasirodė artimiau.

Tas dvi savaites negalėjau nieko kito daryti, nei kitų Sofoklio ar šiaip antikos autorių pjesių skaityti, nei kitos literatūros, reikalingos aplinkybėms suprasti. Vis skaičiau "Oidipą" ir bandžiau taikyti tą teoriją, kad Jokastė viską žino. Kai prasidėjo repeticijos, iš visų jėgų stengiausi laikytis to, ką buvo siūlęs režisierius. Dar po kelių savaičių jis paklausė: tai žino Jokastė ar nežino? Aš juk visą laiką nerdamasi iš kailio vaidinau taip, lyg ji žinotų! Ir partnerio, Gavenonio, paklausiau: ar pajutai, kad jinai žino? Pasirodo, ne.

Kokį mėnesį šitaip praradau, bet "pačiupinėjau" vaidmenį iš visų pusių. Tai pasiutiškai įdomu. Kaskart prieš spektaklį galvodavau: kaip man šiandien vaidint? Ką Jokastė žino, o ką nujaučia? Gal ką nors sąmoningai paslėpusi už atminties ribų?

Vadinasi, Jokastės situacija nėra visiškai aiški?

Išsakiau mintis, kilusias prieš spektaklį. O scenoje viskas jau turi būti aišku. Nebijau atrodyti neapsisprendusi - man patinka, kad Koršunovas, suvaidinus jau ne vieną spektaklį, dar ką nors randa. Mane žavi, kad režisierius nesuverčia kaltės aktoriams. Nesako: jūs kažką praleidot, bet - mes praleidom. Klysti ne vienas, o kartu su režisieriumi.

Jokastė kadaise paaukojo savo sūnų dėl vyro, tačiau jos žaizda Oidipo tragedijos akivaizdoje - ir pačioje pjesėje, ir jos interpretacijose - dažnai nublanksta. Šįkart taip neatsitiko, jūsų spektaklis domisi ir Jokaste.

Manau, kad Koršunovui tai buvo svarbu, daug apie tai kalbėjom, fantazavom. Netgi tokią teoriją kažkuris aktorius pasiūlė, tuo metu man ji labai patiko: kad Jokastė šitaip atkeršijo vyrui. Lajas buvo neištikimas, ir Jokastė pagimdė sūnų, kad galėtų jam atkeršyti. Štai kokia versija.

Juk Jokastė pati nori valdyti savo gyvenimą, likimą. Ji ir Oidipas nepaisė nei dievų, nei lemties skirtų ženklų, pasikliovė savo protu... Per savo išdidumą jie tragiškai nukentėjo, per valdžios įnorį. Manau, kad gerai supratau režisierių, jis labai akcentavo valdžios jausmą, savęs pervertinimą, nieko nepaisymą.

Tikrai, po premjeros kelias dienas galvoje skambėjo pirmosios dalies pabaigos choras: "valdžia gimdo išdidumą"...

Režisierius netgi sakė: tegu būna kaip amerikietiškuose filmuose, vos ne holivudiškai - skamba muzika, o jie stovi, didingi dievai. Tiesiog tokia citata, net su ironija.

Oidipas tragiškajam virsmui, Aristotelio žodžiais, iš laimės į nelaimę išreikšti turi visą dviejų dalių spektaklio laiką, o Jokastei tenka palyginti nedidelis laiko tarpas. Kokiu keliu ėjote, ieškodami vaidybos priemonių, padedančių tikslingai kreipti koncentruotą vaidybos energiją?

Aš dar vis ieškau, o ir Koršunovas prieš spektaklį nepalieka manęs ramybėj, ieškom kartu. Nežinau, ar verta pasakoti, bet truputį per anksti mane įvilko į technišką apvalkalą. Dar nebuvau iki galo atsivėrusi, o mane jau "įspraudė" į rėmus. (Aišku, laiko buvo nedaug, o spektaklis ilgas, kadangi režisierius, brangindamas Sofoklį, išlaikė tekstą be didelių kupiūrų.) Tačiau aš jaučiau, kad tragedijoje galėčiau pasiekti didesnę amplitudę. Ir dabar po truputį bandau išsiveržti iš tų techniškų varžtų. Režisierius, ko gero, irgi pajuto, kad galiu daugiau, nes duoda man naujų užduočių, po truputį praveria mano vaidmens langus.

Tačiau kad ir toje scenoje, kur pasitvirtina įtarimai dėl Oidipo kilmės, suvaržyta forma - ribota plastika, mechaniškas judėjimas ratu ir tolydžio pratrūkstantis vienatonis riksmas - yra paveiki, joje justi pulsuojanti vidinė energija...

Suspausta energija - lyg tas puodas, kaip sakydavo Jonas Jurašas, neišleidžiantis garo. Jeigu sakot, kad tai paveiku, aš džiaugiuosi, bet pati savimi dar nesu visiškai patenkinta.

Po truputį veriamės, nes režisūrinė forma ir Jūratės Paulėkaitės scenografija labai griežta. Aktoriai turi tą griežtą formą ištirpdyti savo buvimu, savo karščiu, pripildyti atmosferą savo nervų, jausmų... Po truputį bandom iš tų rėmų išsiveržti, bet ne laužydami juos, o plėsdami.

Dar grįžkime prie pjesės interpretacijos ir tiltų į dabartį, apie kuriuos kalbėjote pradžioje. Oidipas su savo kalte ir kančia yra visai šiuolaikiškas personažas, o Jokastės prieštaravimų nepakelianti savimonė atrodo tolima mūsų laikui (beje, Jokastė, kitaip negu Oidipas, nedėvi ir šiuolaikiško kostiumo), sunku įsivaizduoti Jokastę, sugyvenančią su kalte...

Taip, ji tokia - arba, arba. Prieš spektaklį tam ruošiuosi. Scenoje gal atrodau labai pasitikinti, bet kitaip šito vaidmens negalima vaidinti. Jūs tiksliai pasakėte, jai yra tiktai du keliai, jinai eina tiesiai... Oidipas apsigauna, naiviai, vaikiškai netiki tuo, kas jam sakoma. (Daug kalbėjome apie tai, kad jis praregi tik iš tikrųjų apakęs.) Jis tiesiog negali pusiaukelėje praregėti. Jis turi grįžti atmintyje iki kūdikystės kojų pojūčio. Sofoklio pjesėje man tai buvo vienas žaviausių momentų. Ir Jokastė su savo dideliu jausmu - ta be galo tragiška meile - eina iki paskutinio taško be jokių nuolaidžiavimų, išlygų.

Kuo Jums ypatingas Jokastės vaidmuo šalia kitų Jūsų vaidmenų?

Turbūt ta "suspausta" forma, - esi lyg tame puode su garais. Man patinka jausmas, kad ne viskas išsakyta iki galo, "lubų" nebuvimas, kaip mes kartais sakome. Gilumos atradimas kartu su režisieriumi. Asketiška koncentracija, bet kartu - kiek šiandien sugebėsiu kunkuliuoti, išsakyti šiuolaikiškai, tiksliai, ar paveiksiu žiūrovą.

Galiu palyginti su vienu vaidmeniu iš praeities - Kamile Jono Vaitkaus režisuotoje Juozo Grušo "Unijoje". Nedideliame vaidmenyje tilpo viskas: naivumas ir įtarumas, meilė ir neapykanta, išdavystės suvokimas. Ten irgi buvo gryna ryški forma. Gera buvo vaidinti "Unijoje", kai suradau pusiausvyrą tarp formos ir turinio dramatizmo. Jeigu "Oidipe" tos svarstyklės galutinai išsibalansuos, bus didelis smagumas. Ačiū režisieriui, kad jis irgi ieško, nesustoja.

Jųdviejų su Dainiumi Gavenoniu scenoje sukurta pora yra saistoma daugialypių ryšių (mylimųjų aistra, partnerystė, motinos ir vaiko santykių aspektas, kitaip negu, pavyzdžiui, Pasolinio filme, kur Oidipo ir Jokastės santykiuose dominuoja Oidipo aistra Jokastei). Kaip sekėsi suderinti skirtingas scenos ir gyvenimo patirtis?

Oi, tai puikus partneris! Man tiesiog pasisekė, iš karto pajutau dvasinį ryšį. Nuostabus žmogus, talentingas aktorius. Tai - dovana mano praktikoj: neegoistiškai dirba, labai jaučia partnerę. Juk dažnai ateiname į sceną kažkuo apaugę, o gal ką nors pametę, todėl turim vienas kitam padėti. "Oidipe" - ne tik vyro ir moters meilė, reikia ypatingo ryšio, kitaip neišryškės tragizmas.

Ne kartą kurdama vaidmenis esu turėjusi daug užduočių. Suvaidinti, kad simpatizuoju partneriui, suvaidinti moteriškumą, dar - sulaužytą moteriškumą ir galiausiai - dramą. Man atrodo, jog tai mūsų mokyklos, studijų klaidos, kad mus, anot rusų, kaip "ono" auklėjo. Turėtų būti daugiau etiudų, kalbų apie vyro ir moters santykių pojūtį. Kartais matau filmuose, koks yra ryšys, kai moteriai šalia vyro nereikia vaidinti moteriškumo. Gal Lietuvoje nėra tų tradicijų? Nežinau, kas čia mus taip išdarkė...

Gal galėtumėte dar papasakoti apie repeticijas, kas Jums čia buvo įdomu?Ką iš režisieriaus sumanymų pavyksta įgyvendinti, o kas dar lieka ateičiai?

Man sunku buvo nugalėti nemeilę metalui - čia jau akmuo į scenografės Jūratės Paulėkaitės daržą. Gera buvo, kai pati savaime pajutau, kad turiu būti basa, bet liestis su metalu sudėtinga. Režisierius klausė manęs: kas yra, ar tu bijai tų sūpynių? Negalėjau jam pasakyt, kad nekenčiu metalo. Net sapnavau sūpynes. Jos buvo medinės, geros, šiltos, vos ne šokau jose, nereikėjo žiūrėti, kad koja neįstrigtų...

O šiaip mane gyvenimas išmokė labiau klausytis. Su Koršunovu, kaip ir su kiekvienu režisieriumi, - bandau panirt ir suvokti jo pasaulėjautą. Man tai buvo nauji vandenys, o dar amžiaus skirtumas. Bet nebuvo labai svetima, nes Koršunovas - Vaitkaus mokinys. Aš Vaitkų drįstu vadinti savo mokytoju, ne studijų laikais, bet teatre.

Prieš daug metų per interviu teatrologei Irenai Veisaitei kalbėjote apie režisierius, su kuriais iki to laiko buvote dirbusi: apie Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gyčio Padegimo pamokas. Ar galėtumėte trumpai apibūdinti Oskaro Koršunovo pamokas, ar dar per anksti tai daryti?

Gal ir per anksti, dar negaliu konkrečiai pasakyti, kad Koršunovas toks ar kitoks. O ir pačiam Koršunovui šitas žanras, šita pjesė - didžiulis rizikos momentas, visiškai nauja, negu iki tol daryta. Jis save dar atranda, gal net su mumis kartu.

O kas Jums apskritai įdomu šitame jauname teatre?

Jau esu sakiusi viename interviu, jog baiminausi negalėsianti dirbti tokiame šiuolaikiškame, netradiciškame teatre. Man visuomet imponavo toji lengva ironija, reta lietuvių tautoj, sugebėjimas pažiūrėt į save iš šono. Taip pat - visiškas aktorių atsidavimas, kurio režisierius reikalauja. Ir jo tvirtas žinojimas, kur eina. Tai užkrečia.

 

Skaitytojų vertinimai


7781. Aras :-) 2004-04-21 17:50
Juratė Onaitytė "Oidipe" vaidina puikiai. Gavenonis - vidutiniškai, ypač sunkiai artikuliuoja garsus. Akivaizdu, kad bekalbės aktorystės produktas. Stinga balso pratybų. Žinoma, kitakalbei publikai vaidinant tas nesvarbu. Ištisas riksmas vargina, bet čia turbūt ir režisieriaus klaida. Pats spektaklis itin vykęs, turtingas režisūrinių atradimų, filosofijos. Tai medžiaga mąstymui, pagirtina muzikos, scenografijos, judesio dermė, gaila, kad nesiekiama derinti žodžio. Įspūdingas žynys Teiresijas, jo, kaip tiesos, samprata. Galėtų būti raiškesnis Šinkariukas, nors jo buvimas jau įvykis, nesusipratimas -Sakalauskas finalinėje scenoje: eilinis jo pasimaivymas iškrenta iš spektaklio visumos(apie balandžio 20 d. spektaklį)

7783. Aras :-) 2004-04-21 18:17
Jūratės vaidmens paletė labai plati: čia jungiasi ir motiniškumas, ir moteriškumas, ir geidulingumas, ir, sakyčiau, netgi gašlumas, išplaukiantis iš aistros Oidipui (gal tai įrodo, kad Jokastė viską žino, bet meilę Oidipui stengiasi apsaugoti visimis išgalėmis?) Vidinis Jokastės nerimas (ar saugoma paslaptis)perteikiamas gana harmoninga vaidyba: balsas, žodis, judesio plastika susipina į visumą ir spinduliuoja didelę energiją. Vaidmuo įtaigus. Sėkmės!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:45:46 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba