Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-08-09 nr. 2911

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jūratė Sučylaitė.
JIS ŠAUKĖ TAUTĄ
1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
ATSISVEIKINO SU LAISVĖS PRANAŠU
7

TEATRAS 
• JONO VAITKAUS PATIRTIS SANKT PETERBURGE

KINAS 
• Romas Gudaitis.
MES VADINOME SAVO JULIŲ… LOZORIUM
1

PROZA 
 JURIJ MAMLEJEV

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS3

MUZIKA 
• VILMA SONGAILAITė.
SKAISTI KRISTUPO FESTIVALIO SAULĖ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
DĖL MANIEROS
1
• Ignas Kazakevičius.
MEDALIAI KLAIPĖDAI
• IŠVIETĖS "GALEROJE"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vita Česnulevičiūtė.
MUZIKA ALFONSO NYKOS-NILIŪNO DIENORAŠTYJE
7

FESTIVALIAI 
• Edmundas Gedgaudas.
KELI THOMO MANNO FESTIVALIO EPIZODAI
4

MEILĖS PAŠTAS 
• LAI GULBĖS LIEKA ŽIEMOTI2

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

KRONIKA 
• FILMAI JIDIŠ KALBA "SKALVIJOS" KINO CENTRE2

ATITAISYMAS 
• ATITAISYMAS!!!1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
APIE KNIAUKIMA
3

DE PROFUNDIS 
• ISIKAVA

PROZA

JURIJ MAMLEJEV

[skaityti komentarus]

Jurijus Mamlejevas gimė 1931 m. Maskvoje. Baigė Miško technikos institutą. Ilgainiui įsitraukė į "samizdato" veiklą, įkūrė "Seksualinių mistikų sektą". 1975 m. emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena pramaišiui Paryžiuje ir Maskvoje. Parašė romanų, apsakymų, esė, eilėraščių, tačiau pirmiausia save laiko prozininku. Rusijoje jo kūryba pradėta skelbti nuo 1989-ųjų.

J.Mamlejevo tekstams būdinga metafizinė, siurrealistinė pasaulėjauta, dvasinės herojų klajonės ir grubus, natūralistinis pasakojimas.

Vertėjas

VEIDAS

P. glaudėsi mažyčiame priskretusiame kambariūkštyje kažkur Niujorko užkampy. Čia pat buvo galima patekti į metro. Iš metropoliteno visada trenkė šlapimu - pusiau gyvulišku, keistai purvinos spalvos. Nors leisdamiesi žemyn šlapindavosi paprasti žmonės.

P. niekada neidavo į metro: bijojo, kad neužmuštų. Iš emigrantų girdėjęs - galbūt emigravusių iš mėnulio, - kaip apšaudo metro. Ir jis bijojo.

O ko, tiesą sakant, jam bijoti? Po to, kai peržengė draudžiamą ribą, savęs jau neprisiminė.

Negi galėjo bijoti mirties tas, kuris ir taip negyveno?

Kartais jis kaukdavo naktimis. Tačiau jis kaukė ne iš apmaudo, o iš tuštumos. Tiesa, jį baugino pamišėliai, dūmai iš po žemių, ginkluoti, tarsi per atominį karą, policininkai, rykliaveidžiai prabangiuose automobiliuose, - bet tą išgąstį veikiau skatino inercija nei jo beprotybė. Juolab kad jo esybės nebeliko.

Arba galbūt tą išgąstį skatino kokia nors pasislėpusi jo esybės skiautė.

Kartais jis eidavo į Niujorką, trindavosi kokiuose nors privačiuose vakarėliuose. "Skiautė" krūpčiojo nuo chaotiškų Niujorko žiburių, nuo veidų su akimis lyg iš dolerių popierėlių. Galbūt tie žmonės buvo savaip laimingi, bet tai buvo ypatinga laimė, nuo kurios P. imdavo pykinti.

Beveidžiai, storašikniai pastoriai pamokslavo "bažnyčiose". Prostitutės ir pseudovadukai buvo amžiaus stabai.

Be to, kol kas pusiau slapta klestėjo pedofilija, o P. to nė neįtarė, nes jo esybė nuo jo paspruko. Jis manė, kad vyrauja visuotinis puritoniškumas, ir netgi "pornografiją" jis laikė tam tikra puritonizmo atmaina.

Vakarėliuose, kur viešėdavo ir profesoriai, jis taip pat nedalyvaudavo. Ginčytis apie religiją, tai yra apie pinigus, buvo nepadoru: negalima kalbėti apie intymiausius dalykus.

P. viso to nesuprato ir tik mintyse abejingai verkė.

Jis stebėdavosi profesoriais: jie kalbėdavo apie orą, dar kalbėdavo, kad daugelis jų neskaitė Šekspyro, nes jiems tai atrodė nenaudinga. Didžiausi intelektualai svarstė homoseksualistų susvetimėjimo problemas. Bet tą galėjo sau leisti tik elitas.

P. nepriklausė elitui ir, be to, nieko panašaus nenugirsdavo, viską vertindamas kaip gryną puritoniškumą.

Jo ausis pasiekdavo tik:

How are you?(1)

How are you?

How are you?

O aplink nebuvo jokios pornografijos. Tik sykį, tarp kitko, gatvėje storulis pasikvietė jį už kampo ir staiga apnuogino savo pimpalą, įvyniotą į dolerį.

P. paėmė dolerį.

Daugiau nieko panašaus neatsitiko.

How are you?

How are you?

How are you?

Is it nice weather?(2)

Iš vakarėlių P. grįždavo savotiškai pakylėtas. Taip buvo todėl, kad jo esybė dar labiau nuo jo traukėsi.

Ir dėl to jam darėsi vis lengviau.

Kažkoks tipas įrašė į magnetofoną vieno vakaro pokalbius ir patarė P. varijuoti jais kituose vakarėliuose - tarp intelektualų. Bet, pasirodo, intelektualų negalima painioti su profesoriais: pastarieji veikiau priminė verslininkus. Tuo tarpu intelektualai buvo panašūs į froidininkus. P. viso to nesuprato.

Grįždavo iš vakarėlių (intelektualams jis atrodė tarsi vaiduoklis, nulipęs iš kino ekrano), pusiau pasinėręs į Niujorko orą, jausdamasis turtingas, nors pinigų trūko net maistui… Jis nieko negalėjo sau leisti. Tik sykį mechaniškai apmyžo nerangų žmogų, kuris gulėjo prie metro, atsukęs pilvą žvaigždėtam dangui. Žmogus jautėsi laisvas - suprantama, nuo gyvenimo (ir nuo šio, ir nuo amžino). Apmyžo jį, nė nepastebėjęs. O po to nusilenkė dangoraižiams…

O galiausiai, praslinkus daugybei dienų po visų šių atsitikimų, jis išvydo Veidą. Tai atsitiko per jo gimtadienį. Jis įjungė televizorių. P. mėgo junginėti televizorių, nes jis atstojo išmintį. Mirgėjo pedikai, senatoriai, garsenybės, prostitutės, pastoriai ir samdomi intelektualai. Bet visa tai šįkart nelabai sujaudino P.

Svarbiausia, kad jis išvydo Veidą. Čia buvo žmogus, tai išnyrantis ekrane, tai vėl iš jo dingstantis.

Žodžiu, jis buvo pusiau garsus.

Bet svarbu ne tai. Svarbiausia Veidas.

Beje, tokių veidų jis daug kartų matė ekranuose, reklamose, gatvėse…

Bet šiame Veide viskas atsispindėjo daug siaubingiau. P. buvo priblokštas: Veide atsispindėjo tai, kas baisiau už Mirtį. Tai P. labiausiai ir sukrėtė. Jis buvo įsitikinęs, jog mirtis ir pragaras - baisiausia, kas mūsų laukia. Jis išvydo kažką tokio neypatingo - pačios kraštutinės formos, - kad joks suirimas, jokios kančios, joks pragaras negalėjo paliesti tokio Veido šeimininko. Tai buvo baisiau už pragarą, baisiau už dezintegraciją, baisiau už mirtį!

Vadinasi, baisiau už viską. Tuomet P. išsižiojo - tą akimirką, kai savo sąmonėje aptiko Veido išraiškos paslaptį.

P. mėgo tuos "visagalius", ypač jų šešėlius.

Veidas ilgai nepaliko jo ramybėje. Jis sapnuodavosi naktimis - su visa savo didybe ir daugiaprasmiškumu. Kartais mirkteldavo - suprask, būk kaip aš.

Ir tuomet P. pasidavė. Jis tapo toks, kaip tas, kuriam baisesnis už Mirtį. Vieną dieną atsibudęs žvilgtelėjo į veidrodį ir išvydo, kad jo mielas, beveik vaikiškas veidas savo esme bei išraiška niekuo nesiskiria nuo To Veido.

Jis pats tapo tuo Veidu, tiksliau, Antiveidu. Ir tuomet jam prasidėjo laimingos dienos. Jis staiga gavo darbą (kas apskritai prilygo stebuklui). Dar daugiau. Po septynerių metų tapo Samdoma Garsenybe. Buvo pripažintas pasaulyje, televizinamas, mokė, keliavo.

Bet jo Antiveidas pribloškė tokį P.P.

Ir tas P.P. perėmė neapsakomai paprastą P. pavidalą.

Ir po dešimties metų irgi išaugo į Samdomą Garsenybę, televizinosi, mokė, keliavo…

P. jau senokai buvojo vietovėje, baisesnėje už pragarą, o P.P. vis keliavo, televizinosi, aiškino, švietė ir mokė.

KITA

Niekas nesakė emigrantui Grigorijui, kad jis turi mirti. Bet jis ir pats kai ką suprato, žvilgtelėjęs į Niujorko dangų.

Dangus buvo kitoks, palyginus su tuo, kuris driekėsi virš jo šalies. Bet iš esmės kitaip atrodė viskas: nuo žmonių iki medžių, nuo akių spindesio iki miesto garsų, nuo tylos iki lavonų kapinėse. Viskas buvo keistai kitaip ir tam tikru atžvilgiu nesuprantamai kraupu: galų gale namai kaip namai, žemė kaip žemė ir žmonės tarsi ne su dviem galvom, bet kodėl gi nuolat atrodo, kad yra kai kas paslaptingai kraupaus, tvyrančio visur: nuo gamtos, žolių, medžių ir dangaus spalvos iki miestų ir gyventojų judesių, tarsi žemė ir šis miestas prakeikti amžiams? Kieno? Indėnų, seniausiai beveik išnaikintų, ar antgamtinių būtybių? Ar taip tik atrodė?

Bet blogiausia prasidėjo atsiradus mėlynai būtybei. Ji, ausyta, netikėtai atsidūrė jo kambaryje, tarakonų prišnerkštame kampe, nukabinėtame skalbiniais.

Grigorijus, ją išvydęs, iš pradžių pravirko, nes pasijuto esąs nevienišas, suprato, kad netgi neišprotės, kad jis turi draugą ir kad daugiau jis nebėgios lyg pamišėlis juodomis ir siauromis Niujorko gatvėmis.

Bet po to ši mėlyna būtybė uždainavo. Akių - kaip mūsų - ji neturėjo, bet ašaros tekėjo. Beje, jos ne visai priminė ašaras. Grigorijus ėmė kvatoti ir nusiavė batus.

Staiga iliuzijos baigėsi. Jis netikėtai pajuto, kad mėlyna būtybė ir yra apytikrė to kito sankaupa, kad - nepastebimai - tvyrojo visame šiame jį supančiame siaubingame mieste. Tai buvo ne tik kita kalba, kiti miestai, kita žemė, kiti papročiai - visa tai iškart jį pribloškė. Bet jis šio to panašaus tikėjosi, pagaliau nebuvo jau taip ir baisu. Reikalas tas, kad už viso to jis išvydo išties kita - kai ką nepasiekiamo, paslaptingo, protu nesuvokiamo, šalto, netgi kosminio ir naikinančio visa, kas žmogiška. Žinoma, tas "kita" nebuvo kuo nors antgamtinis - anaiptol, tai netilpo jo sąmonėje ir kartu jis tai suvokė, ir būtent dėl tokios prieštaros jam atrodė, kad tikrai išprotės ir viskas pasibaigs.

O dabar tas "kita" susikoncentravo ir atsidūrė jo kambaryje, kampe. Padaręs savo atradimą, Grigorijus akimirkai sustingo: kas bus toliau? Galas? Virtimas šiuo padaru, kurį atsiuntė paslaptinga stichija? Ir tuomet mėlyna būtybė, visiškai jį perpratusi, pakėlė leteną. Jie ėmė nebyliai keistis mintimis. Mėlyna būtybė kažką vapėjo, o Grigorijus beveik nesuprato.

Būtybė turėjo vieną akį ir buvo nerami. Netikėtai Grigorijus ėmė ruoštis kovai. Bet tuoj pat šalia savęs išvydo savo antrininką. Ir suprato: tai kažkoks neregėtas jo asmenybės aspektas, kuris jau niekada neatsiskleis. Tai galėjo būti jo sielos ateitis.

Tačiau jį užplūdo jėgos. Ir jis prisiminė visa, kas artima, "praeita"; mėlyna būtybė nepatenkinta sukrutėjo. Tai, kas gimta (ką jis atsivežė iš gimtosios šalies), staiga išėjo iš jo, pavirto kitu antrininku ir stojo iš kitos pusės: taip jį apsupo jo didieji antrininkai, išėję iš jo.

Senas pilkas veidrodis ant sienos atspindėjo juos ir mėlyną būtybę kampe. Pats jis tapo beveik nematomas, beveik neatsispindintis veidrodyje.

Penkios pelės staiga pralėkė tarp jų ir mėlynos būtybės, ir tai prajuokino Grigorijų. Įtempęs valios likučius, jis ėmė apžiūrinėti mėlyną būtybę. Ji pasikeitė, tarsi nusimesdama tam tikrą apvalkalą. Grigorijui dingtelėjo, kad tai gyvas "žmogus" - na ne, dabar prieš jį ne tik "kito" sankaupa, o gyva būtybė, kažkaip susijusi su kitu - neaišku, kaip, tačiau išties nepaprasta "kito" sankaupa. Galbūt tai buvo žmogus (tiksliau, buvęs žmogus), gyvenęs "kitame".

Tuomet Grigorijaus siela nurimo, ir jis mirktelėjo būtybei. Taip, taip, ji buvo gyva, nes atsakydama nusikvatojo, apnuogindama senus išpuvusius ryklio dantis, ir tuo pat metu vaiduokliška. Šis vaiduokliškumas ir smarkiai puvėsiais dvokianti burna Grigorijų sukrėtė.

Tuomet būtybė užsičiaupė ir išvertė akį - vienintelę, šaltą, vandeningą, bekrauję, bet su ilgu, kaip straublys, ilgesiu.

Grigorijus šyptelėjo akiai. Ši dar labiau paniuro. Grigorijus pravirko - akis tapo beprotiška. Tada Grigorijus nusikvatojo, bet akis užsimerkė.

- How are you? - raiškiai paklausė Grigorijus.

- How are you? - mikliai, bet nesąmo-ningai atsakė būtybė.

- Is it nice weather? - nuolankiai paklausė Grigorijus.

- Really, it is.(3)

Tai jau priminė kokį nors profesorių vakarėlį universitete.

Patylėjo.

Ir staiga mėlyna būtybė, tarsi nusimetusi eilinį apvalkalą, prabilo.

- Išgelbėkit mane, - tarė ji.

- Kaip aš tave išgelbėsiu? - paklausė Grigorijus.

- Aš noriu mirti. Padėk man, bičiuli, numirti, - mėlyna būtybė žybtelėjo savo išpūsta akimi.

- Bet aš irgi noriu mirti, - atsakė Grigorijus.

- Todėl aš pas tave ir atėjau. Mes pasikeisime mirtimis. Tu man duosi savo, o aš tau savo. Juk kiekvienas miršta ypatingai. O savo mirties aš dar ilgai lauksiu.

Čia Grigorijus įsiuto.

- Aš noriu mirti savo, o ne svetima mirtimi! Aš ir taip svetimame pasaulyje, kuris gali išvaryti iš proto ir Budą. Mane supa mano antrininkai, geriausia, ką aš turiu, o aš tik vienas. Galbūt man lemta amžiams palikti ne tik savo šalį, bet ir šią planetą…

- Anksčiau ar vėliau tu ją paliksi, nes mirsi… Bet pasikeiskime mirtimis. Ir tu nukeliausi ten, kur turiu būti aš, ir atvirkščiai.

Atsakydamas Grigorijus užkaukė. Jis pasijuto dukart išprotėjęs. Tas kitas akivaizdžiai kankinosi. Jį reikia pasmaugti, kad nesikankintų. Ir Grigorijus puolė mėlynąjį. Šis šastelėjo šalin, skubiai pažvelgdamas giliai į Grigorijaus širdį. Ir Grigorijus netikėtai pasikeitė, netekdamas savo vardo, antrininkų, šalies ir savo mirties.

KRUGLIAŠAS, ARBA LAVONŲ DEIVĖ

"…Pasauliui reikia keistų padarų"

B.Provotorovas. Iš eilėraščių

Ilgai kvatojosi krugliašas, kol numirė. Jam iš tikrųjų į viską buvo nusispjaut: pirmiausia jis nežinojo, kas jis (beje, to nežinojo ir kiti), antra, jeigu ir būtų žinojęs, būtų nesupratęs.

Jis voliojosi didžiuliame šiukšlyne vidury Niujorko, niekam nekrisdamas į akis.

Krugliašas tik dainavo. Bet apie ką dainavo? Apie Dievą jis nieko nežinojo, apie žmoniją taip pat.

Tačiau kažkas šnibžtelėjo jam į ausį, kad, esą, žmonija niekam tikusi, kad ji puolė, degradavo ir dabar miglotai ir keistai supranta tobulo ir normalaus žmogaus sąvokas.

Bet krugliašas apie tai nesusimąstydavo. O ar galėjo susimąstyti, neturėdamas rankų ir kojų, ką jau ten kalbėti apie veidą.

Besikuičiantis šiukšlyne nykštukas jį apibūdino vienu žodžiu: "Banditas!"

Jis buvo beveik supuvęs, kai staiga netolies išdygo teologas, įtikinėjęs savo pakeleivį, taip pat šventiką, kad, esą, negalima mirti nesupratus Dievo, ir kad mums, esą, seniai skirta jį suprasti. Ir kad žemėje yra verslas, o Dievas yra danguje.

Krugliašas nustebo, truputėlį paraudo, baigė pūti, o po to mirktelėjo vienintele savo akimi, esančia nugaroje.

Nežinia kam.

Faktiškai jis smigo žemėn, nusimesdamas kevalą ir virsdamas kitokiu krugliašu.

- Nieko negaliu įrodyti, bet tikiu, - toliau pliurpė teologas, kreipdamasis į bičiulį. - Mane domina tik faktai. Pasimeldus verslas gerai sekasi, tai patikrinta statistiškai. Mano bičiulis, legaliai prekiaujantis ginklais, paprastai kalba maldas, kurias jam rekomenduoju. Jis lobsta, kaip reta. Vadinasi, jis - Dievo išrinktasis. Tokie faktai. Mėgaukitės ir lobkite!

Krugliašas lėtai leidosi žemyn ir galiausiai išnyko už fizinės žemės ribų.

Apačioje įkurtuves šventė ištįsę, vabzdžius primenantys padarai išsprogusiomis šaltomis akimis, panašiomis į teologo. Jų protai rūko lyg krematoriumo dūmai. Bet ir čia krugliašas taip pat naiviai nežinojo, kas jis ir kas jo laukia. Jam pasirodė, kad apskritai niekas nepasikeitė ir kad jis yra ten pat, kur buvo anksčiau, tai yra Niujorke.

Nuošaly, kažkokiuose drėgnuose požemiuose, šmirinėjo žuvies formos pusgyviai. Jie pavydėjo krugliašui, ir jų pavydo bei neapykantos užtaisas buvo atkaklus ir galingas, bet žudė juos pačius. Jie skendėjo liepsnose, rijo tas drėgmei abejingas liepsnas.

Krugliašas plūduriavo tarp tų požeminių gyvių kitoks nei jie. O po to jį ėmė traukti dar žemiau.

Tai, ką jis išvydo apačioje, buvo neaprašoma, bet ir tai jo niekuo neįtikino…

"Metas galutinai paskęsti", - pamanė jis.

Tačiau jį išgelbėjo beprotybė. Kažkokia blausi šviesa trenkė į sąmonę, ir krugliašas baigė būti krugliašas. Jis pavirto lavonų deivės kliedesiu.

KEROL

Jis gyveno skylėje. Jį vadino moterišku vardu - Kerol.

Kerol nesuprato, kas jis toks ir koks dabar iš tikrųjų amžius: dvidešimtas ar dvidešimt trečias.

Ir tai buvo ne todėl, kad jis gyveno skylėje. Iš skylės Kerol kartais išlįsdavo į paviršių. Bet tai, ką matė, jį smaugė. Tamsi, siaubinga Niujorko naktis.

Lįsdamas į paviršių suprasdavo, kad yra žuvęs amžiams, kad prakeiktas, kad paskendęs pragaro ugny kaip ir šis siaubingiausias Svajonių Miestas. Nors Kerol ir pats tam tikra prasme yra svajotojas.

Kartais, pavyzdžiui, jam atrodydavo, kad jo galvoje vietoj dviejų ausų išauga du pimpalai, didžiuliai, ilgi ir visaapimantys. Iš ypatingų šių pimpalų judesių galima buvo spėti, taip sakant, ateitį. Bet ateities nebuvo. Juoda naktis ilgomis kaip aštuonkojo rankomis jį smaugdavo vos iššliaužus iš savo skylės.

Jis mėgino dainuoti populiarias dainas, bet tai nepadėdavo.

Keletą kartų išėjęs iš lindynės jis nudžiugo.

Kartą išvydo žmogų, gulintį kruvino šlapimo baloje, ir šlapimas mintyse spindėjo virš jo galvos. Kerol ir pats suprato, kad jis taip džiaugiasi.

Kitąkart jis nudžiugo pabučiavęs katę.

Iš tikrųjų tai buvo ne katė. Į jį žvelgė dvi keistos akys. Tarsi pakylėtos į muzikos erdvę silkės akys. Ir jis pabučiavo tas akis. Ir netgi nepajuto, kad klūpo ir kažkas stambus ir tamsus bučiuoja jį iš užpakalio, panardinęs kliedesy.

Viso labo du atvejai, kada jis buvo apimtas džiaugsmo ir tiesiog juokingas… Bet juodas plieninis ratas jį kaustė.

Jis mėgo nuo jo slėptis savo skylėje. Ten rasdavo smarvę, žiurkių, tarakonų ir kitą būtį.

Susirietęs į kamuoliuką, jis užmigdavo toje skylėje, ir jo veidas liesdavo kojas. Taip buvo ramiau. Aplink šmėkščiojo visokie smirdžiai, bet tai nieko nekeitė.

Kerol kartais verkdavo. Bet jis verkdavo nežinodamas, kad verkia. Ašaros tekėjo vidun, o jeigu ir ne, tai jam rodėsi, jog tai snargliai. Visur galima persišaldyti.

Tikras galas užklupo jam išėjus iš skylės (išėjo galutinai). Viduje smarvė nuo išskyrų, tarakonų ir žiurkių tapo visiškai nepakeliama, bet "tai" (Kerol niekada nelaikė savęs moterimi, nes suvokdavo save esant bendrąja gimine) tarė:

- Pakaks, daugiau nebegaliu…

Ir tas "pakaks, daugiau nebegaliu…" išvedė jį į gatvę, laisvėn. Bet tada juoda Niujorko naktis ėmė jį smaugti.

Švelnus ir lengvas Kerol pradėjo nykti. Iš pradžių dingo atmintis: Kerol staiga suprato, kad jis nežino, kas jis toks. Gimė kada nors ar jau mirė? Ar turėjo tėvą ir motiną, o jei turėjo, tai kas jie? Jis nieko nežinojo, tarsi būtų egzistavęs tik šią akimirką, o praeities nė nebūtų buvę. Prisiminė tik savo vardą: Kerol. Noras prisiminti, tiesa, kartais plyksteldavo. Jis priėjo prie šuns (prie žmonių nedrįso artintis, laikydamas juos demonais) ir paklausė jo, kas buvo jo - Kerol - tėvas ir motina. Šuniukas priešindamasis suurzgė.

Netrukus Kerol prarado vietos nuovoką - jis nežinojo, kur yra. Didžiulis miestas jam atrodė lyg juodas miškas, priešinga žemės pusė, o požeminis metro - jo gyventojai.

"Kaip aš taip įkliuvau?" - pagalvojo Kerol.

Už kampo, prie šventyklos ir banko, pradėjo nykti jo kūnas. Šį irimą Kerol suvokė su tokiu nežemišku, nežmonišku ilgesiu. Jam ėmė stingti kojos, jis stingo vis labiau ir labiau…

Jis nukrito, o per jį žengė demonai. Kūnas visiškai sustingo, tarsi pavirsdamas nebūties gabalu.

O po to ėmė nykti ir sąmonė. Galvoje ištirpo vardas. Nyko ir pojūtis neregėto, aukšto, besiveržiančio aukštyn patologinių žvaigždžių, tamsaus miško, stūksančio kitoje žemės pusėje link.

Paskutinę akimirką Kerol užsimanė šnibžtelėti ką nors švelnaus autobusui - to miško gyventojui, ir sąmonė jį apleido.

Palaidojo jį dievai žino kur. Bet kape Kerol staiga grįžo atmintis, po to ir sąmonė (tik kūnas, deja, negrįžo: jis greitai puvo nuo kitų lavonų kaimynystės tame broliškame skurdžių kape).

Ir Kerol, gulėdamas kape, mintyse smagiai kvatojo. Jis prisiminė vardą, savo motiną ir tėvą, dabar jis žinojo, kur yra (o būtent kape) ir kad virš jo driekiasi didžiulis miestas.

Bet Kerol kvatojosi ir dėl to, kad suprato: jis žuvo amžiams ir greitai jo sąmonė transformuosis, kaip transformavosi jo kūnas.

Vertė BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS

____________

1Kaip gyveni?

2Geras oras?

3Taip, tikrai.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:45:18 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba