Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-08-09 nr. 2911

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jūratė Sučylaitė.
JIS ŠAUKĖ TAUTĄ
1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
ATSISVEIKINO SU LAISVĖS PRANAŠU
7

TEATRAS 
• JONO VAITKAUS PATIRTIS SANKT PETERBURGE

KINAS 
• Romas Gudaitis.
MES VADINOME SAVO JULIŲ… LOZORIUM
1

PROZA 
• JURIJ MAMLEJEV

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS3

MUZIKA 
• VILMA SONGAILAITė.
SKAISTI KRISTUPO FESTIVALIO SAULĖ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
DĖL MANIEROS
1
• Ignas Kazakevičius.
MEDALIAI KLAIPĖDAI
• IŠVIETĖS "GALEROJE"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vita Česnulevičiūtė.
MUZIKA ALFONSO NYKOS-NILIŪNO DIENORAŠTYJE
7

FESTIVALIAI 
 Edmundas Gedgaudas.
KELI THOMO MANNO FESTIVALIO EPIZODAI
4

MEILĖS PAŠTAS 
• LAI GULBĖS LIEKA ŽIEMOTI2

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

KRONIKA 
• FILMAI JIDIŠ KALBA "SKALVIJOS" KINO CENTRE2

ATITAISYMAS 
• ATITAISYMAS!!!1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
APIE KNIAUKIMA
3

DE PROFUNDIS 
• ISIKAVA

FESTIVALIAI

KELI THOMO MANNO FESTIVALIO EPIZODAI

Edmundas Gedgaudas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Frido ir Thomas Mannai Kalifornijoje 1948-ųjų rugsėjį

Gal prieš 40 metų labai šviesiai tebeprisimenama pianistė Zofija Didenkienė (mūsų muzikos klasiko Juozo Naujalio duktė) trupučiuką nustebo sužinojusi, jos nesu skaitęs Thomo Manno. Regis, užkliuvo už kažkokios kvailos mano išankstinės nuomonės. Patarė nedelsiant imtis "Užburto kalno", jos pačios keturis sykius perskaityto. Įdavė pirmąjį tomą, kurio atmosfera man augte suaugo su anos lietingos vasaros dienomis. Taip ir liko, nors ten, prabangioj kalnų sanatorijoj, magiškai maišėsi skirtingi metų laikai, o ir pats laikas tapo kitkuo, negu buvo Hanso Kastorpo paliktose žemumose.

Keitėsi ir pats herojus, patirdamas tikrų tikriausią egzodą. Ir grįžus iš šiemetinio Th.Manno festivalio Nidoje man ta mintis įgijo naujų atspalvių. Matyt, pratęsdama ten susibūrusių ne bet kokių galvų mintijimus apie emigraciją, išeiviją, tremtį...

Festivalio tema buvo "Thomas Mannas ir egzodas". Vadinti jį, kaip jau įprasta, muzikos renginiu (vyko šeštą kartą) nebetikslu. Prie didelės ir vertingos Onos Narbutienės sudarytos muzikinės programos solidžiai šį sykį prisišliejo studijų, samprotavimų, skaitomų ir ekspromtu išsakomų įžvalgų dalis, kurioje vyravo su literatūra susiję žmonės. Tarp jų ir egzodo patirtį išgyvenę profesoriai - Frido Mannas (didžiojo rašytojo anūkas, kelių prozos ir su psichiatrija susijusių knygų autorius) bei Tomas Venclova. Pirmasis dar bemaž vaikystėje iš gimtosios Kalifornijos su šeima persikėlė Europon, o antrasis, kaip žinia, rašytojiškai brandai artėjant pajudėjo priešinga kryptim. Sąlygų, kuriomis vyko vieno ir kito egzodas, nei iš tolo nepalyginsi, o ypač dingsčių.

Egzodo temą pradėjo prezidento Valdo Adamkaus prisiminimai apie tas lietuvybės būnant svetur saugojimo formas, su kuriomis siejosi jo paties patirtis. Taigi pradėta buvo nuo veiklos Vokietijoj, paskui pereita prie krepšinio, jautriai papasakojant apie su šia sporto šaka susietą, lietuvybę žadinančią kelionę per mūsiškių gyvenamas Pietų Amerikos vietas. Drauge su Raimundu Mieželiu kalbėdami apie tautinės dvasios gaivinimą (pokalbį vedė profesorius Adomas Butrimas), priartėjo prie "Santaros-Šviesos". Ir čia jau norom nenorom ėmei galvoti apie per anksti mus palikusį Vytautą Kavolį. Jo mintis kituose susitikimuose pagvildens (arba savas paraleles joms brėš) dar ne vienas.

Į amerikietišką lietuvių išeivijos atmosferą nukėlė Vytauto Igno paveikslai. Tik ten jie šitokie galėjo atsirasti ir patraukti Beatričės Kleizaitės-Vasaris akį (jos kolekcija pasitarnavo Nidos ekspozicijai). Bet ar galėjo ten rastis, tarkim, Vinco Kisarausko darbai? Dvi laisvos (ir kokios skirtingos!) asmenybės, du egzodo - geografinio ir vidinio - variantai.

Tą pirmą vakarą evangelikų bažnyčioj - puikusis Martinł styginių kvartetas iš Čekijos. Koncertą jie pradėjo savojo "patrono", taigi Bohuslavo Martinł muzika. Labai čekiška, kaip ir protarpiais kito žydų kilmės kūrėjo, Gustavo Mahlerio. Tik jų individualybės skirtingos. Ar nesijautė esą išeiviai iš savo biblinės tautos? Martinł tėvas, beje, buvo katalikų bažnyčios varpininkas. Vėliau jo sūnus gyveno ir kūrė Prancūzijoje, smarkiai veikiamas tenykštės aplinkos.

Ir Antoninas Dvorakas trejetą metų pabuvojo toli nuo tėvynės, vadovaudamas Niujorko nacionalinei konservatorijai. Buvo ten kūrybingas, bet grįžo savojon Prahon. Nidoje klausėmės jo Kvarteto op. 105, paskui su ansamblio dalyviais Čekijos ambasados surengtame pobūvyje gurkšnojome tikrą Pilzeno alų.

Bet kodėl Čekija? Th.Mannas joje juk negyveno? Taip, tačiau ši šalis iš tėvynės išvykusiam rašytojui 1936 metais suteikė pilietybę. Menkai tepažinęs čekų literatūrą, sakėsi vertinąs jų muziką. Sugebančiam ne tik girdėti, bet ir išgirsti, tai nemenkesnis už žodinį būdas pajaučiant bei ką ne ką perprantant. Anais laikais dar šitaip pasitaikydavo.

Šveicarijoj Th.Mannas gyveno palikęs Vokietiją, jon po karo sugrįš jau kaip JAV pilietis. Čia ir pasitiks gražias savo netrumpo gyvenimo sutemas.

Nidoje - du su šia šalimi susiję koncertai. Vieną jų užbaigė savo devyniasdešimties ir poros metų nepaisančio, vis dar kūrybingo Meinrado Schütterio aforistinės miniatiūros. Talpu, skaidru, be retorikos iškalbinga. Įdomus turėtų būti žmogus. Mūsų (ir ne tik) didžiai vertinamas vokiečių fleitininkas Carsenas Hustedtas festivalio pabaigos vakarą į klasicistinį Manheime pagarsėjusio čeko Jano Vaclavo Stamico koncertą įterps modernias M.Schütterio kadencijas.

C.Hustedto fleita, beje, skambėjo ir minėtame šveicarų koncerte. Jam tąsyk akompanavęs Jurgis Karnavičius vėliau surengė rečitalį, atlikdamas Ferenco Liszto, tos vengrų ir vokiečių kultūrai lygiai reikšmingos asmenybės, ciklą "Šveicarija". Tai didesnės kūrinių visumos, pavadintos "Klajonių metai", dalis. Per keletą dešimtmečių rašyta, ji truputį "kastorpiškai" žaidžia laiku, bet dar labiau skaidraus paviršiaus ir mįslingų giliųjų sluoksnių gretinimu. Tinka į tą muziką žvelgti iš šalies, taip ne nutolstant, o tik tiksliau pajaučiant potekstes, mąslų programiškumą. Pianistas į jį netiesmukai ir įtaigiai įsijaučia, jo mąstysena skleidžia aurą, labai palankią to paties Hanso Kastorpo būsenoms. Beje, irgi Šveicarijos sanatorijoj išgyventoms...

Ne man vienam apmaudu, kad pianistinis J.Karnavičiaus menas patiria pernelyg stiprią vidinę emigraciją. Šis kūrybingumo stimulas (o kartais ir būtina sąlyga) turėtų rasti adekvatesnę darną su viešuma kur kas intensyviau koncertuojant, nes bėga geriausi metai.

F.Liszto klajones, jo santykius su skirtingomis Europos kultūromis lėmė laisva valia pasirinktas gyvenimo būdas. To nepasakysi apie du rusų muzikos milžinus, Sergejų Rachmaninovą ir Sergejų Prokofjevą. Pasaulio piliečiais (kiekvienas savaip) jie jau buvo tapę iki bolševikinio perversmo, tik norisi pridurti, jog tai būta rusiško "įsipilietinimo" pasaulyje variantas. Gal kiek panašus į Th.Manno vokiškąjį, kai Vokietija tarsi drauge su juo klajojo. Ryšys su gimtąja kultūra, vokiškoji gyvensena nesilpnėjo ir Kalifornijoj, Santa Monikos pašonėj buvusiam rašytojo būste. Tik ar vokiečiui tai reiškė tą patį, ką ir rusui? Tiesa, S.Rachmaninovo įsikurdinimas JAV ir Šveicarijoj yra šiokia tokia (manyčiau, labiau išorinė) paralelė. Konservatyvusis aristokratas oriai atstovavo ties devyniolikto ir dvidešimto amžiaus sandūra iškilusioms rusų kultūros aukštumoms. Tai jau buvo istorija, tačiau S.Rachmaninovo - kompozitoriaus, dirigento ir bene iškiliausio praėjusio amžiaus pianisto - asmenybė tarsi tebetęsė aną laiko tarpsnį. Tai jo "užburti kalnai".

Festivalyje šiam kompozitoriui artimą rusų kultūros "sidabro amžių" priminė pluoštas kūrinių fortepijonui ne tik dviem, bet ir keturiom rankom, romansai, Jono Auksaburnio liturgijos ištrauka. Visi interpretuotojai, sakytum, ne šiandieniškai - ir kiekvienas savaip - priartino ano nutolusio laiko poetiką, fortepijono garsų arba jų sąveikos su žmogaus balsu magiją, choro skambėjime sau priebėgą randančią metafiziką, kuri pasaulietinius S.Rachmaninovo kūrinius yra linkusi aplenkti. Visa tai išgyventi, pabūti nostalgiškoms mintims palankioj erdvėj mus skatino Vokietijon iš Maskvos senokai emigravęs pianistas Alexanderis Malteris, vilniečių pianistų Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetas, Sigutės Stonytės ir Jurgio Karnavičiaus brandi simbiozė ir Romo Gražinio nenuilstamai puoselėjama "Aidija".

Vienu muzikinio avangardo kūrėjų tapęs ir, sakytum, visiškai sueuropėjęs S.Prokofjevas 1932 metais grįžta sovietijon, kur, beje, tęsia emigranto, tik nuo šiol jau vidinio, gyvenimą. Sandėrio su patologiškai ideologizuota aplinka išvengti jam nepavyko, bet ir tokiomis aplinkybėmis parašyti kūriniai rodo jų autoriaus genialumą. Th.Manno festivalyje tą puikiai pailiustravo Pirmoji sonata smuikui ir fortepijonui. Žodį "puikiai" skirčiau ir galiūnišką to kūrinio mastą bei dvasią be menkiausių išlygų išreiškusiai smuikininkei Ingridai Armonaitei bei į gaivalingo siautulio ir disciplinos sąveiką menkoku "Weinbacho" fortepijonėliu deramai įsiliejusiai Aušrai Banaitytei. Beje, S.Prokofjevo muzika festivalio dienomis ne tuo vieninteliu opusu skatino pamąstyti apie tokias vos ne groteskiškai skirtingas egzodo apraiškas patyrusį kūrėją. Jo muzikos buvo ir M.K.Čiurlionio kvarteto, ir Muzikos akademijos kamerinio orkestro (dirigentas Robertas Šervenikas) programoje. Penkias melodijas šalia įsimintinos Sonatos pagrojo ir minėtos šauniosios moterys.

* * *

Apie įvairų egzodo poveikį kūrėjams (ir ne tik jiems) pranešimus skaitė profesoriai Tomas Venclova ir Egidijus Aleksandravičius. Po jų įvykusiame pokalbyje prelegentai, vadovaujant Ruthai Leizerowitz (iš ankstesnių festivalių pažįstamai kaip Ruth Kibelka), samprotavimus pratęsė. Tomas Venclova kalbėjo apie ryšio su gimtąja žeme svarbos mitą, nors tikrovė rodanti kitką.

T.Venclova. Yra kalbama apie bambagyslę, siejančią su motina. Man bambagyslės perkirpimas žmogų kaip tik daro normaliu organizmu, kuris gyvuoja ir plėtojasi pats. Emigrantai, visaip besistengią išlaikyti ryšį su tautos tradicija, laikantys save pranašais, dažniausiai sustabarėja ir pasidaro nebeįdomūs. Tampa prastesni rašytojai, negu buvo tėvynėje.

Kita vertus, žalinga ir tai, kai atsiskyrimas nuo gimtosios dirvos daromas svarbiausiu gyvenimo turiniu. Tokių atvejų irgi esama. Vienas tokių buvo Jurgis Mačiūnas, iš dalies - Jonas Mekas. Abu šie keliai, man rodos, yra klaidingi ir labai stiprių meninių rezultatų pateikti negali.

Mano manymu, žmogus pirmiausiai atsakingas už save patį, už savo likimą. Jeigu iš to likimo padaroma kažkas vertinga, tuo pačiu atliekama ir pareiga visuomenei. Tą galima daryti ir gimtinėje, ir emigracijoje. Bet viena svarbiausių prielaidų yra nukirsti bambagyslę, kuri žmogų suvaržo.

E.Aleksandravičius. Tai dvilypis klausimas. Mes galime klausti, kaip egzilai žiūri į egzilį ir klausti, kaip likę šalyje žiūri į emigraciją ir emigrantus. Apsistosiu ties antrąja klausimo puse, mums aktualesne. Didelės tautos jų žmonėms emigruojant gali jaustis saugesnės, negu mažos. Prieš pusantro šimto metų etnolingvistinio tapatumo sukurta bendruomenė į emigraciją reagavo pakankamai tolerantiškai. Aišku, būta pojūčio, kad mūsų mažėja, nes silpstam, patiriam žalą.

Devyniolikto ir dvidešimto amžių sandūroje buvo galima stebėti ir pavydą, ir pajuoką, ir pasipiktinimą, ir visišką supratimą. Mane labiau stebina, jog klasikinio nacionalizmo laiku, apie 1925-1935 metus, net lietuvių mokslininkai rašė visiškai normalius tekstus apie emigraciją kaip normalų reiškinį. Spaudė politikus, kad šie padėtų emigruojantiems žmonėms, kurtų Pasaulio lietuvių bendruomenės saitus. Baisiausia atsitiko totalitariniu laiku, sovietmečiu. Emigracija juridiškai tapo įvardinta kaip nusikaltimas. Net noras emigruoti buvo baudžiamosios atsakomybės objektas. Dabar gi turime maišalynę, savotišką sweet and sour kokteilį. Maišosi sentimentai, kad mūsų mažėja, ir sovietmečio reliktinis požiūris į emigravimą kaip nusikaltimą prieš valstybę, ir laisvų žmonių tolerancija - kur nori, ten gyvenk.

T.Venclova. Egzilis, kaip ir viskas gyvenime, yra iššūkis. Daugeliu prasmių. Kelios jų gana trivialios. Rašytojui emigrantui, jei jis ne Thomo Manno lygmens, iškyla klausimas, kaip pragyventi, ką veikti. Tas klausimas sprendžiamas įvairiai, kartais labai sunkiai. Man pavyko išlikti literatūrai artimoje sferoje. Daug už mane žymesniems Czesławui Miłoszui ir Josifui Brodskiui atsitiko panašiai. Jie tapo literatūros dėstytojais ir iš to gyveno. Norėdamas gyventi iš kūrybos, turi būti prieš atvykdamas labai garsus ir toks likti, arba parašyti - kaip Vladimiras Nabokovas - bestselerį ir gyventi iš jo procentų.

Netenki įprastinės terpės. Netenki draugų, su kuriais bendravai, dalinaisi tuo, ką rašai, kurių nuomonė tau buvo svarbi, kuriuos laikei savo adresatais. Vakaruose tokią grupę surasti sunku, diasporoje daugelis dalykų paaštrėja, tarp jų ir tragikomiška literatūrinių ambicijų kova, ginčai tarp menkystų ir ne visai menkystų ir t.t. Išeiti iš diasporos į platesnę erdvę irgi nelengva, kadangi amerikiečių literatūrinis gyvenimas labai atomizuotas. Jame tūkstančiai centrų, bet nėra aiškesnio vieno centro, į kurį galėtum orientuotis. Man šia prasme pavyko, nes aš be lietuviškos aplinkos turėjau dar rusišką ir lenkišką. Tiek velionis Štromas, tiek aš jautėmės esą egzilų internacionalo dalyviai. Į tą auditoriją rašydami ir orientavomės. Vėliau paaiškėjo, jog ir namų auditorija nebuvo visiškai prarasta, nes ką mes rašėme, pasiekdavo namus.

Prozininkui atitrūkimas nuo savo visuomenės yra skaudus dalykas, nes jis kažkokios konkrečios visuomenės dalyvis ir vis dėlto veidrodis. Vienoks ar kitoks, kreivas, sudužęs... Todėl prozininkui - tokiam kaip Nabokovas - teko pareiti į prozą vaizduojančią svetimą visuomenę. Thomui Mannui, gyvenusiam Amerikoj dvylika metų, užteko atsivežto užtaiso.

Poetui toks klausimas nekyla. Josifas Brodskis sykį privačiame pokalbyje pasakė, jog poetui visuomenė iš viso nelabai reikalinga. Jam iš tų dalykų, kuriuos gali duoti visuomenė, reikalinga kalba. Aš tada pridūriau, jog poetui reikalingas dar vienas dalykas - kad visuomenė jį paliktų ramybėje, nesikištų į jo reikalus.

Betgi su kalba santykiai gana painūs, ir čia priminsiu savo pokalbį su Anna Achmatova, kuriai pasakiau banalybę, bet pas mus gana populiarią, būtent, kad lietuvių kalba Lietuvoje yra sovietizuojama, ji degraduoja, nyksta ir t.t. Švarią, šventą lietuvių kalbą galbūt išsaugojo tik emigrantai (aš dar nebuvau emigrantas). Achmatova atsakė, jog tai nesąmonė. Apie rusų kalbą sako tą patį, bet iš tikrųjų mes čia, gyvenantys tėvynėje, tą kalbą keičiame, ją stumiame kuria nors linkme (kartais gal ir klaidinga), bet toji kalba, kaip bebūtų, gyvena, o emigracijoj jinai sustabarėja ir apmiršta. Emigrantai niekada nebus tokie kalbos meistrai, kaip gyvenantys šičia. Na, man tada pasirodė, jog ji absoliučiai teisi, aš nutilau ir susigėdau. Dabar man atrodo, kad nors ji ir buvo viena protingiausių Europos žmonių, galbūt ir nebuvo visiškai teisi. Emigrantai irgi sugeba keisti kalbą, ir toje pačioje rusų literatūroje rasime pavyzdžių, Marina Cvetajeva vienas jų. Lenkų literatūroje - Czesławas Miłoszas. Naujausioj rusų literatūroj vienas tokių pavyzdžių buvo Brodskis.

Gal čia svarbus poeto tipas. Poetas, kuriam svarbu pasinerti į kasdieninę kalbą, jos patirtį, poetas, šiek tiek artimas prozininkui, emigracijoj kažką praranda. Bet poetas, kuriam svarbi ne kalbos sinchronija, o diachronija (toks yra Miłoszas), toks poetas gali laimėti. Jis pritaiko ir šešiolikto, ir devyniolikto, ir dvidešimto amžiaus patirtį. Gal intuityviai nujaučia ir ateities patirtį. Taip kad ir su šiuo iššūkiu galima susidoroti, nors jis yra pats sunkiausias.

E.Aleksandravičius. Neįsivaizduoju Algirdo Juliaus Greimo mintijimo be jo emigracijos Prancūzijoje, nelabai manau, ar būtų pasiekusi tas aukštumas, kurias pasiekė su archeologijos dalykais Marija Gimbutienė. Apie gyvuosius nenoriu šnekėti...

R.Leiserowitz. Štai citata iš Thomo Manno 1945 metais parašyto teksto: "Apskritai aš seniai susitaikiau su savo likimu. Tiesą sakant, egzilis pavirto kažkuo visai kitu, nei buvo ankstesniais laikais. Tai jau nebe laukimo būsena, kai tikimasi grįžti į tėvynę, bet lyg kokia tautų išnykimo ir pasaulio vienijimosi užuomazga". Pratęsdama šią pranašišką Nobelio premijos laureato mintį, norėčiau pacituoti ištrauką iš užvakar profesoriaus Frido Manno skaityto pranešimo: "Tačiau egzilis taip pat suteikia galimybę atrasti naują tėvynę arba bent jau atsiverti pasauliui ir tapti pasaulio piliečiais". Prašyčiau profesorių Venclovą tai pakomentuoti.

T.Venclova. Abi citatos kalba apie vieną ir tą patį dalyką, jog egzilis tarp daugelio kitų savo bruožų turi tą bruožą, kad jis pranašauja artėjančią arba jau vykstančią globalizaciją, prieš kurią dabar ne vienas protestuoja arba jos bijo. Aš nepriklausau tiems, kurie prieš globalizaciją protestuotų arba jos bijotų (tai Lietuvoje ne visiems būdavo ir net yra priimtina). Globalizacijos iš dalies bijoma dėl to, jog sakoma, kad išnyksiančios tautos, už kurias nėra nieko aukštesnio ir svarbesnio. Thomas Mannas irgi kalba apie būsimąjį tautų išnykimą. Norėčiau pasakyti, jog tauta yra laikinas fenomenas. Buvo laikų, kai tautų nebuvo ir kada nors, manau, jog labai tolimoje ateityje, bus laikai, kai jų vėl nebus. Jau vien dėl to tauta negali būti svarbiausioji vertybė. Svarbiausioji vertybė yra ta, kuri išlieka visada, tarkim, teisingumas arba tiesa.

Tautos didele dalim atsirado dėl Gutenbergo išradimo. Prieš tai tautų, galima sakyti, beveik ir nebuvo. Buvo dialektai, buvo tarmės, gentys, giminės, valstybinės formacijos, bet ne tautos ta prasme, kuria mes visoje pilnatvėje pradėjome suvokti devynioliktame amžiuje. Naujieji išradimai, tokie kaip internetas ir t.t., kurie savo reikšme lygūs mažų mažiausiai Gutenbergo išradimui, tautos sąvoką vėl pakeis. Bet nebūtinai tautas panaikins. Aš manau, kad bent jau keletą artimiausių šimtmečių mes galime tikėtis, jeigu viskas eis gerai, tautos tiesiog pasidarys mažiau nervingos vienos kitų atžvilgiu, o tai labai svarbu. Nes nervingumas - tai ir didybės manija, ir nepilnavertiškumo manija, ir agresyvumas, ir daug kitų dalykų, kurie dvidešimtame amžiuje atnešė tiek nelaimių. Ir ne visada tik iš didžiųjų tautų pusės, mažosios tautos irgi yra padariusios klaidų ir turėjusios ydų. Taigi būsime šiuo atžvilgiu mažiau nervingi, ir tai labai gerai. Be abejonės, visiškai sutinku su Frido Manno mintimi, kad egzilis daro mus pasaulio piliečiais, kurie tam tikra prasme pramuša kelius likusiems. Kaip ir visi, kurie pirmieji nueina tam tikrą kelią, jie tame kelyje galbūt patiria daugiau sunkumų, negu tie, kurie eis po jų.

* * *

Thomo Manno festivalis augte suaugo su pamario ruožu nuo rašytojo vasarnamio iki V. ir K.Mizgirių menininkų namų. Tai kameriškumui palanki aplinka, ir gerai, kad tokia dvasia šiame renginyje įsibūna. Prie nerijos architektūrą "kūrybiškai" interpretuojančio savivaldybės pastato festivalį pradėjo banalokas kalbų ritualas, orumo stingulys. "Aidija" įspūdį sušvelnino (Romualdo Gražinio vadovaujami choristai festivalyje, kuris jiems lyg ir kokia vasaros kūrybinė stovykla, pasirodė keturis kartus, padainuodami trisdešimt kūrinių), bet mintyse ją mačiau prie Th.Manno buveinės, o publiką šalimais esančioj pievoj. Panorusių dalyvauti šventės atidaryme buvo ne per daugiausia, tačiau vėliau koncertų klausytojus vos talpino (tai irgi kuria atmosferą) Evangelikų bažnyčia.

Kai kurie koncertai ir visos paskaitos bei pokalbiai vyko Th.Manno vasarnamio verandoje, atsiveriančioje į nemažą terasą. Pušys prieš septyniasdešimt metų buvo žemesnės, daugiau buvo matyti marių, ir rašytojas sakė tuose namuose besijaučiąs lyg laive.

Jo anūkas Frido Mannas, pasakodamas apie savo giminės trijų kartų peripetijas, pateikė įvairius egzodo variantus. Jis pats priklauso kartai, gimusiai svetur ir turėjusiai ribotas sąsajas su europietiškąja tapatybe. Jo dėdės ir tetos bandė, dažniausia ne itin sėkmingai, europinį identitetą pakeisti amerikietišku. Bet iš šešerių Th.Manno vaikų prie europietiškų šaknų sugrįžo tik pusė. Tarp jų - vyriausias sūnus Klausas, kaip amerikiečių jaunesnysis karininkas kovojęs prieš nacius.

Dar Vokietijoje, o vėliau ir Amerikoje, su juo kūrybiškai bendradarbiavusi sesuo Erika naujajame kontinente nepritapo. Tačiau grįžusi Europon priėmė britų pilietybę ir save vadino angle.

Jauniausio šeimos vyriškio Michaelio Manno sūnus Frido (krikštytas Fridolino vardu) prisimena, jog šeimai gyvenant Amerikoj ir tebevykstant karui buvo vengiama kalbėtis vokiškai, bet vėliau ši nuostata išsisklaidė. Michaelis, po karo trumpai su šeima pagyvenęs Europoj, grįžo Amerikon ir gyveno egzode, dėstydamas Kalifornijos universiteto Vokiečių filologijos katedroje.

Kita jo sesuo, Monika, karo metu netekusi savo vengrų kilmės vyro, pokariu persikėlė Italijon. Jau sulaukusi garbaus amžiaus mirė Vokietijoj.

Tėvo numylėtinė, jauniausioji rašytojo duktė Elisabeth Mann-Borghese, po karo trumpai pagyvenusi Italijoj, grįžo Amerikon, ir visą likusį gyvenimą ten nugyveno tarsi įkalinta, vis labiau prarasdama savo vokišką ir europietišką tapatybę, naujos taip ir neįgydama. Prisimindamas ankstyvą vaikystę Frido Mannas pasakojo, jog vokiečių kalbą girdėdavęs senelių aplinkoj, kaip ir vokiečių muziką bei vokiškas ir skandinaviškas pasakas, kurias jam senelis skaitydavo. Th.Manno namuose Kalifornijoje lankydavosi garsenybės, ir anūkas prisimena rašytoją Lioną Feuchtwangerį, pianistą Arturą Rubinsteiną (beje, mūsiškės Beatričės Grincevičiūtės pusseserės vyrą), dirigentą ir kompozitorių Ottą Klempererį, dirigentą Bruną Walterį. Tie namai, kur ant Kalėdų eglaitės degdavo tikros žvakutės (Amerikoj tai draudžiama, nes pavojinga), buvo vokiškumo salelė, padariusi įtaką anūko apsisprendimui pasirinkti vokiečių kalbą bei Europą. Tačiau, kai būdamas aštuonerių metų persikėlė su tėvais Šveicarijon, išsiskyrimą su Kalifornija išgyveno kaip skausmingą netektį.

O senelis, grįžęs Europon, Ameriką beprisimindavo kaip užsklęstą gyvenimo etapą.

Anūkė ir du anūkai dabar gyvena Europoj (vis tebesijausdami esą perkeldinti), o anūkė Angelina grįžo Amerikon. Ketvertukas reguliariai susitikinėja tai viename, tai kitame žemyne.

Profesorius, daktaras Frido Mannas šiuo metu dirba Miunsterio universitete. 1985 metais debiutavęs kaip rašytojas su romanu "Profesorius "Parsifalis", 1992-ais išleido romaną "Infantas", o 1994-ais - "Tereziną", kuris Vienoje buvo inscenizuotas. Naujausias kūrinys "Braza" - romanas apie Mannų braziliškas šaknis. Laikas parodys, ar kultūros istorijoje F.Mannas labiau išliks kaip romanų autorius, ar kaip nepamirštamo Nepomuko prototipas senelio knygoje.

Evangelikų bažnyčioj vokietis Kolja Lessingas surengė egzodo kompozitorių kūrinių smuikui solo popietę. Intelektualus, analitiškas, savaip ir "gurmaniškas" estetas. Išskirtiniu kontempliatyvumo tarpsniu tapusi pirmoji koncerto dalis (o kompozitoriai įvairūs) mus tarsi ruošė pagrindiniam objektui - Belos Bartoko Sonatai smuikui solo. Ją rašydamas genialusis (Europoj plačiuose, Amerikoj siauruose sluoksniuose tai buvo aišku) kompozitorius jau buvo spėjęs Naujajame pasaulyje patirti įvairių požiūrių į savo kūrybą - arogantiškus kritikų vertinimus, tarsi žado netekusių didžiųjų orkestrų tylą. O šalia to - jautrus kompozitorių bei leidėjų sąjungos (kuriai nepriklausė) dėmesys smarkiai pablogėjus gyvenimo sąlygoms ir, svarbiausia, sveikatai. Šviesioms asmenybėms, dirigentui Sergejui Kusevickiui ir smuikininkui Yehudy Menuhinui užsakius atsiranda Koncertas orkestrui ir Sonata smuikui solo. Y.Menuhinui 1944 metų lapkritį Sonatą atlikus Niujorke, griaudėjo, audringos ovacijos, o kiek vėliau S.Kusovickiui diriguojant Koncertas orkestrui tapo tikru kompozitoriaus triumfu. Kritika pagaliau padėjo į šalį savo vėzdus, bet B.Bartokui jau slinko paskutiniai gyvenimo mėnesiai.

Su egzodo tema susietame festivalyje svarbi ne tik puikioji Sonata, bet ir į Naująjį Pasaulį "transplantuoto" genijaus patirtis. Gerokai kitokia, negu Thomo Manno.

Nidoje visi džiaugiasi Evangelikų bažnyčios akustika, padedančia net tam fortepijonėliui, palankia subtiliausiems dainininkų niuansams, neskandindama jų didesnėms bažnyčioms būdingame gaudesyje.

Idealizuotu lietuviškumu savo kūrybą maitinęs Kazimieras Viktoras Banaitis baigė ne tik Leipcigo konservatoriją, bet dar studijavo filosofiją bei meno istoriją tenykščiame universitete. Tapdamas europiečiu liko vienas tų, su kuriais keliauja gimtinė. Toks buvo ir gyvendamas Amerikoje. K.V.Banaičio muzikai būdingą ramų švytėjimą deramai įvertino bažnyčią perpildę monografinio koncerto klausytojai. Tarp jų vyravo vokiečiai, gyvu atsaku prasklaidydami skeptiškesnio lietuvio (taigi ir mano) mintis apie kai kurių senajai Kauno konservatorijai vadovavusio profesoriaus opusų "muziejiškumą".

Čia pat pagalvoji apie priešybę - kompozitorių ir pianistą Vytautą Bacevičių. Irgi išeivį, tačiau dar prieškario Lietuvoj pagal vidines nuostatas tapusį pasaulio piliečiu. O gal labiau žmogumi be savos vietos? Panašiai kaip Klausas Mannas? Šiemetiniame festivalyje keli renginiai (paryžietės vertėjos Dominique Miermont paskaita, 2001 metų vokiečių dokumentinis filmas "Escape to Life" apie Klausą ir jo seserį Eriką, K.Manno emigracijos metams skirta paroda) priartino tą pas mus menkokai pažįstamą tragišką asmenybę.

Kaip ir V.Bacevičius, K.Mannas nekentė visų nacionalizmo formų ir mylėjo Europą. Jis rašė, jog europietiška yra tai, kas atsiveria, priima į save, bet kartu išlieka. Prancūziją laikė (irgi kaip mūsiškis kompozitorius) europietiškiausia šalimi, ėmė ją vadinti savo antrąja gimtine, netgi pažadėtąja žeme. Pasibaisėjęs (bet anaiptol ne pasyvus) stebėjo nesustabdomą nacių kilimą Vokietijoje ir Hitleriui atėjus valdžion ją paliko. Amsterdame ėmė leisti antifašistinį mėnraštį "Die Sammlung" ("Rinkinys"), kurį globojo André Gide`as, Aldous Huxley ir dėdė Heinrichas Mannas. Leidinys tapo tarptautiniu forumu, aprėpęs apie tris šimtus įvairių pakraipų autorių.

Tačiau jau pirmam numeriui pasirodžius, pažadėto su žurnalu bendradarbiavimo atsisakė Thomas Mannas, Stefanas Zweigas, Robertas Musilis, Alfredas Döblinas. Leidinio išėjo 24 numeriai.

1936 metais pasirodžiusiame romane "Mefistas" (1929 metais jau buvo išleidęs romaną "Aleksandras") K.Mannas pasakoja apie aktoriaus Hendriko Höfgeno velniui padedant daromą karjerą Trečiajame reiche. Rašydamas, matyt, dažnai pagalvodavo apie svainį Gustavą Gründgensą, pačiam Hermannui Görringui proteguojant padariusį puikią karjerą. Įdomu, kad svainis, nors ir pakilęs iki nacių elito, po karo reabilituojamas kaip vidinis emigrantas ir netrukus direktoriauja Diuseldorfo teatre.

K.Mannas 1949 metų gegužės 11 dieną iš Langenscheidto leidyklos gauna laišką, kuriuo nutraukiama sutartis dėl knygos "Mefistas" išleidimo, nes Gustavas Gründgensas užimąs svarbų postą. Gegužės 21 dieną Klausas Mannas Kanuose miršta nuo per didelės dozės migdomųjų. Beje, 1949-iems prasidedant dienoraštyje buvo įrašęs: "Nenoriu išgyventi šių metų".

Ar ši svainio istorija mums, lietuviams, "svainių žemės" vaikams kažko neprimena?

K.Manną persekiojo mirties ilgesys. Tie vokiškieji pakto su nelabuoju, mirties troškimo motyvai... Jo tėvo "Užburtame kalne" taip rašoma apie švelniai ilgesingą Franzo Schuberto dainą "Liepa", kur klajūną medis kviečia atsikvėpti jo paunksmėje: "Koks tas pasaulis, kuris, kaip jam sakė sąžinės nuojautos, buvo užgintos meilės pasaulis?

Tai buvo mirtis.

Bet juk tai gryna beprotybė! Tokia nuostabi daina! Tikras šedevras, kilęs iš paskutinių ir švenčiausių liaudies dvasios gelmių; didžiausias lobis, nuoširdumo prototipas, įsikūnijęs meilumas! Koks bjaurus šmeižtas!

Taip, taip, taip, visa tai puiku, taip pasakytų kiekvienas padorus žmogus. O vis dėlto už viso to nuostabaus kūrinio slėpėsi mirtis. (...) Pagal pirmykštę savo esmę ši daina galėjo turėti ne simpatijos mirčiai, bet kažko labai liaudiško ir gyvybingo, vis dėlto dvasinė simpatija jai buvo simpatija mirčiai; grynas dievobaimingumas, net gili mintis pradžioje glūdėjo toje dainoje, - to anaiptol nepaneigsi, - bet jų rezultatas - tamsos reiškiniai" (Vytauto Petrausko vertimas).

Sąšauka su šiuo prozos fragmentu užbaigė šeštąjį Thomo Manno festivalį. Trys Franzo Schuberto dainos - "Liepa", "Labanakt", "Naktis ir svajonės". Visos trys apie tą patį.

Jautri Jurgio Juozapaičio orkestruotė, kūrinių prasmę diriguojant Robertui Šervenikui suvokiantis Muzikos akademijos kamerinis orkestras. Bet labiausiai vertėjo išgirsti, kaip tuos šedevrus dainavo Edgaras Montvidas.

 

Skaitytojų vertinimai


313. ane :-) 2002-08-09 02:37
taigis. pritariu paskutinei pastraipai.

10086. poooooopoo :-) 2004-09-10 19:28
labai puiku

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:45:15 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba