Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-08-09 nr. 2911

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jūratė Sučylaitė.
JIS ŠAUKĖ TAUTĄ
1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Vidmantas Valiušaitis.
ATSISVEIKINO SU LAISVĖS PRANAŠU
7

TEATRAS 
• JONO VAITKAUS PATIRTIS SANKT PETERBURGE

KINAS 
• Romas Gudaitis.
MES VADINOME SAVO JULIŲ… LOZORIUM
1

PROZA 
• JURIJ MAMLEJEV

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS3

MUZIKA 
• VILMA SONGAILAITė.
SKAISTI KRISTUPO FESTIVALIO SAULĖ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
DĖL MANIEROS
1
• Ignas Kazakevičius.
MEDALIAI KLAIPĖDAI
• IŠVIETĖS "GALEROJE"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vita Česnulevičiūtė.
MUZIKA ALFONSO NYKOS-NILIŪNO DIENORAŠTYJE
7

FESTIVALIAI 
• Edmundas Gedgaudas.
KELI THOMO MANNO FESTIVALIO EPIZODAI
4

MEILĖS PAŠTAS 
• LAI GULBĖS LIEKA ŽIEMOTI2

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

KRONIKA 
• FILMAI JIDIŠ KALBA "SKALVIJOS" KINO CENTRE2

ATITAISYMAS 
• ATITAISYMAS!!!1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
APIE KNIAUKIMA
3

DE PROFUNDIS 
• ISIKAVA

AKTUALIJOS

ATSISVEIKINO SU LAISVĖS PRANAŠU

Vidmantas Valiušaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Laidotuvių procesija Petrašiūnų kapinėse
Džojos Barysaitės nuotrauka

Dešimtys tūkstančių žmonių dalyvavo poeto Bernardo Brazdžionio laidotuvėse Kaune.

Liepos 31-ąją Petrašiūnų kapinių panteone, greta knygnešio ir carinės Rusijos laikų tremtinio Juozo Akelaičio bei Lietuvos kariuomenės majoro Petro Rusecko, iškilmingai palaidotas poetas Bernardas Brazdžionis, kurio žodis, kaip pabrėžė Prezidentas V.Adamkus, "jungė ir jungs viso pasaulio lietuvius į tautos broliją".

Netoli nuo B.Brazdžionio amžinojo poilsio vietos palaidoti Lietuvos alpinistai, kalvos papėdėje - poetės Salomėjos Nėries, literatūrologo Jono Griniaus, kultūrininko Vinco Natkevičiaus, kunigo ir poeto Ričardo Mikutavičiaus kapavietės.

PALIKO TAUTOS IŠLIKIMO EVANGELIJĄ

Iškilminga laidotuvių procesija prasidėjo Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis, kurias aukojo arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Mišiose dalyvavo Prezidentas Valdas Adamkus, Seimo nariai Vytautas Landsbergis, Kazys Bobelis, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Gabrielius Žemkalnis, kultūros viceministrė ir laidotuvių komisijos pirmininkė Ina Marčiulionytė, kiti kultūros ir visuomenės veikėjai.

B.Brazdžionio karstas stovėjo priešais didįjį altorių, kur prieš keletą metų buvo pašarvotas ir kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Bernardas Brazdžionis paliko Lietuvai ne vien estetines ir etines vertybes, bet tautos išlikimo evangeliją, sakė arkivyskupas S.Tamkevičius, pažymėdamas, kad poetas buvo "nenuslopinamas sąžinės balsas".

ATSISVEIKINIMAS - PERGALĖS IR DŽIAUGSMO ŠVENTĖ

Kun. Robertas Grigas pažymėjo, kad B.Brazdžionio kūrybos ir gyvenimo pilnatis liudija, koks klaidingas yra neretai girdimas prietaras, esą katalikai menininkai negali sukurti reikšmingų kūrinių, nes krikščioniškoji moralė jiems "kliudanti eksperimentuoti" savo gyvenimu. Anot pamokslininko, B.Brazdžioniui rūpėjo ne bohema, ne vadinamasis "literatūrinis gyvenimas", o literatūra.

Po Mišių buvo giedamas rožinis, bažnyčioje vyko literatūros ir muzikos valanda. Anot žodį tarusio diplomato Vytauto Dambravos, atsisveikinimas su poetu yra "jo pergalės ir mūsų džiaugsmo šventė, tautos meilės puota". Jis ragino giedoti himną "Te Deum", nes Viešpats poeto eilėmis guodė ir stiprino tautą, rengdamas ją Lietuvos prisikėlimui.

SKAMBĖJO KAUNO KATEDROS VARPAI

Bernardo Brazdžionio karsto išlydėjimas iš Kauno arkikatedros buvo jaudinantis. Prezidento akivaizdoje karstas buvo užklotas valstybės vėliava. Nešant karstą ir chorui giedant Antano Paulavičiaus giesmę "Ypatingai", B.Brazdžionio žodžiais (Ypatingai, ypatingai, ypač vienų vieno trokštu - / Kad, pavargus, nepriglaustų mūsų svetimi kapai, / Kad išvysčiau saulę tekant ant baltų Pažaislio bokštų / Ir kaip gaudžia aleliuja Kauno arkikatedros varpai), ne vienam skruostais riedėjo ašaros. Giesmei nutilus, suskambo Kauno arkikatedros varpai.

Laidotuvių kortežas trumpam stabtelėjo prie namelio, kuriame prieškariu gyveno, o nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje ne vieną vasarą praleido Aldona ir Bernardas Brazdžioniai.

Palydėti poeto į paskutinę kelionę žmonės atvyko iš daugelio Lietuvos miestų ir miestelių.

Regėdamas į Petrašiūnų kapines plūstančias žmonių minias, poetas Robertas Keturakis pasakė: "Lietuva nepaprastai pagarbiai ir netgi šventai palydi Amžinybėn savo didį poetą, aš nebijau pasakyti savo Pranašą - žmogų, asmenybę, kuriai Dievas, Tėvynė, lietuvių tauta buvo ypač didelės vertybės ir kurioms gilinti, ginti ir netgi praturtinti jis paskyrė visą savo kilnų, didelį ir šviesų gyvenimą".

DOVANA - NUSKAIDRINTA DVASIA

"Šiandien liūdna ir kartu iškilminga diena", - skambėjo prie kapo Prezidento Valdo Adamkaus atsisveikinimo žodis. Valstybės vadovas sakė, kad poetas Bernardas Brazdžionis sugrįžta į savo tėvų žemę, į Lietuvą, kuri "buvo jo likimas, jo didžioji viltis, jo didžioji meilė. Tai jo balsas šaukė užguitą tautą ir pavergtą tėvynę, ragino, maldavo nepalūžti priespaudos metais".

Pasak V.Adamkaus, B.Brazdžionis skleidė ir skleis tėvynės meilę kaip tvirčiausią tautos brolijos ryšį. Prezidentas ragino ne tik mylėti, bet ir visuomet girdėti poeto žodį, kviečiantį "į naują vieškelį, į naują buitį". "Atsisveikinant su poetais mūsų dvasia lieka liūdnesnė, bet kartu ir tauresnė - tikriau jaučianti ir giliau tikinti. Tai didžiausia dovana, kurią palieka tautai jos poetai. Te visada globoja šviesus atminimas poetą Bernardą Brazdžionį, jo vardą ir kūrybą", - kalbėjo Lietuvos Prezidentas.

NULĖMĖ ŠIMTŲ TŪKSTANČIŲ GYVENIMO KELIĄ

Lietuvos rašytojų sąjungos vardu kalbėjęs Valentinas Sventickas citavo Bernardo Brazdžionio žodžius, esą, nesensta tie poetai, kurie skelbia laisvę nelaisvėje atsidūrusiai tautai.

"Nuo 1940-aisiais atėjusios priespaudos, ištisus penkis dešimtmečius jis neseno, kasdien siūbavo galingą laisvės varpą. Ir 1989-aisiais, Vilniaus oro uoste nebuvo jaunesnio ir gaivalingesnio žmogaus už Bernardą Brazdžionį", - sakė Rašytojų sąjungos vadovas.

Tai, ką davė tautai Brazdžionio poezija, pasak V.Sventicko, yra niekad nesibaigianti misija. Kūryba, susigėrusi į gimtąją žemę, įsismelkusi į ąžuolą, į pilnatį, į rezistencijos, laisvės ir valstybės sąvokas, į meškiuko Rudnosiuko mažųjų klausytojų pagalves, kartu su žmogumi atbuvusi lagerius, gaivinusi lietuviškus Dievo namus, ji pabaigos neturi, ji gyvena savarankišką gyvenimą. Rašydamas eilėraščius Brazdžionis, V.Sventicko žodžiais, "parašė pasipriešinimo, laisvės ir grožio konstituciją, kuri nulėmė šimtų tūkstančių lietuvių gyvenimo kelią".

Kauno miesto meras Donatas Ašmys pabrėžė, kad B. Brazdžionis žmonių pagarbos "nusipelnė už tai, kad visą gyvenimą buvo nuoseklus ir savo poelgiais bei kūryba nenusilenkė nė vienam mūsų tautos priešui". Savo kūryba nuolat kėlė tautos dvasią, ugdė pilietiškumą ir tautinę savigarbą. Bernardas Brazdžionis, anot mero, "amžinai bus gyvas, nes išliko nemirtinga jo poezija".

TARSI POLITINIS SUTVIRTINIMO SAKRAMENTAS

Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Vytautas Kaminskas priminė poeto sąsajas su šia Alma Mater, kuri 1994 m. birželio 17 d. suteikė B.Brazdžioniui garbės daktaro laipsnį. Rektorius citavo testamentinius poeto žodžius iš garbės daktaro inauguracinės kalbos, linkėdamas, kad jo mintys išliktų "tarsi priesakai mūsų kartai ir būsimosioms lietuvių kartoms".

Pasak prof. Vytauto Landsbergio, Bernardas Brazdžionis "nieko nebijojo ir niekada nesulinko". Liko nepalūžęs, nes negalėjo būti palaužtas: toks jis buvo vientisas ir stiprus, tikintis gėrio pergale.

Brazdžionio balsas, anot V.Landsbergio, buvo vienas iš stiprių, gaivinančių šaltinių būsimam Sąjūdžiui. Ir kai 1989 m. Brazdžionis atvyko, žmonių susitikimuose su juo suskriejo ta pati Sąjūdžio dvasia: jis buvo jo dalis, jo dvasia. O metai buvo lemtingi - paskutinieji prieš Kovo 11-ąją, galutinio apsisprendimo metai: "Nepriklausomybė - dabar". Ir Brazdžionio atvykimas, Brazdžionio susitikimai visoje Lietuvoje buvo tartum koks politinis sutvirtinimo sakramentas.

"Girdėkim, tą balsą, tą dvasią, tegul jo vėlė nemarūnė būna su mumis ir tepadeda mums teisingiau suprasti ir teisingiau gyventi", - sakė Vytautas Landsbergis.

PRIGLAUDĖ PROTĖVIŲ ŽEMĖ

JAV lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkė Regina Narušienė sakė, kad B.Brazdžionis savo eiliuotu žodžiu "buvo mūsų vilties šaltinis visur - Lietuvoje, tremtyje, užsienyje, - ugdydamas meilę tėvynei, puoselėdamas Lietuvos išsilaikymą, nepriklausomybės viltis ir jos atkūrimą". Poeto žodžiai teikė prieglaudą sielai atviru tiesos liudijimu ir tikėjimu Dievu.

B.Brazdžionio eilėraštis "Mano protėvių žemė" laisvajame pasaulyje, pasak R.Narušienės, "tapo antra tautiška giesme".

"Dabar Jūs, Bernardai Brazdžioni, amžinai ilsėkitės savo protėvių žemėje, bet žinokite, kad Jūs amžinai gyvensite Jūsų dėkingos tautos žmonių širdyse visame pasaulyje", - sakė kalbėtoja.

Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje Gabrielius Žemkalnis teigė susitikęs su poetu "nesuskaičiuojamai daug kartų" - pas Buriatijos ir Krasnojarsko tremtinius, nuo Sibiro iki Argentinos, nuo Australijos iki Kanados - "visur, kur tik gyvena išsisklaidę po pasaulį lietuviai". Jis sakė, kad poeto netekus liūdime kaip nedaloma tautos dalis, tačiau… neatsisveikiname, nes ne atsisveikinti iš tikrųjų atėjome, o atėjome pasakyti tai, ką gavome, ką gavome iš jo, ką turime ir ką amžinai turėsime: meilę Lietuvai, meilę lietuviškam žodžiui".

Šeimos vardu Petrašiūnų kapinėse kalbėjusi B.Brazdžionio anūkė Dalytė Lovett sakė, kad poeto gyvybė užgeso liepos 11-ąją, tą pačią dieną, kai žmonai, ištikimajai jo gyvenimo palydovei, poeto kitaip nevadintai, kaip tik "Aldonyte", sukako 90 metų. Padėkojusi valstybės ir Bažnyčios vadovams už parodytą atidumą poeto atminimui, rašytojo dukraitė dėkojo visiems B.Brazdžionio poezijos mylėtojams, teikusiems poetui "stiprybės ir tikslą grįžti į Lietuvą per paskutinį dešimtmetį": "Jis visus jus, glausdamas prie savo širdies, Lietuvos katalikų bažnyčios broniką skaitydavo, jūsų laiškus brangindavo ir meldėsi už jūsų ištvermę ir stiprybę. O tremtinius ir kitus nukentėjusius už jo poeziją, jis dar tebebučiuoja širdimi."

Maždaug valandą užtrukęs gedulingas mitingas kapinėse baigėsi Bernardo Brazdžionio balso įrašu, jam skaitant eilėraštį "Mano protėvių žemė".

 

Skaitytojų vertinimai


317. Jonas2002-08-09 16:28
Brazdžionis - neabejotinai didelis XX a. pirmosios pusės poetas, klasikas, nėra ko ir šnekėti. Tačiau lietuvių tautos atgimimo poetas buvo Justinas Marcinkevičius.

318. pablo2002-08-09 16:40
Taip, tas pats Marcinkevičius, kuris KGB užsakymu parašė apysaką "Pušis, kuri juokėsi" ir daug kitų vertingų sovietinių kūrinių, išverstų į visas broliškų respublikų kalbas:)

320. Petras2002-08-09 20:36
Marcinkevičius - lietuvių tautos atgimimo patriarchas, o ponas Pablo, matyt dirbote tuose rūmuose, kur šalia konservatorijos, kad tais užsakymais rūpinotės...

324. Vytautas2002-08-10 14:53
Kolega Pablo, paskaitykite A. Nykos-Niliūno ar bent jau S. Parulskio publicistikos ir suprasite kuo skiriasi patriotizmas nuo poezijos.

325. pablo2002-08-10 18:08
Mieli kolegos, skaiciau atidziai tiek Niliūną, tiek Parulskį, tačiau nesupratau, kam reikia prisiminti Marcinkevičių Brazdžionio laidotuvių kontekste. Nesu lankęsis "rūmuose šalia konservatorijos", o vis dėlto, kiek esu skaitęs dokumentinę medžiagą apie Marcinkevičių (o skaitęs esu nemažai - Tumelio, T.Venclovos, J.Juskaicio, S.Gedos pasisakymus) - visur jo portretas išėjo netikėtai man pačiam atgrasus, nieko bendra neturintis su patriotizmu, o labiau su kolaboravimu ir gudriu prisitaikymu. Brazdžionis irgi mėgo liaudies minių dėmesį, ne paslaptis, kad jam patiko, kai jį nešioja ant rankų, bent jis bent jau nerašė nei "Pušies, kuri juokėsi", nei "Dvidešimto pavasario", nei "Sienos"... Tiesa, rašė "Vaidilą Valiūną", bet pats suprasdamas, kad tai silpnas kūrinys, nors idėjiškai ir vertingas, įkvepiantis priešintis režimui. Iš Niliūno vertėtų pasiskaityti tas vietas, kur jis kalba apie Marcinkevičių: ten jis anaiptol nėra palankiai nusiteikęs "pranašo" atžvilgiu. O pasiskaičius Parulskį, manau, išvis praeis noras ieškoti šioje žemėje pranašų, taigi p. Vytauto pamokymas nelabai logiškas:)

326. Realistas2002-08-11 17:11
Gyvenime A "pasisakymai" apie B labai nepatikimas daiktas. Pavyzdziu kiek tik nori.

327. Mykolas OK :-) 2002-08-12 09:19
Pritariu PABLO. Nemanau, kad Brazdžionio laidotuvių kontekste turime aiškintis, kuris poetas labiau nusipelnęs.

Man Bernardas Brazdžionis buvo ir bus Vytė Nemunėlis - autorius visų kartų Lietuvos vaikų Knygos - "Meškiuko Rudnosiuko".


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:45:10 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba