Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-08-09 nr. 2911

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jūratė Sučylaitė.
JIS ŠAUKĖ TAUTĄ
1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
ATSISVEIKINO SU LAISVĖS PRANAŠU
7

TEATRAS 
• JONO VAITKAUS PATIRTIS SANKT PETERBURGE

KINAS 
 Romas Gudaitis.
MES VADINOME SAVO JULIŲ… LOZORIUM
1

PROZA 
• JURIJ MAMLEJEV

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS3

MUZIKA 
• VILMA SONGAILAITė.
SKAISTI KRISTUPO FESTIVALIO SAULĖ

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
DĖL MANIEROS
1
• Ignas Kazakevičius.
MEDALIAI KLAIPĖDAI
• IŠVIETĖS "GALEROJE"

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vita Česnulevičiūtė.
MUZIKA ALFONSO NYKOS-NILIŪNO DIENORAŠTYJE
7

FESTIVALIAI 
• Edmundas Gedgaudas.
KELI THOMO MANNO FESTIVALIO EPIZODAI
4

MEILĖS PAŠTAS 
• LAI GULBĖS LIEKA ŽIEMOTI2

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

KRONIKA 
• FILMAI JIDIŠ KALBA "SKALVIJOS" KINO CENTRE2

ATITAISYMAS 
• ATITAISYMAS!!!1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
APIE KNIAUKIMA
3

DE PROFUNDIS 
• ISIKAVA

KINAS

MES VADINOME SAVO JULIŲ… LOZORIUM

Julius Lozoraitis (1927-1997) - Lietuvos kino studijos meno vadovas

Romas Gudaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lietuvos kino studijos 35-ojo jubiliejaus apoteozė. Direktorius Julius Lozoraitis - pakylėtas tarp kino studijos moterų
Nuotrauka iš Lozoraičių šeimos archyvo

Pabaiga. Pradžia 31 numeryje

Jei kas imtų vertinti Julių Lozoraitį pagal parašus, tvirtinančius finansinius filmų, scenarijų dokumentus ar Lietuvos kino studijos statybos projektus, taigi jo biurokratinius darbus, labai suklystų. Nors, žinoma, ne vienerius gyvenimo metus sutrumpino rūpesčiai dėl statybų Antakalnio gale. Ryškiausiai tas vaidmuo atsiskleisdavo namuose Birutės gatvėje, kuri tuo metu virte virė, mainėsi ir maišėsi nuo sumanymų, meninių idėjų, čia blaškėsi ir paprasčiausiai dieną naktį dirbo menininkai arba trokštantys jais būti, žinoma, tarpais nepagrįstai, čia buvo gyvasis menų ir skirtingiausių meninių individualybių sinkretizmo, susikirtimų, susikryžiavimų, ginčų, teismų ir barnių simbolis, kunkuliuojanti metafora. Studija! Čia visi kliedėte kliedėjo sumanymais, kraustėsi iš proto dėl genialių idėjų, vieni kitus kritikavo, neigė, bet negalėjo išsiversti be tų ginčų ir saldaus apkvaitimo, to pamišimo dvynio brolio, be to mėgavimosi - kinu, talentu, iliuzijom vienu kokiu filmuku pakeisti pasaulį, o žmones paversti geresniais, nei jie nori būti, parafrazuojant Vytauto Žalakevičiaus filmą "Adomas nori būti žmogumi". Studija buvo keikiama ir prakeikta, tačiau šiandien niekas nenuneigs, kad čia vienaip ar kitaip atsispindėjo prieštaringiausi reiškiniai, žmonių likimų dramatizmas, čia lydėsi menai, iš idėjų žaizdre perlydytų pelenų kildavo feniksai, o sykiais, ką čia beslėpsi… purpteldavo kokia ganėtinai proziška šlapia višta ir šlepteldavo į sovietinę rutiną, kur, pasak Lenino, visi menai turėjo būti lygiai svarbūs, bet liaudžiai kinas - svarbiausias (tikriems kinematografininkams ir jų direktoriui ši formulė kėlė juoką). Tame verpete Julius Lozoraitis jautėsi reikalingas. Patikėjęs ūkinius reikalus Šliomai Berelovičiui, o vėliau ir kitiems, jis galėdavo pasinerti į kūrybinę stichiją, į painiausias peripetijas. "Lozoriui" buvo pavaldūs visi - kronikiniai žurnalai, vienos dalies dokumentiniai filmai (nuo paraiškos iki galutinio montažo jiems skirdavo estetinės analizės valandas), o ką jau kalbėti apie vaidybinius filmus. Painiose jų kūrimo istorijose, dažnai alogiškose, kartais atrodė - pats velnias sprandą nusisuktų, ryškėjo jo estetinių pozicijų branda.

Juliaus Lozoraičio garbei reikia pasakyti, kad jis itin retai paklusdavo Maskvos dramaturgų spaudimui - jam nebyliai pritariant mes, o ir anksčiau ar vėliau dirbusieji kolegos, tik pamaksėdavom galvom, lyg ir pažadėdami skaityti, vertinti ir t.t., o iš tikrųjų stengdavomės kuo greičiausiai ir mandagiausiai, bet neigiamai atsakyti autoriams, neskiriantiems Lietuvos nuo Latvijos, kuriems nerūpėjo, kur - Kazachstane, Vidurinėj Azijoj ar prie Baltijos - vyktų veiksmas, svarbiausia, kad jie gautų honorarus, tais laikais ne tokius menkučius. Pasitaikydavo įžūlių amatininkų, kurie, siekdami tikslo - pinigų, nevengdavo apgaulės. Toks Otenas, scenarijų apie Leniną kurpėjas, siurbte prisisiurbė prie Juozo Grušo. Šis nusileido. Ir štai Lozoraičio kabinete mes svarstom silpnutę scheminę paraišką pagal pjesę "Vedybų sukaktis". Mums nejauku, nėr kur dėt akių, kad tas pastabas turim išsakyti žymiam dramaturgui, kuriam taip pat, aiškiai matyt, baisingai nejauku ir gėda. Tačiau mūsų pastabos - švelnučiukai vilnos kedenimai, palyginus su Juliaus prakalba. O "Lozorius" ima ir išdrožia tiesiai šviesiai, kad čia - prastas sumanymas, kad jis neturįs jokių perspektyvų, kad Grušui geriausia išeitis - nebendradarbiauti su Otenu. Ir vėl - skandalas. Tačiau kelias į Lietuvos kino studiją amatininkui buvo užkirstas, Grušas išgelbėtas, o Lozoraitis kaip visados liko teisus. Scenaristai iš svetur lėmė "Vyrų vasaros" ar "Dulkės saulėje" pasirodymą, bet dažniausiai idėjos ir medžiaga būdavo sava, lietuviška, ir tai vienas veiksnių, sykiu su režisierių savita mąstysena ir mūsų literatūros, kitų menų idėjų šviežumu, operatorių, dailininkų, kompozitorių originalumu, nulėmusių lietuviškas intonacijas, braižą, stilių, kuris išskirdavo lietuviškąjį kiną iš dažniausiai bespalvės rutininės "kino produkcijos". Artistų - žvaigždynas. Derybos su Juozu Miltiniu - be jo leidimo nebūtų filmavęsi nei Bronius Babkauskas, nei Donatas Banionis, nei kiti. Dailininkų - žvaigždynas, pradedant Vytautu Kalinausku ir baigiant Algiu Švažu. Beveik visi kompozitoriai - nuo Eduardo Balsio iki jauniausių. Ir visi gerai žino, ką reiškia Lozoraičio nuomonė jų darbui kine.

Išeina iš mados memorialinės lentos, meno pašauktiesiems skirtosios, matyt, bus didžiausia retenybė. Nežinau, ar tai yra labai gerai, ar blogai. Aš galvoju apie Tave, Juliau, o matau Birutės gatvę. Buvusią Vilniaus krašto lietuvaičių prieglaudą, vėliau - kino studiją. Man šios vietos susidvejinusios savo istoriniais vardais ir tavim, tavim, Juliau. Iš kadaise per gegužės talką sodintų medelių sužaliavo tanki giraitė, turčių namai, regis, suspaudė buvusią kino studiją, tuoj apsups, pastatai, rodos, akyse sumenko, suzmeko, papilkėjo. Kol dar neužtvėrė kokios tvoros, kol nematau pikto šuns ar užrašo "privat", skubu pasidalint, prisimint… Tik viena kita žmogysta bešmėžuoja, tik vienas kitas kadaise garsus kūrėjas padejuoja dėl buvusios šlovės. LKS. Lietuvos kino studija. Aštrialiežuviai vadino "Laikinu susivienijimu", įvairiai komentavo, netgi nepadoriai aiškino raidės K tikrąją reikšmę, o mes sustabdykim laiką ir įsižiūrėkim įsižiūrėkim… Ten, kampe, kur dabar vargsta Gytis Lukšas, bėdinos, tikiuosi, neįsižeis ir į teismą nepaduos kinematografininkų draugės vadas ir prezidentas, Juliaus Lozoraičio kabinetas. Gilumoje, po garso cechu salė, kur irgi viešpatauja Lozoraitis, čia vyksta meno tarybos. O po kiemą žiemą vasarą, darganoj, speige ir kaitroj siūte siuva kino apsėsti režisieriai, operatoriai, dailininkai, visų menų atstovai ir meistrai. Dar vienas kitas scenaristas. Kino "jomarkas", mugė, turgus, cirkas - tarpais, šventovė ir šventė - dažniausiai. Štai bėgioja į dokumentiką ir atgalios Robertas Verba (jo filmai visados įvykis, tik Lozoraičiui tą reikia kartu su autorium apginti), Bitė Pajėdienė, Linas Lazėnas, Gediminas Skvarnavičius, Petras Abukevičius, štai vieni ir jau kūrybiniu duetu Rimtautas Šilinis su Viktoru Starošu… Nebe Lozoraičio įtakos visi jie - produktyviausi ir žinomiausi, o ne tie, kurie dokumentikai siūlo "partijos pagalbininkės" vaidmenį. "Nuo senio ir žemės", "Šimtamečių godų" iki filmo su Petru Vasinausku ir filmo mokyklai apie Vincą Mykolaitį-Putiną… Nuo lyrinių poetinių etiudų, kuriuos simbolizuoja Almanto Grikevičiaus "Laikas eina per miestą" su šuoliuojančiu per Vilnių eikliu grakščiu žirgu, kai kas, tas pats Almantas su Algiu Dausa liuokteli, Vytauto Didžiojo (Žalakevičiaus) palaiminti, į "Jausmus", tą filmų filmą. Kiti - o tokių dauguma - taip ir pasilieka dokumentikoje, ginčijasi, kovoja su "Lozorium", pyksta ir pasiduoda jo valiai. Tas pyktis dažniausiai vaisingas. Į studiją galėjai patekti pro budrius pensininkus, kažkodėl vadintus "sukarinta apsauga", nors ar kas matė jos mitines "berdankas"… Buvo kita apsauga - estetinė, idealų, kūrybos. Štai "iš Lozoraičio" arba "pas Lozoraitį" - neseniai mus palikęs Raima Vabalas: gal nepatenkintas savo pranašiškojo "Birželis, vasaros pradžia" kritika, dūste dūstantis iš įtūžio, kad neįžvelgtas jo pranašingas žvilgsnis, jo skrupulingos dokumentinės medžiagos studijos, gal dėl "Akmuo ant akmens" baudžiauninkų, ponaičių: ne, brangieji, ten, Lozoraičio kabinete, juoduose tabako dūmų kamuoliuose (Julius nerūko, tik rausta skaisčiai ir kosčioja tame nervingame smoge, kuris tris jaučius be kirvapentės nudobtų) buvo sprendžiamas ir, deja, nebuvo sėkmingai išspręstas scenarijaus, parašyto su Juozu Glinskiu, likimas, nelemta statyti filmo apie Čiurlionį Raimai, prieš akis dar Jackas Londonas su savo Smoku ir Mažyliu, šiaurės pašvaistėm, prieš akis ir likimą dar - "Skrydis per Atlantą", svajonių svajonė, kurią ugdo ginčai su Lozoraičiu, bet ką čia ginčai, kada jiedu abu negali be to švento ginčo - vardan filmo, vardan lietuviško kino, vardan kinematografininkų iš dieviško pašaukimo draugystės… Iki paskutinio atodūsio Raima išsaugojo prisiminimus apie tą ugningą polemiką ir tikėjo jos nauda. Anava oriai ir majestotiškai žengia Arūnas Žebriūnas, gal su nauju scenarijum, gal dėl "Gražuolės", "Naktibaldos" - ne-e, vis dėlto su miuziklu, su "Velnio nuotaka", su pinčiukiškais "šposais", dainom, meilės romantizavimu; šį žanrą Lozoraitis sėkmingai apgina, nors režisierius su dainų tekstų autoriumi Sigitu Geda teisme aiškinasi "Baltaragio malūno" ekranizacijos autorystę ir susikimba ne juokais… Lozoraičiui reikia suprasti dvasios elegancija paremtus Arūno principus… Štai lakstyte laksto Jonas Gricius, trumpam nusibeldęs į "Lenfilmą", filmavęs "Hamletą", "Karalių Lyrą", Maurice`o Maeterlincko "Žydrąją paukštę", tačiau sugrįžęs namo - direktoriui reikia išmanyti operatorinio meistriškumo paslaptis, kad su nuomone skaitytųsi berniokiškasis, temperamentingasis kameros metras… Štai bėga per kiemą Marius Giedrys, mojuoja storu odiniu portfeliu - po keleto priverstinės prastovos metų ir vegetavimo dokumentikoje, Lozoraitis patiki jam "Herkų Mantą", atėmęs pradėtą, didžiausios apimties istorinį batalinį filmą iš Almanto Grikevičiaus - šiam direktoriaus sprendimui beveik niekas tada studijoje nepritarė; Giedrys suburia kūrybingą kolektyvą, puikiai įrodo to sprendimo teisingumą ir savo talentą; nuo šiol jis įsitvirtina tarpe talentingiausiųjų, blyksteli Vytauto Bubnio romanų ekranizacijomis… Berniokiškasis "Zaicas" - Algirdas Araminas, genialiai nufilmavęs "Vienos dienos kroniką" irgi "iš Lozoriaus", kabinete ginčytasi ne dėl aistros jachtoms, žirginiam sportui, o dėl "Mažosios nuodėmės", joje pirmą kartą dainavo jaunasis Vytautas Kernagis - direktorius proteguoja, patiki filmus Aliui - "Zaicui", tačiau ir reikalauja, ir moko, ir kritikuoja. Nors juos sieja ypatingi santykiai, tačiau Lozoraitis dažniausiai griežtesnis Araminui nei kitiems… Kas dar? Almantas Grikevičius, su savo sumanymų, idėjų dramatiškumu, meistriškomis improvizacijomis ir ekrane, ir realiame gyvenime, Gytis Lukšas, Algimantas Puipa, kiti, ar visus besuminėsi… Viršum kiemo ir pastatų tvyro šešėliu minėtasis Lozoraičio ginčas su Vytautu Žalakevičium ir spėlionės, kada pastarasis sugrįšiąs, kada visi pamatysią ir išgirsią ginčą dviejų vyrų, pravardėm vadinamų… Ir knibždėte knibžda nuo išmonės garso cechas su puikiais meistrais - Petru Lipeika ir kitais… Ir veriasi salės durys, ir posėdžiauja meno taryba… Ir per naktis negęsta montažinių šviesa… Ir visur giriamas, peikiamas, o kartais, ką čia nutylėsi, apkalbamas Lozoraitis… Jam reikia kaskart atrasti išeitį, nes jei to ar kito filmo, scenarijaus nepriims, teks atleisti dalį žmonių, o studiją ištiksianti katastrofa… "Prie Lozoraičio" taip neatsitinka… Keikti ir prakeikti rutininiai studijiniai santykiai, ryšiai, kovos su cenzūra vis dėlto nepajėgė užtemdyti kūrybiškumo, ir čia joks mitas, o tiesa, kurią mes žinom, o kiti turės, privalės atrasti… Meno vadovas nereikalavo formaliai iš žmonių - jam jie nebuvo pavaldiniai, jis besąlygiškai pripažino jų vaidmenį mene, bet troško, kad jo žodis būtų paveikus. Dažniausiai taip ir atsitikdavo.

Reikėjo matyti mūru stojantį už menininkus, kovojantį dėl jų Lozoraitį Maskvoje - kino komitete ir televizijoje, kur nestigo kliūčių ir kliaučių, kur reikėjo diplomato talento ir fanatiško kovingumo apginant filmo ar scenarijaus esmę. Tekdavo nusileisti - tie kompromisai būdavo skaudūs režisieriams ir autoriams. Esu buvęs liudininkas, kaip po triuškinančių ir alinančių svarstymų, kai režisieriams tekdavo sukąsti dantis, Julius atrasdavo formules, kurios palikdavo sveiką kūdikį, nors gimdytojams tai sukeldavo skausmo ir kančių. Tuose klaidžiuose koridoriuose pasitaikydavo ir protingų žmonių, simpatizuojančių lietuviškajam kinui - šias simpatijas Julius puikiai išnaudodavo reikalo labui.

Žinoma, ši darbo pusė alino ir fiziškai, ir dvasiškai. Ne paslaptis, kad ji buvo susijusi su įtakingosios kino redakcijos, kitų valdininkų vaišinimais Maskvoje ir Vilniuje. Julius neapkentė šios priedermės, bet kartais būdavo priverstas ją vykdyti, šaipydamasis iš odiozinių veikėjų. Štai Ostankine, naktį per pasiučiausią pūgą Julius šokdina vieną sabalų kailiniais apsitaisiusią damą, suka, tranko be ceremonijų, ir jam nė motais, kad ji kažkokio Kremliuj dirbančio veikėjo žmona… Štai jis Vilniaus geležinkelio stoty, po ilgų ir varginančių priėmimų išlydi dvi cenzūros damas, kurios viešnagės metu įgriso iki gyvo kaulo žodžiais "Skatertju doroga!" - lietuviškai maždaug: "Nešdinkitės sveikos!" Žinoma, išgirdo ir supyko baisiausiai, o mes leipom juokais… "Skatertju doroga!" - pakartojo Julius linksmai.

Buvo staigiai įsimylintis. Vienas gražiausių pasisakymų meilės tema - apie Claudia Cardinale "8 ½" finale kaip apie kūrybos šviesą, jaunystės idealą ir viziją. Buvo jo gyvenime Eugenija Pleškytė po milžiniško Kotrynos pasisekimo filme "Herkus Mantas", buvo kitos moterys, buvo mylinti gražiom akim, neapleidusi iki paskutinės akimirkos. Dešimtmečiais skambėjo vidiniai monologai, jokia stenograma nepajėgė perteikti jų poteksčių, intonacijos, jų autoriaus nuotaikų, nors žavioji šviesiaplaukė Lolita, mūsų sekretorė, ir plušėdavo iš peties stengdamasi viską užrašyti - per meno tarybas, kai buvo tvirtinami vaidmenys apie neįmenamą saldžią paslaptį - moters grožį, žavesį, apie meilę. Meno tarybose analizavo ne tik konkrečias aktores tam ar kitam vaidmeniui: šie monologai būdavo įkvėpti, platesni, nei reikalaudavo situacija, tam tikras jausmo išlydis. Nemėgo herojų, kurie būtų tyri lyg "aniuolai", aukštino puolusius ir prisikėlusius, aistrą ir nuodėmę, o meilę laikė kūrybos alfa ir omega.

Kino studija tais laikais buvo pulko literatų duondavė. Vadinamosios "scenarinės dirbtuvės" visų keiksnojamoje kino studijoje maitino ir leido derinti kūrybą su atnašavimais bohemos dievams. Neminiu visiems žinomų pavardžių, tik prisimenu, kaip Julius apie tuos kolegas kartą prasitarė :"Jei atleisim, tai už ką jie gers". Nemėgdamas šventeiviškumo, ir pats nebuvo asketas...

Teatro pasaulis gali prisiminti Julių Lozoraitį kaip originalų teatrologą, iškilų nacionalinio teatro veikėją. Išvarytas iš tikrųjų savo namų Birutės gatvėje, trumpai padirbėjęs televizijoje, Julius atėjo į kultūros ministerijos dramos repertuaro kolegiją, atsidėjo bendradarbiavimui su teatrais, lietuviškosios dramaturgijos puoselėjimui. Tačiau man atrodo, kad tuo laikotarpiu Julius buvo sukrėstas didžiosios nesėkmės - atplėšimo nuo studijos, nuo įprastos estetinės aplinkos, nuo nervingos, sunkios, bet kartu ir įstabios atmosferos. Gal veikė jau ir nuovargis, gal ir stagnacinio laikotarpio idiotizmas, su kuriuo vis sunkiau buvo taikstytis. Nebuvo kokia išimtis tose nepastebimose sunkiose grumtynėse prieš sistemos griūtį, jos galą. Dosniai apdovanotas analitiko sugebėjimais, galbūt ir nujautė tai, kas paskutiniais metais prieš Atgimimą tvyrote tvyrojo slogiame ore. Todėl be kompromisų teatre gynė talentingiausius režisierius, aktorius, dramaturgus. Jei pripažinsime, kad teatras atliko savo misiją, tapo savotiška preliudija Nepriklausomybei, tai čia dalelė ir Juliaus Lozoraičio pastangų.

O man ir kitiems tos duonos druskos ragavusiems jis išlieka kine, prisiminimuose apie Lietuvos kino studiją, kur visi aliai vieno tikri menininkai - jauni, per velnią talentingi, kupini išmonės ir sąmojaus, o jų priešai - surukę, išpeizėję dvasios ubagai ir gnomai, kur talentams dar viskas prieš akis - ir meilė, ir filmai, ir pripažinimas, man jis - viso labo jaunas ir energijos kupinas "Lozorius", kuris kartu su visais ieško, ginčijasi, kuria, tiki netiki, myli nemyli, "blūdija" ir svajoja, ir vis Birutės gatvėj ar pakeliui į ją, tenai, kur mes klaidžiojam per dienas naktis, nes mes šėlusiai ilgimės tiesos apie kraštą ir žmogų, nes dar nenujaučiame, kad ta tiesos ugnis ges nuo permainų vėjų, nuo visų mūsų laukiančio, tykojančio būties trapumo bei tragizmo.

Vidurnaktis, mes garsiai pašaukiam vardu, aidas per visą Vilnių. Julius atsiliepia, Julius atsišaukia, per Žirmūnus trenksimės pėstute į Antakalnio paviljonus, o paskui į Birutės vardu pakrikštytą kino legendą. Gražus sapnas, kai girdi jauno Bičiulio balsą, kai pats esi jaunas ir kai baisiai, siaubingai nesinori prabusti.

 

Skaitytojų vertinimai


961. G.Skvarnavičius :-) 2002-11-17 21:45
Laukiu daugiau tokių straipsnių!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:45:07 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba