Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-15 nr. 3327

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER.
Atsišaukimas
4
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,31

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucijos
• Informacija LDS metinės konferencijos delegatams

PUBLICISTIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir aš myliu Vytautą Kubilių
9
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Ar kilome? Ar kėlėme?
3
• SIGITAS BIRGELIS.
Istorijos metraščio sutiktuvės Kaune ir Vilniuje
2

LITERATŪRA 
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Juoda balta medžiaga
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Plunksnų čežėjimas J. Kalinausko poezijoje
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Gražiai ir prasmingai esantis
• Kaip krintantis sumuštinis

KINAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti savo filmą
• RIDAS VISKAUSKAS.
Ar tu žmogų gerbi?

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Jurgiui Lampsačiui išėjus
2

DAILĖ 
• MILDA ŽVIRBLYTĖ.
Veidas ant kaukės
2
• REGINA URBONIENĖ.
Miglota

POEZIJA 
• VAINIUS BAKAS.11
• EMILIJA LIEGUTĖ.2

PROZA 
• JURGIS BUITKUS.
Laukuose ta avis
• JURGIS BUITKUS.
Apskelbęs pasauliui savo atėjimą

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Jėgainė
3
• PHILIP LARKIN.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Šėlsmas
9

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• JUSTINA ZMITRULEVIČIŪTĖ.
„Viskas arba nieko“ – galvoju arba svajoju
3
• XV „Naujajame Baltijos šokyje“ – talentingiausi Lietuvos ir užsienio choreografai

DE PROFUNDIS
„Kiekviena tauta, socialinė klasė, ideologinė grupė (ir t. t.)
turi savitą psichiatrijos problematiką.“
Antoni Kępiński
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams
• DAINIUS SOBECKIS.
Šeštasis Dekalogo įsakymas
15
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

KINAS

Atrasti savo filmą

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Laisvėje“

„Linksmas beprotnamis“ – taip mintyse vadinu dvi savaites trunkantį įtemptą gyvenimo būdą, kurį tradiciškai sukelia Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Kovo viduryje su draugais atsisveikinau: „Daugiau šį mėnesį nepasimatysime! Dabar – tik balandį.“ Apie 130 filmų – ir visi, anot šiųmečio festivalio devizo, „be klišių“ (ar per ankstesnius festivalius žiūrėjome filmus „su klišėmis“?..)! Maršrutus po kino centrų sales pagal filmų rodymo laikus, atsižvelgdamas į darbo aplinkybes, dėliojausi šiaip ir anaip, o galiausiai pasiklioviau jo didenybe Atsitiktinumu. Kartais – sėkmingai. Vien Kim Ki-duko filmų retrospektyvą „Skalvijos“ kino centre „nekomerciniu“ dienos laiku pasižiūrėti buvo didelė nauda ir malonumas. Tiesa, filmo „Krokodilas“ kopija buvo sunkiai „įžiūrima“, filmą „Laikas“, organizatoriams nepasitikrinus, žiūrėjome be subtitrų, o juosta, lyg tyčia, buvo žodinga. Tačiau keliolikai šio režisieriaus gerbėjų, nepalikusių salės iki filmo pabaigos, korėjiečių kalba, matyt, buvo artima... O rimčiau – bent jaunoji mūsų kino kūrėjų karta iš Kim Ki-duko galėtų pasimokyti, kaip pasakoti rišlias kamerines kino istorijas, kaip per neverbalinę personažų sąveiką įtikinamai atskleisti stiprius žmonių jausmus ir siekius.

Taip susiklostė, kad festivalyje teko matyti daug filmų, vaizdavusių žmonių žiaurumą, smurtą, seksualinę prievartą (sąrašas būtų ilgokas, o išskirčiau rumunų režisieriaus Bogdano George’s Apetri rūsčią juostą ironišku pavadinimu „Laisvėje“, parodytą konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ ir išrinktą geriausiu festivalio filmu, su puikiai jauną moterį Matildą, gyvenimo aplinkybių užspeistą „vilkę“, suvaidinusia aktore Ana Ularu). Su viena linksmų plaučių žurnaliste mėginome skaičiuoti, keliuose filmuose matėme vizualinių užuominų į oralinį seksą?.. Nestigo kino juostų apie problemiškus lyčių santykius hierarchine struktūra paremtose šeimose, individualybės slopinimą jose (pavyzdžiui, turkų režisieriaus Sereno Yüce filmas „Dauguma“ iš minėtos konkursinės programos; filmo herojų – dvidešimtmetį tingaus proto ir amorfišką „meškėną“ Mertkaną suvaidinęs ir specialiu prizu festivalyje apdovanotas Bartu Kucukcaglayanas įrodė, kad įmanu pritraukti žiūrovų dėmesį net ir tokiu nedėkingu vaidmeniu – paprastai ekrane mieliau sekame aktyvių, valingų herojų gyvenimus). Kai kurie filmai vaizdavo homoseksualių žmonių dramas (tarkime, JAV režisieriaus Tomo Fordo jausmingas, stilingas ir gėjus kiek sutaurinantis filmas „Vienišas vyras“). Buvau primiršęs, kad vaidybinis kinas –­ tai ir socialinių idėjų tribūna, jų kovos arena, ne vien pramoga, menas... Mūsiškė kamerinė ir mažo biudžeto „Porno melodrama“ atskleidė filmą kūrusio ambicingojo Romo Zabarausko poziciją šiuo klausimu, angažuotumą, jo, kaip viešųjų ryšių specialisto, vadybininko gebėjimus, bet režisūros meistrystės jam dar reikia kantriai mokytis (pirmiausia scenarijaus bėdos: painios, papildomo paaiškinimo „už kadro“ reikalaujančios veikėjų biografijos; kai kurie veikėjų poelgiai kelia abejonių kaip psichologiškai nepagrįsti, literatūriškai išgalvoti; apie savo problemas herojai labiau plepa, o ne jas sprendžia ar išreiškia bendraudami neverbaliniu būdu; antroje filmo pusėje nežinia kodėl keičiama stilistika). Beje, maloniai nustebino Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Barzakh“: jokių kino mokslų nebaigęs jaunas mokslininkas, įgijęs čečėnų pasitikėjimą ir atvėręs jų traumines išpažintis, sukūrė jautrų, kultūringą ir poetišką kino pasakojimą apie paprastų čečėnų naikinimą Šiaurės Kaukaze (lietuvių kino kritikės filmą pripažino geriausiu lietuvišku debiutu). Net nesitiki, kad sukurta be kino profesionalų pagalbos.

iliustracija
„Dauguma“
iliustracija
„Barzakh“


Šįsyk pasidžiaugsiu ne kino „baisybėmis“, o Jano Svěráko (Čekija) filmu jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams „Kukis“, kuriame derinamas vaidybinis kinas, lėlių animacija ir dokumentika. Bet svarbiausia – ne išraiškos priemonių jungtis, o pasakojimo intonacija, emocija, požiūris į jaunąją auditoriją.

Filme žaidžiama dviejomis siužeto linijomis. Vaidybiniame plane – astma sergančio berniuko Ondros linija: jo santykiai su globėjiška mama, ligos krizė, vaizduotės, sapnų lygmeniu – emocionalus rūpestis dėl pliušinio meškiuko Kukio. O pasitelkiant lėlių animaciją pasakojama, kaip Kukis, Ondros mamos valia pakliuvęs šiukšlynan, sprunka iš ten ir susipažįsta su pasauliu, mažu žmonių visuomenės modeliu. Kukis susidraugauja su keistų miško gyventojų bendruomenės lyderiu – pusakliu išminčiumi, it veiksmo trileryje ne savo valia įsivelia į juokingus ir rizikingus nuotykius. Abu šie pasakojimai svarbūs: tiek Ondra, tiek jo žaisliukas Kukis filmo pabaigoje ūgteli vidujai, ima šį tą suprasti apie suaugusiųjų pasaulį, į kurį netrukus teks įžengti ir filmo žiūrovams. Pažintiniai, ugdomieji tikslai nuotykių „apvalkalu“ – be tiesmuko auklėjimo, kaip dera gyventi.

iliustracija
„Kukis“

Lėlių personažai filme itin išraiškingi, charakteringi (lėlės judesys, aktoriaus balso tembras). Gaila, šmaikštaus dialoginio teksto daug, tenka dėmesingai skaityti subtitrus, ne visas detales ir pamatai... Lėlių personažus galima suskirstyti į „šiukšlininkus“ ir „miškininkus“. „Šiukšlininkai“ sukurti taip, kad ryškėtų jų neorganinė kilmė, civilizacijos produktai. „Miškininkai“ sukurti iš gamtinių medžiagų.

Kukis, verždamasis iš šiukšlyno į berniuko namus, susipažįsta su įvairiais miško gyvūnais (naudojama dokumentika), ekologijos problemomis (įspūdingai kraupiai skraido žmonių išmesti maišai maišeliai), iš arti pamato, kuo paremta šiuolaikinės visuomenės politika ir net kaip organizuojami valdžios perversmai (svarbiausia – bet kokiomis priemonėmis pakirsti masių pasitikėjimą lyderiu)!

Filme subtiliai pašmaikštaujama ir suaugusių meilės klausimu („kai dviese sulipę, nereikia jų trukdyti, juolab kalbinti“), taip pat atvirai kalbama apie mirtį. Filmo finale Ondra mirštantį miesto valkatą savo vaizduotėje „atpažįsta“ kaip Kukio globėją. Kai automobilio partrenktą valkatą išveža greitoji, Ondra nelaimėliui į rankas įspraudžia Kukį. Išsiskyrimas su mylimiausiu žaislu, jo paaukojimas nelaimėliui – berniuko atsisveikinimo su vaikyste ženklas...

„Kukis“ – savotiškas suaugusiųjų pasaulio kino įvadas vaikams. Gaila, originalių filmų jaunai auditorijai šiame festivalyje nebūna daug.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:45:05 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba