Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-15 nr. 3327

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER.
Atsišaukimas
4
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,31

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucijos
• Informacija LDS metinės konferencijos delegatams

PUBLICISTIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir aš myliu Vytautą Kubilių
9
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Ar kilome? Ar kėlėme?
3
• SIGITAS BIRGELIS.
Istorijos metraščio sutiktuvės Kaune ir Vilniuje
2

LITERATŪRA 
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Juoda balta medžiaga
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Plunksnų čežėjimas J. Kalinausko poezijoje
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Gražiai ir prasmingai esantis
• Kaip krintantis sumuštinis

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti savo filmą
 RIDAS VISKAUSKAS.
Ar tu žmogų gerbi?

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Jurgiui Lampsačiui išėjus
2

DAILĖ 
• MILDA ŽVIRBLYTĖ.
Veidas ant kaukės
2
• REGINA URBONIENĖ.
Miglota

POEZIJA 
• VAINIUS BAKAS.11
• EMILIJA LIEGUTĖ.2

PROZA 
• JURGIS BUITKUS.
Laukuose ta avis
• JURGIS BUITKUS.
Apskelbęs pasauliui savo atėjimą

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Jėgainė
3
• PHILIP LARKIN.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Šėlsmas
9

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• JUSTINA ZMITRULEVIČIŪTĖ.
„Viskas arba nieko“ – galvoju arba svajoju
3
• XV „Naujajame Baltijos šokyje“ – talentingiausi Lietuvos ir užsienio choreografai

DE PROFUNDIS
„Kiekviena tauta, socialinė klasė, ideologinė grupė (ir t. t.)
turi savitą psichiatrijos problematiką.“
Antoni Kępiński
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams
• DAINIUS SOBECKIS.
Šeštasis Dekalogo įsakymas
15
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

KINAS

Ar tu žmogų gerbi?

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

Įdomu, kaip „Kino pavasario“ rengėjai sudarinėja lietuvių filmų programą, kaip juos atrenka? Ne vienerius metus dalyvaudamas festivalyje, susidariau įspūdį (gal klaidingą?), kad geranoriškai priimami visi režisierių siūlomi filmai, –­ tai rodo ir pastarųjų metų kino derlius. Padėtis dviprasmiška: viena vertus, žiūrovams pasunkėja „kino krepšelis“, o ir kino kūrėjams smagu – premjeros, peržiūros, šventės sau ir artimiesiems, viltys, kad gyvenama ir dirbama ne šiaip sau... Antra vertus, šiųmečių programų „Nauja Europa – nauji vardai“ ir „Horizontai“ fone ne kiekvienas lietuvių filmas, švelniai tariant, atlaikė konkurenciją. (Žinoma, Šarūno Barto retrospektyvai pastebėjimas negalioja.) Šias liūdnas eilutes parašyti paskatino ir keli mūsų trumpo metražo filmai, rodyti per vieną seansą. Pats metražas – niekuo dėtas, juk ir trumpame filme galima išraiškingai realizuoti norimą idėją. Metražas nelemia ir režisieriaus požiūrio į temos interpretavimą, į aktorius ar dokumentinę medžiagą.



„Aš, veteranė“

Dariaus Jarašūno vaidybinis filmas „Aš, veteranė“ (21 min.). Pagrindinės herojės pasirinkimas galėjo tapti įdomios temos ir istorijos (tik trukmė galbūt nepalanki ją rutulioti) prielaida – Antrojo pasaulinio karo dalyvė rusė, kovojusi sovietų armijoje, pasikeitus politinei santvarkai, valdžiai, gyvenimo būdui ir vertybėms, liko jai svetimoje aplinkoje vienui viena ir dabar išgyvena – ką?.. Priklauso nuo režisieriaus fantazijos ir požiūrio. Deja, filmas primena nelabai skoningą anekdotą: girdi, nukvėšusi bobulencija gegužės 9-ąją, kuri Rusijoje švenčiama kaip Pergalės diena, pragėrė savo medalius! Ogi juos nugvelbė jaunas rusakalbis vagišius Jūra (Edvardas Voinič), kurį, pirmą kartą pamačiusi, iš gatvės parsivedė „pergalės“ euforijos apimta veteranė. Atseit apgauta – ir pelnytai... Veteranės vaidmenį kuria Elvyra Žebertavičiūtė, valingų, stiprių moterų įkūnytoja teatre ir kine. Šįkart aktorė nesikuklindama, „riebiai“ atskleidžia veteranės fizinį ir dvasinį degradavimą: nevengianti stikliuko moteris uja merginas, fyfas, kurioms nuomoja kambarėlį, šaukia ant jų, sykiu nesunkiai leidžiasi jų apgaunama dėl nesumokėtos nuomos... Stambiu planu pabrėžiamas moters fizinis nepatrauklumas, amžiaus žymės. Nukvėšimas – procesas nemalonus, psichofiziologinis, deja, metams bėgant ne kiekvieno išvengiamas. Ir nesvarbu tautybė, ideologinės nuostatos. Abejotiną režisieriaus skonį liudija ir tai, kad komiškumo efektą jis sunkia ir iš kitos rusakalbės – pinigiukus gerai skaičiuojančios antikvariato darbuotojos (ją vaidina komiškus vaidmenis mėgstanti kurti Eglė Mikulionytė), į kurios rankas pakliūva iš veteranės nugvelbti medaliai.



„Pravalas“

Ričardo Marcinkaus vaidybinis filmas „Pravalas“ (11 min.). Trumputė istorija, kaip niekuo iš bendraamžių neišsiskiriantys vaikinas ir mergina, nusibodę vienas kitam dėl bendro gyvenimo ir buities, iš naujo susipažįsta internetu. Situacija dviprasmiška – nykoki jaunuoliai (kitokiems jiems būti nenumato scenarijus), kuriuos vaidina Šarūnas Datenis ir Sandra Sokolova, realiai apgaudinėja vienas kitą ir kartu saldžiai flirtuoja internetu, kol per aklą pasimatymą įvyksta jųdviejų „akistata“, kurios kulminacija – abipusė nejaukumo būsena. Beje, šiųmečio „Kino pavasario“ konkursinėje programoje rodyta Alexandru Maftei komedija „Labas, kaip sekasi?“ (Rumunija, Ispanija, Italija), kurioje –­ analogiška situacija, tik dramaturgiškai sudėtingesnė ir labiau išplėtota (vis tik pilno metražo juosta). Svečių juostos veikėjai –­ keturiasdešimties, lietuvių – dvidešimtį perkopę. Modeliuojant porų santykius, aktorių amžius labai svarbu. Lietuvių filmo atveju kyla klausimas, o kas jaunuosius laiko pririštus vieną prie kito, jei „nenaudėlė“ aistra išblėsusi?.. Norėtųsi skverbimosi į personažus. A. Maftei filme veikėjų saitai aiškūs – padauža sūnus paauglys ir šeiminio gyvenimo įpročių rutina.



„Trečiadieniais“

Ievos Javaitytės vaidybinis filmas „Trečiadieniais“ (2 min.). Kino etiudas remiasi komiška situacija: senutė, iškraudama prekių kalną prie kasos, pamoko mobiliu telefonu užsiplepėjusią prekybos centro kasininkę. Senutę vaidina Galina Dauguvietytė, bet gal pernelyg elegantiška, pernelyg šviesaus žvilgsnio josios senutė – skurdas paprastai pavargėlių akyse panaikina humoro kibirkštėles. Toks „suasmenintas“ senutės kerštas konkrečiai kasininkei kiek sumenkina temą. (Vilniuje taip plepančių kasininkių matyti neteko, išauklėti čia visi! Maskvoje, Minske – taip...) Čia įdomiausias senutės ir prekių „teatro“ santykis. Žmogus – menkas, mažas, o prekių – daugybė, ir visos jos tokios gražios, įvairiausių formų pakuotėse, nepasiekiamos! Tačiau senutė ir nedega troškimu jų įsigyti, ji į prekes žvelgia veikiau kaip „muziejaus“ lankytoja – estetiniu žvilgsniu.

Beje, praėjusių metų gruodį kino centras „Skalvija“ rodė Kiros Muratovos filmą „Rylos melodija“, kuriame prekybos centrui, kaip pompastiškam vartotojų „teatrui“, skirta tikrai daug sarkazmo.



„Tremtinės istorija, kurią išvežė pats tėvas“

Andriaus Blaževičiaus dokumentinis filmas „Tremtinės istorija, kurią išvežė pats tėvas“ (režisuotas su Mindaugu Sruogiumi; 14 min.). Pavadinimas intriguojantis, bet kiek jis atspindi veikėją? Kiek menu, pavadinimas – tai vieno rašytojo citata, kurią filmuotojams pasiūlė pati herojė, 79-erių aštrialiežuvė moteris. Tądien, kai žiūrėjau filmą, ji buvo „Skalvijos“ kino centro salėje. Ramybės neturėjo nė vienas, sėdėjęs šalimais. Moteris –­ pasakorė, laisvai ir kibliai bendraujanti su nepažįstamais žmonėmis. Tas liežuvio laisvumas, regis, bus pričiupęs ir filmo kūrėjus. Moteris gali sėkmingai pasakoti apie „viską ir nieką“, filme ji tai ir daro: apie savo santykius su vyru prieš begalę metų ir lesbiečių meilę, apie šiurpų šiandienos skurdą ir politiką, pažemintą orumą pietaujant „Dzūkijos“ valgykloje Vilniuje, Naujininkuose, ir dar daug ką... (Beje, valgyklos aplinka, interjeras, lankytojai galėjo būti medžiaga įdomiam socialinės dokumentikos filmui!) Be jokios atrankos, kas ant seilės užėjo, „laisvųjų asociacijų“ srautu. Sakytumei – prietranka. Dokumentininko etikos klausimas: parodyta, kad esama tokios prietrankos, ir kas iš to? Žiūrovai nusistebėjo, pakrizeno ir... Geriau supratome moters gyvenimo dramą? Ar patys pasijutome viršesni?..


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:45:03 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba