Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-15 nr. 3327

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER.
Atsišaukimas
4
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,31

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucijos
• Informacija LDS metinės konferencijos delegatams

PUBLICISTIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir aš myliu Vytautą Kubilių
9
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Ar kilome? Ar kėlėme?
3
• SIGITAS BIRGELIS.
Istorijos metraščio sutiktuvės Kaune ir Vilniuje
2

LITERATŪRA 
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Juoda balta medžiaga
1

KNYGOS 
 NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Plunksnų čežėjimas J. Kalinausko poezijoje
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Gražiai ir prasmingai esantis
• Kaip krintantis sumuštinis

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti savo filmą
• RIDAS VISKAUSKAS.
Ar tu žmogų gerbi?

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Jurgiui Lampsačiui išėjus
2

DAILĖ 
• MILDA ŽVIRBLYTĖ.
Veidas ant kaukės
2
• REGINA URBONIENĖ.
Miglota

POEZIJA 
• VAINIUS BAKAS.11
• EMILIJA LIEGUTĖ.2

PROZA 
• JURGIS BUITKUS.
Laukuose ta avis
• JURGIS BUITKUS.
Apskelbęs pasauliui savo atėjimą

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Jėgainė
3
• PHILIP LARKIN.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Šėlsmas
9

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• JUSTINA ZMITRULEVIČIŪTĖ.
„Viskas arba nieko“ – galvoju arba svajoju
3
• XV „Naujajame Baltijos šokyje“ – talentingiausi Lietuvos ir užsienio choreografai

DE PROFUNDIS
„Kiekviena tauta, socialinė klasė, ideologinė grupė (ir t. t.)
turi savitą psichiatrijos problematiką.“
Antoni Kępiński
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams
• DAINIUS SOBECKIS.
Šeštasis Dekalogo įsakymas
15
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

KNYGOS

Plunksnų čežėjimas J. Kalinausko poezijoje

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

Kalinauskas J. PLUNKSNŲ PLĖŠYTOJOS.
– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

„Plunksnų plėšytojos“ – dvyliktoji Jono Kalinausko poezijos knyga. Netyčia kilo asociacija: dvylika brolių, juodvarniais lakstančių... Tačiau su šia pasaka tiesioginio ryšio čia nėra. Nebent juodas knygos-juodvarnės viršelis, kurio dizainą taikliai sukūrė Romas Orantas. J. Kalinausko poezija vizualiai galėtų atrodyti būtent taip –­ susiliejantys su tamsa žolės lapo kontūrai ir skaidrūs rasos lašai, simbolizuojantys dvasinę žodžio gyvybę... Nuo konkretumo jo eilėraščiuose einama prie abstraktumo, nuo sąmoningo reginio – prie regėjimo, kylančio iš pasąmonės gelmių.

J. Kalinausko poezijos suvokimui reikia nemažai minties darbo. Kaip toji dvylikos brolių sesuo pasakoje, skaitytojas turi nueiti ilgą kelią nuo eilėraščio prie eilėraščio, mat norint pajusti visą kuriamo pasaulio jėgą, tekstus būtina skaityti nuosekliai nuo pradžios iki galo, tarsi grimztant vis giliau į anapus: vieno eilėraščio motyvai atsikartoja kitame, realybė transformuojama į sapną, sapnas – į viziją, o vizija – į būseną, tapačią mirčiai. Tai, be abejonės, filosofinė poezija, kurioje apmąstoma žmogaus, kaip laikinos būtybės, vieta pasaulyje. Jaučiamas nemenkas autoriaus įdirbis: skaitytojas vėl panardinamas į metafizinę, kupiną paradoksų „Miego meistro“ (2008) poetiką, kur, kaip prieš keletą metų rašė Vitas Areška, „vienoje uždangos pusėje jau sugriuvęs pasaulis, o antroje – senatvė ir primityvus likusio gyvenimo skaičiavimas“ („Metai“, 2008, Nr. 8–9). Programiniame ir viename paveikiausių naujojo rinkinio eilėraštyje „Plunksnų plėšytojos“ jungtis su „Miego meist­ru“ netgi specialiai akcentuojama. Plunksnų plėšytojos „ – – – klusniai plėšo / gegučių plunksnas / net su įniršiu / nirtuliu / ratu susėdusios vidiniame / atminties kiemelyje / kemša į drobules išbalintas vėjo / pagalves miego meistrui / miegoti be praeities / puse veido / puse gyvenimo“ (p. 71). Jos čia yra tarsi transformuotos negailestingos likimo deivės, pasirodančios „tik vieną kartą / vienoje vietoje / sudaužyto vitražo šukėj – – –“ (p. 72).

Pirmajame rinkinio skyriuje (jų „Plunksnų plėšytojose“ yra trys) mirties, kūno ir dvasios irimo simbolika ypač ryški. Pripažįstama, kad kūnui senstant, silpsta ryšys ir su apčiuopiama realybe, o į pirmą planą iškyla nejaukios siurrealistinės fantazijos:


        iš savo sapnų
        nusenusio kūno
        iš mano minčių apie žmones
        gyvenimus
        iš kur kas atnešė juodų vabalų
        didesnių už tarakonus paskui
        dar vieną ir dar
        kitą naktį daugiau vis

              p. 9

Vabalas, vabalai – „juodieji“, „šiušuonėliai alkani“, „įmantrūs vabzdžiai“, „dryžai geltoni nariuotakojai“ –­ tai bene pagrindiniai J. Kalinausko pirmojo eilėraščių skyriaus „personažai“, kuriantys groteskinę siaubo atmosferą:


        o man bemiegant pagausėjo pagalvėj
        nešvariose vištų plunksnose
        juodų vabalų šeimyna
        – jie jums jau pažįstami –
        ir sulindo man į ausis
        lipnus oras
        padengė kūną
        lyg prieš didelį gaisrą

              p. 17

„Lipnus oras“, „gaisras“ – taip metaforiškai galėtų būti įvardijamos būsenos, sukeltos aukštos temperatūros, ligonio kliedesiai ar iš esmės sveiko žmogaus per sapną pasireiškiančios baimės, kurios tampa nebekontroliuojamos („jie daugino vienas kitą / spragėdami žnyplėmis“, p. 17). Įdomu tai, kad žodžiai „išsigalvoti“ arba „tiesiog prisukami“ autoriaus vartojami kaip sinonimiški. Taip vaizduotė prilyginama mechaniniam procesui, tai – savotiškas perpetuum mobile, amžinai generuojantis chimeras ar fantomus, kurie „sustingsta sparnuotose pozose / rėkiantys šoka / ledo buveinėj įšalę“ (p. 58).

J. Kalinausko eilėraščių subjektas daugiabalsis: čia jis gyvas, čia susiskaidantis į kelias viena kitos neatpažįstančias asmenybes („– – – ar dar vasara / klausi nepažįstamojo / tai kad ne / va už tų kalvų / sako buvo pernai vasara / tavo balsu“, p. 74), čia netikėtai pirmuoju asmeniu prabylantis apie mirusiojo patirtis vienur su nuostaba („­­– – – pasakyk kad tai netiesa / negalėjo man taip nutikti / tik ne man: / viskas netikra?“, p. 6), kitur tik ironiškai konstatuodamas („atvažiuoja / užpila žemėm / tas kvaišas antanas / apibarsto sudžiūvusiom žliūgėm / kad ne naujas atrodytų / ir visui viskas / ir tai yra amžinas poilsis?“, p. 7; „tai tau blogai? / rakinėji vikšrelius / iš savo išpūstų vidurių / ir vis dar regi save pievoj / apsimesdamas pūkeliu“, p. 60).

Laikinumo, žmogaus gyvenimo praeinamumo pojūtis neatsiejamas nuo susvetimėjimo: „niekada nebuvau su visais“ ar „nebuvau su jumis niekada“ (p. 8). Šiame rinkinyje, kaip ir „Miego meistre“, svetimumą pasauliui, visų pirma, gimtajam kaimui, liudija gegutės ir gegužvaikio įvaizdžiai: „tuščias išsiurbtas vištos kiaušinis esu / vagilės gegutės / pavogusios mano sapnus“ (p. 42). Su gegužvaikio lemtimi siejamas naujosios emigracijos motyvas: „kaimas pilnas erzelio / bėginėja strazdanotais veidais / gegužvaikiai // tyrinėdami uoliai / išnykusio kaimo kiemuos / krepšelius be lauktuvių / iš airijos londono / – hic sunt leones – “, p. 29). Kaimas jau nebėra ta vieta, kurioje puoselėjamos tradicijos ar bent jau artima giminystė. Prie mirusiojo kapo ateina pasėdėti nepažįstami, o gal – tik neatpažįstami: „gal ir giminė / o gal ir vaikelis koks“ (p. 31) žmonės.

Monologinio tipo eilėraštyje teigiama:


        taip ją ir suranda po šimto metų
        niekas neklaus kaip tu gyvenai
        nes jūs jau būsite
        ties riboženkliu
        virš kelio kuris užkloja
        kitą takelį ir patvorį
        tamsiais runkeliais
        sultingais šešėliais
        kultūrinių sluoksnių – – –

              p. 8

Veikiausiai ši rezignacija – tai pasąmonėje glūdinčio biblinio posakio „dulke buvai, dulke pavirsi“ padarinys, bet mirusiųjų erdvė J. Kalinausko poezijoje turi pagoniško tikėjimo ženklų; tai tarsi į eilėraštį inkrustuotos jau nebeatkuriamo mito „iš gyvenimo vėlių ir velnių“ atplaišos, keliaujančios per istoriją ir įgaunančios donkichotiško komizmo:


        atsiverčiau
        15 amžiaus pasą: tas pats rupūžokas
        su suskilusia alebarda
        perrišta ožiukų žarnokais

        ar tai čia tas
        kuris visus gąsdina? – – –

              p. 21

Poetiniuose vaizduose plėtojamos kelios pagrindinės temos, susijusios ir su istoriniu, ir su individualiu laiku. Laiko bėgsmą liudija tik žmogaus ženklai. Kuriama iliuzija, kad nuo mito iki dabarties – tik vienas žingsnis: „po mano padais joja žirgai / ir didieji kunigaikščiai / štai vaidila / prieina prie akmens / iškelia ėriuką aukštai / bet tuo metu pravažiuoja / paskutinis tuščias troleibusas“ (p. 48).

Europos istorija subjekto sąmonėje yra tarsi ardoma erozijos ir neišvengiamai paženklinta mirties:


        tuo metu arklys
        iki pilvo vandeny
        atneša liudviką
        į sosto salę
        markizės spiečiasi aukštumėlėse
        viena kitai suverždamos korsetus
        vėduoklės braukia per vandenį
        žaismingai ir nuobodžiai
        vario triūbos pabunda
        iš šimtmetinio letargo
        patikrinti nuskendusių sargybų
        vermejeris
        jau plaukia sau tolyn
        prakiurusioje valtyje

              p. 13

Apie šią, kadaise didingą, praeitį liudija tik menas –­ individualiuose prisiminimuose iškylantys paveikslų fragmentai. Kandžiu sąmoju paženklintas santykis su paties subjekto išgyventu istoriniu laikotarpiu:


        tarp sudegusių manuskriptų
        randi savo galvą
        sukrežėjusį kopūstą
        iš kolūkio lenino keliu laukų
        pernai čia gerai pasidarbavo
        talkininkės iš pedagoginio instituto
        istorijos perrašinėtojos – – –

              p. 12

J. Kalinauskui ironija nesvetima. Tačiau tai – ne sąmoju žaižaruojantys, linksmi kalambūrai, o iš būties grotesko suvokimo kylantis juodasis humoras – eilėraščių subjekto flirtas, derybos su pačia mirtimi:


        bijau
        kad nerastų kada pasmirdusio
        kaip nutiko vienam pažįstamam
        to tai jau tikrai nenorėčiau
        taip neinteligentiškai mirti – – –

              p. 20

Stipriausieji J. Kalinausko tekstai – tie, kuriuose kalbėjimas konkretesnis, pereinantis į prozai artimą siužetinį pasakojimą, kupiną draminio vyksmo:


        – – – jurgeli
        kai pasibeldžiau tada
        į tavo duris
        ilgai krapšteisi su įlaužtu raktu
        geriau buvo lįsti pro atdarą langą
        bet pro jį jau lindo
        putotos žydinčios kriaušės šakos

              p. 63

Vien amžinas gamtos ciklas čia švenčia pergalę – pro langą lenda „putotos žydinčios kriaušės šakos“ (p. 63), „vyšnių žievė / kvepia atodrėkiu“ (p. 73), o žmogaus buvimo ženk­lai ilgainiui nyksta, užanka „ano pavasario žole“ (p. 74).

Vis dėlto kai kuriems tekstams pritrūksta savitumo, atsiranda ne kartą ir kitų poezijoje (ir ne tik poezijoje) eksploatuotų, pernelyg apibendrintų frazių:


        ir pats sau neįdomus
        gyvenu iš įpratimo
        užmerktomis akimis
        viską savy skiemenuodamas iš naujo
        mokausi kalbėti ir vaikščioti
        sukeldamas vien juoką
        gal ir pavydą

              p. 24

Panašūs eilėraščiai ar jų fragmentai („– – – apie verksmą / kai verkimas nesiseka / bet jis verkė be garso“, p. 38; „ar tai tik gyvenimo repeticija / jam pasibaigus“, p. 42) padeda sukurti bendrą rinkinio nuotaiką, tačiau, paimti atskirai, tampa klišėmis ir praranda didžiąją dalį meninės vertės. Tačiau visuma sukrečia sugebėjimu pasitelkus meninę kalbą autentiškai perteikti ribinę žmogaus būseną „kažkur tarp čia ir ten“, įsiklausant į kiekvieną blėstančios gyvasties virpesį, tampantį plėšomų plunksnų garso košmaru.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:44:55 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba