Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-15 nr. 3327

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER.
Atsišaukimas
4
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,31

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucijos
• Informacija LDS metinės konferencijos delegatams

PUBLICISTIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir aš myliu Vytautą Kubilių
9
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Ar kilome? Ar kėlėme?
3
• SIGITAS BIRGELIS.
Istorijos metraščio sutiktuvės Kaune ir Vilniuje
2

LITERATŪRA 
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Juoda balta medžiaga
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Plunksnų čežėjimas J. Kalinausko poezijoje
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Gražiai ir prasmingai esantis
• Kaip krintantis sumuštinis

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti savo filmą
• RIDAS VISKAUSKAS.
Ar tu žmogų gerbi?

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Jurgiui Lampsačiui išėjus
2

DAILĖ 
• MILDA ŽVIRBLYTĖ.
Veidas ant kaukės
2
• REGINA URBONIENĖ.
Miglota

POEZIJA 
• VAINIUS BAKAS.11
 EMILIJA LIEGUTĖ.2

PROZA 
• JURGIS BUITKUS.
Laukuose ta avis
• JURGIS BUITKUS.
Apskelbęs pasauliui savo atėjimą

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Jėgainė
3
• PHILIP LARKIN.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Šėlsmas
9

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• JUSTINA ZMITRULEVIČIŪTĖ.
„Viskas arba nieko“ – galvoju arba svajoju
3
• XV „Naujajame Baltijos šokyje“ – talentingiausi Lietuvos ir užsienio choreografai

DE PROFUNDIS
„Kiekviena tauta, socialinė klasė, ideologinė grupė (ir t. t.)
turi savitą psichiatrijos problematiką.“
Antoni Kępiński
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams
• DAINIUS SOBECKIS.
Šeštasis Dekalogo įsakymas
15
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

POEZIJA

EMILIJA LIEGUTĖ.

[skaityti komentarus]




            Ilgesys


            Ar visa tai buvo? O gal dar yra
            Gal tasai ilgesys – neišsipildžiusi mano viltis?
            Tas kiškių takas per sniegą sode –
            tai vilties takas į niekur?

            Tik ko iš ilgesio taip peršti paširdžius?
            Lyg ašaka būtų įstrigus.
            Ar šis perštėjimas – tai Dievo esaties tikrumas?

            Per savo vaikystės lankas, per sniego
            vėpūtinius, kiškių išmintus takus
            prie Tavęs, prie Tavęs aš veržiuos, mano Dieve.
            Ar šis ilgesys tai įrodymas Tavo buvimo?

            Žiema ilgisi sniego.
            Pavasaris – vėjo.
            O man ko ilgėtis?
            Nėra kiškių takų, vėpūtinių
            ir eskimų trobelių juose.

            Ir draugų nebėra – jau išėję namopi visi.
            Tik Tu, mano Dieve, vis kažkur tebesi
            ten aukštai ir toli. Nepasiekiamas.
            Ilgiuosi labai. Lig perštėjimo paširdžiuos.



            Kaitra


            Nendrės šnabždasi:
            ar lipti mums žemyn,
            į vandenį, ar pasilikti
            ant kranto?
            O vakaras, o naktis
            neateina. Kiekviename
            lange – po saulę.
            Ir spirga, riečiasi ištroškę
            medžių lapai. Tik
            paupio gluosniai išsigelbsti:
            nusvarina šakas į vandenį
            ir geria. Man nesiseka:
            keliauju miesto bruku,
            o galva saulės išdeginta,
            tuščia nei sviedinys.
            Nežinau, kur ir ko einu.
            Atsitokėju, kai troleibuse
            kontrolierius paprašo bilieto.



            Laiko sekundės


            Per paežerės smėlį brendu.
            Rankos kojos atvėso.
            Gera. Noriu kumščiuose
            suspausti laiką, bet jis
            byra pro tarpupirščius.
            Rytas aušta, tik dar neišaušę.
            Kyla diena, bet dar neįdienoję.
            Spaudžiu laiką kumščiuose
            kartu su drėgnu smėliu,
            o jis byra byra byra...
            Pirštai atsigniaužia –
            delnuose tik karštos
            smėlio kruopelės belikę.

            Ar čia laiko sekundės?


            2010 10 24



            Lelija


            Pasvydo pasvydo –
            lelija pražydo
            su kraujo gyslelėm.
            Globoju leliją –
            šnekinu, glostau.
            Ir gal iš pavydo
            ant lango stiklo
            lelijos pražydo.
            Kapiliarus prarėžus,
            savo leliją girdau
            krauju.


            2010 01 28



            Šešėlis


            Teka upė, ją vejasi krantas.
            Sausi lapai irgi vejasi,
            bet pavargsta ir krenta į vandenį.
            Aš nejudu, tačiau vis vien
            keliauju kartu su krantu.
            Pagaliau atsistoju, pasikloju
            po savo kojomis šešėlį.
            Pajudu – šešėlis taip pat.
            Seka ir seka mane iš paskos.
            Gal jis nuskęstų upėje?
            Brendu į vandenį – taip!
            Šešėlį upė pasigavo ir nusinešė.
            Skubu į krantą – šešėlinės
            ekonomikos atsikračiau.
            Kur tu, žmogus atsikratysi!
            Ji vėl pinasi po mano kojomis.
            Užkliuvusi net pargriuvau.



            Ten, kur Tu


            Nenoriu būti vienadienis
            augalo šešėlis. Palieku viską,
            net pačią save palieku
            ir einu ten, kur Tu
            paskyrei man būti.
            Nenoriu pasilikt nerimo jūroje
            su putotomis bangų keteromis.
            Dumbliai apvijo man galvą,
            nieko nemačiau, nežinojau.
            Ir vėl Tu, Dieve, atėjai į pagalbą.
            Tavo meilės ranka apkabina mane,
            Nori mano liūdesį pakeisti džiaugsmu.


            2010 06 28



            Tėviškė


            Šis akmuo – tai tėviškė. Vien akmuo,
            gulėjęs prie slenksčio. Apšerkšnijęs, įšalęs,
            net dunda. O gal dunda tėvo, motinos
            kojos nuo valomo sniego?
            Atsiklaupiu, apkabinu, bučiuoju...
            Prišąla lūpos. Jei lupsiu – su kraujais.
            Pučiu šiltą kvapą – atšyla.

            Dunda akmuo nuo tėvo snieguotų batų,
            trepsi motina, lengva kaip plunksnelė.
            Stumdosi broliai, žvengdami nei kumeliai.
            Išdidžiai, lygu karalaitė, nenupurčiusi
            sniego, žingsniuoja sesuo.

            Ant gimtinės slenksčio akmens –
            tėvų ir protėvių vėlės.
            Visa giminė, visa mūs gentis
            kilusi iš šio akmens.
            Akmuo šventas – krauju numazgotas.

            Dar kartą atsiklaupiu, priglaudžiu lūpas,
            lupte atlupu. Te ir mano kraujo lašas
            lieka ant šito akmens.


            2011 12 05



            Tu perspėjai


            Tu perspėjai, Dieve, mane,
            kad blogio vandenys
            užlies žemę.
            Paleisiu balandį –
            lai suranda alyvmedžio
            šakelę ir ant jos nutupia.
            Pati bėgsiu į dykumą,
            apkabinsiu liūtą.
            Jis palaižys man veidą
            ir nuneš ant Sinajaus kalno.
            Aš būsiu išgelbėta,
            nes tokia yra
            Tavo, Dieve, valia.



            Vaikystės sapnai


            Griūvu sniegan ir guliu.
            Aš – eskimas.
            Troba iš sniego luitų.
            Ir ugnelė kūrenas.
            Iš kamino dūmai vingiuoja
            į tolumas, į aukštį.
            Ant medžių mirusieji maišuose
            kybo, kad meškos suėst negalėtų.
            Vėlės ateitų, prie ugnies pasėdėtų.

            Ir kūrenas ugnelė per naktį
            gyviems ir vėlelėms sykiu –
            su jomis pakalbėti siekiu.



            Žolė


            Stoviu ir žiūriu,
            kaip dygsta žolė.
            Ar aš taip ilgai stoviu,
            ar žolė taip ilgai dygsta?
            Jos jau pilni šaligatviai,
            jau žaliuoja pakelės,
            pievos! Tos žaliosios
            mūsų pievos! Svėrės, bitkrėslės,
            ramunės, našlaitės, raskilos
            ir neužmirštuolės. Ak,
            neužmirštuolės! Dangus žemėje.
            Atsiklaupiu tame gėlių danguje,
            sudedu lyg maldai rankas.
            Žinau, kad pakilusi aukščiau,
            į kitą pakopą dangaus aš
            būsiu tokia pat laiminga.
            Tos mūsų pievos! Žydės ir
            žydės. Toji žalia žolė bus ir bus.

            Ir ant mano užmiršto kapo bus.


            2010 07 16


 

Skaitytojų vertinimai


67573. nijolė2011-04-17 21:58
gražu, Emilija, tiek meilės, tiek žydros ir žalios, ir (pasi)tikėjimo... "Žinau, kad pakilusi aukščiau,į kitą pakopą dangaus aš būsiu tokia pat laiminga." Kas dar taip pasakytų?..

67591. ***2011-04-18 16:20
Ne prasciau, nei kitu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:44:50 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba