Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-15 nr. 3327

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER.
Atsišaukimas
4
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,31

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucijos
• Informacija LDS metinės konferencijos delegatams

PUBLICISTIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir aš myliu Vytautą Kubilių
9
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Ar kilome? Ar kėlėme?
3
• SIGITAS BIRGELIS.
Istorijos metraščio sutiktuvės Kaune ir Vilniuje
2

LITERATŪRA 
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Juoda balta medžiaga
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Plunksnų čežėjimas J. Kalinausko poezijoje
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Gražiai ir prasmingai esantis
• Kaip krintantis sumuštinis

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti savo filmą
• RIDAS VISKAUSKAS.
Ar tu žmogų gerbi?

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Jurgiui Lampsačiui išėjus
2

DAILĖ 
• MILDA ŽVIRBLYTĖ.
Veidas ant kaukės
2
• REGINA URBONIENĖ.
Miglota

POEZIJA 
• VAINIUS BAKAS.11
• EMILIJA LIEGUTĖ.2

PROZA 
• JURGIS BUITKUS.
Laukuose ta avis
• JURGIS BUITKUS.
Apskelbęs pasauliui savo atėjimą

VERTIMAI 
 KERRY SHAWN KEYS.
Jėgainė
3
• PHILIP LARKIN.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Šėlsmas
9

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• JUSTINA ZMITRULEVIČIŪTĖ.
„Viskas arba nieko“ – galvoju arba svajoju
3
• XV „Naujajame Baltijos šokyje“ – talentingiausi Lietuvos ir užsienio choreografai

DE PROFUNDIS
„Kiekviena tauta, socialinė klasė, ideologinė grupė (ir t. t.)
turi savitą psichiatrijos problematiką.“
Antoni Kępiński
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams
• DAINIUS SOBECKIS.
Šeštasis Dekalogo įsakymas
15
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

VERTIMAI

Jėgainė

KERRY SHAWN KEYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintaro Žilio nuotrauka


Plušau darže, gelbėdamas salotų lapus nuo šliužų, apnikusių juos per naktį. Per anksti, dar apsnūdęs, ėmiausi šio neįmanomo darbo. Bet rytas buvo gražus, klevai ir ąžuolai nepaprastai žali, saulė aptraukta plunksninių debesų skarų, besiplaikstančių apie jos veidą, o paskui plukdančių ją supančiame mėlyje. Tiesiog kičinis rojus, bet man tai neatrodė banalu. Ir visur paukščiai – ant tvoros stulpo ir alyvoje, kai kurie žolėje ieškojo vabalų ar kirmėlaičių, kiti miške pašlaitėje – čiulbėjo ir čiulbėjo toje tamsioje tankmėje. O aš tik graibiau šaukštu šliužus – grasus triūsas, ne toks, kai apverti dirvožemį, sutrupini ir pasėji sėklų arba kai iš sėklų auga daržovės ir skrandis nekantraudamas gurgia. Žmona buvo virtuvėje – virėsi kavos, galbūt klausydamasi radijo. Ko gero, buvo dar su naktiniais marškiniais ir ėrenos šlepetėmis, palaidais plaukais ir laibais pirštais vartė šaukštelį. Mums buvo gera. Mylėjome vienas kitą. Buvo nesibaigiantis pavasaris.

Kelias virš mūsų namo, daubos viršuje, buvo žvyruotas. Miestelio valdžia vis baudėsi jį išasfaltuoti, kad nusižertų pinigo sau į kišenes, bet mes kaišiojom jiems pagalius į ratus. Dėl to sutarė visi kaimynai – nenorėjom asfalto su visais tais tiuninguotais automobiliais ir suvažinėjamais gyvūnais. Geriau jau dulkės. Mes dar neturėjom vaikų, bet galėjom įsivaizduoti juos lakstančius po mišką ir laukus be baimės, kad partrenks miesto eismas ar kokie pamišę dėl greičio, į mirtį lekiantys paaugliai. Manėme greitai susilaukti vaiko, bet nusprendėme atidėti, kol turėsim daugiau pajamų. Žinot, kaip būna, kai nesinori paskęsti buityje ir sukandus dantis kasdien nuo devynių iki penkių trūnyti darbe, o rytą atsikėlus žiūrėti ne į saulėtekį, o į sauskelnes.

Tie šliužai buvo tikras peilis. Organinio stiklo dalelytės juos gerai naikina, bet aš dabar jų neturėjau. Nusprendžiau vakare po visą daržą, kaip spąstus, išdėlioti stiklainių dangčių su alumi ir pasižiūrėti, ar jie visi įklius. Jeigu ne, neketinu to daryti kas vakarą, nes darbo beveik tiek pat, kiek ir krapštyti po vieną nuo salotų. Nors smagiai malonu matyti juos nugaišusius, prigėrusius, kone susilydžiusius krūvoje ir laukiančius, kada suversi juos į kibirą ir išmesi į kompostą. Tuo pačiu tikslu rinkdamas juos po vieną, jausdavausi pavargęs, apimtas šleikštulio ir, tiesą sakant, veikiau kaip žudikas, o ne Apvaizdos įgaliotinis su ano vakaro metodu, kiek apdujęs nuo alaus dovanos. Aš netgi ne itin mėgstu salotas, bet žmona mėgsta. Ji, matyt, jau baigia gerti kavą ir ruošiasi ateiti man padėti.

Rytas buvo kiek neįprastas. Keliu pravažiavo keli sunkvežimiai su kėbuluose besiplaikstančiomis didžiulėmis plastikinių plėvių krūvomis. Pririštomis. Girdėjosi, kaip plazda jų nelygūs galai. Staiga nuo verandos į daržą atbėgo žmona, mojuodama rankomis ir šaukdama, kad mums tuoj pat reikia lėkti iš čia. Atrodė sutrikusi ir išsigandusi. Aš buvau tik sutrikęs. Iš pradžių ne visai įkirtau, ką ji sako. Paskui pasidarė aišku – jėgainėje prie upės susilydė reaktorius. Jėgainė maždaug už dvidešimties mylių tiesiu taikymu. Slėnyje, už spragos kalno viršūnėje. Ji sakė nesiklausiusi radijo, kaip įprasta, bet tik dabar įsijungusi ir išgirdusi žinią. Kaip tik tada išgirdome dar daugiau atvažiuojančių sunkvežimių. Sušukau jai, kad užliptų į kelią, susistabdytų sunkvežimį ir paklaustų, kas dedasi. Lėtai, gniauždamas paniką, surinkau daržo įrankius, nežinodamas, ką daryti. Paskui išgirdau kelyje kraują stingdantį klyksmą ir atsigręžęs pamačiau, kaip jos kūnas pasirita po sunkvežimio buferiu ir ratais. Ją vilko kaip skudurinę lėlę ir paleido tik už kokių trisdešimties jardų ant bermos. Nuvažiavo kaip važiavęs. Visa tai per sekundę. Užbėgau ant kelio žiaukčiodamas ir springdamas, ir kaip tik tuo metu savo mašina atvažiavo kaimynė. Ji sustojo, bet abu bemat supratome, kad per vėlu. Ji taip pat buvo apimta panikos, kai mudu vilkome kūną nuo bermos į žoles prie pašto dėžutės ir ten atrėmėme nugara. Tarsi sėdima poza sugrąžintų gyvybę. Nusivėmiau ant cercio, apraizgyto nuodingosios gebenės. Prašvilpė dar vienas sunkvežimis, sakytum, su plastikine Abraomo padangte kėbule. Kaimynė ištarškino, kad prieš keletą minučių kalbėjusi su vienu vairuotoju ir kad tas plėves jie veža į mokyklos rūsį, kuris kartu yra ir slėptuvė, prikrauta konservuoto maisto, Geigerio skaitiklių ir net alaus. Jie girdėjo, kad, lubas ir sienas išklojus plastiko plėve, radiacija neįsiskverbia. Mano rankos buvo gličios nuo kraujo ir turbūt sumaigytų šliužų. Žmona mūvėjo žaliąsias kelnes, saulėje blizgėjo jos vestuvinis žiedas. Pirštais patikrinau pulsą – širdies plakimo nė tiek kaip triušio. O dar šiltutėlė. Man iš kišenės kyšojo šaukštas šliužams rinkti. Keista, kad tokiomis akimirkomis pastebi tokius mažmožius. Ant pašto dėžutės tebebuvo iškelta raudona vėliavėlė, tarsi aguona ant antkapio. Aš neverkiau, bet vėl sužiaugčiojau.

Ten ją ir palikome. Nebuvo, kur jos dėti, ir aš nežinojau, ką darysiu. Važiuoti į mokyklos pastatą nė neketinau. Netikėjau ta pasakėle apie plėvę, kuria vietiniai žmonės taip pasitiki. Jie tiki Dievą. Aš netikiu net dinozaurais. Nusprendžiau bėgti atgal namo ir užsidaryti viduje, įsijungęs radiją. Kaimynė paklausė, kokio velnio aš neskubu mokyklon. Pasakiau jai, kad netikiu tais paistalais. Ir tada ji išsidavė –­ irgi netikinti. Jos akys žibėjo, lyg viduje būtų degusi liepsna – Kristaus kančia kartu su Apokalipse. Paaiškinau, kad tikrai bijau, tik nesimato, – tai gal užeikit minutę pas mane, išgersim kavos ir pagalvosim, ką daryt. Ji linktelėjo. Atsigręžiau ir dirstelėjau į žmoną, paremtą po raudona vėliavėle, kelnės buvo kruvinos, taip pat ir veidas… Tarsi būtų užsivariusi per daug lūpdažio prieš karnavalą. Laikė sugniaužusi sidabrinį kavos šaukštelį. Tada mudu nuskuodėm į namą ir atsisėdom virtuvėj prie radijo. Kava dar buvo šilta, tarsi kaip tik mums paruošta. Paskui per radiją paskelbė: tai buvo tik bandymas! Valdžia norėjo patikrinti, ar veikia evakuacijos sistema, ar žmonės pasiruošę, ir esą tyčia neįjungė sirenų, kad pamatytų, kaip veikia kitos sistemos – televizija, radijas ir žmonių bendravimas. Aš pasibjaurėjęs išjungiau radiją. Būtum girdėjęs skrendančią musę, kai mudu žvelgėm vienas į kitą kaip akmeniui nuo širdies nusiritus, nors dar drebėdami. Staiga apsikabinome – nežinau kodėl – ir atsisėdome ant sofos. Pagalvojau, kad šliužai tebėra darže. Bet be manęs. Girdėjau kelyje burzgiančią ir pukšinčią kaimyno mašiną. Saulės spindulys pro langą įžiebė kambaryje kabantį krištolą, ir per kambarį ėmė siūbuoti šviesos vaivorykštė. Pro langą jau mačiau ratus sukančius suopius. Greiti, gyvatės. Taip, mudu nusirengėm, ir dabar ta prizmė pleveno jai ant krūtų. Pasilenkęs pabučiavau jas abi, liežuviu įnikęs į paburkusius raudonus spenelių pumpurus. Pažvelgiau į grindis ir pamačiau šaukštą – vadinasi, iškrito iš mano kišenės. Mūsų kūnai be žodžių susilydė. Visa kita – įprasta istorija.


Iš anglų kalbos vertė LAIMANTAS JONUŠYS

 

Skaitytojų vertinimai


67618. mara :-) 2011-04-20 20:04
Patiko ir tiek. Na, jei nesimaivant, tai netgi labai patiko.

67620. aha2011-04-21 02:02
tikrai kietai čia

67637. jaunas :-( 2011-04-22 11:03
Šlykštus tekstas, privertė nejaukiai pasijusti. Tikriausiai gerai, jei tai buvo autoriaus intencija, bet apskritai bendras vaizdas nekoks, bet gal kiek gerąja prasme. Sunku paaiškinti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:44:49 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba