Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-15 nr. 3327

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER.
Atsišaukimas
4
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,31

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucijos
• Informacija LDS metinės konferencijos delegatams

PUBLICISTIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir aš myliu Vytautą Kubilių
9
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Ar kilome? Ar kėlėme?
3
• SIGITAS BIRGELIS.
Istorijos metraščio sutiktuvės Kaune ir Vilniuje
2

LITERATŪRA 
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Juoda balta medžiaga
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Plunksnų čežėjimas J. Kalinausko poezijoje
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Gražiai ir prasmingai esantis
• Kaip krintantis sumuštinis

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti savo filmą
• RIDAS VISKAUSKAS.
Ar tu žmogų gerbi?

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Jurgiui Lampsačiui išėjus
2

DAILĖ 
• MILDA ŽVIRBLYTĖ.
Veidas ant kaukės
2
• REGINA URBONIENĖ.
Miglota

POEZIJA 
• VAINIUS BAKAS.11
• EMILIJA LIEGUTĖ.2

PROZA 
• JURGIS BUITKUS.
Laukuose ta avis
• JURGIS BUITKUS.
Apskelbęs pasauliui savo atėjimą

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Jėgainė
3
• PHILIP LARKIN.

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Šėlsmas
9

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• JUSTINA ZMITRULEVIČIŪTĖ.
„Viskas arba nieko“ – galvoju arba svajoju
3
• XV „Naujajame Baltijos šokyje“ – talentingiausi Lietuvos ir užsienio choreografai

DE PROFUNDIS
„Kiekviena tauta, socialinė klasė, ideologinė grupė (ir t. t.)
turi savitą psichiatrijos problematiką.“
Antoni Kępiński
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams
• DAINIUS SOBECKIS.
Šeštasis Dekalogo įsakymas
15
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

(PA)SKAITINIAI

Šėlsmas

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




Jakonytė L.
KARVĖS KUOLAS PILIES GATVĖJE.
RENATOS ŠERELYTĖS KŪRYBOS STUDIJA.
Dailininkas Tomas Mrazauskas.
Serija „In Brevi 1“.

– Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.




Šerelytė R. VĖJO RAITELIS.
Dailininkas Romas Orantas.

– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

CHTONIKA

Apsidžiaugiau pamatęs šią knygą –­ naujausios lietuvių literatūros tyrimų, juolab monografijų, nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Renata Šerelytė (g. 1970), sugebanti vienodai kokybiškai rašyti suaugusiems ir vaikams, poetė ir dramaturgė, romanistė ir novelistė, eseistė, kritikė (kokia plati paletė!).

R. Šerelytės (ir sovietmečio, šiuolaikinės lietuvių literatūros, literatūros sociologijos, vaikų literatūros) kūrybos tyrinėtoja dr. Loreta Jakonytė-Kvedarienė savo knygoje daro kelis pjūvius: „Proza. (Po)sovietinis liūgas“, „Kūryba vaikams. Surastas Edenas“, „Kritikės vaidmenyje“, „Publicistika. Moralinė politikos ir visuomenės kritika“, „Viešas portretas. Rašytojas be mūzos“. Nors studija, kaip pažymi autorė, „glausta“ (nustebino itin mažas naujos serijos „In Brevis“ knygos formatas – gal tai užuomina, kad šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjai yra „mažesnieji“, prastesni už „didžiuosius“?), joje gana išsamiai aptartos „bemaž visos R. Šerelytės raiškos sritys ir žanrai: proza (novelės, romanai, esė), kūryba vaikams (poezija, pasakos, istorinės apysakos), literatūros kritika (recenzijos, apžvalgos), publicistika. Pagrindiniai aspektai yra prozos erdvės sąranga ir veikėjų tipažai, kūrinių vertinimo prielaidos, sociopolitinių komentarų ideologija“ (p. 9–10).

R. Šerelytę vadindama „šiuolaikinės lietuvių literatūros reprezentante“, L. Jakonytė pažymi, kad nuo debiuto 1995 m. išleista beveik dvidešimt jos knygų, apie 200 recenzijų, per 100 publicistikos straipsnių, keliasdešimt interviu.

„Renatos Šerelytės prozos kūriniai stebėtinai susiję tarpusavyje, – pažymi L. Jakonytė, – knyga po knygos varijuoja mažai kintantį, visus teksto lygmenis apimantį branduolį, pradedant artimomis temomis, problematika, pasikartojančia siužeto kreive, baigiant veikėjų tipais, identiškais epizodais ir įvaizdžiais“ (p. 27). „Šerelytės tekstai tiek stiprybėmis, tiek trūkumais šliejasi prie lietuvių publicistikos tradicijos, kuri, anot Gintaro Beresnevičiaus, visada „aistringai norėjo pakeisti padėtį, tautos būklę ir savimonę“ (p. 169).

Naujasis romanas „Vėjo raitelis“ intriguoja fantasy stiliumi. Amžinatilsį G. Beresnevičiui patiktų čia veikiančios chtoninės būtybės, humoras, neaiški riba tarp pasąmonės ir realybės. Pagrindinis personažas – Vėjo raitelis – su Lietuvos istorijai artimu totorišku šalmu.

Chtonika R. Šerelytei artima. Tiesa, ji dažniausiai pateikiama satyriškai. Kaip rašyta „Krakatukų jūroje“ (2009), „didžiausiam Jūrų Velnio džiaugsmui, romo butelių čiabuviai nepalietė“ (p. 108). Diabolus non est tam ater ac pingitur.

Kyla daug klausimų apie R. Šerelytės santykį su chtonika, bet smalsiausia – kuo čia dėtas „karvės kuolas Pilies gatvėje“? 2001 m. novelių rinkinyje „O ji tepasakė miau“ sapne regima sena kaimo moteris, su karvės kuolu rankose lėtai einanti Pilies gatve. Beveik Twin Peaksas...




Allende I. SALA PO VANDENYNU.
Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė.

– Vilnius: Alma littera, 2010.

ŠOKIS

„Sijonuotu Markesu“ vadinama Isabel Allende Llona (g. 1942) ir vėl kalba lietuviškai. Lietuvoje ši autorė jau neblogai žinoma – „Alma littera“ per dešimtį metų išleido net keturiolika jos knygų: „Afroditė“, „Fortūnos duktė“, „Dvasių namai“, „Portretas sepija“, „Zoro jaunystė“, „Žvėrių miestas“, „Auksinio drakono jaunystė“, „Pigmėjų giria“, „Eva Luna“, „Inesė“, „Apie meilę ir šešėlius“, „Visos mūsų dienos“, „Paula“, ir naujausiąją – „Sala po vandenynu“. Plačiau –­ http://www.isabelallende.com.

Romano veiksmas vyksta Sen Domingo saloje (dabar – Haitis) XVIII a. pabaigoje. Vergė mulatė Zaritė Sedelja, „nugyvenusi keturiasdešimt metų“, pasakoja savo gyvenimo istoriją. Gera muilo opera. Zaritė – afrikietės, kurios nepažinojo, ir baltojo jūreivio duktė (tada vadinta Tete). Jūreiviai pardavė devynerių mergaitę vergijon, kur 1770-aisiais prasidėjo jos gyvenimo istorija Sen Dominge (bet autorės tinklalapyje ši sala vadinama ispaniškai – Santo Domingu; 1625–1804 m. sala priklausė prancūzams). Aprašomas spalvingas Zaritės gyvenimas 1770–1793 metais. Ją supa prostitutės, verslios moteriškės, raganos, o herojė – stipri moters, išliekanti sunkiausiose situacijose.

Romano leitmotyvas – šokis, nesvetimas karibiečiams. Čia jis – tartum sufijų šokis sema, išgelbėjantis nuo visų pasaulio bėdų, suliejantis su Dievu, atskleidžiantis tikrąją laisvę. „Šok, Zarite, šok, nes šokantis vergas laisvas... kol šoka. Ir aš šokdavau be perstojo“ (p. 9).




Scott M.
ALCHEMIKAS. NEMIRTINGOJO NIKOLO FLAMELIO PASLAPTYS.
Iš anglų k. vertė Rasa Krulikauskienė.
Dailininkas Andrius Morkeliūnas.

– Kaunas: Obuolys (Media Incognito), 2010.

Scott M.
MAGAS. NEMIRTINGOJO NIKOLO FLAMELIO PASLAPTYS.
Iš anglų k. vertė Rasa Krulikauskienė.
Dailininkas Andrius Morkeliūnas.

– Kaunas: Obuolys (Media Incognito), 2008.

Scott M.
KERĖTOJA. NEMIRTINGOJO NIKOLO FLAMELIO PASLAPTYS.
Iš anglų k. vertė Rasa Krulikauskienė.
Dailininkas Andrius Morkeliūnas.

– Kaunas: Obuolys (Media Incognito), 2009.

BURTAI

Šias airių rašytojo dubliniečio Michaelo Scotto (g. 1959) knygas pristatau chronologine tvarka, kaip jos išleistos originalo kalba („The Alchemyst“, 2007; „The Magician“, 2008; „The Sorceress“, 2009; „The Necromancer“, 2010; „The Warlock“, išeis 2011; „The Enchantress“, išeis 2012). Šis fantasy romanų ciklas –­ alternatyva „Žiedų valdovui“, „Hariui Poteriui“ ir „Narnijos kronikoms“.

Nikolo Flamelio (1330–1418) vardas žinomas ne tik iš knygų apie Harį Poterį. Jis buvo prancūzų knygų perrašinėtojas ir prekeivis manuskriptais, o po jo mirties ėmė sklisti legendos, kad jis nemiręs, nes buvęs alchemikas, tad su žmona Perenele išgėrę gyvybės eliksyro pasiekė nemirtingumą. Apie to eliksyro paieškas N. Flamelis rašė „Hieroglifų knygoje“ (išspausdinta 1613 m. Paryžiuje, vėliau –­ Londone), kurioje pasakoja, kaip 1378 m., keliaudamas iš Ispanijos namo, sutikęs išminčių, suteikusį jam žinių apie gyvybės eliksyrą (filosofinį akmenį). 1410 m. N. Flamelis susikūrė antkapį, kurį pažymėjo paslaptingais simboliais (šis antkapis saugomas Cluny muziejuje, Paryžiuje). N. Flameliu susidomėta XIX a., kai Victoras Hugo jį paminėjo „Paryžiaus katedroje“. N. Flamelio asmenybe domėjosi ir kompozitorius Ericas Satie. 1930 m. alchemikui eilėraštį paskyrė Michaelas Robertsas, o 1967 m. Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje rasti „Slaptieji dosjė“, kuriuose aprašyta Siono brolijos istorija. Dėl jų gimė pseudoistorinė teorija, 1982 m. aprašyta knygoje „Šventasis kraujas ir šventasis Gralis“, 2003 m. ją išpopuliarino „Da Vinčio kodo“ autorius Danas Brownas. N. Flamelis minimas ir Umberto Eco „Fuko švytuoklėje“ (1988), Maxo McCoy’aus devintajame „Indiana Džounso“ romane „Indiana Džounsas ir filosofinis akmuo“ (1995). Mūsų dienomis N. Flamelis „atgimė“ J. K. Rowling knygoje „Haris Poteris ir filosofinis akmuo“ (1997) ir M. Scotto romanų cikle.

Nemirtingumo idėja daug kam žavi. O kaip ją perteikia M. Scottas? Istorija pradedama vis dar gyvą alchemiką N. Flamelį ištinkančia bėda: nežinia kas pagrobė jo žmoną Perenelę ir burtų knygą, be kurios jie abu ima senti. Maždaug po 30 dienų jie turėtų visiškai susenti, o nemirtingiesiems mirus, Vyresniųjų rasė (piktosios jėgos) nušluos žmoniją nuo žemės paviršiaus. Įvykiai rutuliojasi San Franciske, jame apsistojęs alchemikas, čia gyvena penkiolikmečiai dvyniai Sofi ir Džošas Niumenai. Nors knygų ciklas skirtas paaugliams, bet veiksmas įtraukia ir suaugusį žmogų.

M. Scottas (plačiau – http://www.dillonscott.com) per 25-erius metus parašė daugiau kaip šimtą knygų – vaikams, paaugliams, suaugusiesiems. Rašytojo akiratis – platus: rašomos ir airių pasakos, ir siaubo romanai (apie vampyrus, vilkolakius, zombius, banšes – šmėklas, kurių riksmas pranašauja mirtį, velniūkščius), ir dramatiški romanai (pasirašyti moterišku Annos Dillon vardu).

M. Scotto „Alchemiką“ ir vėlesnes ciklo knygas vertusiai Rasai Krulikauskienei norėčiau padėkoti už smagų sumanumą: jos dėka gimė žodis „šernolakiai“ („jie skiriasi nuo vilkolakių... visiškai kita gentis“ (p. 97)).




Milne A. A. KAI MES BUVOME MAŽI.
Iš anglų k. vertė Sigitas Geda.
Iliustruota Ernesto H. Shepardo iliustracijomis.

–­ Vilnius: Garnelis, 2005.

ANTIDURNINAS

Knyga, kaip ir jos vertimas, – nemirtingi net labiau už Nikolą Flamelį. Anglų rašytojas Alanas Alexanderis Milne’as (1882–1956), 1926 m. sukūręs Mikę Pūkuotuką (Winnie-the-Pooh, Vinipuch), vaikams rašė šaunius, kiek siurrealistiškus eilėraščius. Nors daugelis A. A. Milne’ą žino tik kaip šio keisto meškino kūrėją, du jo eilėraščių rinkiniai vaikams (kitas – „Dabar mums šešeri“) –­ puikūs, juolab kad versti Sigito Gedos –­ publikuojami šioje knygoje. Joje – ir iliustratoriaus Ernesto Howardo Shepardo (1879–1976) sukurti personažai, pažįstami iš Mikės Pūkuotuko nuotykių.

Eilėraščiai – sveiko proto gūsis visiems, kaip kadaise sakyta, nuo vaikų iki Seimo narių. Valdžios vyrai ir moterys labai kultūringi (dirbantys kultūros srityje), o perskaitę šiuos eilėraščius prieš miegą taptų dar kultūringesni. Knygoje sakoma – visi mes buvome maži. Taigi piktiems dėdėms ir tetoms, keliantiems mokesčius ir kainas, ši knyga turėtų būti dalijama nemokamai kaip antidurninas.


        Nereikia man sausainių
        Nei mėtinių saldainių,
        Nei šokolado plytos
        Nenoriu aš matyti,
        Ir kam man apelsinai,
        Nenoriu riešutų.
        Galų gale – kam peilis?
        Užtenka ir dantų.
        Bet, Dieve kurs
        Esi Visamylys,
        Tebus man skirtas bent
        Raudonas kamuolys!

              „Karaliaus Džono Kalėdos“, p. 133


 

Skaitytojų vertinimai


67619. vovovo2011-04-20 23:38
Ačių Peleckiui.

67621. terra2011-04-21 07:00
Prašom Peleckiui (tik, Pelecki, kuris pats sau dėkoji - ačiū rašoma su ū gale, bet ne su ų, nemokša)

67625. grafomanija2011-04-21 10:43
`R. Šerelytę vadindama „šiuolaikinės lietuvių literatūros reprezentante“, L. Jakonytė pažymi, kad nuo debiuto 1995 m. išleista beveik dvidešimt (!!!!!) jos knygų, apie 200 recenzijų, per 100 publicistikos straipsnių, keliasdešimt interviu.` Žodžiai, gražūs žodžiai... Viena grafomanė, besimaitinanti iš valstybinės tarnybos, recenzuoja kitą grafomanę, kuriai žūtbūt reikia išsimaitinti iš rašymo. Ir liejasi žodžių srautas. Ko siekia valstybinė grafomanė?.. Vien pagal tarnybos planą pasidėti pliusiuką? Ir nuo to alga kils?

67628. mp2011-04-21 14:57
Sau komentarų (ir dar svetimu nick`u) niekada nerašau. Kažkas už mane "darbuojasi" iš peties, ir dar naktį... O R.Šerelytė tikrai nėra grafomanė. Jos knygos - labai įvairiapusiškos,kaip ir a.a. J.Ivanauskaitės - ir vaikams, ir suaugusiems, ir fentezi, ir dramos, ir kt. Manau, kad tai tiesiog labai talentingas žmogus, nepavydėkite. Apšaukdamas kitą grafomanu, rizikuojate anonimiškai pasirodyti (juk kitaip nedrįstate), jog pats galbūt toks (tokia) esate. mp

67634. AišV2011-04-22 00:55
neknisk proto mp, esi, kaip inteletualas žiauriai apsišikęs dėl IP paieškų ir panašiai, ko nesupranta paprasti intelektualai. Žiauriu iš tavo pusės, patikėk. Žmogus tik nori atsipalaiduot, o tu jį šnai, op. Ar pajutai orgazmą vieną kartą ar ne, čia tik Aš galiu paklaust, o tavo sušiktoj/pasipūtusioj smegeninėj nebeliko jokio normalaus jautraus ir milijardą kartų už mudu galingesnėj erdvjėj. Think again. Aš taip galvoju.

67638. būkime mandagūs :-)2011-04-22 12:28
mp rašo: `Manau, kad tai tiesiog labai talentingas žmogus, nepavydėkite`. Niekas nepavydi. Ko Lietuvoje pavydėti rašančiam?.. Kad rašo už grašius? Ar ko dar - garbės, šlovės? Nejuokinkite. Bet kai literatė parašo beveik 20 knygų, kyla dvi štai tokios mintys: arba rašo, kad rašytų ir gautų honorarus pragyventi (amatas, berods, ji ir sako: kasdienis darbas), arba grafomaniškoje vaizduotėje kiekviena knyga atrodo vertinga, o tai reiškia štai ką: ji nesugeba skirti, kas vertinga (kitų reikšmingi kūriniai), o kas ne, nesugeba palyginti savo užgimusio sumanymo su vertingais analogais ir... kaip grafomanė kasdien pyškina toliau. Mane stebina ne tai, kad ji taip daro, ne, juk ji savo interviu neslepia, kad iš to gyvena ir tegul. Mane nustebino tai, kad jūs, mp, neretai įžvalgus ir sumaniai parašantis, sugebate įžvelgti kažką vertingo daug dirbančios grafomanės kūryboje. Išties tik tiek nustebino, bet kam nepasitaiko paslysti...

67642. 67638-am2011-04-22 17:16
Lietuviai yra siaubingai pavydūs. Rašytojo darbas yra rašyti. Kas keisto, jei kompozitorius sukuria daug kūrinių? O rašytojas, jei daug rašo, yra grafomanas? Norite pasakyti, S.Geda buvo grafomanas? Tikrai ne. O rašė labai daug. Apie 20 knygų tokiai gabiai rašytojai kaip R.Šerelytei nėra daug. Kitas klausimas - o kodėl jūs toks pavydus? Esate nevykėlis? Jūsų nespausdina? Ar šiaip esate piktas žmogus? O gal asmeniškai nemėgstate R.Š. Bet kuriuo atveju, iš jūsų pozityvių minčių nesulauksi.

67664. Parašas2011-04-24 22:05
Kiap greai, kad ne visimes, kad išgvynetų, rayšti reikia. Kai kas gali ir visai nikeo nearšyadmas gyenvti. Kai kam tik neygventi reikia. Graižai surdėytas pasualis.

67665. Ačiū Peleckiui2011-04-24 23:05
Už apžvalgas,kurias nuolatos skaitau.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:44:46 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba