Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-15 nr. 3327

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIEDERIKE MAYRÖCKER.
Atsišaukimas
4
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,31

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos meno kūrėjų asociacijos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucijos
• Informacija LDS metinės konferencijos delegatams

PUBLICISTIKA 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ir aš myliu Vytautą Kubilių
9
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Ar kilome? Ar kėlėme?
3
• SIGITAS BIRGELIS.
Istorijos metraščio sutiktuvės Kaune ir Vilniuje
2

LITERATŪRA 
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Juoda balta medžiaga
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Plunksnų čežėjimas J. Kalinausko poezijoje
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Gražiai ir prasmingai esantis
• Kaip krintantis sumuštinis

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti savo filmą
• RIDAS VISKAUSKAS.
Ar tu žmogų gerbi?

MUZIKA 
 VACLOVAS JUODPUSIS.
Jurgiui Lampsačiui išėjus
2

DAILĖ 
• MILDA ŽVIRBLYTĖ.
Veidas ant kaukės
2
• REGINA URBONIENĖ.
Miglota

POEZIJA 
• VAINIUS BAKAS.11
• EMILIJA LIEGUTĖ.2

PROZA 
• JURGIS BUITKUS.
Laukuose ta avis
• JURGIS BUITKUS.
Apskelbęs pasauliui savo atėjimą

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Jėgainė
3
• PHILIP LARKIN.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Šėlsmas
9

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• JUSTINA ZMITRULEVIČIŪTĖ.
„Viskas arba nieko“ – galvoju arba svajoju
3
• XV „Naujajame Baltijos šokyje“ – talentingiausi Lietuvos ir užsienio choreografai

DE PROFUNDIS
„Kiekviena tauta, socialinė klasė, ideologinė grupė (ir t. t.)
turi savitą psichiatrijos problematiką.“
Antoni Kępiński
 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo dalyviams
• DAINIUS SOBECKIS.
Šeštasis Dekalogo įsakymas
15
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

MUZIKA

Jurgiui Lampsačiui išėjus

VACLOVAS JUODPUSIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vladas Jakubėnas ir Jurgis Lampsatis
Nuotrauka iš autoriaus asmeninio archyvo

Liūdna žinia ateina netikėtai, nepasiruošus ją sutikti. Sužinojome, kad kovo 18 d. Vokietijoje, dukros pianistės, profesorės Ramintos Lampsatytės globojamas, mirė jos tėvas, išeivijos muzikinės kultūros veikėjas, chorvedys, vargonininkas, muzikos mokytojas Jurgis Lampsatis. Šią asmenybę žinojo dažnas JAV lietuvis, juo didžiavosi, žinojo ir Lietuvos kultūros darbuotojai, muzikai profesionalai. Pamenu jo viešnagę Lietuvoje, kai, nepaisydamas savo plačios programos, jis rado šiek tiek laiko ir man, tad galėjau į magnetofono juostą įsirašyti nors ir neilgą pokalbį. Apie dešimtmetį rengiau „Tautiečių balsų“ valandėles ir ne kartą grįždavau prie J. Lampsačio veiklos rezultatų (2002 m. vasario 1 d. transliuota jo 90-mečiui skirta laida). Tai nebuvo užsisklendęs žmogus: jis intensyviai darbavosi, propaguodamas lietuviškas vertybes, skatindamas balsingus, dainą, giesmę mėgstančius dainininkus jungtis į chorus. Net ir solidaus amžiaus sulaukus, jam norėjosi pakelti rankas dirigento mostui ir išgirsti chorą dainuojantį. Dainuojantį, atliekantį lietuvių kompozitorių kūrinius. Gaila, bet, 100-uosius metus pradėjęs, jis nebesulaukė didžiojo jubiliejaus – tą datą 2012 m. vasario 3 d. minėsime be jo.

Gyvenimas J. Lampsačiui pagailėjo ramumos (neramus buvo ir visas XX a.), neišpildė kūrybinių vilčių gimtojoje nepriklausomoje Lietuvoje, kur norėjo darbuotis kaip švietėjas, mokytojas. O jis ruošėsi visais savo sugebėjimais tarnauti Lietuvai, visų pirma kaip pedagogas. Pagrindinis žingsnis buvo 1927-aisiais, kai J. Lampsatis įstojo į Klaipėdos mokytojų seminariją. Prieš tai jis baigė gimtojo Trušelių valsčiaus pradinę mokyklą, Klaipėdoje lankė Spartesniąją gimnaziją. Matyt, čia mokantis ir subrendo troškimas lankyti Mokytojų seminariją, kur ypač žavėjo muzika, juolab kad Seminarijoje tuo metu darbavosi tokie lietuviškos dainos skleidėjai kaip Vilius Bajoras, Valteris Voska.... Tai J. Lampsačiui leido subręsti kaip kultūros veikėjui su stipria lietuviškumo gaida. O tai pravertė visam tolesniam jo gyvenimui. Žinoma, tada jis negalvojo, kad ateis laikai, kai reikės trauktis iš Klaipėdos krašto, o baigiantis Antrajam pasauliniam karui – ir iš Lietuvos. Tokia buvo tuometė gyvenimo perspektyva. Bet iki tol J. Lampsatis dar, nors ir trumpai, mokytojavo, o vėliau buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą, iš kurios grįžo kaip atsargos jaunesnysis leitenantas.

Maždaug prieš dešimtmetį J. Lampsatis, viešėdamas Lietuvoje, man pasakojo ir apie savo jaunystės metus (tą pokalbį įsirašiau į magnetofono juostą): „Esu Mažosios Lietuvos krašto žmogus. Mano tėviškė, Mozūriškiai, yra aštuoni kilometrai nuo Klaipėdos. Buvome tenai nuvažiavę, deja, mano gimta sodyba nuo žemės paviršiaus nušluota. Sunku nustatyti, kurioje vietoje ji buvo... Šešerius metus mokiausi Klaipėdoje, Mokytojų seminarijoje. Paskui, baigęs Seminariją, gavau pirmąją pedagogo vietą Vanagų kaime. Jis – rašytojos Ievos Simonaitytės tėviškė. Ir ten, Vanagų bažnyčioje, net vieną kartą teko vargonuoti. Bet tenai ilgai nebuvau, reikėjo atlikti karinę prievolę. Nuvykau į Kauną, ten baigiau karo mokyklą. Sugrįžęs buvau pakviestas į Šilutės vidurinę mokyklą. Dėsčiau vokiečių kalbą ir vadovavau mokyklos chorui. Kai Hitleris užgrobė Klaipėdos kraštą, su žmonele teko keltis į, kaip mes vadinome, Didžiąją Lietuvą, išvykome į Joniškio gimnaziją. Žmona dėstė anglų, o aš – vokiečių kalbą, vedžiau mokyklos chorą. Taip su gimnazijos choru įgijau šiokios tokios praktikos. Bet paskui – karas, ir su muzika, su chorais apie dešimt metų, net daugiau, nieko bendro neturėjau...“

Taigi nuo 1944-ųjų prasidėjo neaiškios klajonės po Vokietiją, kol laikinai įsikurta Augsburgo perkeltųjų asmenų stovykloje. Štai ten J. Lampsatis galėjo panaudoti savo, kaip mokytojo, praktiką – mokytojavo Augsburgo-Hochfeldės lietuvių gimnazijoje, kol atėjo dažniausiai lietuvių minimi 1949-ieji, ir daugelis pasitraukusiųjų iš Lietuvos pasuko į JAV. Lampsačiai įsikūrė Čikagoje, kur pamažu atgaivino muzikinę veiklą.

J. Lampsatis pasakojo: „Kai mane pakvietė vadovauti Lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės“ parapijos chorui Čikagoje, sutikau labai nedrąsiai (šio choro vadovavimą J. Lampsatis perėmė iš Martyno Lacyčio, – V. J.), sakiau, tik laikinai sutinku. Bet išėjo taip, kad 22-ejus metus su tuo choru dirbau...“ 1981 m. choro vadovavimą J. Lampsatis perdavė Arūnui Kaminskui.

J. Lampsačio vadovavimo „Tėviškės“ parapijos chorui laikotarpis yra reikšmingas ir kūrybingas ne tik chorui, bet ir pačiam chorvedžiui. Jis artimai bendravo su kompozitoriumi Vladu Jakubėnu, nuolat akompanavusiu šiam, brandos pasiekusiam, per penkiasdešimties dainininkų sambūriui. Šis laikas reikšmingas ne tik tuo – muzikos mėgėjus pasiekė šio choro, diriguojamo J. Lampsačio, plokštelė „Liaudies giesmė“, kurioje tilpo V. Jakubėno ir Valterio Kristupo Banaičio harmonizuotos giesmės, vargonais pritariant V. Jakubėnui. Šis džiaugėsi, kad „lietuvių evangelikų liaudies giesmės sudaro ypatingą reiškinį pasaulinės muzikos lobyne. Jų melodijos skiriasi nuo įprastų protestantų choralų tautiniu savitumu, kartu tai yra tikros bažnytinės giesmės, tinkamos masiniam giedojimui. „Tėviškės“ parapijos choro žygis įamžinti tas giesmes plokštelėje yra reikšmingas ne vien evangelikams, o galbūt ir ne vien lietuviams“. Kunigas Ansas Trakis taip pat teigiamai vertino J. Lampsačio pastangas atgaivinti šias giesmes tarp lietuvių.

J. Lampsačio ir V. Jakubėno, vieno žymiausių to meto išeivijos kompozitoriaus, kūrybinis bendradarbiavimas tęsėsi ilgai. Taip gimė V. Jakubėno kantata „Pranaše Didis“, kuri įrašyta kitoje „Tėviškės“ parapijos choro plokštelėje kartu su G. Verdi’o, F. Schuberto, C. W. Glucko ir kitų kompozitorių kūriniais. Juk J. Lampsačio vadovaujamas „Tėviškės“ parapijos choras ne tik dalyvavo bažnyčios apeigose, bet ir rengė pasaulietinės muzikos programas, kasmet pasirodydavo Verbų sekmadienį. Iškeldamas lietuvių autorių kūrinius, norėjo pasirodyti ir JAV bei Kanados lietuvių šventėse. „Tėviškiečiai“ su J. Lampsačiu dalyvavo 1966 ir 1978 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse, vykusiose Čikagoje ir Toronte. Taip buvo bendraujama su tautiečiais, atsidūrusiais tolimojoje, bet svetingoje Amerikoje.

Prisimindamas bendradarbiavimą su kompozitoriumi, J. Lampsatis pasakojo: „Be „Tėviškės“ parapijos vargonininko pareigų, V. Jakubėnui reikėjo užsidirbti duoną, koncertuose jis akompanuodavo dainininkams ir muzikantams. Kai perėmiau „Tėviškės“ parapijos chorą, atkreipėme dėmesį į liaudies giesmes. Todėl kreipėmės į kompozitorių Jakubėną, kad šis harmonizuotų dar neparengtų chorui liaudies giesmių. Jis mielai sutiko ir, kai jas atlikdavome, akompanuodavo vargonais. Jis mums ne tik parašė liaudies giesmių, bet ir sukūrė dvi kantatas. „Pranaše Didis“ 1972 m. įgiedojome į plokštelę. Ši ir „Prisikėlimo kantata“ dedikuotos „Tėviškės“ parapijos chorui. Jis artimai bendravo su choru. Ir man, kaip chorvedžiui, nelabai patyrusiam, daug pagelbėjo. Niekada nejaučiau, kad būtų išdidus, visada kuklus ir visada visais atžvilgiais stengėsi mums padėti... Dėl to 1973 m. sudarėme komitetą jam pagerbti 50-ties metų kūrybinio darbo proga. Marijos aukštesniosios mokyklos salėje surengtas koncertas (lapkričio 23 d., – V. J.). Sudarėme jungtinį chorą iš trijų atskirų. Virš šimto giedotojų buvo. Pasamdėme amerikiečių simfoninį orkestrą, tiesa, mažesnį, ir atlikome Jakubėno Lietuvoje parašytą stambų chorinį veikalą – poemą „Mano pasaulis“ ir kantatą „De profundis“. Buvo atliekami ir simfoniniai jo darbai, kuriems pats dirigavo. Mūsų choras ne tik giesmes giedojo, darbas neapsiribojo vien parapija. Mes ir dainas dainuodavome. Liudviko Rėzos 200 metų minėjimo iškilmėms paprašėme Jakubėno harmonizuoti dvi dainas: „Nuotakos dainą“ ir „Vieversėlį“. Jis tai labai gražiai atliko, net akompanimentą parašė. Tas dainas dainavome Čikagoje, Jaunimo centre, daug žmonių susirinko. Ir pats kompozitorius tada buvo tarp klausytojų. Deja, netrukus po to, 1976 m., Jakubėnas ir mirė...“

Tai tik vienas ryškesnis J. Lampsačio kūrybinio gyvenimo blyksnis. O jo būta visur: talkino Čikagos lietuvių operai statant G. Verdžio „Requiem“ ir B. Markaičio „Vilniaus varpus“, dalyvavo lietuvių tautinių švenčių minėjimuose, 1973 m. koncertavo Toronto evangelikų liuteronų Išganytojo parapijos 10-mečio iškilmėse. Darbavosi intensyviai, dalyvavo įvairių organizacijų veikloje, tad jis ne kartą minėtas ir pačių čikagiečių. O 1997 m. „Tėviškės“ parapijos salėje iškilmingai pagerbtas 85-ojo gimtadienio proga.

J. Lampsačio gyvenimo knyga užversta, bet iš pasaulio lietuvių muzikos istorijos, tikėtina, ji nebus ištrinta ir užmiršta, nes jo lietuviškos veiklos pėdsakai – ryškūs ir prasmingi.

Su Berlyne mirusiu Jurgiu Lampsačiu balandžio 1 d. budėtuvių pamaldomis buvo atsisveikinta Čikagos „Tėviškės“ bažnyčioje. Balandžio 2 d. po atsisveikinimo pamaldų velionis palydėtas į netoli Čikagos esančias Lietuvių Tautines kapines ir palaidotas šalia žmonos Palmyros.


 

Skaitytojų vertinimai


67643. smulkmena, bet...2011-04-22 18:25
žmogus mirė, pagarba jam. taip tad ir parašykim. kiek gi galima su tais štampais apie išėjimą. visai kaip kokio delfio baisuokliškose antraštėse: išėjo, sumainė žiedus, aplankė gandrai, ilgaausiai, kanapėtosios... ta dar sovietmečio kalbos bjaurastis, tariami poetizmai taip dusina kalbą. Šito reikėtų vengti bent jau kultūros leidiniuose...

67662. Saulė2011-04-24 11:31
Ko norėt iš to Juodpusio...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:44:42 Jan 22, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba